Kelionė į Setti Fatma
Viskas prasidėjo dar tuomet, kai pirmąjį kartą apsilankiau Maroke (2007 rugpjūčio mėnesį). Kaip žinia, rugpjūtis – pats „palankiausias“ metas keliauti po Afriką, kad ir šiaurinę... Marakešas priplojo (beveik tiesiogine prasme) savo karšiu – apie 40. O kur dar pirmas kultūrinis šokas gyvenime! Taigi tą kartą toliau Marakešo nepabuvojau, keliavau aukštyn – tradiciniu turistų nutrintu maršrutu, aplankydama Meknes, Moulay Idriss, Fez, Chefchaouen, Tanger...
Bet grįžus į gimtuosius kraštus gerą pusmetį persekiojo jausmas, kad ne viską padariau ir ne viską pamačiau aš tame Maroke. Taip vasario mėnesį atsirado Ryanair bilietai ir miiiilžiniškas noras kuo greičiau grįžti į mane suviliojusią šalį :)
Pagrindinis tikslas šį kartą buvo nuvykti į Aukštuosius Atlaso kalnus. Apie Jebel Toubkal nesvajojau (tenka pripažint, kad žygiams su sniegu nebuvau pasiruošusi). Tačiau visagalio Lonely Planet dėka susiradau trijų dienų maršrutą Imlil-Setti Fatma.
Nusileidusi Marakeše norėjau strikinėti iš džiaugsmo :). Po valandos stovėjimo prie pasų kontrolės „kasos“ man jau šiek tiek norėjosi suplėšyti kinietukų šeimą su trim vaikais į gabalus... Vargšiukai turėjo kažkokių problemų su vizom ir nuolat atsiprašinėjo visų, stovinčių eilėje už jų... Vakarietiškasis „laikas-pinigai“ režimas vis dar buvo įjungtas, bet jau neilgai (valio!)..
Pernakvojau Marakeše. Teisybės dėlei turiu prisipažinti, kad prisišlamščiau su vietiniais įvairių gardumynų ir išgėriau kokį litrą skaniausių pasaulyje apelsinų sulčių.
Imlilas mane pasitiko kaitriais saulės spinduliais ir spindinčiom snieguotom kalnų viršūnėm. Susikroviau kuprinę ir pasileidau Setti Fatmos kryptim. Po kiek laiko mane, krypuojančią ir šniopščiančią, lengva ristele aplenkia dvi prancūzaitės! Neperdedu! Tik kad risnojo jos užsilipusios ant asilų :). „Risnokit, risnokit“ – galvojau sau, – man vis tiek geriau pėstute, tinginės jūs :).
Turiu pasakyti, kad pirmoji diena žadėjo visai nesudėtingą kelionę keliuku, kuriuo per visą ėjimą sugebėjo pravažiuoti lengvoji mašina, traktorius ir sunkvežimis su darbininkais, grįžtančiais namo po darbų. Kaip toms transporto priemonėms pavyksta tai padaryti – man yra neįmenama mįslė. Dar didesnė mįslė – kaip prasilenkė lengvoji mašina ir traktorius tame keliukyje?! Juk iš vienos pusės skardis, iš kitos – siena... Mistika :)
Pats laikas paminėti, kad keliavau su trijų vaikinų kompanija :) Argi ne džiaugsmas merginos sielai? :)) Per pavakarių pertraukėlę vaikinai išvirė mėtų arbatos (su daaaaug cukraus). Jau matėsi Tachedir kaimelis, kuriame turėjom rasti Refugee Camp‘ą. Įtariu, kad toje vietoje besėdinčius mus ir pamatė to kaimelio „verslininko“ ereliškos akys. Beeinant radome vyruką, kuris tikrai visai „netyčia“ stovėjo pakelėje ir tikrai mūsų „nelaukė“ :). Apsinakvojom pas jį :). Ir net visai šauniai su skaniu tadžinu vakarienei ir mėtų arbata ryte.
Anksti gulusi anksti ir atsikėliau :). Laukė antroji kelionės diena, kurios tikslas – Timichi kaimelis. Ryte einant per kaimą pasitiko krūva vaikų, einančių į vietinę mokyklą ir šaukiančių – „bum bum, madam, bum bum!”. Vienas, nutariau, kad protingiausias, prašė: „madam, chocolate, madam!” :) Buvo ir tokių vaikučių, kurie su suaugusiais ginė ožkas, nešė mažučius, gražučius ir baisingai bliaunančius ožiukus į ganyklas. Bliovimas tas tikrai kraupus... :) rodos, toks mažas, o taip isterikuoja... :)
Svarbiausias šios dienos įvykis – baigėsi gerasis keliukas, prasidėjo „jokio keliuko“. Tik daug daug keistų krūmų, kuriuos praminiau ežiukais. Kelias (na jo ten nebuvo, bet vis tiek taip vadinsiu...) kilo ir kilo aukštyn, kažkur toli laukė aukščiausias kelionės taškas, per kurį persiritusi, likusį kelionės laiką jau leisiuosi žemyn. Kadangi mano ir vaikinų nuomonės apie ėjimo tempus draugiškai išsiskyrė, sutarėm, kad susitikim viršuje.
Greitai pamečiau greituolius iš akių ir likau viena su mane supančiais kalnais ir krūmiukais-ežiukais. Kelias vis akmenuotėjo ir statėjo. Teko karstytis kaip kalnų ožkai. Bet linksmybės tuo nesibaigė – nepratęs prie tokių tempų ir krūvių, vargšas mano organizmas niekaip negalėjo suprast, kas čia vyksta. Man vis nesiliaujant lipt ir lipt, jis nusprendė pristabdyt mane savom priemonėm... :) Staiga pajutau, kad dūstu, negaliu įkvėpt oro. Atsisėdau ant akmens ir ėmiau galvoti, kad mirsiu fantastiškai gražioje vietoje :) Bent nebus taip gaila. Taip besėdint ir bandant kvėpuot, savijauta susitvarkė. Sėdėjau ir bandžiau akimis aprėpti nuostabius Atlaso kalnus, viskas atrodė nežemiškai gražu, tylu ir neįtikėtinai ramu.
Tolesnis lipimas atrodė maždaug taip – šnopuoju, dedu koją, pastoviu, dedu kitą koją, šnopuoju, stoviu, šnopuoju, dedu koją, mintyse keikiu kalnus, šnopuoju, atsisuku ir matau horizontą po kojomis, šnopuoju, dedu koją..... Prasidėjo sniegas.... Sniegas, po galais?? Juk ir taip sunku! O tie, kas keliavo po kalnus turbūt puikiai žino, kokios yra viršūnės, jos turi tokią savybę – gali gerą pusdienį nuo tavęs bėgti ir aukštėti.
Pasiekiau vaikinukus, šie gulinėjo ir laukė manęs... Sakė, kad neatrodžiau labai laiminga :). Tą akimirką ir nesijaučiau tokia, tik truko tokia savijauta tikrai trumpai.
Toliau buvo dar geriau – krūvų krūvos sniego, kuriuo turėjom leistis, ir sniege lakstantis vilkas (ar koks kitas šunėkiškas padaras). Nusileidimo ant užpakalio taktika nepavyko, nepadėjo net ir patiestas maximinis maišelis :). Teko šuoliuot... Galiausiai, popietiniam „desertui“ sniegas baigėsi, o mes pasiklydom. Tako nėra, t.y. takų yra daug, įvairiuose šlaito aukščiuose, bet jie labai greitai baigiasi. Taip ir mes galiausiai priėjom liepto galą – „atseit takelis“ nunyko, prasidėjo skardis.. Visos mano nervų ląstelės sudegė, o adrenalinas liejosi per ausis :). O vaikinams – smagumynas!
Akylai ištyrinėję šlaitą nutarėm leistis žemyn. Laimei, po kurio laiko suradome visai “padorų” keliuką. O vėliau pamatėme ir Timichi kaimelį, kuriame turėjome nakvoti. Galiausiai mūsų takeliu kaimiečiai ginė avis ir ožkas, o super-bobutės-akrobatės su vaikučiais ant nugarų lakstė stačiausiais šlaitais ir baidė nuklydusius gyvulius.
Žmonės čia kitokie, negu miestuose – tikri kalniečiai. Jų net išvaizda skiriasi nuo arabų. Man šitie kalnų gyventojai kažkodėl priminė nepaliečius ar tibetiečius. Jie žaviai drovūs, jie nešneka nei angliškai, nei prancūziškai. Gyvena kalnų šlaituose suręstose trobelėse iš akmenų. Rytais per tų trobelių langus virsta dūmai, kiemuose laksto vištos ir šunys. Vaikai čia neina į mokyklą, nes jos tiesiog nėra. Nėra ryšio ir nėra elektros. Nėra nieko, prie ko esame pripratę. Tai ir buvo geriausia. Visiškas atsipalaidavimas, atitirūkimas nuo pasaulio, ramybė.
Nakvojome vėlgi Refugee Camp‘e. Šeimininkas pasitaikė fantastiškai draugiškas – nepaisant, kad šnekėjo prancūziškai, o mes angliškai. Susodino mus terasoje, apkamšė pledais, atsinešė tris storiausius nuotraukų albumus ir ėmė pasakoti (prancūziškai...). Mums beliko tik linkčioti galvomis, sakyti „vi“, „mersi“, „silvuple“. Po geros valandos mane pagavo įkvėpimas ir bandžiau bendrauti su šeimininku itališkai... :). Galiausiai sušlamštėm didžiausią lėkštę tadžino, kuriam specialiai buvo papjauta višta, ir kritom pavargę miegot. O nuo ankstyvo ryto (sapnuojant penktą sapną) pragydo gaidžiai, šunys lojo kaip išprotėję ir kažką būriu vaikėsi :). Pykti dėl to tiesiog neįmanoma :))).
Trečioji diena vėl nebuvo labai sunki. Kurį laiką keliavome per mažus kaimelius kalnų šlaitais. Ankstyvą rytą juose jau virė gyvenimas: moterys skalbė upelyje, gamino valgyt, vyrai ginė gyvulius į kalnus, vaikai bėginėjo pirmyn atgal. Ir nė vienas iš jų nepaprašė saldainių – tik droviai žiūrėjo stovėdami tarpduryje. Labiausiai širdį glostė, kad nusišypsojus, ir vaikai, ir suaugusieji atsakydavo tuo pačiu.
Keliavome slėnio, kurio apačioje teka upė ir žydi įvairūs medžiai šlaitu. Pakeliui pasitaikė keli kriokliukai, kurie labai šauniai atsigaivinome išvarginti saulės. Jaučiau, kad tokia nuostabi kelionė artėja į pabaigą. Norėjosi kuo įdėmiau įsižiūrėti į kiekvieną sutiktą nuoširdų veidą, kiekvieną kalnų raukšlę, avies pėdą ar tolumoje boluojančias viršukalnes. Viską norėjosi pasiimti ir išsivežti su savimi. Arba pasilikti kuo ilgiau ten. Galiausiai, ir visų liūdesiui, tolumoje išvydom slėnį ir per jį nusidriekusį Setti Fatma miestelį. Jame mūsų žygis ir baigėsi.
Susiradome GrandTaxi, kuriuo grįžome į Imlilą. Čia sėdome į mūsų nuomotą automobilį ir iškeliavome Ouarzazte link.. Nuotykiai tesėsi toliau :).
Bet grįžus į gimtuosius kraštus gerą pusmetį persekiojo jausmas, kad ne viską padariau ir ne viską pamačiau aš tame Maroke. Taip vasario mėnesį atsirado Ryanair bilietai ir miiiilžiniškas noras kuo greičiau grįžti į mane suviliojusią šalį :)
Pagrindinis tikslas šį kartą buvo nuvykti į Aukštuosius Atlaso kalnus. Apie Jebel Toubkal nesvajojau (tenka pripažint, kad žygiams su sniegu nebuvau pasiruošusi). Tačiau visagalio Lonely Planet dėka susiradau trijų dienų maršrutą Imlil-Setti Fatma.
Nusileidusi Marakeše norėjau strikinėti iš džiaugsmo :). Po valandos stovėjimo prie pasų kontrolės „kasos“ man jau šiek tiek norėjosi suplėšyti kinietukų šeimą su trim vaikais į gabalus... Vargšiukai turėjo kažkokių problemų su vizom ir nuolat atsiprašinėjo visų, stovinčių eilėje už jų... Vakarietiškasis „laikas-pinigai“ režimas vis dar buvo įjungtas, bet jau neilgai (valio!)..
Pernakvojau Marakeše. Teisybės dėlei turiu prisipažinti, kad prisišlamščiau su vietiniais įvairių gardumynų ir išgėriau kokį litrą skaniausių pasaulyje apelsinų sulčių.
Imlilas mane pasitiko kaitriais saulės spinduliais ir spindinčiom snieguotom kalnų viršūnėm. Susikroviau kuprinę ir pasileidau Setti Fatmos kryptim. Po kiek laiko mane, krypuojančią ir šniopščiančią, lengva ristele aplenkia dvi prancūzaitės! Neperdedu! Tik kad risnojo jos užsilipusios ant asilų :). „Risnokit, risnokit“ – galvojau sau, – man vis tiek geriau pėstute, tinginės jūs :).
Turiu pasakyti, kad pirmoji diena žadėjo visai nesudėtingą kelionę keliuku, kuriuo per visą ėjimą sugebėjo pravažiuoti lengvoji mašina, traktorius ir sunkvežimis su darbininkais, grįžtančiais namo po darbų. Kaip toms transporto priemonėms pavyksta tai padaryti – man yra neįmenama mįslė. Dar didesnė mįslė – kaip prasilenkė lengvoji mašina ir traktorius tame keliukyje?! Juk iš vienos pusės skardis, iš kitos – siena... Mistika :)
Pats laikas paminėti, kad keliavau su trijų vaikinų kompanija :) Argi ne džiaugsmas merginos sielai? :)) Per pavakarių pertraukėlę vaikinai išvirė mėtų arbatos (su daaaaug cukraus). Jau matėsi Tachedir kaimelis, kuriame turėjom rasti Refugee Camp‘ą. Įtariu, kad toje vietoje besėdinčius mus ir pamatė to kaimelio „verslininko“ ereliškos akys. Beeinant radome vyruką, kuris tikrai visai „netyčia“ stovėjo pakelėje ir tikrai mūsų „nelaukė“ :). Apsinakvojom pas jį :). Ir net visai šauniai su skaniu tadžinu vakarienei ir mėtų arbata ryte.
Anksti gulusi anksti ir atsikėliau :). Laukė antroji kelionės diena, kurios tikslas – Timichi kaimelis. Ryte einant per kaimą pasitiko krūva vaikų, einančių į vietinę mokyklą ir šaukiančių – „bum bum, madam, bum bum!”. Vienas, nutariau, kad protingiausias, prašė: „madam, chocolate, madam!” :) Buvo ir tokių vaikučių, kurie su suaugusiais ginė ožkas, nešė mažučius, gražučius ir baisingai bliaunančius ožiukus į ganyklas. Bliovimas tas tikrai kraupus... :) rodos, toks mažas, o taip isterikuoja... :)
Svarbiausias šios dienos įvykis – baigėsi gerasis keliukas, prasidėjo „jokio keliuko“. Tik daug daug keistų krūmų, kuriuos praminiau ežiukais. Kelias (na jo ten nebuvo, bet vis tiek taip vadinsiu...) kilo ir kilo aukštyn, kažkur toli laukė aukščiausias kelionės taškas, per kurį persiritusi, likusį kelionės laiką jau leisiuosi žemyn. Kadangi mano ir vaikinų nuomonės apie ėjimo tempus draugiškai išsiskyrė, sutarėm, kad susitikim viršuje.
Greitai pamečiau greituolius iš akių ir likau viena su mane supančiais kalnais ir krūmiukais-ežiukais. Kelias vis akmenuotėjo ir statėjo. Teko karstytis kaip kalnų ožkai. Bet linksmybės tuo nesibaigė – nepratęs prie tokių tempų ir krūvių, vargšas mano organizmas niekaip negalėjo suprast, kas čia vyksta. Man vis nesiliaujant lipt ir lipt, jis nusprendė pristabdyt mane savom priemonėm... :) Staiga pajutau, kad dūstu, negaliu įkvėpt oro. Atsisėdau ant akmens ir ėmiau galvoti, kad mirsiu fantastiškai gražioje vietoje :) Bent nebus taip gaila. Taip besėdint ir bandant kvėpuot, savijauta susitvarkė. Sėdėjau ir bandžiau akimis aprėpti nuostabius Atlaso kalnus, viskas atrodė nežemiškai gražu, tylu ir neįtikėtinai ramu.
Tolesnis lipimas atrodė maždaug taip – šnopuoju, dedu koją, pastoviu, dedu kitą koją, šnopuoju, stoviu, šnopuoju, dedu koją, mintyse keikiu kalnus, šnopuoju, atsisuku ir matau horizontą po kojomis, šnopuoju, dedu koją..... Prasidėjo sniegas.... Sniegas, po galais?? Juk ir taip sunku! O tie, kas keliavo po kalnus turbūt puikiai žino, kokios yra viršūnės, jos turi tokią savybę – gali gerą pusdienį nuo tavęs bėgti ir aukštėti.
Pasiekiau vaikinukus, šie gulinėjo ir laukė manęs... Sakė, kad neatrodžiau labai laiminga :). Tą akimirką ir nesijaučiau tokia, tik truko tokia savijauta tikrai trumpai.
Toliau buvo dar geriau – krūvų krūvos sniego, kuriuo turėjom leistis, ir sniege lakstantis vilkas (ar koks kitas šunėkiškas padaras). Nusileidimo ant užpakalio taktika nepavyko, nepadėjo net ir patiestas maximinis maišelis :). Teko šuoliuot... Galiausiai, popietiniam „desertui“ sniegas baigėsi, o mes pasiklydom. Tako nėra, t.y. takų yra daug, įvairiuose šlaito aukščiuose, bet jie labai greitai baigiasi. Taip ir mes galiausiai priėjom liepto galą – „atseit takelis“ nunyko, prasidėjo skardis.. Visos mano nervų ląstelės sudegė, o adrenalinas liejosi per ausis :). O vaikinams – smagumynas!
Akylai ištyrinėję šlaitą nutarėm leistis žemyn. Laimei, po kurio laiko suradome visai “padorų” keliuką. O vėliau pamatėme ir Timichi kaimelį, kuriame turėjome nakvoti. Galiausiai mūsų takeliu kaimiečiai ginė avis ir ožkas, o super-bobutės-akrobatės su vaikučiais ant nugarų lakstė stačiausiais šlaitais ir baidė nuklydusius gyvulius.
Žmonės čia kitokie, negu miestuose – tikri kalniečiai. Jų net išvaizda skiriasi nuo arabų. Man šitie kalnų gyventojai kažkodėl priminė nepaliečius ar tibetiečius. Jie žaviai drovūs, jie nešneka nei angliškai, nei prancūziškai. Gyvena kalnų šlaituose suręstose trobelėse iš akmenų. Rytais per tų trobelių langus virsta dūmai, kiemuose laksto vištos ir šunys. Vaikai čia neina į mokyklą, nes jos tiesiog nėra. Nėra ryšio ir nėra elektros. Nėra nieko, prie ko esame pripratę. Tai ir buvo geriausia. Visiškas atsipalaidavimas, atitirūkimas nuo pasaulio, ramybė.
Nakvojome vėlgi Refugee Camp‘e. Šeimininkas pasitaikė fantastiškai draugiškas – nepaisant, kad šnekėjo prancūziškai, o mes angliškai. Susodino mus terasoje, apkamšė pledais, atsinešė tris storiausius nuotraukų albumus ir ėmė pasakoti (prancūziškai...). Mums beliko tik linkčioti galvomis, sakyti „vi“, „mersi“, „silvuple“. Po geros valandos mane pagavo įkvėpimas ir bandžiau bendrauti su šeimininku itališkai... :). Galiausiai sušlamštėm didžiausią lėkštę tadžino, kuriam specialiai buvo papjauta višta, ir kritom pavargę miegot. O nuo ankstyvo ryto (sapnuojant penktą sapną) pragydo gaidžiai, šunys lojo kaip išprotėję ir kažką būriu vaikėsi :). Pykti dėl to tiesiog neįmanoma :))).
Trečioji diena vėl nebuvo labai sunki. Kurį laiką keliavome per mažus kaimelius kalnų šlaitais. Ankstyvą rytą juose jau virė gyvenimas: moterys skalbė upelyje, gamino valgyt, vyrai ginė gyvulius į kalnus, vaikai bėginėjo pirmyn atgal. Ir nė vienas iš jų nepaprašė saldainių – tik droviai žiūrėjo stovėdami tarpduryje. Labiausiai širdį glostė, kad nusišypsojus, ir vaikai, ir suaugusieji atsakydavo tuo pačiu.
Keliavome slėnio, kurio apačioje teka upė ir žydi įvairūs medžiai šlaitu. Pakeliui pasitaikė keli kriokliukai, kurie labai šauniai atsigaivinome išvarginti saulės. Jaučiau, kad tokia nuostabi kelionė artėja į pabaigą. Norėjosi kuo įdėmiau įsižiūrėti į kiekvieną sutiktą nuoširdų veidą, kiekvieną kalnų raukšlę, avies pėdą ar tolumoje boluojančias viršukalnes. Viską norėjosi pasiimti ir išsivežti su savimi. Arba pasilikti kuo ilgiau ten. Galiausiai, ir visų liūdesiui, tolumoje išvydom slėnį ir per jį nusidriekusį Setti Fatma miestelį. Jame mūsų žygis ir baigėsi.
Susiradome GrandTaxi, kuriuo grįžome į Imlilą. Čia sėdome į mūsų nuomotą automobilį ir iškeliavome Ouarzazte link.. Nuotykiai tesėsi toliau :).
 |
 |
 |
 |
| Atlaso kalnai | Kalnų kaimelis | Gėlytė kalnuose | Setti Fatma slėnyje |
