Karaliaučiaus kraštas dviračiais. Misija „Rytprūsiai“

Norėčiau patikslinti vieną autoriaus teiginį - "Po II-ojo pasaulinio karo iš Tilžės, kaip ir iš visos Karaliaučiaus srities nespėję išvažiuoti vietiniai gyventojai buvo prievarta išvežti į Vokietiją..." -geriausiu atveju, tie, kam labai pasisekė, buvo išvežti į Sibirą (nors girdėti apie tokius neteko), o šiaip tai, visi, nespėję pasitraukti, buvo paprasčiausiai išžudyti. Nenoriu nieko kaltinti, bet istorinė tiesa yra būtent tokia.

Apokas, truputį pakoregavau. Taip, apie tuos vokiečius yra prirašyta krūvos knygų ar atsiminimų. Faktas tas, kad Rytprūsių vokiečiams teko pirmoji rusų iniršio banga, nes Rytprūsiai - pirmoji Vokietijos teritorija į kurią įsiveržė įniršusi raudonoji armija. Nesakyčiau taip drastiškai, kad visi buvo išžudyti. Pačioje pradžioje kažkiek išžudė, po to žiauriai daug mirė badu, kiti pabėgo į Vokietiją, kai kas netgi į Lietuvą, ypač vaikai. Tačiau vėliau rusai vykdė ir išvežimus ne į Sibirą, o į VDR. Buvo keli vežimo etapai iki pat 1958 m. berods, per juos buvo daug išvežta vokiečių ir iš Lietuvos bei buvusio Klaipėdos krašto.

Su kokia nostalgija pasiskaičiau. Kaip tik tame krašte teko lankytis prieš pat vizų įvedimą. Turėjom nerealią kelionę, kadangi visam tam reikalui vadovavo Karaliaučiaus kraštą turbūt geriau žinantis nei Lietuvą archeologas V. Šimėnas. Pamenu kaip smagu buvo važiuojant žiūrėti į išdalintus žemėlapius su senaisiais miestų bei žemių pavadinimais, Semba, Nadruvė.
Pamenu ir tada važiuojant per sieną, jau Rusijos teritorijoje sugaišom nemažai laiko, tiesiog taip, tiesiog todėl , kad mes organizuota kelionės grupė. Kai pasieniečiai šmirinėjo tai šen, tai ten, o vienas žiovaudamas žiūrėjo į autobuso langus ir prasisegęs baltinius tingiai kasėsi pilvą