Jūra, kupranugariai, guten morgenai ir truputis nuotykių Turkijoje, arba all inclusive…

Prologas

Taigi, mielieji. Šiemet ilgai svarstėme kur važiuoti su dviem mūsų mažais rankiniais stabdžiais (6 mėnesių ir 3,5 metų), ypač mažuoju. Kai Tomui prieš tris metus buvo pusė metų, bijojome judėti kur nors toliau nuo namų, todėl tada apsiribojome Norvegija. Šiemet gi, ne tik du rankiniai, bet dar ir vėlyvos atostogos. Europoje, o ypač Skandinavijoje, nėra ką veikti. Nebent užsiimti kokiais nors povandeniniais reikalais, nes lyja be sustojimo. Taigi, rinkomės, rinkomės, galvojom, galvojom ir nusprendėm, kad su vaikais mes toli judėt negalėsim, taigi reikia imt viešbutį su daug baseinų, netoli nuo jūros ir, dėmesio, – ALL INCLUSIVE. Taip, taip, išdavėm savo principus ir važiuojam šiemet ėst ir augint kilogramų prie baseino! Be to, norėjosi patiems išbandyti ir tokio tipo kelionę, nors iš anksto žinojom, jog tai ne mums.
Taigi, šiemet kelionė bus vien “ėdimas”. Neėst gi neišeina. Pinigai sumokėti, reikia juos atidirbt. Gaunasi praktiškai juodas darbas, o ne poilsis – sumokėtų pinigų praėdimas per savaitę. Negana to, kad važiuojam ”viskas įskaičiuota”, tai važiuojam į Turkiją. Ieva norėjo pamatyti, o man Turkija nekelia jokio žavesio. Taip, istorija, virtuvė ir t.t. įdomu, bet turkų mentalitetas ne man. Jų kraujyje dominavimas bet kokiomis sąlygomis ir priemonėmis – juk pjovė aplinkines tautas be gailesčio per amžius. Kada tik pajėgė ir kaip pajėgė. Klausiau kažkada bulgarų nuomonės apie turkus… Tie vargšai prisikentėjo kaip reikiant. Nedingo tai iš turkų kraujo niekur, o tarnaut, jie niekada niekam netarnavo. Ne ta tauta. Na, bet apie tai vėliau.

Pirma diena

Woohoo. Kelionė į Side nupirkta, maudymosi priemonės supakuotos, vaikai nuprausti ir sušukuoti. Važiuojam linksmintis. Tiksliau – ėsti. Na bet tai irgi linksma.

Kelionė prasidėjo be nuotykių. Pas švedus viskas visada suorganizuota nuobodžiai. Nusileidę apsisukome gana greitai. Iš karto radome autobusą. Iš karto buvo aišku, kur važiuojam, taigi jokių ekstrymų. Judam link Side miestelio. Viešbutis Aqua Beach. Iš nuotraukų – didžiulis monstras su baseinais, teniso kortais ir t.t. Man tokie nepatinka, nes tampi vienu iš tūkstančių. Žymiai mieliau maži, privatūs viešbutukai, kur esi laukiamas svečias.

Taip ir yra – didžiulis baltas monstras. Apsiforminam ir pradedam savo atostogas pietumis. Viskas įskaičiuota juk. Pirma diena taip ir praėjo – besiaiškinant kas, kur ir kaip. Į akis iš karto krenta tai, jog didžioji dauguma gulinčių rudi, suprask jau dembeliai. Taigi, tie dembeliai, kaip pagal skambutį visi kaip vienas pakyla ir zombiškomis eisenomis slenka “misti” prie sukrautų lovių. Loviuose šalti, karšti užkandžiai, vaisiai ir t.t. Pasimaitina visi draugiškai ir tokia pat eisena šliaužia atgalios prie baseino. Žiūrėsim, kokios čia šiemet bus atostogos.



Antra diena

Net nežinau, ką įdomaus papasakoti, kai nieko įdomaus nevyksta. Nevyksta net nieko neįdomaus. Totali katastrofa. Pasimaudėm, pavalgėm, pasimaudėm, pavalgėm, vėl pavalgėm, dar pasimaudėm. Nuostabus “šeimyninis” viešbutis gal ir šeimyninis, jei atvažiuoji su 18 metų “vaikais”. Dešova muzika varo tokiu garsu, kad mažųjų neužmigdysi niekaip. Maistas irgi šiaip sau. Nepalyginsi su tuo, kurį gauni nuošaliau nuo turistinių maršrutų. Čia toks tipo “švediškas” stalas (kuris, tarp kitko, Švedijoje vadinasi tiesiog buffé) – kurį duoda kelte Ryga – Stokholmas – visko daug, bet viskas so so. Troškiniai, makaronai, įvairiausios salotos. Net nežinau, kaip čia tiksliau perteikt. Žodžiu maistas toks, kad jo, kaip zombis, slenki atsikėlęs tik iš reikalo, o ne dėl to, kad norisi. Mes labai greitai pradėjom įsijausti į zombių vaidmenį. Jaučiu, kad jei taip pagulėsiu dar dvi dienas, tai vėliau ir dienų skaičių pamesiu. Ne poilsis čia. Tik ne mums.

Dar apie maistą, nes daugiau nėra apie ką rašyt. Tiksliau apie gėrimus. Žadėtieji free alkoholiniai gėrimai yra paskutinis šūdas. Gerti galima tik vietinį Efes alų kol šaltas. Visa kita yra tik iš didelės bėdos. Viskis pamojnas. Apie vyną iš vis tyliu. Būtų man vėl (ar dar vis) 16, neturėčiau jokių pretenzijų. Dabar gi gėralai – bukvaliai skrandžio įžeidinėjimas. Nesitikėjau važiuodamas, kad viskas įskaičiuota girdys 12 metų talisker‘iu ar glenfiddich‘u, bet tai, ką pila čia, net šalia negulėjo tų viskių, kuriuos geria žmonės. Keista, kad „dembeliai“ tai geria nesiraukydami. Tai perša mintį, jog po poros dienų ir aš nesiraukysiu.

Tarp kitko. Visi gidai perspėja, kad gerti vandens iš čiaupo negalima, nes mūsų žarnynas nepritaikytas vietinėms bakterijoms. Nebent norit atostogų su nuotykiais ant unitazo. Tai va, ledo kubeliai, kuriuos meta į visus marmaliuojamus kokteilius, šaldomi iš to paties vandens su vietine flora. Cheers.

Galima būtų nusipirkti, bet kokia tada prasmė iš viskas įskaičiuota, jei reikia kažką pirkti. Kainos skirtumas tarp viskas įskaičiuota ir ne, koks 1000 eurų mums trims (mažoji neskaičiuojama). Kažin ar pravalgytume tiek per savaitę patys. Išleistume, žinoma, daugiau, nes nesėdėtume prie baseino ar jūros, bet 1000 eurų tikrai nepravalgytume. Net jeigu pavyktu tiek pravalgyt, tai maisto kokybė be jokios abejonės būtų žymiai geresnė. Ne, nėra čia blogas maistas, nėra neskanus. Tiesiog jis toks… mmmm… pagamintas atmestinai, konvejerio principu. Pagamintas, kad būtų greitai ir daug. Kita vertus, daug kam tokios kelionės labai patinka. Negulėtų 1000 čia prie baseino, jei visiems būtų blogai, kaip man.

Ai, šalin negatyvias mintis. Einu geriau nusimaudyt…

Nusimaudžiau, o noras kažką nuveikti nepraėjo. Sugalvojom pavakarieniauti ir eiti paieškot “lobių”.

Lobiai – kitaip geocachingas (daugiau info geocaching.com). Užsiimam su Tomu, o kartais ir visi. Vaikui smagu ieškot lobių, o mums smagu pasivaikščioti. Be to, beieškodami dažnai randam įdomių vietų, kažką naujo sužinom, sutinkam įdomių žmonių.

Nusileidom vakarienės labai anksti. Gal 15 minučių po oficialios pradžios. Vietų rasti lauke jau nėra jokių šansų. Iš tikro nei vienas nėra alkanas, bet kaip nenueisi. Vakarienė – kaip visada. Visko daug. Gerai, kad karštus patiekalus kažkiek kaitalioja, nes greit nusibostų. Tas kaitaliojimas savotiškas, mat priklauso nuo to, ką davė dieną – dalis karštų pagaminta to, kas nebuvo suvalgyta. Pvz. dieną kepė vištieną ant grilio. Kas liko, pavirto troškiniu su baklažanais. Skanu, tik tiek, kad patiekalui įkvėptas antras kvėpavimas. Valgai, žmogus, iš reikalo. Paklaustumėt ar skanu, atsakyčiau, kaip atsako mano trimetis – nelabai. Duodi jam paragauti pvz. pelėsinio sūrio. Atsikanda, atbulais dantim sukramto. Klausi, ar skanu buvo. Skanu… Ar nori dar? Nelabai…



Lobi radom greit. Išėjom iš viešbučių zonos ir akies krašteliu pamatėm tikrąją Turkiją. Ech, norisi pakeliauti aplinkui.



Trečia diena

Pradedam įsijausti į vietinį ritmą: miegas-maistas-maistas-maudynės-maistas-maistas-maudynės-miegas. Taip, maisto kalnai visur. Nenueiti laiku – nuodėmė. Panašiai kaip Ryanair lėktuvuose, kas pirmesnis, tas gudresnis. Vakarienės zombiai pradeda rinktis prieš pusvalandį iki pradžios. Užsiima geriausias vietas, t.y. kuo arčiau maisto.

Keliavom šiandien prie jūros. Žinau, kad viešbutis turi savo paplūdimį, taigi klausiu apačioje, kaip ten nusigauti:

- Me and my family would like to go to the coast.
- ???
- We’d like to swim…
- Pool? We has pool?
- No, not the pool. Sea, do you understand?
- ???
- Beach?


Ahhrrr. Nekenčiu vokiečių. Papuolėm į vokiečių zoną. Ne Vokietijoje tiek vokiečių vienoj vietoj nemačiau dar. Natūralu, jog vietiniai turkai kalba vokiškai, o ne angliškai.

Priėjo gudresnis ir paaiškino, kad keliauti niekur toli nereikia. Vienok gerai, kad mokykloj mokiausi vokiečių. Pamiršau tą kalbą, bet tokiomis situacijomis praverčia kažkur iš pasąmonės pradedantys lįsti žodžiai. Angliškai vietiniai pagauna bear ar cola, bet daugiau nelabai. „Kugelschreiber“ bando prisiminti vokiečių Ieva. Žvengiam abudu. Kodėl būtent kugelschreiber ji pati nežino.

Nuo viešbučio iki jūros kokie 600 metrų, bet vežioja autobusiukas. Greitai ir patogiai – neduok die sudegs kokia viena kalorija beeinant. Važiuojam ir mes. Lenkiam du mūsų kaimynus, nusprendusius įveikti tuos 600 metrų pėsčiomis. Visas autobusas juos fotografuoja, džiaugiasi ir ploja.

Prie jūros savi, įskaičiuoti, gultai, maistas ir gėrimai. Smagu. Jūra yra gėris tokiam karšty. Smėlis smulkus. Gal net kiek per smulkus – toks, kur prilenda visur. Maudomės praktiškai be sustojimo. Vargšė mano nugara. Turbūt nusilups.



Paplūdimys šiaip šiukšlinas. Stambios šiukšlės surinktos, o nuorūkos voliojasi. Daug, ne viena kita. Jei graikai ar italai praeina smėlį grėbliuku, tai čia – “prisišiukšlinai, tai ir gulėk savo šiukšlėse”. Keista, nes aplink 90% vokiečių, 5% rusų iš Vokietijos ir likę 5% miksas.

Mus abu kažkaip vargina tai, jog turkai myli vaikus. Nepanašu, kad apsimeta. Nors kas juos supaisys. Pakalbina, pažnaibo, paglamžo, kokį persiką ar obuolį duoda. Mūsų mėlynakiai šviesiaplaukiai ypač populiarūs.

Papietauti galima būtu prie juros, bet karsta jau. Karolina pradeda žviegti, nes, panašu, perkaito. Renkamės žaislus ir skubiu tempu į viešbutį. Pasirodo autobusiukui pietūs nuo 12 iki 13 val., taigi pėdinam tuos 600 metrų. Tomas mūkia, kad jis negali eiti, jį reikia nešti, jam skauda kojytes, jis dar mažas ir t.t. Už poros šimtų metrų sustoja autobusas ir pasiūlo mus pavėžėti iki Aqua Beach. Mūsiškis. Valio. Neduok die sudegs kokia kalorija.

Vaikų žviegimas tęsiasi visą kelią ir net pietaujant, ir gali išvaryt iš proto kantriausią. Susižvalgę su žmona pasvarstome, ar nevertėtų bent vieno atiduoti kam nors įsivaikinti, kol dar maži ir gražūs. Senos vokietės, kaip ir turkai, vis žandukus glamžo. Mielai paimtų vieną. Vėliau sužinotų, kaip smagu. Būtų mūsų kerštas už karą.

Tomas:
- Žinai, į tą persiką buvo įdėtas vienas kaulas. Taip pat, kaip pas žmogų.

Vakare išlindom surasti dar vieno lobio ir šiek tiek atvėsti. Atvėsti nepavyko, nes net ir vakare karšta ir tvanku. Į savaitės galą žada ”atšalimą” iki 29.

Pakeliui radome krūvą parduotuvių su drabužiais ir viskuo kitu. Drabužiai krenta į akis. Kopijos už juokingą kainą. Pvz. Conversai – 7 eurai. Marškinėliai po kelis eurus. Daug visko ir pas visus tas pats. Gariūnai. Taip pat sužinojau auto nuomos kainą – 35 eurai diena + 10 už dvi vaikiškas kėdes. Žinoma, turkas dar prisimins kokį nors draudimą, kai reikalas ateis iki pinigų mokėjimo. Bet tai vėliau. Gal pirmadienį. Planuojam apvažiuoti mažą ratuką, gal aplankyti kokį nors turgų. Negalim ramiai gulėt ir augintis lašinių žiemai, kai žinome, jog aplink tiek visko įdomaus ir nematyto. Tuo ”viskas įskaičiuota” mums abiems nepatinka – esi pririštas prie lovio. Žinoma, galima važiuoti, keliauti, tyrinėti – ką mes darytume, jei ne maži vaikai, bet kokia tada prasmė pirkti ”viskas įskaičiuota”. Tokio tipo kelionės gal ir gerai, kai esi vyresnis ir norisi per atostogas užsiimti skaitymu. Atvažiuoji tada, žmogus, pašildyti senų kaulų. Pavalgyti, kad nereikėtų nieko ieškoti ir galvoti. Gal kada nors mes dar kartą taip važiuosim, bet kol kas viskas įskaičiuota tipo kelionės kategoriškai ir be jokio gailesčio išbraukiamos iš galimų alternatyvų kitiems metams ir dar 10 metų į priekį.



Ketvirta diena

Eilinis scenarijus. Na, beveik eilinis. Ne eiliniu jį padaro mūsų gyvenimo gėlės, suprask – vaikai. Nesuprantu, kokiu ritmu jie gyvena. Ieva migdo Karoliną, aš Tomą. Vakare žiūrim multikus, aš lūžtu, o jis tebežiūri. Išjungiu neapsikentęs, šiaip taip užmiega. Ryte aš negaliu praplėšt akių, o jis jau kvaksi, kad eina pusryčių. Ievai dar linksmiau, nes Karolina iškritus iš bet kokio ritmo.

Taigi keliamės ir slenkam vos praplėštom akim pusryčių. Ne eiliniais juos ir vėl padaro mylimi vaikučiai.

- Tėti, įdėk man šitų pusryčiukų (sausų pusryčių).
- Tu gi šokoladinių nevalgai.
- Įdėėėėėk maaaan šiiiitųųųųų.
- Gerai, gerai, cic (ble).
- Užpilk šito jogurto.
- Čia kefyras, nevalgysi tu.
- Užpiiiilk maaaan šiiitooooo.
- Gerai, gerai…


Prie stalo:

- Aš nenoriuuuuu šitųųųųųųųųų sausųųųųųų pusryyyčiųųųų!!!
- Aš juk saukiau…


Vokiečiai atsisuka pažiūrėt, ar to vaiko niekas nepjauna. Taip ir panašiai stumiam laiką. Kai jau reikia eiti, pas Tomą atsiranda apetitas, o pas sesę tuo metu, lyg tyčia, pagal grafiką užrašyta verkimo valandėlė, o be to, mama atėmė duoną. Puikumėlis. Einam greičiau prie jūros.

Tiksliau važiuojam. Mes su savo vaikais ir vežimėliais visą laiką visų pensininkų ir turkų dėmesio centre. Jaunimo beveik nėra. Ne sezonas, visi juk dirba. Taigi, sulipam i šatlą šiaip taip, su vairuotojo ir pakeleivių pagalba. Taip pat ir išlipam. Ieva sako, kad vairuotojui už pagalbą duočiau kokį pinigą. Daviau. 5 liras (2.5 euro). Gavau meiliai bart nuo mylimos šeimos buhalterės:

- Gal tu durnas tiek duot!!!

Myliu savo žmoną. Moka ji dviem žodžiais esmę išaiškint be jokių užuolankų.

Jūra gera. Na, ne tokia įdomi, kokią matėme Graikijoje ar Italijoje. Nardyti su kauke nėra prasmės, nes nieko apart senų vokiečių nerasi. Galima išsigąsti pamačius ir vandens prisrėbti. O vat servisas ne koks. Taip, girdo, valgydina kalnais, bet viskas ir čia atmestinai. Kaip tarybinėj valgykloj. Vakar minėjau smėliuką, pilną šiukšlių. Šiandien man užkliuvo tualetas, besiribojantis su virtuvės siena. Palubyje tos dvi patalpos niekaip neatskirtos. Gersi, žmogus, ar negersi vandens iš čiaupo, skirtumo jau nebėra. Užtenka bet ką įsidėt į burną. Ne. Problema čia ne viskas įskaičiuota. Čia greičiau turkų mentalitetas. Visi pietiečiai panašiai, bet čia man tas užkliūna ypač. Galiu iš karto atsakyti kodėl – nes už viską jau sumokėta, todėl 4 žvaigždžių viešbutyje norisi gauti minimum penkių žvaigždžių servisą. Dar prisiminiau vaikiškas kėdutes restorane. Nei vienos nemačiau, atitinkančios minimalius saugumo ir higienos reikalavimus. Taip, staliukas būna nuvalytas ir net užklijuotas maistine plėvele. Tik jei imdamas vaiką iš kėdės kyštelsi pirštus netyčia kur į plyšį… Primenu, čia 4 žvaigždžių viešbutis, jei ką. Ne tvartas koks.

storyLazyload();