Kelionės pasakojimai nuotraukos

Konstantinopolis - Stambulas

Komentarai (14) Spausdinti
Vieną žvarbią, lietingą ir šaltą lapkričio dieną susikrovėme lagaminus ir išskridom į lietuvaičių pamėgtą Turkiją. Daugumai Turkija asocijuojasi su „all inclusive“: baseinas, saulė, daug maisto, animatoriai, palmė prie baseino, gulėjimas ant gulto visą dieną su kokteiliu rankoje, selfi kojų nuotraukos ir t.t. bet, ne ne ne mūsų kelionė nė iš tolo nepriminė tokios kelionės, priešingai pamatėme, patyrėme, išragavome labai daug . Grįžome daugiau išprusę, laimingi ir aišku be galo pavargę, bet tas nuovargis toks malonus ir geras, kad galėčiau visada būti tokia pavargus nuo tiek daugybę įspūdžių ir patyrimų. Taigi viskas nuo pradžių... apie mūsų pirmą ir nepaskutinį vizitą Turkijoje. Mūsų pažintis prasidėjo nuo Stambulo ir tai buvo 4 dienų savaitgalio kelionė.
Stambulas - didžiausias Turkijos miestas, įsikūręs tarp dviejų žemynų – Europoje ir Azijoje, kuriuos skiria Bosforo sąsiauris. Tai unikalus miestas, kuriame susiduria europietiškas gyvenimo būdas su rytietiškomis tradicijomis. Šiame mieste tvyranti atmosfera - tai europietiškos, azijietiškos bei arabiškos kultūrų mišinys. Siauros ir triukšmingos Stambulo gatvės pilnos aptriušusių sunkvežimių, autobusų ir blizgančių limuzinų, iš mečečių trys kartus per parą sklindantis kvietimas maldai; egzotiški turgūs ir šiuolaikiniai barai bei klubai – visa tai kontrastingasis Stambulas.
Mūsų kelionė ir susipažinimas su Turkija prasidėjo jau įsidėmu į lėktuvą mūsų šalyje. Skridome su visų taip giriamom ir Europoje geriausiom pripažintom turkiškom oro linijom - "Turkish Airlines" ir ką galime pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių mūsų skrydžių ir kaina palyginus nedidelė, vienam asmeniui skrydis pirmyn atgal kainavo 95 Eur. Makalius buvo teisus sakydamas, kad "Turkish Airlines" tave išlepins ir nebenorėsi skristi su jokiom kitom linijom. Tik atsisėdom ir prisisegėm diržus, išklausėm instruktažą ir stiuordesės mus pradėjo vaišinti tradiciniais turkiškais saldumynais. Smagu pradėti pažinti su Turkija jau sėdint lėktuve. Prie kiekvienos sėdynės yra monitoriai, per kuriuos galime žiūrėti filmus, klausytis muzikos, netgi galima pažiūrėti ir išgirsti turkiškų dainų ir filmų, taip pat galima matyti tiesiogiai kurioje vietoje skrendam ir kiek liko laiko iki kelionės tikslo. Mūsų skrydis truko 3 valandas, bet tos valandos prabėgo kaip viena akimirka, skrydis tikrai tikrai neprailgo ir neišvargino.
Po 1 valandos skrydžio mums patiekė kompleksinius pietus: karštas patiekalas, šviežios sultys, desertas, karšta duona, turkiškas sūris, turkiškas vynas, alus, po visko kava, arbata. Vyras buvo laimingas, nes jau lėktuve galėjo degustuoti tos šalies alų.
Ant meniu perskaitėm oro linijų atsiprašymą, kad neturi patiekalų iš kiaulienos, na juk suprantama musulmoniška šalis, kita kultūra, kitos tradicijos. Manau, kad išgyvensim Turkijoje be kiaulienos karbonadų, ar rūkytų kiaulienos šonkauliukų.
Iš oro uosto iki viešbučio važiavome ne taxi ar specialiais busikais, o metro ir tramvajumi, juk ir per viešąjį transportą taip pat pajunti tos šalies dvasią ir aurą. Nusileidę metro bandėm aiškintis, kuria puse važiuoti ir prie mūsų iš kart pribėgo turkas ir sako „Pasiklydot, gal galiu kuom padėti“ ir šis geras žmogus, net neprašomas mums padėjo susigaudyti viešajame transporte. Transporto žetonų kainos 1 važiavimo yra 4 lyros (1.3 eur). Atvykome į viešbutį, viešbučio darbuotojas paėmė mūsų lagaminus ir sako:“ Prisėskit, pailsėkit va atsigerkit turkiškos arbatos“, mes geriam tą tradicinę turkišką arbatą ir jis mums į rankas įbruko miesto žemėlapį, papasakojo kokias vietas verta aplankyti, ką nuveikti. Net nebereikejo eiti į turizmo informacijos centrą. Na tokio aptarnavimo ir serviso dar nesam gavę nė vienoj aplankytoj šaly, bet niekada niekas nevyksta tobulai, visada išlenda kažkios bėdos bėdelės, o mūsų bėda buvo ta, kad gavome ne tokį kambarį kokį užsisakėm. Jie motyvavo, kad mūsų užsakytas kambarys dabar užimtas. Gavome labai prastą, pelėsiu atsiduodantį kambarį, bandžiau savo raminti, kad viešbutis man tikrai nesugadins kelionės, bet tas baisus kambarys labai erzino, tai neištvėrėm ir pasakėm einam lauk iš čia, grąžinkit pinigus, kad ir kokie jūs malonūs ir geri, bet tas kambarys tikra tragedija. Aišku jie mums pasiūlė geresnį variantą, bet mes buvome tokie supykę už tai, kad mes sumokėjom pinigus už normalų kambarį, bet gavom landynę, tai nusprendėm iš čia tepti slides. Aišku per ginčus ir pykčius šiaip ne taip išsireikalavom savo pinigų. Tada nuėjom į kitą viešbutį, kur panašiai už tą pačią kainą gavome tvarkingą kambarį su vaizdu į mėlynąją mečetę, viešbutis buvo centre Sultanahmet rajone, Europos dalyje, kur visos lankytinos vietos ranka pasiekiamos, nereikėjo naudotis viešuoju transportu.
Pirmiausia ką padarėme pradėję savarankišką ekskursiją po Stambulą, tai nusipirkome muziejų kortelę, kurios kainą 85 lyros (28 eur) ir galioja kai kuriems Stambulo muziejams 5 dienas. Verta įsigyti, nes sutaupėm pinigėlių ir aplankėm nemažai įdomių muziejų. Pirmas mūsų aplankytas objektas tai Šv. Sofijos soboras (Hagia Sofia) – didingas VI a. bizantijos laikotarpio statinys su 56 m aukščio kupolu, kurį puošia užrašai iš Korano. Osmanų imperijos laikotarpyje šis soboras buvo katalikų bažnyčia, kuri buvo paversta mečete. (su muzieju kortele įėjimas nemokamai, be kortelės 30 Lyrų).
Kita stotelė Mėlynoji mečetė, prieš patenkant į šią mečetę reikėjo nusiauti batus, moterim užsidėti skaras, kad paslėpti plaukus, jeigu aptemtos kelnės, tai reikėjo užsidėti sijoną. Jokių nuogų kojų, rankų, bet ten vietoje nemokamai paskolina skaras, sijonus. Patekome į turistam skirtą mečetės dalį, nes ten kur meldžiasi musulmonai, joks turistas nepatenka. Buvo labai įdomi patirtis ir pažintis su kito dievo namais.
Kaip ir išalkom, bet mes jau esame išmokę pamoką nevalgyti turistinėse vietose. Pradėjom klaidžioti ne turistinėm gatvelėm, ir žiūrim gatvės kavinukė, kur ten vienas po kito eina turkai valgyti pietų, interjeras ne kažką, tipiškas gatvės restoranas, bet mūsų tokie dalykai negąsdina, tai prisėdom ir užsisakėm tradicinės jų lešių sriubos ir Doner kebabą. Žmonių daug, bet padavėjas laksto kaip vijurkas, iš kart mums atneša vandens su citrina, didžiausia krepšį duonos. Jau net nebėra laisvų staliukų, tai kiti klientai(matomai nuolatiniai) pasėmė kažkokias kėdės, stalą ir išsitiesė tiesiai ant gatvės prie eismo, na jo .... supratom, kad mes jau beveik viena koją Azijoje ir čia europietiškas ir perdėtas sterilumas negalioja. Gavom savo patiekalus, skonis nepakartojams, o jų tradicinis Doner kebabas yra įdarytas dar ir su keptom bulvėm šalia mėsos ir daržovių. Persivalgėm iki soties ir už sočius skanius pietus dviem sumokėjom 12 Lyrų( 4 eur), tikrai buvo verta išsukti iš turistinės gatvės ir paieškoti vietinių lankomų vietelių.
Mūsų rytai prasidėdavo turkiškais pusryčiais žiūrint į mėlynąją mečetę ir Bosforo sąsiaurį, ir kažkaip tie pusryčiai užsitęsdavo vos ne iki 2 valandų, nors kažkur kirbždėdavo kirminukas „greičiau, dar tiek daug ką reikia pamatyti, nespėsi“, bet matomai mane užvaldė ta azijietiška aura neskubėti, ramiai. Ir kas keisčiausia viską suspėjom, ką norėjom tą ir pamatėm.
Aplankėm Topkami rūmus. XV a. statytuose Topkapi rūmuose maždaug 400 metų gyveno sultonai bei jų tarnai, kurių būdavo apie 4000. Šiame milžiniškame Stambule esančiame komplekse – daugybė pastatų, kambarių, kiemelių, sodų, papuošalų, indų kolekcijos, galima išvysti virtuvę, kur ruošdavo valgį tiems 4000 žmonių, katilų dydžiai ispūdingi, bet gaila nebuvo galima fotografuoti. Taip pat yra haremas, į kurį reikia mokėti už įėjimą atskirai, bet su muziejų kortele nemokamai. Užtrukome nemažai laiko čia.
Netoli Topkami rūmų yra Stambulo Archeologijos muziejus, skamba gal nuobodžiai, bet tikrai verta čia užsukti, nes čia yra nemažai įdomių, iš senovės laikų išlikusių eksponatų. Ko būtinai nepraleisti Stambule, tai vizito į Bazilikos vandens saugykla. Apsilankius šioje vandens saugykloje nesunku įsitikinti, kad 6 amžius buvo Bizantijos imperijos klestėjimo metas. Iš viso šiose cisternose tilpdavo apie 80 tūkst. kubinių metrų vandens. Įdomu buvo pasivaikčioti po tokią netradicinę vietą. Muziejaus kortelė čia negalioja, įėjimas 30 lyrų.
Kiti lankytini ir vieni įdomiausių objektų, kuriuos būtina pamatyti, jeigu jau esi Stambule, tai Suleimano mečetė: viena svarbiausių Stambulo mečečių iškilusi 16 amžiuje. Suleimano mečetė išskirtinė tuo, jog joje – net 200 langų. Ši mečetė – bene įspūdingiausia iš visų 42 mečečių.
Galata bokštas - viena geriausių vietų pasidairyti virš Stambulo stogų.
Kadangi turėjome muziejų kortelę, tai norėjom apžiūrėti tuos muziejus, i kuriuos su šia kortele nemokamai. Aplankėm nemokamai ir nenusivylėm: Topkami rūmai ir haremas, Sofios saboras, archeologijos, mozaikų, senovės islamo technikos muziejus. Aišku čia tik dalis tų muziejų, su šia kortele gali patekti ir į daugiau muziejų, bet mūsų laikas buvo ribotas. Bet iš to ką aplankėm ir pamatėm, supratom kokia turtinga Turkijos istorija, kokia galinga buvo Osmanų imperija, kaip senų senovėje jie turtingai gyveno - 12 amžiuje jie jau spausdino knygas, naudojo varį, kur pas mus knygos atsirado tik 15 amžiuje. Mus skyrė šimtemčiai nuo šios turtingos ir galingos civilizacijos.
Kiek tolėliau nutolęs, su viešuoju transportu pasiekiamas lankytinas objektas - Dolmabahce rūmai. Dolmabahce rūmai – tai XIX a. prabangūs sultono rūmai , nors ir statyti šalies nuosmukio laikotarpiu. Šie rūmai turėjo paneigti gandus apie finansinį šalies nuosmukį ir osmanų karinės galios susilpnėjimą, bet atsitiko priešingai - Dolmabahce statybos tik paspartino imperijos bankrotą. Rūmų prabanga atima žadą ir padaro įspūdį. Į rūmus galima įžengti tik su gidu, griežtai draudžiama fotografuoti. Įėjimas 40 lyrų. Tokios prabangos ir puošnumo nemačiau niekur, netgi manau šių rūmų prabanga lenkia Versalio rūmus.
Vieną dieną skyrėm apsipirkinėjimui ir pasivaikščiojimui po turgus, kaip gi be to. Tai viena iš Turkijos kultūros dalių. Turguose vyksta atskyras ir įdomus gyvenimas, į kurį verta pažvelgti bent akies krašteliu ir nusipirkti bent smulkmenėlę. Lankėmės Grand bazaro ir prieskonių turguose, akys raibo nuo prekių gausybės, taip norėjosi ir tą ir tą nusipirkti, ir mamai ir draugei, ir močiutei ir tą ir tą nupirkti, bet lagaminas taigi neguminis. Turkai prekybininkai viliojo užeiti pas juos paragauti jų prekiaujamos produkcijos, tai bevaikčiodami tiek visko prisiragavom: įvairių turkiškų saldumynų, sūrių, riešutų, džiovintų vaisių, kad net nieko nebereikėjo pirkti degustavimui. Pastebėjau, kad čia pirkimas – pardavimas yra ir kažkiek kaip ir bendravimo forma. Taip pat pastebėjau, kad būtinai reikia lygtis, nes kai pradėdavome lygtis turkų prekybinkų veiduose pamatydavau šypseną ir jie be jokio užsisipyrimo sakydavo OK, po to aišku pakalbindavo ir pajuokaudavo. Tai tas pirkimas mums turguose buvo kaip ir bendravimo forma su turkais, buvo smagus, linksmas apsipirkinėjimas. Smagu buvo matyti kaip jie įvairiais komplimentais, garsais, mostais vilioja pirkti, bet tas viliojimas pirkti buvo neįkyrus, greičiau kaip spektaklio forma.
Paskutinę ekskursijų dieną užsidėjom dar vieną pliusiuką, kas privaloma Stambule, tai pasiplaukiojimas Bosforo sąsiauriu tarp Europos ir Azijos. Kruizas kainavo 12 lyrų(4eur) žmogui ir truko 2 valandas. Tai buvo toks smagus atsipalaidavimas po visų vaikščiojimu, sėdėjom ir gėrėjomės Stambulu iš vandens.
Po kruizo užsukom vėl į vietinių lankomą restoranėlį paragauti sumuštinių su žuvim vadinamu „Balik“, kaina 6 lyros. Tai tokie kaip dešrainiai, bet su žuvimi, skonis tai super, žuvis tokia sultinga. Kai mes valgėm prieš mūsų akis darbuotojas kaip tik išdarinėjo ir valė žuvį, tai supratom kodel taip skanu, nes šviežia, ką tik pagauta žuvytė. Pats gatvės restoranėlis neatitiktų europietiškų higienos standartų, bet tokiose turistam neskirtuose užeigėlese maistas būna pats skaniausias ir pigiausias.
Apie maistą Turkijoje galima užvesti atskirą temą, nes kai važiuoji čia, tai reikia pamiršti visas dietas, arba to nevalgau to nevalgau. Vaisių ir daržovių skonis skiriasi nuo musiškių kaip diena ir naktis. Net seilė nutyso kai prisiminiau šviežias, ką tik išspaustas greifurtų sultys, kurias gėriau ten ir kurios tekainavo tik 2 lyros (0.6 eur), (turistinėje vietoje 5 lyros). Jeigu gyvensite Sultanhamet rajone, tai rekomenduoju turkiškų patiekalų restoranėlį „Ortaklar“, nors restoranas ir turistinjė dalyje, bet kainos mažos, porcijos didelios, patiekalai labai skanūs. Prieš patiekalą restoranas vaišina ką tik iškepta, karšta turkišką duoną su skania turkiška aptepėle, o po valgio pavaišina dar ir tradicine turkiška arbata iš turkiškų arbatos puodelių. Vidutinio patiekalo kaina 10-15 lyrų, patiekalai gaminami ant grotelių, tai skonis labai labai.
Mūsų savaitgalio kelionė baigta. Parsivežėm pilną bagaža neišdildomų ispūdžiu, ir tik dabar vartydami nuotraukas matome, kokių grožių mes prisižiūrėjome, tik dabar viską“virškiname“, nes būdami ten tiek visko patyrėme, paragovome, tiek daug gerų emocijų išgyvenom, kad tik dabar suprantome, koks svetingas, kokio grožio ir turtingos istorijos yra Stambulas. Todėl linkiu visiem My trips nariams, kas nebuvo ten, nuvažiuoti.
Mėlynoji mečetė Stambulas Stambulas Stambulas
Stambulas Stambulas Stambulas Stambulas
Stambulas Stambulas Stambulas Stambulas
Stambulas Stambulas Stambulas Stambulas
Stambulas Stambulas Stambulas Stambulas
Stambulas Stambulas Stambulas Stambulas
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.