Kelionės pasakojimai nuotraukos

Kaip blackniki antrą kartą džiaugėsi Egiptu...Šį kartą viena...

Komentarai (6) Spausdinti
Jei kas būtų pasakęs, kad po poros metų vėl lankysiuosi Egipte, būčiau tik garsiai nusijuokusi. Tiesiog laikausi tokios nuostatos, kad reikia aplankyti daugiau naujų vietų, pamatyti tai ko dar nemačiau, patirti tai ko dar nepatiriau....
Bet nuovargis, stresinės situacijos ir pan. daro savo: norėjosi geros poilsinės kelionės, taigi vasario viduriui už Hurgados radau kaip tik tokį 4 žvaigždučių viešbutį. Pasiėmusi viskas įskaičiuota jau svajojau kaip gulėsiu prie baseino, gersiu kokteiliukus ir skaitysiu knygas ( 3 naujos knygos prašyte prašėsi pradėti skaityti )...
Ech, blackniki, negi dar nepasimokei ??? Planai paprastai ir lieka planais...
Naktis oro uoste, ausinuke skamba mėgiama muzika, dairausi aplinkui ir pastebiu daugybę porų ir šeimų, pavienių žmonių vos keletas. Nuleidžiu akis ir atsidūstu, kirba nuojauta,kad bus nuobodu vienai atostogauti.
Lėktuve prisėdu prie senuko, su kuriuo jau po valandžiukės šnekučiuojamės įvairiausiomis temomis, kas išties sutrumpina beveik 5 valandų skrydį.
Mmmm....pagaliau...pagaliau įkvėpiu egiptietiško oro gurkšnį, po šaltos žiemos čia taip gera ir šilta...
Viešbutyje tenka šiek tiek luktelti kol bus paruošti kambariai. Berniukui registratūroje kišteliu pasą ir mandagiai paprašau ramesnio kambario, šis šiek tiek šypteli. Jau po valandos praveriu kambario duris ir iš džiaugsmo vos nerikteliu: kambarys fantastiškas, vaizdas iš balkono irgi nuostabus. Žodžiu, pradžia puiki...
Įsikūrusi lekiu apžiūrėti aplinkos, vėliau hole, gurkšnodama vyną, susipažįstu su Mustafa. Merginoms ir moterims, kurios nė karto nesilankė Egipte, vertėtų žinoti, kad arabai čia ypatingi „makaronų kabintojai“, taigi patarimas toks: „nebūkite pernelyg naivios“. Mustafą iš karto „apgydžiau“, tačiau nepraleidau progos šiek tiek paflirtuoti, nes turėjau planą kitą dieną važiuoti į Hurgados centrą apsidairyti ar kas nepasikeitę. O kas dar nežino, tai Sakalos prekeiviai yra pernelyg įkyrūs, o jei dar mato vaikščiojančias vienas moteriškos lyties atstoves, tai ramiai gatvės tikrai nepraeisite. Kas kita, jei einate su vienu iš vietiniu, nei vieno žodelio ar pan. Taigi, maloniai su Mustafa šnektelėję apie turistus, kiekvienos tautybės ypatumus, atsisveikiname iki rytojaus.
Vasario 14-oji, kaip ją tenais vadina ??? Valentinu ??? Anksti keliuosi, papusryčiauju ir lekiu prie jūros su DIDELIU planu „gulėti ir skaityti“. Turkšteliu į jūrą, išsitepu kremu ir atsiverčiu „GEO“ žurnalą. Per valandą pro mane prakėblina keletas kelionių pardavėjų, nekreipiu dėmesio į juos arba atsakau, kad nedomina ir vėl įjunku į žurnalą.
Kažkas krenkšteli virš galvos, pakeliu akis ir žvilgsniu įvertinu melsva maikute, ant kurios užrašyta „windsurf“, vilkintį vaikiną. Šis šypteli ir užduoda patį populiariausią klausimą Hurgadoje: „where are you from?“.
„Poland“, - mintyse šypteliu. Išties atsibodo tie patys klausimai.
Vaikinas pasiūlo išbandyti buriavimą. Nusijuokiu ir parodau į save, tikrai nesu sportiško sudėjimo ir liesa. Šis greitai perkalba mane, pasirodo tik vakar mokino 3 kartus stambesnį vaikiną už mane ir jis puikiai stovėjo ant lentos. Mintyse pradeda kirbėti šioks toks noras tai išbandyti, tačiau pranešu, kad rytoj ruošiuosi plaukti nardyti, taigi gal išbandysim poryt. Aimanas ( pagaliau susipažįstame ) kaip tik užkalbina pro šalį einantį vaikinuką su „diving“ uniforma ir abu kažką arabiškai diskutuoja. Po minutės sužinau kainą, 50 dolerių 2 nėrimai. Tai kur kas pigiau, nei užrašyta ant jų nardymo centro kainoraščio (buvo 65 doleriai), be to, ir pats Novaturas siūlė už 60 dolerių. Linkteliu galvą ir susitariu, kad po poros valandų užsuksiu pas juos į nardymo centrą.
Nardymo centre su dirbančia Tesa smagiai pasišnekučiuojame, atsirenkame nardymo įrangą, užpildome reikalingus dokumentus ir atsisveikiname iki rytojaus.
Vakare su Mustafa gaudome vietinį „busiką“ ir riedame Hurgados link. Arabiškoje kavinukėje sutraukiame kaljaną, tiesą sakant, traukiu aš, nes jis pats mėgsta rūkyti be jokiu priedų, o aš užsisakiau obuolių skonio. Vėliau traukiame apsidairyti link prabangaus Hurgados uosto. Šiltas vakaras, taigi šnekučiuodamiesi apie arabiškos prekybos ypatumus, praeiname visą uostą ir vėl judame turistinio centriuko link. Čia Mustafa sumano įsigyti hašišo. Telefonu kažką arabiškai sumarmaliuoja, traukiame link nuošalios gatvelės. Tuo pat metu Maustafa pasakoja, kad hašišo nenusipirksi paprastai kokiame „taške“ ir pan. Jis pats skambina duotu numeriu ir suderina vietą kur privažiuos pardavėjas. ..
Nuošalioje gatvelėje laukiame juodo automobilio. Klausiu Mustafos ar man pasitraukti toliau, tačiau šis tik numoja ranka ir nusijuokia. Po 5 minučių prie mūsų privažiuoja juodas prabangus automobilis, Mustafa pro langą kišteli pinigus ir, pasiėmęs pirkinį, prieina prie manęs. Parodo delną, kuriame pailga plokščia lazdelė.
„It cost 30 dollars“, - tarsteli ir paklausia ar noriu parūkyti. Papurtau galvą ir šypteliu, tegu pasilaiko sau...
Vėliau važiuojame pasidairyti po naująjį Hurgados rajoną, čia daug ramiau nei pagrindinėje gatvėje. Užsukame į nekilnojamu turtu prekiaujančią agentūrą, kurioje dirba Mustafa draugas. Pasirodo, jis yra vedęs latvę, kuriai apie 50 metų, o jam pačiam 25 metai. Vėliau pats Mustafa pasakoja, kad tai vedybos iš išskaičiavimo, jo draugui patinka prabangus gyvenimas, o tai senutei latvei reikia jauno „žirgelio“... 
Iki sočiai pasivaikščioję, prisidiskutavę apie religijas, knygas ir panašiai, atsisveikiname prie „Makdolando“. Mustafa pagauna taksi, suderina kelionę už 3 dolerius ir prisaikdina, kad nekalbėčiau su vairuotoju, jei jis ko nors klaus, tai sakyti, kad nieko nesuprantu. Sėdu į taksi, kurio priekis apkarstytas visokiausiais karoliukais. Pats vairuotojas vilki tokią baltą kaip sutaną ( neatsimenu kaip vadinasi ), garsiausiai pasileidęs radiją, per kurią transliuoja kažkokias mišias. Jis pats palaipsniui atkartoja kai kuriuos maldos žodžius, parodo kažin kokius ženklus ir toliau juda. Žodžiu, tikrai idomi kelionė buvo, smalsiai aš jį akies krašteliu stebėjau...
Namie smingu į giliausio miego fazę, džiaugiuosi, kad nepamirštu nusistatyti žadintuvo, juk ryt anksti keltis į nardymus....
Prabundu ir dėl to, kad tolumoje girdisi malda iš mečetės. Rąžausi ir ropščiuosi iš milžiniškos lovos. Jau po valandžiukės sveikinuosi su nardymo centro darbuotojais ir smalsiai tyrinėju besirenkančius turistus. Grupė nedidelė: jauna ispanų pora su kūdikiu Afrika, keletas vokiečių, pora rusų merginų, neaiškios tautybės vyrukas su sūneliu ir skaitove dukrele bei dar keletas poilsiautojų. Sėdame į „busiką“ ir važiuojame į Hurgados senąjį rajoną, kur prisišvartavęs mūsų laivas. Dar keletas pasiruošimo darbelių ir išplaukiame į jūrą. Instruktorius visus pakviečia į apatinį denį, kur praveda instruktažą kaip elgtis nėrimo metu. Paskutinį kartą nėriau prieš porą metų, taigi leidžiuosi kartu su visais ir bandau prisiminti visus „pradžiamokslius“. Keletas sertifikuotų narų atskirai ruošia įrangą. Staiga vienas iš įgulos narų rikteli: „Dolphins dolphins...“ Visi priskrentame prie turėklų ir pagaliau pirmą kartą pamatau delfinus gyvai. Plaukia sau pasišokinėdami, o įgula iš susižavėjimo švilpauja. Žodžiu, tikrai linksmas vaizdas.
Po instruktažo vyr.naras klausia kas nori pirmas nerti, pakeliu ranką ir šypteliu. Palaukę kol paners profesionalai, įgula padeda užsidėti visą įrangą. Vienas, du trys ir aš jau vandenyje. Instruktorius dar kartą patikrina mano kvėpavimo įrangą ir po truputėlį išleidinėja orą iš liemenės. Lėtai grimztame, giliai įkvėpiu ir, užspaudusi nosį, iškvėpiu orą, nes ausys nemaloniai užgulusios. Leidžiamės į 10 metrų gylį ( neprofesionalams daugiau neleidžiama, nors prieš porą metų buvome nusileidę ir į 12 metrų gylį ). Ir staiga...dar iki šiol negaliu suprasti...mane apima panikos priepuolis. Na, tiksliai nežinau ar tai galima vadinti panikos priepuoliu, pati nė karto nebuvau to išgyvenusi, tik skaičiusi apie tai. Pasidaro beprotiškai sunku kvėpuoti, jaučiu kaip širdis kalatojasi. Instruktorius atsisuka į mane ir ženklais klausia ar viskas gerai. Parodau, kad viskas gerai, nors jaučiuosi baisiai. Tačiau įkyri mintis peršasi: „jei pasakysiu, kad blogai, tai nersim į viršų ir nepasimėgausiu visu šiuo grožiu...“ Lėtai pradedu save „gydyti“, atsipalaiduoju ir po truputėlį sureguliuoju kvėpavimą. Vualia, pavyko, lyg kas būtų kokį akmenį nuo širdies nuridenę, pagaliau praregiu ir atkutusi judu pirmyn. Prieš akis veriasi koralų grožis: spalvotos žuvytės, murenos, įvairiausių formų koralai. Grožis žodžiais neapsakomas, rekomenduoju patiems tai išbandyti...
Išnėrus instruktorius paspaudžia ranką ir pasveikina mane už drąsą ir džiaugiasi, kad puikiai žinau kaip reikia elgtis po vandeniu, neišgyvenau jokių panikos priepuolių ir pan. Ech, kad būtų žinojęs....O šiaip tai nerekomenduoju taip drastiškai elgtis kaip aš, vos tik pajutus kažkokius simptomus, reikia nerti į viršų. Skaičiau apie daugybę nutikimų kai ir pas profesionalus narus širdis neatlaiko ir pan. Žodžiu, atsarga gėdos nedaro...
Vėliau keičiame dislokacijos vietą ir plaukiame toliau, kur tikimybė nardant pamatyti delfinus. Antrą kartą neriu tik aš ir dar viena vokietė mergina bei profesionalai. Nuostabus vaizdas nerti vakarėjant, spalvos visiškai kitokios, grožiuosi vaizdais, o šalia vienas iš įgulos dainuoja kažką. Galvojau, kad man girdisi, bet pasirodo jis sau dainuoja panosėj tuo pačiu sugebėdamas įkvėpti bei iškvėpti. Geras jausmas...
Plaukdami atgal pasidžiaugiame paskutiniais saulės spindulėliais. Instruktorius prisigretina prie manęs ir pasiūlo ryt su profesionalais plaukti pasigrožėti kitais koralais. Šypteliu ir tarsteliu, kad neturiu sertifikato, tačiau jis nuramina: visą laiką būsiu šalia tavęs. Gūžteliu pečiais ir sakau, kad vakare pasakysiu jei sugalvosiu prisijungt. Jam nueinant dar kartelį šypteliu, smagu, kad pamalonina ir pasako, kad galiu prisijungti prie sertifikuotų narų.
Po vakarienės ir savotiško egiptietiško balto vyno smingu savo guolyje. Rytoj pabandysiu tą buriavimą, o panardyti dar spėsiu...
Vėlgi anksti prabundu, taigi ankstokai ir į paplūdimį atkėblinu. Žmonių dar nedaug, todėl įsitaisau prie pat jūros ir iškarto lendu į vandenį, kur praplaukiu distanciją. Iš ryto vanduo šiek tiek pakylęs, todėl smagu paplaukioti, vėliau jis žymiai pasenka ir reikia nemažai paeiti kol bus iki kaklo. Taigi pasiturškusi taisausi ant gulto ir traukiu knygą. Tačiau nespėju nė jos atsiversti, Aimanas jau iš toli nusišypso ir prieina pasisveikinti bei priminti, kad galiu pabandyti paburiuoti nemokamai apie 15 minučių.
Aimanas supažindina su instruktoriumi Muhamet, kuris atrodo kaip šešiolikmetis vaikinukas, tačiau buriuoja super gerai. Sausumoje jis parodo kaip teisingai reikia stovėti ant lentos ir jau po kelių minučių tempiasi į vandenį. Padeda užlipti ant lentos ir rodo kaip teisingai laikyti burę. Jaučiu kaip po kojomis lenta juda, tačiau stengiuosi išsilaikyti ir....kol kas visai puikiai sekasi. Po keliolikos minučių nulipusi nuo lentos einu derinti kainos. Muhametas praneša, kad valanda kainuoja 30 dolerių, o pradžiai reikia kokių 6 valandų kursų. Sakau jam, kad paimsiu 3 valandas ir mokėsiu 60 dolerių, tačiau šis nesutinka tiek nuleisti. Pagaliau suderame 70 dolerių kainą + gaunu ekstra pusvalandį nemokamai ( beje, vėliau tas pusvalandis išaugo į valandą, taigi už 70 dolerių gavau 4 valandas ). Tikiu, kad atsiras tokių, kurie mokėjo ir mažiau, bet man kaina buvo įkandama, taigi ir pasiėmiau tiek. Beje, tos 4 valandos išsidalino 4 dienoms, nes valanda buriavimo per dieną yra sočiai, ypač dar tokiai „žaliai“ kaip aš...
Taigi vėl ropščiuosi ant lentos ir mokausi teisingai vairuoti bei apsukti burę. Po pusvalandžio Muhamet kviečia padėjėją ir liepia atnešti didesnę burę. Klausiu kam? Sako, kad man su šita per lengva buriuoti... Nusijuokiu ir priimu naują iššūkį. Valanda praskrieja nežmonišku greičiu, beprotiškai daugybę kartų krentu į vandenį, nes sunkiausia nenukritus apsukti burę. Tačiau į pabaigą kritimai retėja, o Muhamet sveikina ir paguodžia, kad būtina daug kartų nukristi, kad išmoktum teisingai buriuoti...
Popiet leidžiu laiką paplūdimyje medituodama ir tolumuoja stebėdama „bekaituojančius ekstremalus“..... Pradedu jausti, kad išties atostogauju...
Sekančias dienas leidžiu paplūdimyje, o diena prabėga beprotišku greičiu. Susipažįstu su buriavimo centro darbuotojais. Taigi smagiai leidžiame laiką, jaučiu, kad ir ant burės lipu be baimės, pacypaudama krentu ir vėl ropščiuosi atgal. Paskutinėm dienom vėjas sustiprėja, darosi vis sunkiau išlaikyti burę. Muhametas juokiasi nuo kranto ir vis rėkia: „front moss...close left hand...“. Laikas išties lekia beprotiškai, likus porai dienų gailiuosi, kad pasiėmiau tik savaitę atostogų. Ir kas galėjo pagalvoti, kad vienai atostogauti nebus nuobodu?? Prisimenu pirmas dienas kai šiek tiek keikiausi, kad būsiu viena, tačiau jau po poros dienų matau, kad visai lengvai pavyksta megzti naujas pažintis ir linksmai leisti laiką.
Kažkurią dieną sėdėdama ant laiptelių įsišnekame su Aimanu ir šis parodo tolumoje baltuojančią smėlio juostą. Sako, kad ten užvakar matė delfinus. Iki jos reikia paplaukti apie 500 metrų, ten vanduo iki kelių, gali sau vaikštinėti, o už smėlio juostos vėlgi koralai , kur gali "pasnorklinti“. Klausiu ar sunku ten nuplaukti, jis papurto galvą ir tarsteli, kad galima šiek tiek pavargti, bet jei moku gulėti ant vandens, tai ne problema. Pliaukšteliu delnais ir sakau, kad noriu iki ten nusigauti. Aimanas pasikviečia Muhamet ir paprašo, kad nugabentų mane ant burlentės, o atgal jau parplauksiu pati ( iki ten sunkiau plaukti, nes bangos neša į krantą ). Vaikinai paragina nulėkti pasiimti kaukės ir batus. Po keliolikos minučių susitinkam paplūdimyje ir pradedam žygį į jūrą.
Vaizdas žavus, tolumoje matyti mūsų paplūdimys, o aš štai čia vaikštinėju viena po plačią smėlio juostą. Netoliese praskrieja vienas iš „kaituotojų“, jis plačiai šypsosi ir kažką sušunka. Po kelių minučių vėl ramu, girdisi tik vandens teliuškavimas ir kirų klykavimai. Brendu iki smėlio juostos pabaigos, užsidedu kaukę ir išplaukiu į gilesnius vandenis. Koralai čia neypatingai gražūs, tačiau pamatyti yra ką. Staiga sustingstu ir prisimerkusi žiūriu į apačią. Pirmą akimirką galvoju, kad pasivaideno, tačiau tai išties egzistuoja....Didžiuliai jūrų ežiai, kaip pusė manęs, su didžiuliais spygliais. Juoduoja tarp koralų. Nusipurtau ir gręžiuosi atgal, jie išties atrodo kraupiai ir pagalvojus kaip labai smarkiai turėtų skaudėti tokiam įdūrus, plaukiu atgal kur baltuoja smėliukas. Dar įdėmiai pažiūriu kur statau kojas ir nusipurtau dar kartelį, brrr, tikrai grėsmingai tie ežiai atrodo. Tolumoje buriuoja Aimanas ir Muhamet, abu pamojuoja. Ech, plaukiu į krantą, jėgų plaukti beveik nereikia, bangos pačios neša į krantą. Muhamet priplaukia arčiau ir klausia ko taip trumpai buvau. Papasakoju ką mačiau, šis tik nusijuokia iš mano bailumo, o šalia priplaukęs Aimanas papasakoja pora istorijų kaip neatsargus turistai susižalojo nukritę ant tokių ežių. Piktai į jį dėbteliu ir kategoriškai pareiškiu, kad ten daugiau nebeplauksiu. Vaikinai juokiasi. Cha, bepigu jiems, užaugę tarp tokių gyvių, tai jiems ir nebaisu, o mane net šiurpas nukrečia.
Paskutinis vakaras Hurgados centriuke, kaljano rūkymas ir skype‘ų apsikeitimas. Aimanas prisaikdina, kad jei dar kartelį apsilankysiu, kaip nors praneščiau, nes jis žino ir kitų neblogų „surfingistų taškų“: ir kaina būtų derinama, ir pažįstami veidai, ir netgi „kaitavimo“ išbandymas...
Lėktuvui atsiplėšus nuo sausringos Egipto žemės, graudžiai nulydžiu beribius smėlynus ir ypatingai žydrą jūrą...

Šiek tiek apie kainas.
Nardymo kainos svyruoja nuo 45 dolerių iki 65 dolerių. Novaturo atstovai siūlė už 60 dolerių, nardymo centre kabėjo kainoraštis, kuriame kaina 65 doleriai ( jei imi daugiau nėrimų, tai kaina derinama ). Man nereikėjo labai didelių pastangų dėti, kad kaina būtų 50 dolerių.
Buriavimo centro paslaugos irgi derinamos. Sako, kad valanda kainuoja 30 $. Jei keliese norite pasinaudoti jų paslaugomis, kaina gali sumažėti iki 25 $. Bet šiaip visur ir visada rekomenduoju derėtis.

Jei dar kartelį tektų Egipte apsilankyti, tai pati sau prižadėjau, kad nebeimsiu AI, nes neišnaudoju tokių dalykų maksimaliai kaip kai kurie turistai, bandantys atvalgyti ir atgerti sumokėtą kainą. Nenuostabu, kad paskui skundžiasi skrandžio skausmais ir pan.
Taip pat...kitą kartą imsiu TIK 2-3 žvaigždelių viešbutį ir leisiu pinigėlius tokioms pramogoms kaip nardymas, buriavimas ir pan. Pasyvus gulėjimas tikrai ne man...

Tikiuosi labai nenuvarginau savo pasakojimu. Sėkmės kelionėse ir nepamirškite rašyti savo įspūdžių. 
Uoste Rūkome kaljaną... Nardymas Nardymas
Raudonoji jūra Nardymas Nardymas Nardymas
Instruktorius Muhamet "čekuoja" vėją Netoliese buvo ir viena iš 'kaituotojų bazių" Ale buriuoju...
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.