Kaip optimistai žiemą po kalnus bastėsi

Smagus žiemos nuotykis :).

Labai labai įdomus nuotykis. Ir perskaičiau su šypsena... Nors kai pūga užklupo, žygeiviam turbūt ne iki jos buvo...

Ir man iškilo toks pamąstimas apie kalnus... Paskaičius visų pirmas keliones į juos, jei tai būna savarankiškos kelionės, tai jos visos būna tokios lengvabūdiškos ir su sveiku protu prasilenkiančios. Sakyčiau, net ant aštrios ekstrymo briaunos :) Įdomu kodėl? Juk puikiai žinome, kad ir paprastuose kalnuose žūstama.

Mes į aukščiausią Lenkijos kalną (bent mums taip sakė) netoli Zakopanės irgi užlipom apsiavę kedais ir apsirengę kaip pasivaikščioti į parką, bet buvo vasara ir turėjom patyrusį vedlį. Nuo to laiko žmona kalnų bijo, o man labai patinka pasivaikščioti, be įpatingų extrymų, žinoma.

O žinojimas ateina, bent truputį susipažinus, kol visiškai nepažįsti, tai, atrodo, kad ir bijoti nėra ko.

Kiek pamenu, tai nelabai supratome į kokią situaciją pakliuvome. Žinojau, kad turim pareiti atgal ir ėjau per daug nesigąsdindamas. Niekur per daug nuklydę nebuvome, tai suvokėme, kad nepanikuodami anksčiau ar vėliau grįšim. Kitas klausimas - kas būtų buvę, jei sargo nebūtume radę :)