Booking.com

Klaipėda – Mogiliovas - Minskas

2015 m. kovas


...„Saulės užtemimą yra įprasta laikyti įdomiu astronomijos reiškiniu, kai per tamsų stiklą galima stebėti Mėnulio dengiamą Saulę. Daug mažiau žinoma kita šio reiškinio pusė, kai dėl sumažėjusio apšviestumo staiga pakinta įprasti radijo bangų sklidimo dėsningumai.
2015 m. kovo 20 dieną vykusio užtemimo laukė ne tik gamtos mokslais besidomintys žmonės daugelyje šalių, bet ir būrys radijo ryšių mėgėjų bei specialistų.
Nuo Didžiosios Britanijos iki Ukrainos vykusiame radijo bangų sklidimo stebėjime kelios dešimtys eksperimento dalyvių savo trumpųjų bangų radijo stotimis siuntė ir priiminėjo signalus, taip bandydami nustatyti Saulės užtemimo įtaką jonosferos sluoksnių būklei“...
Mus šis gamtos reiškinys užklupo Lietuvos – Baltarusijos pasienyje. Buvome tik ką sėkmingai praėję baltarusių patikrą, keli mano žmonės žvalgėsi po bemuitės parduotuvės lentynas, kiti pastebėję baltarusius žvilgčiojančius į dangų, irgi kaip mat nukreipė savo žvilgsnius į tą akimirką kažkaip tai aitrokai bešviečiančią saulę.
Nors mus nelabai domino užtemimo įtaka jonosferos sluoksnių būklei ir neturėjome jokios įrangos užtemimui stebėti, tačiau aktoriai yra išradingi, ir jau po poros minučių visi žiūrėjo į dangų pro dvigubus ar net trigubus stiklus, kuriuos „susikonstravo“ sudėdami vieną ant kito dvejus ar trejus akinius nuo saulės. Kai kurie teigė, jog užtemimas puikiausiai matosi žiūrint pro dvejus stiklus, kiti ginčijo, kad kur kas didesnis efektas reiškiniu grožėtis pro trejus.
Nežinau kodėl, tačiau šį kartą šitam žaidimui aš nepasidaviau. Paskutinį saulės užtemimą mačiau gal prieš kokius dešimtį metų, tada jis mane užklupo vaikštinėjant po Klaipėdos parką, ir turiu pasakyti, kad to užtemimo vaizdai ilgam įsitvirtino atmintyje.
Pažaidę su akiniais ir saule susėdome į autobusą, kuriuo dažniausiai keliaujame į netolimas savo išvykas, ir nuriedėjome iš pradžių Minsko, o po to ir Mogiliovo link. Iki Minsko mūsų kelio rodiklis dirbo be sutrikimų, tačiau aplenkus Baltarusijos sostinę, jis kaip pamišęs pradėjo mums rodyti visai kitą Mogiliovą, esantį kažkokioje mums niekada negirdėtoje Baltarusijos apskrityje. O mums reikėjo Mogiliovo, esančio to paties pavadinimo apskrity. Vairuotojas visą kelią kankinosi su tuo kelio rodikliu, kažkuriuo momentu net suabejojo ar tikrai teisingai važiuojame. Mechanizmas savo nuomonės nekeitė, ir užsispyręs mėgino vesti ten, kur mūsų niekas nelaukė. Nežinau, kur mes būtume nukakę, jeigu būtume paklausę mašinos, bet jaučiu, kad tikrai nebūtume pasiekę mūsų komandiruotės vietos.
Baltarusijoje dažnai lankydavausi tik jaunystėje. Pirmą kartą ten nuvykau pas draugus, kai man buvo kokie dvidešimt vieneri ar dvidešimt dveji metai. Mane šalies sostinėje svetingai, pagal to laiko tradicijas, priėmė mano bendraamžiai. Dienomis aš bastydavausi po miesto gatves, parkus, muziejus, o vakarais susitikdavau su iš darbų sugrįžusiais savo bičiuliais, ir pirmu reikalu mes visi droždavome į parduotuvę. Kas dieną pirkdavome tas pačias prekes: vyno, visų švelniai vadinamo rašaliuku, virtos dešros, pomidorų, duonos ir druskos. Paskui eidavome arba važiuodavome į kokį nors parką, ir suvartodavome tuos visus produktus. Gal pasirodys keista, tačiau aš ir šiandien sutikęs atvykėlį iš Minsko, žvelgdamas į baltarusiškų prekių pakuotes ar, paprasčiausiai, per televiziją išgirdęs baltarusių žinias ar pamatęs šitos šalies vaizdus, kaip mat užsimanau tų penkių dalykų: toli ne aukščiausios rūšies vyno, šlapios dešros, duonos, bei pomidorų ir druskos.
O kai buvome Minske paskutinįjį kartą, tai buvo prieš kokius 20 metų, mes visi lakstėme po sostinės bandelines ir skanavome pačias įvairiausias, su visokiausiais patraukliais ir ne labai patraukliais įdarais bandeles. Taigi, beveik visas buvusias savo viešnages šioje šalyje aš pirmiausiai sieju su skrandžiu. Be vyno, pomidorų su druska ir duona, skaniųjų bandelių, senųjų laikų Baltarusijoje aš dar įsidėmėjau vieną kitą spektaklį, Baltarusijos jaunojo žiūrovo teatro 25 metų jubiliejų, vietinio cirko pasirodymą, neregėtai kraugeriškus šitos šalies uodus, paminklus, pastatytus Didžiojo tėvynės karo metų aukoms atminti, ir žydrai dažytas gyvenvietės. Turbūt niekas nenuginčys, kad kažkada visa Baltarusija buvo žydra: visi kaimai, namai, tų namų langinės, tvoros... Kiekviena žmonių gyvenama vieta švytėdavo išpuoselėta vienintele ir vis ta pačia spalva . Net šulinių svirtys kartais būdavo nudažytos žydrai. Susidarydavo toks įspūdis, kad šitai šaliai kažkoks geraširdis užsienietis padovanojo milžinišką mėlynų dažų statinę, kuri niekada nesibaigs.
Na, bet laikas slinko, kaip žinia, nieko nėra amžino, susinaudojo ir baltarusių mėlynieji dažai. Šįkart važiuodami atnaujintais šalies keliais mes iš įpročio vis dar žvalgėmės ir ieškojome kažkada čia visur akis badžiusios mėlynos spalvos, tačiau ją pamatydavome vos vienoje kitoje vietoje. Žydrą spalvą jau pakeitė kitos: žalios, geltonos, rudos ar net oranžinės, o šalies šeimininkai iš pilkų ir sukumpusių tarybinių piliečių tapo kur kas šviesesniais, tiesesniais ir linksmesniais. Šiandienos kaimuose ir miesteliuose jie vaikščioja daug gražiau apsirengę, turtingai ir madingai, kartais drastiškai, ir beveik niekuo neprimena kažkada čia gyvenusių kuklių, bespalvių, baltarusiškai šnekančių praeities žmogeliukų.
Tačiau vienas dalykas šioje šalyje vis tik išliko nė kiek nepasikeitęs. Arba beveik nepasikeitęs. Tai jų paslaugumas, draugiškumas ir nuoširdumas. Grįžtant atgal, mes daug šnekėjomės apie šituos puikius mus sužavėjusius žmonių bruožus, kurie visoje kitoje posovietinėje erdvėje jau kažkur išsibarstė ir tapo deficitu.

II

Į Mogiliovą atvykome vakarėjant.
Mus pasitiko su šypsenomis ir vakariene. Po to kai skaniai užkirtome – palydėjo į viešbutį. Atvykome čia ne tik patinginiauti, bet ir šį bei tą nuveikti. Tiksliau, sudalyvauti vietiniame teatrų festivalyje „M.art.Kontakt „ ir parodyti improvizaciją ant grindinio „ Versalio sodai „
Prieš dešimt metų šito festivalio atsiradimas sujudino visą teatrinę Baltarusiją. Reiškinys daug kam pasirodė neeilinis, įžūlus ir net neįtikėtinas. Kitais žodžiais tariant, 2006 metais Tarptautinis jaunimo teatrų forumas „M.art.kontakt“ iššoko, kaip sakoma, tarsi velnias iš tabokinės. Įvyko tarsi prieštaraudamas realybei, ir šiandien tai jau yra nenuginčijamas faktas.
Tuo metu daugelis šalies festivalių, kurie savo gyvavimą pradėjo paskutiniaisiais dvidešimtojo amžiaus metais ne tik išsisėmė, bet ir visai nyko. O jaunas ir ambicingas Mogiliovo teatro direktorius Andrejus Novikovas visu balsu pareiškė: „ Teatrinis jaunimo forumas gyvuos. “ Pateikė išnešiotą ir tikslų sumanymą, užsitikrino gubernatoriaus ir vietinių valdžių paramą, surinko atitinkamą programą ir sukvietė svečius...
Paprastai panašių švenčių formato šlifavimui prarandami metai. Tačiau „M.art.kontakt“ iš karto pradėjo veikti kaip gerai suderintas mechanizmas. Miestiečiai ne juokais susidomėjo atsiradusia švente. Bilietai į visus spektaklius buvo išpirkti likus keliems mėnesiams iki oficialaus šventės atidarymo. Speciali programa – kasdieninis spektaklių aptarimas su kritikais, meistriškumo pamokos, kūrybinės laboratorijos, dramaturgų ir režisierių dirbtuvės, o be to dar ir festivalio klubas kaitino dažno jauno teatralo vaizduotę. Tokio intensyvaus profesinio bendravimo vietos galėjo pavydėti net sostinė Minskas. Azartingas teatro žmonių diskusijas spausdino vietos laikraščiai, aptarinėjo respublikiniai leidiniai.
Per pastarąjį dešimtmetį, nuo 21 iki 27 kovo, Mogiliovas tampa Baltarusijos jaunimo sostine. Šiandien „M.art.kontakt“ tai 141 spektaklis iš 17 užsienio šalių, kuriuos pažiūrėjo apie 25 000 žiūrovų. Šiame festivalyje galima išvysti tokias pasaulyje žinomų režisierių pavardes: Andrejus Mogučy, Rimas Tuminas, Nikolajus Kaleda, Anatolijus Praudinas, Liev Erenburg, Sergejus Fedotovas...
Nekyla jokių abejonių, kad toks festivalis yra reikalingas ne tik teatrą mylintiems Mogiliovo ir aplinkinių miestų gyventojams, jis yra labai reikšmingas ir miesto teatrų artistams ir režisieriams. Šitoje vietoje darau nedidelį atsidusimą, nes noriu supažindinti skaitytojus su dar vienu festivalio šeimininku, Mogiliovo dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. Čia šitą garbingą postą užėmęs laiko mūsų tėvynainis Saulius Varnas, gerai pažįstamas mūsų respublikos, ir Klaipėdos miesto teatralams taip pat. Saulius Varnas daug laiko ir energijos skiria vis naujų ir naujų spektaklių statymui, nesikrato ir darbų, susijusių su forumo „M.art.kontakt“ organizavimu. Klaipėdoje Saulius Varnas pastatė du įsimintinus spektaklius, Mogiliovo festivalyje šalia pasaulio įžymybių pastatytų „ Revizoriaus „, „Trijų seserų „, Idioto „, lietuviškųjų „Mistro“ ir „ Žuvėdros“, visiškai organiškai į festivalio afišą įsikomponavo ir jo paskutiniosios mogilioviškosios premjeros A.Strinbergo„ Freken Julija „ ir N.Gogolio „Vedybos“.
Pirmąją festivalio dieną įvyko keturių teatrų spektakliai. Į laurus ar kažkokį didelį pripažinimą mes nepretendavome. Mūsų reikalas buvo vizualiai gražiai ir išmintingai pradėti šį garbingą Baltarusijos forumą, ir daugeliui mūsų pasirodė, kad su mums iškeltu uždaviniu mes susidorojome.
Tos pačios dienos vakare žiūrėjau garsų spektaklį iš Sankt Peterburgo, Fridricho Šilerio „Klastą ir meilę „ .Pusę pirmojo veiksmo sėdėjau įsitempęs ir mintyse bumbėjau, kad panašių vaizdų aš galiu pasižiūrėti ir kur nors inteligentiškų degradų susirinkimo vietose prie Vilniaus. Tačiau kuo ilgiau sėdėjau salėje, juo labiau spektaklis man darėsi įdomus, kol pagaliau jis mane beveik visiškai užkariavo. Labai geri aktoriai, gilus turinys, nors šiek tiek šokiravo perdėtas dėmesys nedideliems techniniams spektaklio triukams ir įvairiems fiziologizmams.
Kadangi peterburgiečių vaidinime organizatoriai visiems Pilies teatro aktoriams neatrado vietos, tai jie tą vakarą nukeliavo į ukrainiečių šokio teatro pasirodymą, sukurtą pagal Bertoldo Brechto pjesę „ Motušė Kuraž ir jos vaikai“. Į viešbutį visi grįžo labai patenkinti ir beveik sukrėsti, sukrėsti ne tuo, kad matė idealų spektaklį, o tuo, jog pajuto labai didelį skirtumą tarp šio ir mūsų šokių teatrų. Ir tas skirtumas aiškiai bylojo mūsų šokėjų nenaudai. Visi liudijo, kad tokio gero spektaklio jie seniai nėra matę ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniaus padangėje. Paskui visą vakarą šnekėjome apie šokio teatrus ir šio profilio teatrų spektaklius. Visi bėdoje, kad pas mus šiandien labai madingi ypatingai konceptualūs šokio pastatymai, kuriuose pačio šokio ir su žiburiu negali surasti. O be to, daugelis tų koncepsijų lieka tik statytojų deklaracijose, gi scenoje tenka žiūrėti reginius primenančius mūsų televizijos kanalo „ Liuks„ dainininkų „padtancovkes“ ar šizofrenikų iškylas. Daugelis Lietuvos moderniojo šokio teatrų spektakliai nuo seno yra kaip du vandens lašai panašūs vienas į kitą, skiriasi tik jų sumanymai, skambumo dėlei programėlėse vadinami užsienietiškai „ koncepsijomis“ arba „ konceptais.„
„ Koncepsijos“ ir „ Konceptai „ šiandien Lietuvoje kiekviename žingsnyje yra tokie pat neišvengiami ir madingi kaip stringai, tamprės ar asmenukės. O Klaipėdoje prieš „ Koncepsijas“ ir „ Konceptus“ mūsų aukščiausioji kultūros valdžia tiesiog keliaklupsčiauja. Jeigu sužinotų, kad pavyzdžiui, Dievas pasaulį sutvėrė neturėdamos jokios koncepsijos, o vedamas tiktai savo intuicijos ar emocijų – tikriausiai išsižudytų.

III

Baltarusijoje su įvairiais reikalais buvau ne vieną kartą, Mogiliove lankiausi pirmąkart. Miestas maždaug Kauno dydžio, centre daugiausiai matosi stalininio ampyro, kitaip tariant, monumentaliojo tarybinio klasicizmo pastatai. Šitas stilius ypač suklestėjo atstatant karo sugriautus TSRS miestus. Baltarusija nuo karo itin nukentėjo, tai nereikia stebėtis ir šito stiliaus vyravimu visoje šalies architektūroje.
Prisimenu kaip prieš daugelį metų mūsų inteligentija koneveikė šiuos pastatus už pompastiką, begalę nefuncionalių detalių, perdėtą puošmenų gausą, neracionalumą ir visokias kitokias nuodėmes. Tačiau su laiku daug kas keičiasi, nevertingi dalykai tampa vertingais, ir atvirkščiai. Tikriausiai taip atsitiko ir su baltarusių Stalino ampyru. Kažkada mus šokiravęs ir net šiurpinęs stilius, šiandien įgavo tam tikro grakštumo ir net patrauklumo, o kai jį palygini su šių dienų garažų architektūra užtvindžiusia visą Europą, tai pokario metų ampyras tampa netgi visai lengvas ir gracingas.
Mogiliavas minimas nuo 1267 metų, yra vienas seniausių Kijevo Rusios miestų. Nuo tryliktojo amžiaus priklausė Smolensko, keturiolikto amžiaus pradžioje Vitebsko kunigaikštystei, nuo keturioliktojo amžiaus trečiojo dešimtmečio – jis buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės miestas. XIV amžiaus pabaigoje mieste karaliavo lenkų Jadvyga, o po to jį valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila.
Septynioliktame amžiuje Mogiliovas buvo vienintelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, turėjęs tris gynybinių sienų žiedus su mūriniais vartais ir bokštais: apie pilį, senamiestį ir naujamiestį. Bėgant laikui visa tai buvo sunaikinta. Išliko tik barokiniai sakraliniai statiniai: kupolinė Šv. Mikalojaus cerkvė, bazilikinė karmelitų Šv. Stanislovo bažnyčia, Šv. Kazimiero bažnyčia, gražuolė rotušė stovinti netoli Dnepro, dvaro rūmai, Šv. Boriso ir Glebo cerkvė, labai keisti, įspūdingo dydžio ir formos, be galo gražiu ir grakščiu stogu papuošti neorenesansiniai dramos teatro rūmai.
Tai beveik visos šiandieninio Mogiliovo įžymybės. Ko gero visas jas mes pamatėm, aptarėm ir apšnekėjom, tačiau patį didžiausią įspūdį mums visiems neabejotinai padarė dramos teatro rūmai ir vienuolynas. Dramos teatras senas, sutvarkytas, tačiau nesumodernintas ir tuo labai labai patrauklus. Į Mogiliovo pakraštyje stovintį vienuolyną maldininkai ir šiandien važiuoja iš visos Baltarusijos ne tik pasimelsti, bet ir pažiūrėti puikių cerkvės drožinių padengtų auksu, turtingo ikonostaso, na, ir žinoma, pasižvalgyti į moteris pašventusias save tikėjimui. Mūsų damos cerkvėje atrodė irgi labai įspūdingai.( Žiūrėkite nuotrauką ) Kadangi prieš įeinant į šventovę nuogas vietas ir kelnes reikia prisidengti medžiagų skiautėmis, tai jomis „pasipuošusios“ mūsiškės atrodė tarsi tik ką atvykusios iš Rumunijos.
Daug kas mums patiko Mogiliove, vėliau – Minske. Tačiau mūsų tarpe nebuvo nė vieno, kuris nebūtų atkreipęs dėmesio į Baltarusijos miestų ir pakelių švarą. Kiek aš atsimenu, šita šalis niekada nebuvo apsileidusi, tačiau šiandien apie jos švarą norisi pakalbėti atskirai. Juo labiau, kad Lietuvos miestai, kažkada visoje Tarybų Sąjungoje garsėję savo blizgesiu ir tvarkingumu, šiandien, atrodo, šitas pozicijas užleidžia ne tik vakarų Europai, bet ir artimiausiems savo kaimynams – baltarusiams. Labai skaudu, tačiau šiandien tarp labai apšiukšlintų miestų reikia ištarti ir mūsų uostamiesčio vardą.
Kiekvieną rytą perverčiu laikraščius, stengiuosi nepraleisti televizijos informacijų, nors skaityti mūsų spaudą ar žiūrėti televizijose paruoštas programas, reikia vis stipresnių ir stipresnių nervų. Kiekviename laikraštyje randu miestiečių paburbėjimų dėl Klaipėdos miesto tvarkos. Tiksliau sakant – dėl betvarkės. Ilgą laiką aš į tuos klaipėdiečių paburbėjimus ir burnojimus nekreipiau jokio dėmesio. Galvojau, neturi ką veikti žmonės, tai ir priekabiauja visokiausiais būdais prie miesto valdžios.
Tačiau visai neseniai teko ilgiau pavaikštinėti po Klaipėdos senamiestį. Kovo mėnesį senojo teatro repeticijų salėje vyko festivalis „ Namai „, ir mes, sutvarkę savo reikalus išėjome į gatves pasižvalgyti ir pavalgyt. Vaizdas labai nuliūdino. Teko įsitikinti, jog žmonės į laikraščius rašinėja ne dėl to, kad neturi ką veikti, ar nori pasikolioti su miesto galva. Jie rašo apimti nevilties. Visi akmeniniai Klaipėdos senamiesčio grindiniai nusėti nuorūkomis, šiukšlėmis, net alaus ir pepsi kolos skardinėmis. Kojos klypsta nuo nelygių gatvės grindinių, kreivų šleivų šaligatvių.
Vaikštinėdamas po tvarka tviskantį Mogiliovą prisiminiau ir naujuosius Klaipėdos rajonus - miesto miegamuosius. Čia tvarkos irgi gali pasigesti kiekvienas, ir vietinis, ir svečias. Prasto Klaipėdos įvaizdžio dalimi tapo ne tik apleistos senamiesčio gatvės, bet ir naujųjų rajonų pėsčiųjų takai, alėjos, žaliosios vejos, ant kurių klaipėdiečiai be jokių skrupulų rikiuoja savo automobilius. Žaliosios vejos išvagotos ratų provėžomis, mašinų išgulom, paverstos transporto stovėjimo aikštelėmis, buvę gėlynai – taip pat.
Ne burbėti čia susiruošiau. Tačiau tylėti irgi jau darosi nebepadoru. Manau, kad ne pinigų stygiuje čia problema, o požiūryje; kai savo miestą myli, visi darbai eina kaip iš pypkės, o kai esi viskam abejingas... Na, o kol kas, vaikščiojant po senuosius ir naujuosius mūsų miesto rajonus peršasi labai nemaloni išvada – apsileidom.
Grįžome į namus. Prisimindamas neilgą mūsų išvyką mintimis vis dar praeinu viena kita Mogiliovo ar Minsko gatve. Gėrėdamasis praeinu.
Norisi tikėti, kad tas mūsų apsileidimas yra laikinas. Kad ateis laikas, kai vėl galėsime didžiuotis savo švara tviskančiu senamiesčiu. Juk tvarkingai ir gražiai atrodo Klaipėdos H.Manto gatvė, Mažvydo alėja, Lietuvininkų aikštė. Tai atėjo laikas pagalvoti ir apie senamiestį bei miegamuosius miesto rajonus, juo labiau, kad link jų artėja ir miesto centras.
Tikėkimės, kad greitai ateis laikas proveržiams, kaip mėgsta sakyti viena Klaipėdos miesto kultūros ponia. Bet ar tie proveržiai prasidės greitai?
Prisiminiau buvusio Vilniaus mero Zuoko pasivažinėjimą su tanku, per ne vietoje paliktus vilniečių automobilius. O gal ir mūsų merui vertėtų padaryti ką nors panašaus. Pajutę visiškai atleistas vadžias klaipėdiečiai užsiaugino labai kietą odą, ir gražinti juos prie paprastų paprasčiausios miestietiškos tvarkos vien gerų norų, ko gero, jau neužteks.

IV

Minske buvome labai trumpai, tai ir pasiduoti nostalgiškiems prisiminimams apie čia kažkada linksmai praleistas dienas ir valandas, daug laiko nebuvo. Po ilgų saulėtų ir šiltų dienų į Lietuvą atėjo šaltukas. Tas pats šaltukas mūsų vizito dienomis žnaibė ir baltarusių nosis. Atvažiavę į miesto centrą ant vieno namo sienos pastebėjome intriguojantį skelbimą. Kadangi važiuojant viso teksto perskaityti nesuspėjom, tai vos pasistačius autobusiuką nuėjom prie į akis kritusio plakato.
O tas spalvingas plakatas pakabintas centrinėje miesto aikštėje ant namo sienos skelbė, kad šiomis dienomis Baltarusijos nacionaliniame dailės muziejuje vyksta pasaulinė paroda – Leonardas da Vinčis – išradimai.
Teliko tik susirasti Baltarusijos nacionalinį dailės muziejų. O jis, kaip tyčia, buvo vos už kokių dviejų, trijų šimtų metrų nuo tos vietos, kur mes aptikome mus suintrigavusį plakatą.
Kai kas patraukė vaikščioti Minsko gatvėmis, kai kas nuėjo pasieškoti sau tinkamos kavinės, o mes su Vytu pasukome į dešinę ieškoti muziejaus. Ties Valstybinio univermago požemine perėja kirtome pagrindinį Minsko bulvarą, pakilę į viršų pasiteiravome kelio pas ledus laižančią pagyvenusią moterį, paėjome kokius du tris šimtus metrų vakarų link ir atsidūrėme priešais muziejaus duris.
Leonardo da Vinčio ekspozicija nenudžiugino. Na, nesu toks naivus ir negalvojau, kad Baltarusijos muziejaus sienos bus nukabinėtos garsiausio italo originalais. Ko gero vien apdrausti tokią genijaus darbų išvyką pritrūktų šios šalies nacionalinio biudžeto. Tačiau ir nesitikėjau čia išvysti vien jo darbų menkai tekainuojančias reprodukcijas. Įdomesnioji ekspozicijos dalis , žinoma, buvo įvairiausios kapsulės, piramidės, padargai, konstrukcijos, techniniai išradimai, padaryti vadovaujantis dailininko brėžiniais. Mane visiškai suglumino šešiakampė medinė dėžė, kurios visos vidinės sienos buvo padengtos veidrodžiais. Įėjome, pamatėme iki begalybės padaugintus mūsų pačių atvaizdus, ir nesupratę jokios to reginio prasmės movėme laukan. Kiek teko pastebėti, toje veidrodžiais išklotoje dėžėje neužsibuvo nė vienas parodos lankytojas.
Na, o štai rusiškos „Katiušos“ proproproprosenelė domino visus. Pasirodo, kad jau italų renesanso laikais buvo galima smagiai iš kelių vamzdžių papyškinti į priešus, na, arba bent jau į labai labai jums nepatinkančių savo kaimynų langus. Ko gero vien jau dėl šito savo išradimo, garsųjį Italijos meistrą buvo galima praminti archetipiniu „renesanso žmogumi“.
Išėjom.
Trumpai pasikalbėjome su malonia durininke, saugančia duris į antrąjį ir trečiąjį muziejaus aukštą, ir kad nereikėtų gaišti laiko rūbinėje, užsimetę savo viršutinius drabužius ant parankių, pakilome į viršų. Čia buvo eksponuojami Rusijos klasikų šedevrai iš Baltarusijos nacionalinio dailės muziejaus fondų. Ekspozicija darė įspūdį ir dydžiu, ir autorių įvairove, ir darbų grožiu. Nuostabus nepakartojamas reginys. Tokį tenka išvysti ne taip jau dažnai.
Čia buvo I. Šiškinas, V. Perovas, I. Kramskojus, I. Aivazovskis, V.Makovskis, H.Losevas, I.Repinas, A.Kuindži, G.Semiratskis, V.Surikovas, V. Serovas ir daugelis daugelis kitų plačiai žinomų Rusijos tapytojų.
Tame pačiame aukšte atradome ir vakarų Europos dailininkų ekspoziciją. Ji buvo ne tokia išsami, ne tokia didelė, tačiau labai labai miela ir išraiškinga. Pakilti į trečiąjį muziejaus aukštą, kuriame eksponuojami šiuolaikiniai Baltarusijos dailininkų kūriniai, neužteko nė jėgų, nė laiko. Išėjom patenkinti. Labai patenkinti. Gerai, kad laikas nuo laiko atsiranda galimybių prisiliesti prie amžinybės. Tik norėtųsi, kad tokių galimybių pasitaikytų kur kas dažniau.
Iki namų dar buvo toli. Tačiau kelias neprailgo. Patirti įspūdžiai neleido nė pailsėti, nė užmigt. Malonūs neilgos kelionės įspūdžiai. Stiprūs. Tikri.

Vyto Aleknavičiaus, Nikitos Ivanchikovo ir Tatjanos Janukovič nuotraukos.

https://www.facebook.com/pages/Klaip%C4%97dos-Pilies-teatras/158465164210388
Įdomybės: