Kai atslenka karštis: etruskai, bokštai, vynas ir Kalifornija
Ketvirtą savaitę Florencijai alsuojant karščiu, termometro stulpeliui slenkant +40 laipsnių link, nesikeičia tik vienas dalykas - gatvės prikimštos amerikiečių turistų. Nors ir anie sulėtėję ir šliaužiojantys pasieniais, menkuose šešėliuose. Virtuvėje +35, išprotėjusi nuo karščio cikada klajoja po butą ir šiurpina keturias leisgyves savanores (pirmą kartą gyvenime matom cikadą iš arti, todėl automatinė spiegimo sistema suveikia nedelsdama). Bet po galais, 4 aukštas, kodėl anoji negali pasilikt kur nors žemiau… Ventiliatoriai ir kondicionieriai ūžia nesustodami, iki galo atsuktas šaltas vanduo yra šiltas.
Todėl penktadienio vakarą lėtais judesiais kraunu kuprinę. Vienintelis būdas sulaukti naujos darbo savaitės - bėgti iš Florencijos neatsigręžiant. Pabėgimo planas: netoli pakrantėse kalvose stūksantys miesteliai, Volterra ir San Gimignano, dar truputį jūros ir vyno.
Į Volterrą atkeliavom jau tamsiai. Atidarius automobilio dureles įkvepiu oro, taip, jo čia yra, ir netgi gaivaus! Deguoniai patekus į smegenis sukurpiu mintį, kad noriu papasakoti apie šituos du miestelius (ir dar vieną, kuriam nebuvau, bet iš tos pačios kompanijos). Ne todėl, kad čia penkiais laipsniais vėsiau (gal jau ima atrodyt, kad čia kažkoks apsėdimas dėl tos temperatūros?), ir ne vien todėl, kad peizažai aplinkui puikūs. Man čia žaviausi istorijos dalis - etruskai ir bokštai. Etruskai man visad buvo kažkas mistinio, o kalba baigusioji istorijos fakultetą….
Volterros pavadinimas išsiverčia įdomiai - reiškia kažką panašaus į slenkančią, griūvančią žemę. Volterra įkurta labai jau seniai ir maždaug prieš Kristų, ir buvo svarbus etruskų kultūros centras iki kol atėjo romėnai, ir gyvenvietė nuo V amžiaus tapo vyskupų valdomis. O po to jau pasidarbavo Florencija ir užkariavo miestuką (kaip ir visus kitus Toskanoje…).
Ką įdomaus apžiūrėti? Man čia tiesiog patiko, siauros gatvelės, nėra automobilių, visokie siauri koridoriukai ir slapti praėjimai, katės, keistai stebinčios mus vidurį nakties. Dar tyla ir žvaigždės matyti. Jei kažkam kyla poreikis apžiūrėti ką nors konkretesnio, negu gera atmosfera, yra kuklutis romėnų amfiteatras ir dar kuklesni šventyklų pamatai už 3 eurus. Piazza dei Priori ir rotušė, pradėta statyt 1208 metais, atrodanti kaip manasis Palazzo Vecchio, tik senesnis ir sumažintas variantas.
Jei yra Twiglight gerbėjų, sakinys jiems (labai nekonkretus, nes neturiu supratimo apie ką kalbama): Volterra, anot viso to keisto reikalo autorės, yra kažkokio vampyro Volturi gimtinė…
San Gimignano visai netoliese, apie 30 km vingiuotais Toskanos keliukais, kurie privertė mane suabejot, ar buvo protinga valgyt jūros gėrybes prieš sėdant į mašiną… San Gimignano irgi buvo įkurtas mistiškųjų etruskų, bet žymus ne dėl to. Dabar miestukas įtrauktas į UNESCO dėl išlikusios originalios viduramžių architektūros, jame nėra nė vieno bent kiek naujesnio pastato. Kurį laiką čia gyveno Dantė (po to, kai buvo išsiųstas velniop iš Florencijos). Renesanso laikais čia buvo piligrimų, keliaujančių iš Prancūzijos į Vatikaną, poilsio vieta.
Bet žavingiausia dalis - bokštai. Viduramžiškai rūstūs, santūrus, aukšti ir žemesnis, su mažulyčiais langeliais, nebaigti ar apgriuvę - pirklių galios, turto ir prestižo išraiška. Tokių bokštų buvo 72 (o gyveno tik keli tūkstančiai žmonių), ir nė vienas iš jų neturėjo teisės būti aukštesniu už rotušės bokštą (maždaug apie 50 m.). Dabar teliko 15, o įspūdis neįtikėtinas, įsivaizduoti dar daugiau netgi sunkoka.
Apie Pigliano asmeninių įspūdžių kol kas nėra, tik noras ten nuvažiuoti. Bet miestukas ant kalvos, kaip ir anie - įkurtas etruskų, vėliau buvo valdomas kelių turtingų šeimų ir tapo vietinės reikšmės centru.
Bemaišant Viduržemio jūros pakrantę piečiau Livorno, atradom (tiksliau man vienai čia buvo atradimas) miestuką la California. Kaip pamišusi lietuvė, aš, aišku, liepiau stabdyt mašiną, nes trūks plyš reikėjo nuotraukos. Geriausia dalis - pavadinimo kilmė (istorija buvo papasakota itališkai, todėl galimos mano asmeninės interpretacijos ir nukrypimai). Kartą labai seniai italai nusprendė plaukt į Ameriką ir keliaut į Kaliforniją. Išplaukė, bet visai neužilgo pamatė labai gražią pakrantę ir sutarė, kad kam jiems ta Kalifornija Amerikoj, jei tokią pačią gali turėt Italijoj…
Kita įdomybė - Bolgheri, mažas kaimelis, dvi gatvės, tvirta mūro siena, vynuogynai aplinkui. Rami vieta gero vyno degustacijoms. O įdomybė čia tame, kad kaimelio valdžia leidžia vieną kuriozą - t.y. jei kas pageidauja, gali išsinuomot visą kaimą, pavyzdžiui, vestuvėms švęst… Viskas vyksta labai patogiai, kadangi kaimukas apjuostas galinga siena, vienas įvažiavimas, vienas išvažiavimas. Jei nesi gyventojas arba svetys, nepateksi. Kartu būna išnuomoti ir visi restoranai ir kavinės (tie, kurie yra „ne lygis” - uždaromi, bet gauna piniginę kompensaciją….).
Kelias į Bolgheri (aš vis mąstau, ar čia toks užmanymas buvo - tiesus tiesus kelias, kad po degustacijų lengviau vairuot būtų?)
Savaitgalis prabėga ir nevilties kupinu žvilgsiu žiūriu į bėgančius saulėgrąžų laukus pakeliui į Florenciją.
P.S. vikipedijos istorijos pamoka: etruskai buvo Antikos tauta, kuri gyveno šiaurės vidurio Italijoje dabartiniuose Toskanos, Umbrijos ir Lacijaus regionuose. Šiame regione etruskų kultūra randama tarp 800 m. pr. m. e. ir 100 m. pr. m. e. Vėliau etruskai buvo užkariauti romėnų ir įjungti į Senovės Romos valstybę. Jų kilmė, kaip ir kalba, lieka paslaptimi, bet nuo IX a. pr. m. e. jie pasklido po centrinę Italiją. Jie gali būti atkeliavę iš Mažosios Azijos, arba vidurio Europos. Etruskai gali būti ir autochtonai. Etruskų kapuose rastos freskos, papuošalai ir keramika liudija juos buvus aukštos kultūros ir meno tauta.
Gaivaus oro visiems! :*
Daugiau istorijų: http://evsflorencijoje.blogas.lt/
Todėl penktadienio vakarą lėtais judesiais kraunu kuprinę. Vienintelis būdas sulaukti naujos darbo savaitės - bėgti iš Florencijos neatsigręžiant. Pabėgimo planas: netoli pakrantėse kalvose stūksantys miesteliai, Volterra ir San Gimignano, dar truputį jūros ir vyno.
Į Volterrą atkeliavom jau tamsiai. Atidarius automobilio dureles įkvepiu oro, taip, jo čia yra, ir netgi gaivaus! Deguoniai patekus į smegenis sukurpiu mintį, kad noriu papasakoti apie šituos du miestelius (ir dar vieną, kuriam nebuvau, bet iš tos pačios kompanijos). Ne todėl, kad čia penkiais laipsniais vėsiau (gal jau ima atrodyt, kad čia kažkoks apsėdimas dėl tos temperatūros?), ir ne vien todėl, kad peizažai aplinkui puikūs. Man čia žaviausi istorijos dalis - etruskai ir bokštai. Etruskai man visad buvo kažkas mistinio, o kalba baigusioji istorijos fakultetą….
Volterros pavadinimas išsiverčia įdomiai - reiškia kažką panašaus į slenkančią, griūvančią žemę. Volterra įkurta labai jau seniai ir maždaug prieš Kristų, ir buvo svarbus etruskų kultūros centras iki kol atėjo romėnai, ir gyvenvietė nuo V amžiaus tapo vyskupų valdomis. O po to jau pasidarbavo Florencija ir užkariavo miestuką (kaip ir visus kitus Toskanoje…).
Ką įdomaus apžiūrėti? Man čia tiesiog patiko, siauros gatvelės, nėra automobilių, visokie siauri koridoriukai ir slapti praėjimai, katės, keistai stebinčios mus vidurį nakties. Dar tyla ir žvaigždės matyti. Jei kažkam kyla poreikis apžiūrėti ką nors konkretesnio, negu gera atmosfera, yra kuklutis romėnų amfiteatras ir dar kuklesni šventyklų pamatai už 3 eurus. Piazza dei Priori ir rotušė, pradėta statyt 1208 metais, atrodanti kaip manasis Palazzo Vecchio, tik senesnis ir sumažintas variantas.
Jei yra Twiglight gerbėjų, sakinys jiems (labai nekonkretus, nes neturiu supratimo apie ką kalbama): Volterra, anot viso to keisto reikalo autorės, yra kažkokio vampyro Volturi gimtinė…
San Gimignano visai netoliese, apie 30 km vingiuotais Toskanos keliukais, kurie privertė mane suabejot, ar buvo protinga valgyt jūros gėrybes prieš sėdant į mašiną… San Gimignano irgi buvo įkurtas mistiškųjų etruskų, bet žymus ne dėl to. Dabar miestukas įtrauktas į UNESCO dėl išlikusios originalios viduramžių architektūros, jame nėra nė vieno bent kiek naujesnio pastato. Kurį laiką čia gyveno Dantė (po to, kai buvo išsiųstas velniop iš Florencijos). Renesanso laikais čia buvo piligrimų, keliaujančių iš Prancūzijos į Vatikaną, poilsio vieta.
Bet žavingiausia dalis - bokštai. Viduramžiškai rūstūs, santūrus, aukšti ir žemesnis, su mažulyčiais langeliais, nebaigti ar apgriuvę - pirklių galios, turto ir prestižo išraiška. Tokių bokštų buvo 72 (o gyveno tik keli tūkstančiai žmonių), ir nė vienas iš jų neturėjo teisės būti aukštesniu už rotušės bokštą (maždaug apie 50 m.). Dabar teliko 15, o įspūdis neįtikėtinas, įsivaizduoti dar daugiau netgi sunkoka.
Apie Pigliano asmeninių įspūdžių kol kas nėra, tik noras ten nuvažiuoti. Bet miestukas ant kalvos, kaip ir anie - įkurtas etruskų, vėliau buvo valdomas kelių turtingų šeimų ir tapo vietinės reikšmės centru.
Bemaišant Viduržemio jūros pakrantę piečiau Livorno, atradom (tiksliau man vienai čia buvo atradimas) miestuką la California. Kaip pamišusi lietuvė, aš, aišku, liepiau stabdyt mašiną, nes trūks plyš reikėjo nuotraukos. Geriausia dalis - pavadinimo kilmė (istorija buvo papasakota itališkai, todėl galimos mano asmeninės interpretacijos ir nukrypimai). Kartą labai seniai italai nusprendė plaukt į Ameriką ir keliaut į Kaliforniją. Išplaukė, bet visai neužilgo pamatė labai gražią pakrantę ir sutarė, kad kam jiems ta Kalifornija Amerikoj, jei tokią pačią gali turėt Italijoj…
Kita įdomybė - Bolgheri, mažas kaimelis, dvi gatvės, tvirta mūro siena, vynuogynai aplinkui. Rami vieta gero vyno degustacijoms. O įdomybė čia tame, kad kaimelio valdžia leidžia vieną kuriozą - t.y. jei kas pageidauja, gali išsinuomot visą kaimą, pavyzdžiui, vestuvėms švęst… Viskas vyksta labai patogiai, kadangi kaimukas apjuostas galinga siena, vienas įvažiavimas, vienas išvažiavimas. Jei nesi gyventojas arba svetys, nepateksi. Kartu būna išnuomoti ir visi restoranai ir kavinės (tie, kurie yra „ne lygis” - uždaromi, bet gauna piniginę kompensaciją….).
Kelias į Bolgheri (aš vis mąstau, ar čia toks užmanymas buvo - tiesus tiesus kelias, kad po degustacijų lengviau vairuot būtų?)
Savaitgalis prabėga ir nevilties kupinu žvilgsiu žiūriu į bėgančius saulėgrąžų laukus pakeliui į Florenciją.
P.S. vikipedijos istorijos pamoka: etruskai buvo Antikos tauta, kuri gyveno šiaurės vidurio Italijoje dabartiniuose Toskanos, Umbrijos ir Lacijaus regionuose. Šiame regione etruskų kultūra randama tarp 800 m. pr. m. e. ir 100 m. pr. m. e. Vėliau etruskai buvo užkariauti romėnų ir įjungti į Senovės Romos valstybę. Jų kilmė, kaip ir kalba, lieka paslaptimi, bet nuo IX a. pr. m. e. jie pasklido po centrinę Italiją. Jie gali būti atkeliavę iš Mažosios Azijos, arba vidurio Europos. Etruskai gali būti ir autochtonai. Etruskų kapuose rastos freskos, papuošalai ir keramika liudija juos buvus aukštos kultūros ir meno tauta.
Gaivaus oro visiems! :*
Daugiau istorijų: http://evsflorencijoje.blogas.lt/
|
|
|
|
| Volterros stogai | Nuo Volterros sienų | Amfiteatras | San Gimignano |
|
|
|
|
| San Gimignano bokštai | Pitigliano | Kelias į Bolgheri | Saulėgrąžos |
