Kelionės pasakojimai nuotraukos

Kemperiu į Provansą arba ,,Provanso pyragas" II dalis

Komentarai (9) Spausdinti
Po tokio nuostabaus ir ramaus vakaro taip atsipalaiduojam, kad miegame plačiai atvertomis durimis, taip gera, kai vakaro vėsa skverbiasi į vidų, juk ryt ir visas likusias dienas vėl laukia karščiai. Prieš išvažiuojant žinojome, kad visą savaitę bus 33C, todėl nelabai tikėjome, kai kemperio termometras rodė dienomis lauke 39C, viduje 36C ir nors veikė salone ten kažkokia vandeniu varoma vėdinimo sistema ir kemperis neįkaista saulėje paliktas taip kaip lengvoji, nes jis izoliuotas kaip termosas, tačiau tokiame karštyje nepadėjo jokia ventiliacija. Vienintelis išsigelbėjimas buvo vandens purkštuvas, kurį aš įsimečiau susiglamžiusiems lagamine drabužiams išlyginti. Tai purškėmės mes juo važiuojant pastoviai, o vaikščiojant apsigobdavau šlapia plona skara, kuri labai gerai atgaivindavo.

Kadangi nedavė man ramybės vakarykštė nesėkmė, tai nutariame visgi iš kitos pusės tą gražųjį kelią surasti ir nors kažkiek juo pavažiuoti. Tai atsiranda, tai vėl dingsta rudi lankytinų vietų ženklai, bet kelią mes visgi randam, tik iki tos arkos 32 km, todėl taip toli nebevažiuosim, nes tiek pat reikės atgal grįžti.
Vaizdai tikrai nuostabūs, todėl dar labiau gaila, kad nepataikėm mes į jį vakar.
Pakeliui pamatome pirmuosius levandų laukus.
Staiga už vieno posūkio pamatę labai įdomų reklaminį plakatą sustojame. Tai vieni iš stalagtitų urvų, bet vaizdas toks, kad susigundome eiti, juolab,kad laukti nereikia ir įėjimas iškarto iš bilietų kasos, į jokį kalną, kaip dažniausiai būna, lipti irgi nereikia. Patalpa kondicionuojama, urvuose bus vėsu - jau vien tas vilioja - o ir reklaminėje nuotraukoje vaizdas visai ne stalagtitinis. Nes aš jau gal 5 kartus panašiuose buvus, žadėjau daugiau niekada neiti, tačiau šitas iš visų patiko labiausiai. Gidė prancūzė, bet koks skirtumas, ką dar naujo ten tuose urvuose sužinosi? Viskas užtruko apie valandą, bet vaizdai labai skirtingi, buvo dvi poilsio valandėles, per kurias pamatėme trumpus muzikos ir šviesos spektakliukus. O jau tos apšviestos vandens terasos, tai nerealiai atrodė, labai patiko, tikrai rekomenduoju.
Nei per ilgai, nei nuobodžiai, nei per sunkiai - pusė grupės su mažais vaikais buvo. O vadinasi ji - La Grotte de saint Marcel Ardeche, nors kelionių vadovas rašo, kad pačios įspūdingiausios šiame regione yra Aven dOrgnacas ir Grotte de la Madeleine.
Manau šiame nuostabiame slėnyje veiklos galima susirasti savaitei - daug baidarių nuomos punktų, pėsčiųjų takų, vaizdai tikrai nuostabūs, bet mes šį kartą tokie lekiantys...Gal kada nors.
Skubame toliau, kur kvepia maudynėmis į La Roque su Ceze. Tai tiesiog Ceze upėje kietos uolienos ruožas, kur vanduo gražiai kaskadomis krenta žemyn ir suformavęs nuostabų kraštovaizdį, kuris privilioja nemažai lankytojų, nors dauguma jų - ekstremalių pramogų ištroškęs jaunimas, šokinėjanti nuo uolų į vandenį.
Atsigaiviname, pasigrožime ir važiuojame į vieną iš didžiausių Provanso įžymybių - Pont du Gard. Perkame bilietą, kuris kainuoja 18 eur automobiliui, nežiūrint kiek jame keleivių, nei kuriam laikui apsistoji. Kasos su parduotuvėlėmis, muziejumi ir kavinuke dengtos stogine, iš po kurios kas kelios minutės purškiamas vanduo, kuris virtęs vėsiu rūku labai maloniai gaivina.
O mes po trumpos fotosesijos lendame į gaivų vandenį ir relaksuojame su vaizdu į beveik 2000 metų senumo dekoracijas.
Užsukam į kelio nuorodoj pažymėtą viduramžių miestelį Castillon-du-Gard, tačiau jis nėra kažkuo įspūdingas, todėl pusvalanduką pasivaikščioję, einame į vienintelį veikiantį restoraną prancūziškos vakarienės.
Kainos nemažos, kaip ir visur Prancūzijoje. Karštas patiekalas apie 18 eurų, kompleksas : salotos+karštas+desertas taip pat 18eur. Keturių neįveiksim, nes kai toks oras, tai nesinori valgyti, be to ir brangu, o paragauti visko norisi. Todėl imam du kompleksus keturiems - aišku pas juos taip niekas nedaro, bet aš jau seniai atsikračiau to ,,ką jie apie mus pagalvos" ir į klausimą, o ką valgys madam, atsakau, kad madam gers vyną. Padavėjas nusišypso ir daugiau niekuo nesistebi. Maistas labai skanus : šaltam atnešė salotų lėkštėje džiūvėsėliuose apkeptą ožkos sūrį, tada baltą žuvį su įvairiausių formų virtų daržovių garnyrais ir krem briule.
Visą tą gėrį paskaninome taure rose vyno ir nutariame nakvynei ieškoti kolonėlės su normaliais dušais, nes po tų maudynių upėse jau reikia atsiprausti.
Ir tada prasidėjo nesėkmingiausia naktis mūsų kelionėje. Pravažiavome ilgiausią kelią, bet kaip tyčia ne tik kad normalios, bet jokios kolonėlės nėra. Visi pavargę, pradėjom bartis - vieniem reikia dušo, kiti sako miegam bet kur, ryte rasim kur prisipilt vandens ir išsimaudysim kempe, bet artėjant 2 h nakties stojam pirmoj pasitaikiusioj kolonėlėj atokiau nuo fūrų, kad būtų tyliau. Naktį pabundu nuo kažkokio keisto garso - aš dažnai pašokus klausausi garsų - vis man vaidenasi, kad vagys lenda. Vos galiu akis praplėšti, bet matau, kad šviečia kažkas į saloną su žibintuvėliu. Pašoku, uždegu šviesą ir keliu kitus, sakau: į kempą kažkas lenda. Iš to išgąsčio atrodo lyg trūksta oro, klausiu: gal mums čia pripurškė ko? Vyras sako - vaidenasi tau, fūristai su prožektoriais vaikšto. Draugės vyras iš viso net nepabudo. Apžiūrėjau per langus - lyg nieko. Ryte pažadina beldimas į duris, atidarom - policininkė liepia išlipti. Pasirodo išlupo mums šoninį langą - guli šalia nuplėšytos gumos ir stiklas, tikriausiai pro šalį važiuojantys policiją iškvietė. Bet matyt išgąsdinau aš tą vagį naktį pačiu laiku, todėl nieko nespėjo paimti - nors ten tik navigacija, bei neveikiantis atbulinio vaizdo kameros ekranas buvo. Užsiklijavom langą su izoliacija ir tęsėm kelionę, bet pamoka gera buvo, kad taip, kaip praeitą naktį atlapom durim, nesaugu čia miegoti :)

Ryte įvažiuojam į Provanso sostinę - Aix de Provense. Sukam ratus ir kaip visada neradę kur tą griozdą įkišti, tiesiog paliekam benzino kolonėlėj.
Pasivaikštom porą valandų - toks elegantiškas, su iki šiol nematytais, vien iš metalo karkaso išraitytais varpinių stogais, apsamanojusiais fontanais, aikštėmis ir promenadomis. Nieko įpatingo, bet savotiškai žavus.
Grįžę randame besiblaškančius kolonėlės darbuotojus - pasirodo užtvėrėme jiems įvažiavimą į parduotuvę. Kažkaip labai pikti mes buvome dėl tų ribojimų kemperiams įvažiuoti, dar suprantu į požemines aikšteles, bet kodėl negalima statyti paprastose, neaišku. Todėl iš nevilties palikinėjom bet kur ir tiesiog prašėmės būti nubausti, bet mums tikriausiai pasisekė, o ir ne Vokietija čia, kad už numestą nuorūką baudą tuoj gautum :)

Toliau - maloniai visus nustebinęs Marselis. Kažkaip apie šį miestą daugiau blogo negu gero esu girdėjusi, kad ten vien juodukai ir šiukšlės, bet mums čia labai patiko - sakyčiau didžiausią netikėtai gerą įspūdį paliko. Palei senąjį uostą, aišku, nerandame kur prisiparkuoti, todėl bandome važiuoti į kalną link Notre Dame de la Garde bažnyčios, galvojame, gal kokia autobusų stovėjimo vieta bus, tačiau pakeliui pamatome pakankamai didelį plyšį prie gyvenamų namų ir stojame. Tada pėstute į nemažą kalną - vaizdai nuostabūs ir kuo aukščiau, tuo gražiau.
Tolumoje matosi paslaptinga If sala.
Jei lankysitės Marselyje - būtinai užlipkite - vaizdai kaip nuo Eifelio, tik už dyką ir eilėje nereikia stovėti :)
Bažnyčios vidus taip pat labai gražus, kas nebūdinga Prancūzijoje.
Tada pamatę iš viršaus kiek mums reikės eiti, o dar pats vidurdienis ir temperatūra tą dieną buvo jau 39C, nutariame kažkaip savo kelionę palengvinti. Iš pradžių pakalbiname kažkokį apžvalginį turą siūlantį vairuotoją, bet juo važiuojant negalima išlipti norimoj vietoj - tik ratą apveš ir vėl čia paleis. Tada atvažiuoja miesto autobusas, į kurį, net nepasidomėję kur jis veža, greitai sušokame. Kol kas leidžiasi nuo kalno, o tai svarbiausia. Nueiname su žemėlapiu, kad paklausti ar važiuos pro uostą ir norime susimokėti, bet vairuotojas parodo autobuso kryptį žemėlapy, o į pinigus numoja ranka. Tada už kelių stotelių šaukia, kad mums laikas lipti. Prasiėję krantine, stoviniuojame skersgatviuose, kuriuose maloniai pučia vėjas ir grožimės iš visur matoma Notre Dame de la Garde, sėdame kavinukėje atsigaivinti gėrimais, pamedituoti uosto panoramoje.
Iš čia galima nusipirkti turus laiveliaisį aplinkines salas, pamatyti neįtikėtino grožio Calanque pakrantes. Patinka mums čia - nei tų juodžių pastebėjome, nei šiukšlių. Tada sukame link dar vienos miesto gražuolės Cathedrale de la Major. Taip pat labai įspūdinga.
Dar namuose buvau suplanavusi būtinai Marselyje paragauti garsaus patiekalo Bouillabaisse. Tai žuvienė, kurią kažkada žvejai virdavo iš nepavykusio parduoti laimikio ir tai buvo neturtingųjų valgis. Tačiau dabar tai virto nacionalinės virtuvės pasididžiavimu, todėl patiekalas pagerinamas visokiomis užtepėlėmis, geromis žuvimis, ir dažnai dar štai tokiu gražiu raudonu sutvėrimu :)
Kainuoja jis taip pat nepigiai, bet vieno drąsiai užtektų dviems. Tik kai kur jį gali užsisakyti tik tada, jei imi 2 porcijas, bet tikrai ne visur. Rusų keliautojų aprašymuose Bouillabaissas įvardijamas kaip brangiausias patiekalas Maskvoje, kuris kainuoja apie 1000 litų, atseit žuvis jam pagaminti atskraidinama iš Provanso :)
Čia gi kainos svyruoja nuo 30 iki 120 eur. Tačiau Marselyje buvo dar ne vakarienės metas, todėl ragavome mes jo kitur.
Grįžtant į mašiną su autobuso bilietais vėl ta pati istorija - stovime eilėje kur būrys japoniukų perka bilietus, staiga arabiškos išvaizdos vairuotojas pažiūri į laikrodį ir visiems liepia lipti į autobusą. Nuo to momento nė vienas įlipęs keleivis nei pirko, nei kaip nors žymėjosi bilietus. Greičiausiai vairuotojas tiesiog gauna fiksuotą atlyginimą nepriklausomai nuo parduotų bilietų kiekio, o juos pardavinėti juk irgi darbas. Todėl mes, be gėrimų kavinėje, Marselyje neišleidome nė euro.

Nors vakarėjo, tačiau tokiame karštyje nepasinaudoti galimybe išsimaudyti jūroje būtų tiesiog nedovanotina, todėl paliekame nuostabųjį Marselį ir važiuojame į dar vieną Provanso perliuką - Cassis. Ir čia išsipildo visos mūsų svajonės - ir miestelis žavus, ir pačiame centre gražus pliažas su dušais, bei pilna krantinė jūros gėrybėmis kvepiančių kavinių.

Mano kompanija, pamatę puodus nepaprastai skaniai atrodančių moliuskų, supasuoja ir neįtikėtino dydžio Bouillabaisso porciją palieka sudoroti man vienai. Šiaip tai pati sriuba labai subtilaus skonio ir jei nesate prisiekęs visokių jūros ,,bjaurybių" mėgėjas, tai gali ir nepatikti, o visas kitas gėris, kelių rūšių kepta žuvis, ypač ta česnakinė užtepėlė, ant kurios dar reikia užsibarstyti tarkuoto (lyg čederio) sūrio, tai labai patiko, jau nekalbant apie langustą :) Ir tai buvo pats brangiausias( 34 eur.) ir pats įspūdingiausias mano valgytas patiekalas - neatsisakyčiau kada nors pakartoti.
Visai sutemus pakyla mėnulis ir padovanoja štai tokį nuostabų, virš miestelio ant kalno stūgstančių griuvėsių, vaizdą.
Rytas išaušta vėl karštas ir labai pasiseka, jei randi staliuką pavėsyje, kur gali neskubėdamas papusryčiauti. Ir nors turime net orkaitę, kaip kemperio savininkas sakė: ,,kruasanams kepti", tačiau tokiu oru gaminant, salonas virstų pirtimi, todėl geriausiu atveju užsikaisdavome kavos ar pasigamindavome ryte kiaušinienės. Taip, kad vykstantiems su kemperiu į šiltus kraštus ir planuojantiems gamintis valgyti, patarčiau pasiimti turistinę viryklę, kad galima būtų tai daryti lauke.

O mes šiandien planuojame pamatyti tikrąjį Provanso grožį, kuris puikuojasi ant visų šį regioną garsinančių reklamų bei atvirukų.
Bet pirma pakeliui stabtelime ne taip gerai žinomam, bet tikrai vertam aplankymo Fontaine de Vaucluse.
Pagrindinė įdomybė čia yra Sorgue upės ištakos. Tai pats srauniausias Prancūzijos šaltinis, trykštantis skardžio papėdėje 90000 l/sek galia.
Jis tiekia energiją šalia esančiam XV a. popieriaus malūnui, kuriame dabar yra nemokamas muziejus, pardavinėjami rankų darbo popieriaus gaminiai, visokiausi istoriniai žemėlapiai.
Tikrai labai mielas miestelis ir jis paliko nepalyginamai didesnį įspūdį, nei populiarusis Gordes, kuris mums pasirodė tik nuo kelio įspūdingas, o senamiestis visai nesužavėjo.

Tačiau kitas, turistų labai mėgiamas Rossilonas, tikrai labai gražus, o jau tos spalvos veikia kaip kokia terapija. Nežiūrint į alinantį karštį, nesinori jo palikti.
Net ir suvenyrai su rimta apsauga nuo saulės :)
Šalia miestelio, už kelis eurus, yra galimybė pasivaikščioti po nepaprasto grožio gamtos kampelį - Le Sentier des ocres - galima rinktis iš dviejų skirtingo ilgio pažymėtų takų, tačiau ilgojo maršruto mes jau nebepajėgėm apeiti. Bet valandos, tarp šių gražuolių uolų, kur nė menkiausias vėjelis neužpučia, mums tikrai pakako, nors kitu metų laiku mielai prailginčiau tą pasivaikščiojimą.

Toliau važiuojame į pagrindinį ,,kaltininką", dėl ko ši kelionė įvyko vasarą, per pačius karščius - ši nuotrauką padėjo apsispręsti, kad norime ten, kai žydi levandos.
Tai Abbaye de Senanque.
Į patį vienuolyną neiname, prieš tai strategiškai pažiūrinėję suvenyrų parduotuvėlėje nuotraukas iš ten - vidaus vaizdai nesudomino, o panašių vienuolynų mes jau matę nemažai. Geriau pasidžiaugiame levandomis - turistų džiaugsmui aplink keli jų laukai, tarp kurių galima vaikščioti ir pozuoti nuotraukoms.

Vakarieniauti važiuojame į jau didesnį L'Isle-sur-la-Sorgue miestelį. Vėl vandens malūnas, kanalas, ant jo kranto kavinukės ir vėl nuostabios prancūziškos virtuvės degustacija.
Bevakarieniaujant nutariame, kad liksime čia nakvoti, nes aikštelė po medžiais, ant mažyčio upelio kranto ir vyrai rezga mintį jame sutemus atsigaivinti. Ir nors turime dušą, kuriuo intensyviai naudojomės, tačiau švaraus upelio čiurlenimas labiau vilioja. Kol mes vaikštinėjame temstančio miestelio krantine, vyrukai įvykdo savo planą.

Sekanti diena skirta Avinjonui, tačiau po pamatyto grožio jis mūsų visai neužkabina.
Paskaitę aprašymą apie pagrindinę įžymybę - popiežių rūmus ir sužinoję, kad viduje nebėra išlikusių XIV a.prabangaus dvaro gyvenimo atributų, ten eksponuojamais gobelenais ir paveikslais nesusidomime, todėl sėdame į apžvalginį traukinuką už 8 eur. ir važiuojame pasižvalgyti.
Dangus apsiniaukia, nebėra taip karšta, bet netgi tai nedžiugina, pasakojimas neįdomus, miestas kažkoks šiukšlinas, garsusis XII a tiltas visai neįspūdingas,
visur prikabinėta koncertų ir visokių nereikšmingų reklaminių plakatų.
Suprasčiau, kad toks vaizdas būtų prieš kokius rinkimus, o dabar...šiukšlynas ir tiek. Geriau jau būtumėm į Arlį važiavę.

Likusią dalį dienos judame namų kryptimi link dar vieno, seniai svajoto, nuostabaus Prancūzijos miesto Annecy. Jis įsikūręs ant ežero kranto, apsupto snieguotomis viršukalnėmis. Mažą senamiestį kerta kanalai, gėlėmis išpuošti tiltai ir gatvės su arkadomis. Pats gražiausias vaizdas į kanalo saloje stūgsantį grėsmingą XII a. kalėjimą Palais de I Isle.
Bevaikštinėdami nuostabiomis gatvelėmis pamatome nusidriekusią didžiulę eilę prie vienos iš daugybės ledainių Glacier des Alpes. Jei visi čia perka, vadinasi jie kažkuo ypatingi - imam tuos, kurie populiariausi - rikotos figų ir violeto levandinių. Labai skanu.
Dar užlipame iki ant kalniuko stūgsančios pilies, atsisėdame atsigaivinti juodu alumi, nes šiandien jau penktadienio vakaras, o pirmadienį iki 14 h. ryte reikia atiduoti nuplautą, iškraustytą kemperį ir dar sudraskytą lango gumą reikės pakeisti, vadinasi reikia jau judėti namų link. Annecy - labai geras kelionės finalas, kuris apvainikavo šią sunkią, bet vistiek nuostabią kelionę.

Visą šeštadienį prasėdėję mašinoje nutariame šiek tiek pramankštinti kojas ir vakare stojame arčiausiai autostrados pasitaikiusiame ir atlase viena žvaigždute pažymėtame Vokietijos miestelyje - Bad Hersfeld. Kažin ar yra Vokietijoje negražių miestelių? Tuščias ir tikrai mielas.
Pasivaikštome, išgeriame alaus, kuris kaip ir maistas čia per pusę pigesnis negu Prancūzijoje. Nors paskaičiavus visas išlaidas, išleidome po 600 eur. - komforto neturėjome, bet ir labai savęs neribojome.

Ši kelionė mums gavosi kitokia, negu ankstesnės, tačiau dėl to ji nė kiek ne prastesnė. Sunkumai užgrūdina ir pasimiršta, o pamatytas grožis kaip konjakas, su laiku tampa dar ryškesnis ir tos levandos nebe primena tik priemonės nuo kandžių, o tiek kvapas, tiek kuklus jų grožis sukelia geriausius prisiminimus.

Visai neblogas gavosi tas Provanso pyragas, tik labai karštas :)

I dalis
Abbaye de Senanque Provansas La Grotte de saint Marcel Ardeche La Grotte de saint Marcel Ardeche
La Grotte de saint Marcel Ardeche Levandos Provansas La Roque su Ceze
La Roque su Ceze La Roque su Ceze Pont du Gard Castillon-du-Gard
Castillon-du-Gard Skanu Aix de Provense Aix de Provense
Aix de Provense Aix de Provense Marselis Marselis
Marselis Marselis Marselis Marselis
Marselis Cassis Cassis Cassis
Cassis Skanu Pakeliui Fontaine de Vaucluse
Fontaine de Vaucluse Fontaine de Vaucluse Provansas Rossilon
Provansas Rossilon Rossilon Rossilon
Rossilon Rossilon Rossilon Gordes
Gordes L'Isle-sur-la-Sorgue L'Isle-sur-la-Sorgue Avinjonas
Avinjonas Avinjonas Avinjonas Avinjonas
Levandos Annecy Annecy Annecy
Annecy Bad Hersfeld Bad Hersfeld Bad Hersfeld
Marselyje Levandos Annecy Avinjonas
Bad Hersfeld
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.