A PHP Error was encountered

Severity: User Error

Message: Smarty error: [in html/head.tpl line 34]: syntax error: unrecognized tag: dataLayer.push(arguments) (Smarty_Compiler.class.php, line 446)

Filename: smarty/Smarty.class.php

Line Number: 1092

A PHP Error was encountered

Severity: User Error

Message: Smarty error: [in html/head.tpl line 34]: syntax error: unrecognized tag '' (Smarty_Compiler.class.php, line 590)

Filename: smarty/Smarty.class.php

Line Number: 1092

Ispanija, oi, ne, Fuerteventura - mytrips.lt
Kelionės pasakojimai nuotraukos

Ispanija, oi, ne, Fuerteventura

Komentarai (2) Spausdinti
Prologas

Nauji metai, nauji nuotykiai. Turbūt kiekvieną kartą sakau tą patį, bet niekaip neišeina nesikartot. Už keliones gali būti geriau tik naujos kelionės. Tik grįžę iš Alikantės pradėjome dairytis ir dėliotis sekančią kelionę. Tiksliau, dėliotis visada tik grįžus pradeda Ieva. Ji sugeba palyginti tūkstančius variantų ir atrinkti mums tinkamus laiko bei kainos požiūriu, bei pateikti pasiūlymus svarstymui. Spendimą priimame kartu. Prioritetai visada išlieka nekintantys (išskyrus mūsų All Inclusive kelionę į Turkiją, kuri buvo išimtis) – nešvaistyti pinigų paauksuotom stalų ir lovų kojom viešbutyje ar brangiem visureigiam vienai dienai. Vietoj nereikalingų prabangių šviestuvų viešbutyje- geriau penkta kelionė per metus.

Susirasti apartamentus, kur būtų galima būti nepriklausomiems nuo vietinių maitinimo skylių – juk norisi visko paragauti, o ne matintis vakarykščių pusryčių pica.
Vieta turi būti švari ir komfortiška, good enough kainos prasme. Net 2 žvaigždučių užtenka – juk ne gulėti važiuojam.
Išsinuomoti transportą nuo oro uosto iki oro uosto – ir čia norisi būti nepriklausomais, o ir transferis dažnai kainuoja tiek, kiek 3 dienų auto nuoma.
Kaip ir viskas. Visa kita – variacijos.
Kur skristi gruodžio ar sausio mėnesį – pasirinkimas nedidelis. Tiksliau didelis, bet mums netinka. Pvz. skristi į kokią Floridą ruošiamės kai vaikai paaugs dar šiek tiek. Skristi į kokią Kubą, Meksiką, Trinidadą ir Tobago geriau iš viso be vaikų. Tailandas ar Indija – irgi geriau be vaikų. O jei su vaikais, tai ilgesniam laikui, o ne savaitei. Skristi per kalėdines atostogas nėra pigu, o ir užsisakinėti tokias keliones reikia prieš pusę metų. Visai tai įvertinus pasirinkimas apsiribojo iki Kape Verde, Kanarų salų, Madeiros. Kape Verde ne Europa. Madeira – kažkodėl dvigubai brangiau, nei Kanarų salos. Kaip jau suprantate, šioms žiemos atostogoms vėl (trečią kartą iš eilės) pasirinkome Kanarų salas. Lanzarotė ar Fuerteventura? Lanzarotė labiau urbanizuota. Fuerteventura – laukinė. Abiejose salose yra ką veikti savaitę. Pasirinkome šį kartą laukinę FuerteADventure, kaip sako vaikai. Kadangi mes mylim nuotykius, FuerteADventure pasirinkimas kaip ir savaime suprantamas. Plius – kelionė atitiko visus aukščiau išvardintus kriterijus.

Automobilį užsisakėm iš anksto pas jau gerai mums pažįstamą Autoreisen. Pirmą kartą Gran Canarijoj Autoreisen pasirinkom dėl gerų atsiliepimų forumuose, gerų draudimo sąlygų, gerų kainų, nemokamų vaikiškų kėdžių (pvz kontinentinėj Ispanijoj 2 kėdės savaitei – beveik 100 eurų). Antrą kartą pas juos nuomojomės Tenerifėje. Dabar bandysim trečią kartą.

Kelionei praktiškai niekaip ypatingai nesiruošėm. O ir ruoštis nelabai yra kur. Važiuojant į pvz Rodo salą reikia daug maž prisimesti maršrutą, kad nepraleisti must see. Fuertėj tokių taškų kaip ir nėra. Vienas kelias aplink salą ir keletas žvyrkelių. Trip Adviseriai ir forumai nieko gero nerodo. Net visose nuotraukose ir kelionių giduose rodomas laivas-vaiduoklis jau praktiškai dingęs. Laivas, paliktas mirti 1990, 2017 pradžioj dingęs praktiškai be ženklo. 27 metus užtruko vandenynas , kol jį pasiglemžė.

Taigi, šį kartą visas planas paremtas praktiškai vien google žemė palydovinių žemėlapių „skenavimu“. Įdomesni geografiniai dariniai bei „street view“ nuotraukos pavirto favorite taškais, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu bandysim aplankyt.

Skrendam su SAS, nes mūsų kelionių operatorius vežėju pasirinko būtent SAS. Beveik naujas 737-800, išvykimas pagal šveicarišką laikrodį, skandinavų pilnas lėktuvas, kuriems didžiausias stresas – žemos alkoholio kainos ir pasiūla tax free kataloge. Žodžiu – jokių nuotykių. Offtopic – Švedijoje ir Norvegijoje alkoholio kainos – astronominės. Jei prie švediškų per 11 metų jau pradedam priprast, tai prie norvegiškų, niekaip. Įpila šlapimo į bokalą, kuris net neputoja ir prašo 90 norvegiškų pinigų. Gerkit patys, tą savo srėbalą!

Atvykom gerai. Greitai ir be streso. Bagažą atsiėmėm beveik pirmi. Auto atsimėm iš viso be eilės. Kol mane formino, susirinko eilė iš 20 žmonių. Iki mūsų dislokacijos vietos nuo oro uosto – 10 minučių. 10 minučių nuo viešbučio nesirinkom tyčia, bet tyčia būtent ta vieta, kurią pasirinkom, mat geografiškai ji praktiškai pusiaukelėje iki visų must see taškų.

Vaikai lyg ir kažką bando svajot apie maudymąsi, bet mums vėsoka – seni kaulai po kelionės nelabai. Todėl įtikinam juos geriau keliaut valgyt, o tada į parduotuvę.

Pavalgėm brangiai ir nelabai skaniai. Pica, šonkauliai, žuvis, smūčiai vaikams ir alus mums. Ne michelin restoranas, ne michelin ir maistas. 40 eurų – kaip nebuvo. Kaip ir už kiek galima pavalgyt kur nors, kur anglų turistai nemina takų, dar pamatysim.

Labanakt!

Pirma diena, sausio 10.

Girdit? Sausio 10!!! 20 laipsnių šilumos – sako prognozė. Apie 20 laipsnių vandeny. Geriau, žmonės sako, būna, bet aš jais netikiu. Geriau, reiškia karšta, prakaitas, musės. Sarkazmą suprantant juk. Bet netoli tiesos. Jokių didelių tarakonų ar pavojingų vabalų. Laimė ir žmonai, ir vaikams. O kai jiems laimė, laimė ir man.

Planas šiandien paprastas – aplankyti kuo daugiau iš numatytų punktų, bet apie tai vėliau. Atsibudau, kaip į darbą, t.y. 6 ryto. Tomas pabudo dar anksčiau, bet nedrįso triukšmaut iki šešių. Kai jam kantrybė baigėsi; matyt, pajuto, kad kantrybė į pabaigą ir man; pradėjo kukuot iš visaip žadint mane. Kadangi pats nemiegojau ir paslapčia žvilgčiojau pro langą į lauką, tamsu dar ar jau ne, kilom abu su daina. Neužilgo sukilo ir likusi šeimos dalis.

Rytas vėsus, bet ne vėsesnis, negu koks birželis namie, todėl pats tas laikas apsirengti ir bėgti lauk. Prasibėgau tikrai smagiai, nors ir sunkokai po visų kalėdinių ir naujametinių mišrainių, silkių bei nesveikųjų gėrimų. Tačiau pasitikėjimas savim išaugo kokiais 3 procentiniais punktais. Rytoj, jei dievas duos, reikės pakartot.

Taip jau atsitiko, kad saloje šiuo metu yra viena lietuvių šeima, su kuriais planuojam susitikti poryt kur nors kopose, todėl šiandien ten nevažiuojam. Važiuojam link Puerto del Rosario, o tada link vandenyno ties Los Molinos, na o toliau, kaip dievas duos. Pakeliui sustojom Puerto del Rosario mūsų visų pamėgtoj Zara skudurų parduotuvėj. Čia kainos paprastai geresnės, nei namie, taigi kodėl neužsukus.

Pats kelias iki Los Molinos niekuo neypatingas. Ypatinga ir nauja, o taip pat keista tai, jog niekas neauga. Keletas dagių ir viskas. Jei Gran Canarijoje buvo dykynių, bet buvo ir pakankamai nemažai dirbamos žemės, o taip pat daug šiltnamių su bananų plantacijom ir kitais gėriais, jei Tenerifė iš viso miškais apaugus, tai čia dykuma. Kalnai (labiau kalvos) erodavę smarkiai, vėjo nudailintos ir nykios, bet tuo pačiu – žavingos. Sunku suprasti, kodėl žmonės čia savo noru apsigyveno. Suprantu, anglai turistai. Bet ką čia veikia vietiniai? Didžioji dalis vienaip ar kitaip susijusi su turizmu, bet pvz kokiam nors Tefia kaime – kažin. O veikt ten tikrai nėra ką.

Los Molinos – kompaktiškas ir labai jaukus miestelis. Tiksliau keletas namų, kuriuose net nepanašu, kad kas nors gyventų, kažkokia knaipė, į kurią nėjom, na ir vandenynas. Pakrantėj paberta „dinozauro kiaušinių“ – taip Carolina pakrikštijo vietinius akmenis. Gražiai užapvalinti, bet pakankamai dideli. Maudytis nepavyks dėl bangų ir akmenų. Todėl lipam į kalną. Kažkiek skaitinėjau prieš kelionę. Galima buvo keliauti skardžio atbraila gana toli ir kažką ten toliau pamatyti, bet ne su vaikais tokios kelionės. Palikom moteris nuostabaus grožio atbrailoj kažkiek palypėjus, o patys užlipom į viršų. Vaizdas tikrai nepamirštamas. Greit pasvajoju, kad visai smagu čia būtų sutikti saulėlydį. Jei ne vėjas… Pakankamai šilta, todėl vėjas pakenčiamas. Tačiau pakankamai stiprus, kad sukeltų nepatogumų. Vaikį, besisegantį kelnes mažam reikalui, sudraudžiau. Sakau:

Per mažas dar sūnau, nesupranti, kad kai toks vėjas, kelnes teks skalbt, nesvarbu kaip atsistosi – prieš vėją ar pavėjui.
Sūnus supratingas, kelnes užsisegė ir nubėgo pirmas.

Padarę keletą nuotraukų pasukom atgal. Vieta tokia, kad net mobilus ryšys neveikia, o žinant mano žmoną ji tuoj prisigalvos, kad mes kur į prarają nugarmėjom ir tyliai dreifuodami ryklius maitinam. Todėl skubam.

Kaip nekeista, ji visai taip nepagalvojo… Mat matė mus viršuje.

Aikštelėje vaikai gavo po Lidl pirktą bandelę, kuriomis suskubo pavaišinti vietines antis (ar žąsis, biesas žino, kas ten buvo). Tų paukščių aš vos vėliau nesuvažinėjau. Gerai, kad šalia sėdintys vokiečiai pacifistai, gailėdami paukščių, pradėjo rodyt man visokius ženklus. Sustojau ir leidau antims-žąsims palikti stovėjimo aikštelę saugiai.

Sekantis taškas, kurį įsivedu į offline navigaciją telefone – Ajuy.

Offtopic – jau esu rašes kituose kelionių aprašymuose, jog naudoju Sygic offline navigacijai. Online naudoju google – jie niekada nepaveda ir rodo traffic, kas leidžia laiku reaguoti ir koreguoti maršrutą. Kaip jų sistema veikia, neaišku, o skaityt tingiu, bet manau, jog sistema veikia sekdama telefonus. Jei kelyje, kur greitis 50, 20 automobilių stovi (su telefonais juose), ar juda lėtai, sistema automatiškai spalvina tą atkarpą geltonai ar raudonai. Jei jie juda, kaip priklauso – žaliai. Tačiau offline navigacijai geriau už Sygic dar nieko nemačiau. Svarbu nepamiršti parsisiųsti žemėlapius prieš kelionę, tačiau ir tai ne bėda. Visada galima rasti nemokamą wifi. Žodžiu, Sygic – vienas iš geriausių app‘ų. Bye bye garmin ir kitokie GPS.

Pakeliui link Ajuy pravažiuosim Betancuria – senąją Fuerteventure sostinę, o taip pat pats kelias nusimato vingiuotas bei vaizdingas.

Betancuria verta sustoti, tačiau iš to mažo jaukaus miestelio vietiniai visur bando spausti pinigą. Pvz įėjimas į bažnyčią – 1.5 euro žmogui. Nėjom. Ne todėl, kad brangu. Todėl, kad į bažnyčią, o ypač kaimo, įėjimas neturi būti mokamas. Suprasčiau dar kokioj Romoj, bet ne čia. Ar praradom ką nors, kad vidun nėjom? Gal, bet nemanau. Tačiau apėjom aplink ir mes nebūtume mes, jei neišsuktume iš kelio. Išsukome tolyn nuo turistų okupuotų stovėjimo aikštelių, kur aš padariau porą kadrų, o Tomas pamatė pirmą savo driežą šitoj kelionėj. Tokia buvo vaikio programa minimum šiandien. Driežas buvo juodas, dėl ko jį pamatyti buvo sunkiau, o tai pridavė papildomų karmos taškų. Tiesa, vaikštant po miestelį T pamatė dar 3 driežus, kurie nelabai jo bijojo, dėl ko dienos programa minimum išaugo iki 1000 driežų.

Tiesa, dar iki Betancuria (likus 2-3 km) stabtelkite šalia dviejų skulptūrų. Vaizdai į abi puses nepakartojami. Vienoje iš pusių kaip tik matosi minėtoji Betancuria.

Dar viena puiki apžvalgos vieta bus važiuojant nuo Betancuria link Pajara. Verta sustoji. T buvo užėjus liūdesio minutė, tačiau iššoko iš auto, kai tik išgirdo, kad čia yra voverių. Tų pačių voverių, kurias matėm, žiūrėdami youtube klipus apie Fuertę šaltais gruodžio šeštadieniais. Visur stovi ženklai, kad voverės iš Maroko, šiai salai kenkia ir jas maitinti draudžiama. Mes, kaip ir absoliuti dauguma turistų, apsimetam, kad nesuprantam ispaniškai ir angliškai, kas ten tuose ženkluose parašyta. Kaip galima neduoti tiems padarėliams ko nors valgomo, kai jie taip mielai ubagauja tiesiogine prasme lipdami į delną patikrinti jiems ištiestų skanumynų. Tačiau neužilgo voveres nuveja juodvarniai, kurie susišluoja visą turistų dosnumą sau. Juodvarniai dėl to patampa T priešais ir užsidirba sau karmos taškų minusą bei Tomo pagiežą visam laikui.

Į Ajuy nuvažiuoti verta dėl juodo smėlio paplūdimio bei olų, kurių nuotraukas matysite visuose kelionių giduose bei žemėlapiuose. Mes pradėjom nuo juodo smėlio. Tiksliau paplūdimio. Tiksliau maudynių. Bangos nemažos, bet pakrašty pakenčiamos ir su mažais vaikais, nors ir verčia iš kojų. Sušokom trise. Ievai šiandien šalta. Man irgi šalta, bet aš labai norėjau ant mažo… Vėliau nesigailėjau bridęs. Panašiai, kaip mūsų Klaipėdos jūra – džiaugiamės tuo, ką turim. Temperatūros nematavau, bet jei man šalta, reiškia mažiau už 26. Statistika sako, kad sausio mėnesį vandens temperatūra apie 18-19 laipsnių. Ne mirtina, esu maudęsis Juodojoj vienuolikoje laipsnių. Tada irgi džiaugėmės tuo, ką turim.

Po maudynių atsisėdom kažkokioj tuščioj knaipėj užkąst. Nežiūrint į tai, jog knaipė tuščia, kainos gana didelės. Verta pasakyti, kad kainos čia visur didelės. Nors turistų nedaug, o vietinių knaipėse iš viso dar nemačiau, kainos aukštesnės, nei Gran Canarijoj ir Tenerifėj. Tikiuosi, kad klystu. Bet kokiu atveju, dar turim laiko, kad patikrint.

Kol Ieva ieškojo tualeto, užsakiau kažką greit negalvodamas. Gavom salotų, bulvių, ant grilio keptą kalmarą. Kalmaro chebra tik paragavo. Būtų likę alkani, jei ne bulvės bei patiekta užkandžiams duona su rojaus vertais vietiniais padažais.

Saulė vakarop – laikas sukti link namų. Vaikai įvertina dieną kaip – „geriausia diena gyvenime“. Mes su žmona tyliai džiaugiamės.

Namo pasukom kiek kitu keliu, per Tuineje, Antigua, Puerto del Rosario, mat pastarajame yra Lidl, kur visi pažįsta asortimentą ir susikrauna sau kas ką mėgsta.

Greita vakarienė su lazanija ir kava (Cava – google is your friend if you don‘t know what Cava is), ir gult. Ryt laukia dar „geresnė diena gyvenime“.

Labanakt!

Antra diena, sausio 11

Nauja diena – nauji nuotykiai. Sukilom valanda vėliau, nei vakar. Nemiega šeima, nors tu ką. Bet ir gerai. Aš senstu, matyt. Miegot iki 11, kaip anksčiau, jau nebegaliu. O ir atsikėlus 11, diena jau kaip ir nurašyta, ba spėji tik pavalgyt, nusipraust ir vėl pavalgyt. Keltis reikia anksti, ypač kelionėse. Kelionėse dar ir gultis reikia vėlai. Taip spėji daugiau pamatyt, paragaut, pajaust, patirt.

Dieną aš pradėjau bėgimu. Kojos, po vakarykščio pabėgiojimo ir kalėdinių mišrainių kategoriškai nenori kilnotis, bet joms tenka. Į pakalnę bėgti lengva, atgal bus sunkiau ir nuo tokių minčių sunku bėgti darosi net į pakalnę. Veju tokias mintis. Sportas – sveikata ir ilgas gyvenimas bei pilkesnės ląstelės. Tokių pozityvių minčių genamas smagiai prasibėgau ir šiandien. Rytoj, manau, reiks duot kojom pailsėt. Tiesa, bėgdamas gavau dar ir karinę užduotį nuo Tomo – išperėti pokemon kiaušinius. Todėl prie įprastų rytinių 5 km (užtrunka iki pusės valandos – šeima nespėja pasigesti ir diena nesitrukdo) pridėjau dar 10%. Tomas buvo labai laimingas.

Pusryčiaujam tuo, ką davė dievas ir ruošiamės į kelią. Susitiksim su draugais Corralejo kopose, bet iki susitikimo dar turim laiko, todėl pirmiausia planuojam užsukti į Zarą. Ieva sugalvojo grąžint vieną iš vakarykščių pirkinių. Aš ne prieš. Prieš Zarą niekada nebūnu prieš. Neperšu niekam, bet pvz į kokį H&M su jų skandinaviškais maišais žiūrėt negaliu. Myliu skandinavišką dizainą ir jų minimalizmą, bet drabužiuose galėtų būti kiek daugiau spalvų, laisvės, fantazijos ir džiaugsmo. Todėl Zara man – pats tas aukso vidurys tarp skandinaviško kuklumo ir itališko drąsumo. Užsukit ir patys pamatysit.

Kelias iki Corralejo neprailgsta. Nepamenu tiksliai, bet neilgiau valandos. Pravažiuojam ir kopas, į kurias vėliau planuojam grįžti, kad susitikti su draugais. Visur pakrantėj raudonos vėliavos. Ech, vaikai neišsimaudys čia. Prie raudonų vėliavų ir vėjo dar ir apsiniaukė.

Zaroj aš nukoviau marškinių ir šiaip visokio gėrio. Išėjo taip, kad vakar buvo Ievos pirkinių diena, o šiandien mano. Tomas tiesiai iš parduotuvės pasiekė pokemonų bazę, prieš kurią sėkmingai kovojo neidamas lauk. Nenukariavo…

Po Zaros atgal į kopas. Vaizdas nepamirštamas. Reikia palikti mašiną ir bristi per smėlį – kitaip nesuprasit. Ne prie vandens bristi per smėlį – taip sakysit: „palangoj geriau“. Reikia eiti nuo vandens. Ne Sacharos dykuma, bet tiek smėlio vienoj vietoj neteko pajusti. Tiesa, Maspalomas kopose kažkas panašaus, bet mastelis čia kitas. Smėlynuose susitikom su draugais, kurie jau rytoj skrenda namo. Suradom lobį (www.geocaching.com galit paskaityti plačiau), papliurpėm apie auto nuomos specifiką čia, Kanarų salose, apie buvusias ir būsimas keliones, nupėdinom iki jūros, vaikai spėjo sušlapt, nežiūrint į raudonas vėliavas. Žodžiu – smagiai pasibuvom, nors ir trumpai.

Likę vieni toliau vykdom savo numatytąjį must see planą. Netoli Corralejo turiu porą taškų, tik bėda, kad pats nepamenu kas ten. Bet dėl to nepergyvenam labai. Pagyvensim, pamatysim. Juk svarbiausia ne galutinis taškas, kaip rašiau kelionės į Kretą aprašyme, o kryptis. Kryptis – Los Lagos kaimelis. Privažiavę arčiau stebime ženklus. Švyturys Faro del Toston pažymėtas mano namų darbuose. Ten ir važiuojam. Pekeliui su Ieva grožimės ispanų sugebėjimu vogti, oi, atsiprašau, įsisavinti EU fondų pinigus. Vidury dykynės staiga randi išasfaltuotą puikų kelią su visais reikalingais ir nereikalingais kelių ženklinimais, o taip pat puikiais gatvių šviestuvais su atskira lempa šaligatviui, kitais infrastruktūros elementais. Važiuoji ir supranti, kad koks nors Jesus (skatyti Chesus su kirčiu ant ant e, jokiu būdu ne Jėzus, kaip jūs pagalvojote) 50% gavo ir EU, 50% iš vietinės valdžios, už 30% išasfaltavo ir „paruošė infrastuktūrą turizmui bei naujų darbo vietų kūrimui“, o 70% pasidalino su vietine valdžia, davusia 50%. Gal ir ne visai tiksliai tokia schema, bet netoli to. Mokykitės, smulkieji Lietuvos verslininkai! Taikykitės aukščiau (ne į savo žalmargių primilžį, o aukščiau) ir galėsit daugiau niekada nedirbt. Šaipausi, jei ką.

Švyturys šiaip sau, bet įlankos aplink – vertos dėmesio. Gaila, kad oras prastas. Būtų galima sustot ir smagiai pasimaudyt vienoje iš įlankų. Bangas laužia natūralūs lavos iškyšuliai, įlankose smėlis. Rojus su vaikais. Vienoje iš tokių įlankų sustojome. Vaikai mūsų iš šiaurės, taigi vėjas ir debesys jiems nebaisūs. Pasišauna maudytis. Mes su Ieva neplanuojam. Aš griebiu kuprinę ir keliauju vienu iš tų lavos iškyšulių iki galo. Matau iš tolo, jog vaikai lenda vandenin, nežiūrint į orą. Nors mes ne kitokie buvom. Pamenu, kaip kokiais 1993 su draugu ant jo mopedo nulėkėm maudytis. Kovo mėnesį. Nors buvo tikrai šilta, ledas dar vidury ežero nebuvo ištirpęs. Nusirengėm ir sušokom vandenin. Lenkai, bekišdami kontrabandines cigaretes į savo Fiat‘o dureles, pradėjo rėkt, kad mes durni. Iš kažkur ištraukė termometrą ir pamatavo vandens temperatūrą. 11 laipsnių. Pradėjo netik rėkt, bet ir visaip necenzūriškai lenkiškai keiktis, kad mes durni ir mūsų mamos visokios ten anokios. Nebuvo tada mums šalta… Todėl nesistebiu, kad mano vaikai lenda vandenin tokiu oru ir traukiu savo žygį.

Jei norit pamatyt Mėnulį (nors niekada ten nebuvau, bet esu įsitikinęs – Mėnulis būtent taip atrodo; netikit – įdėkit nuotraukų iš ten), keliaukit lavos iškyšuliais iki galo, kur vandenynas daro savo darbą. Jis American Star sunaikino per nepilnus 30 metų. Ugnikalnių darbą vanduo naikina jau keletą milijonų metų ir rezultatais galima pasigrožėti būtent čia. Galėčiau fotografuoti, bet neperteiksiu to, ką mačiau savo akimis. Turite pamatyti patys. Juodas lavos akmuo nugludintas visokiausiom fantastinėm formom. Stovi apsuptas tokių natūralių skulptūrų ir jautiesi kitoje planetoje ar planetos palydove.

Pradeda lyti… Metu tyrinėjimus ir bėgte pasileidžiu atgal, pas atžalas ir žilstančią žmoną. Žinau, kad žilsta, nes su vaikais prie vandens – kaip vištai su ančiukais lietuvių liaudies pasakoje: višta išsiperėjo keletą ančiukų, tie sušoko vandenin, o ji, vargšė, laksto aplink, rėkia, tačiau padaryt nieko negali. Tačiau vėjas, lietus ir gana šaltas vanduo išveja net mano vaikus lauk. Laukia manęs susisukę rankšluosčiuose.

Rengiamės ir bėgam į savo Seat Ibiza. Ir sukam namo, mat oras visai prastas. Pavalgysim grįžę, pažaisim kortom, ar dar ką nors.

Namo važiuojam pro La Oliva. Pakeliui skaičiuojam įsisavintus EU fondų pinigus. Šaunuoliai ispanai! Vidury dykynių statyti kelius niekam arba tiesti dviračių takus, kuriais nei vienas vietinis niekada nevažiuos, ba vietiniai sportuoja su šluotom ir kapliais – drąsu ir pagirtina. Pagalvokite, kokius smagius atlyginimus gauna EU politikai už tokius finansavimo sprendimus. Greitai EU ateis galas, ba primena visa tai CCCP penkmečio planavimą – nesvarbu kam, svarbu reikia. Nesvarbu, kad šiandien statyboms reikia 5 cm vinių. Toks ir anoks fabrikas pagamino 5 milijonus 7.5 cm vinių! Tegyvuoja toks ir anoks fabrikas bei tėtė Leninas.

Artėjant prie namų laikrodis rodo 16 valandų. Namo – ankstoka. Kažkur važiuot – vėloka. O ir oras š… Sugalvojom aplankyt druskos gavybos muziejų šalia namų – Las Salinas del Carmen. Ir čia matosi EU struktūrinių fondų ranka. Sunki tokia ranka. Į š… nieką investuota tvarkingai. Ne tam, kad vietą padaryt patrauklesnę turistams. Tam, kad padaryt vietą patrauklesnę fondams.

Vaikams iki 12 metų nemokamai. Suaugusiems – įėjimas 5 eurai. Neverta ši vieta 10 eurų. Viską galima pamatyti nemokamai iš parkingo ir nemokamai, nuo už EU fondus sutvarkytos bei gražiais kaktusais apsodintos aikštelės. Mes susimokėjom. Ir pamatėm voverę. Ji buvo labai baikšti, bet nuo Tomo vis tiek gavo 10 karmos taškų ir jo pagieža juodvarniams kiek atlėgo.

Namie laukia pietūs-vakarienė ir sms žinutė darbiniam telefone nuo „aš toks ir toks“ ir noriu su tavim pakalbėt dėl įdomaus darbo pasiūlymo. Imu darbinį telefoną ir einu skambinti. O ką daryt? „Įdomūs darbo pasiūlymai“ kasdien ant kelio nesimėto.

Po džiugių žinių nuo potencialiai naujo mano šefo ir skanios vakarienės su skaniu Los Molinos raudonu vynu, visi einam žemyn į Caleta de Fuste pasivaikščioti ir pagaudyt pokemonų. Ne vaikai, o auksas. 2 valandų pasivaikščiojimas nuvaro nuo kojų mane ir Ievą, bet ne vaikus. Caro tik tyliai konstatuoja – „aš negaliu eiti“, bet ji lengva, todėl gauna nemokamą rikšą.

Rikša namie tenori ištiesti kojas ir nieko neveikti. Tomas laimingas, pagavęs 5 naujus pokemonus. Žmona laiminga, kad visi laimingi ir dar nuo svarainių-apelsinų sūrio. Paragaukit. Labai skanus sūris tarp kitko.

Labanakt!

Trečia diena, sausio 12

Įdomus darbo pasiūlymas neleido miegot visą naktį. Iš pradžių pasąmonė dėliojo visokius keistus scenarijus, kuriuos sapnavau. Tada atsibudau ir įsijungė sąmonė su dar keistesniais scenarijais. Bandžiau vyti tarakonus iš galvos, bet niekaip nepavyko. Naujos pareigos reikštų didesnę atsakomybę, komandą, išbarstytą po visą Europą, kažkiek komandiruočių. Dabartinėm pareigom nei pro kur nesiskundžiu irgi, bet naujas pasiūlymas tikrai įdomus. Leidžiu pasąmonei žaisti su savo tarakonais – kol šeima miega, paleidžiu mintis pasroviui.

Kol tarakonai visai neįsišėliojo reikėtų keltis, bet niekas dar nekyla, o žadint šeimą dėl to, kad kažkokie tarakonai tėvui neleidžia miegot, būtų negražu. Tačiau į kosmosą paleista energija, o gal šiaip jau buvo laikas, šeimą prižadina. Ačiū die galima keltis ir kibt į dienos darbus. Oj, mes atostogose, jokių darbų. Šį kartą net emailo nesitikrinu. Įjungiau out of office ir tegu dega viskas ugnim. Komandai prasakyta nesiųsti emailų, o žemės drebėjimo, epidemijos, zombių apokalipsės atveju siųsti sms. Jei klausimai žemesnio prioriteto už išvardintus, jokių sms. Tokia taktika duoda vaisių. Diena trečia, o man atrodo, kad mes čia jau mėnesį. Gaila, kad skrendant namo atrodys, jog atostogos čia pralėkė per greitai. Tačiau tas negatyvias mintis pasilieku 5 valandų skrydžiui namo. Tada, ypač pasitikrinus orų prognozę, bus galima savęs gailėtis.

Šiandien nebėgioju. Nebėgioju, nes kojoms reikia duot pailsėt. Nusipirkau vibram five fingers bikila batus (tapkes su pirštais, kaip žmonės sako), taigi mokausi iš naujo bėgiot. Smagu bėgti, kai beveik negirdi savo žingsnių – leidiesi minkštai, be jokios apkrovos keliams ar stuburui. Bėgasi lėčiau, nei su įprastiniais bėgimo batais, bet čia kol kas. Tačiau toks bėgimas labiau apkrauna blauzdos raumenis bei visus jungiamuosius audinius, todėl negalima perspaust. Net batų instrukcijoj rašo, kad pradžioj geriau vaikščiot, o ne bėgiot.

Pusryčiaujam ir ruošiamės į kelią. Pagal prognozę šiandien šilčiausia mūsų savaitės diena, todėl reikia traukti link vandens. Vandens čia pilna visur, bet mes šiandien nusitaikėm į Costa Calma. Bet protingi žmonės rašo, jog ant durniaus važiuoti galima, bet geriau pasiruošti. Costa Calma grožis priklauso nuo potvynių ir atoslūgių. Aš pasitikrinau internete, kad būtent šiandien potvynis apie 13 valandą, o atoslūgis – apie 19. Reiškia į vietą reikia atvažiuot maždaug per vidury. Todėl turim gražaus laiko aplankyti kitus, iš anksto numatytus taškus.

Pirmas taškas – užsiropšti ant kalno su vaizdu į Cofete. Apie Cofete vėliau, o vat apie kalną noriu papasakot. Dauguma gidų rekomenduoja kabarotis iki Pico de la Zarza. Neabejoju, kad vaizdas nuo to piko – nepakartojamas. Bėda tame, jog ropštis reikia iš Morro del Jable 8 km į vieną pusę pėsčiomis. Aš neįsivaizduoju savęs, aukojančio visą dieną tokiam žygiui su Carolina ant pečių. Todėl studijavau žemėlapius ir radau kitą vietą. Nedaug prastesnę fotogeniškumo prasme, bet daug patogesnę susisiekimo prasme. Iki pat viršaus galima užvažiuoti. Žvyrkelis iki pat viršaus, bet kokybė beveik kaip asfaltuoto kelio. Kokiam Kaune kai kurie asfaltuoti keliai Šilainių kiemuose prastesni. Apie garažų kiemus Šilainiuose net nekalbu. Jei sugalvosit, važiuokit iki Shell degalinės koordinatėse 7CW74P27+J9. Nukopijuokite visą kodą į google ir stebėkite magiją – googlas jums parodys tikslią vietą. Tęskite kelionę iki viršūnės 7CW74MF8+GR. Įkvėpkite prieš pabaigą, mat pakilus teks iškvėpt sakant wow. Pažadu.

Keliukas dar vedė į patį kalno viršų iš kur vaizdas turėtų atsiverti į kitą pusę. Mano šeima kategoriškai atsisakė ten kilti, bet pasiūlė kompromisą – nusileisti žemyn, į aną pusę kalno, į tą nuostabų Cofete paplūdimį. Aš žinau, kad kelionė ten nėra tokia paprasta, kaip atrodo, todėl nedvejodamas sutinku. Šeimos labui gi.

Taigi, važiuojam į Cofete. Asfaltas baigėsi neužilgo už Morro Jable. Ten viską rasti labai praprasta, mat ženklai puikiai sudėlioti viso maršruto eigoje. Jei važiuosite ten, būtinai stabtelėsite apžvalgos aikštelėje tik persiritus per kalno keterą. Kai kas trip adviseriuose rašo, kad ten jau galima ir apsisukti. Gal ir galima, jei oras prastas, bet oras šiandien geras, todėl mes leidžiamės žemyn. Ieva jau gailisi, jog pasiūlė čia važiuoti, mat važiuojam žvyrkeliu (nėra gražesnio lietuviško žodžio, o vat anglai pvz turi gana tikslų – dirty road), skardžiai vietomis tikrai statūs, o nėra net psichologinių tvorelių ar kuoliukų. Matosi, kad nekurie vairuotojai rimtai prakaituoja. Aš ekstrymo jokio nematau. Po Norvegijos ar Kretos serpentinų šitas kelias – vienas malonumas.

Apačioj laukia gana apšniaukštas kaimas – Cofete ir nuostabaus dydžio bei grožio paplūdimys su didelėmis bangomis. Jokiais aprašymais ir jokiom nuotraukom neperteiksi tos didybės, kokią patiri ten. Pasijauti, žmogus, ta paplūdimio smėlio dulke – esi tu ar ne, kalnams ir vandenynui visiškai tas pats. Didžioji dalis tų smiltelių praskris pro šalį be ženklo… Apima visokios filosofinės mintys – nusipirkti karnizus užuolaidoms ar gal dar vieną kelionę. Atsakymą sau susigalvokite patys. Karnizai – gerai, bet jie tikrai neteis paverkti, kai jūsų jau nebebus. Lyg didybės būtų maža, šalia smėlio užpustytos, apleistos kapinaitės. Perlipau per tvorą ir supratau – kelionė žvirkeliu čia su šeima yra daug kartų geriau už karnizus ir užuolaidas. Nors nesmerkiu tų, kuriems svarbiau karnizai.

Į legendų apipintą Villa Winter nelipam. Tegu ten lipa seni vokiečiai su savo vokiškais tarakonais galvose. Netingėsit, pagooglinkit.

Sukam atgalios link Morro Jable, kur planuojam pavalgyt. Ieva visai negali žiūrėt į kelią – ją pykina. Jei jus užsupa maršrutiniame autobuse, nevažiuokit čia. Arba važiuokit labai lėtai, bet paskirkit kelionei visą dieną. Kelias vingiuotas, bet visiškai saugus ir pakankamai platus, tačiau skardžiai vietomis visai smagūs.

Morro Jable sukinėjamės ratais, mat pirmiausia norim nusiimti grynų. Google rodo kažkokius ATM, ten ir važiuojam. Tačiau pamačiau bankomatą anksčiau, todėl nedelsiant ten ir sustojom. O kad sustojom, tai ir maisto čia galima paieškot. Sustojom kažkokioj knaipėj pavadinimu La Sirena. Sustojom, nes buvo šalia ir ten sėdėjo nemažai vietinių, kas paprastai yra geras ženklas. Neklydom. Kainos geros. Maistas, kaip vėliau pasirodė, irgi. Pomidorų sriuba Ievai, makaronai su faršu -Tomui, ožkiena kanarietiškai man, bulvės bus Carolinai (daugiau nieko šiuo metu ji nevalgo) – viską ragaujam ir viską dalinamės.

Laikas vakarop, oras raukiasi kažkokia migla, todėl judam tolyn. Oras, tiesą sakant, raukiasi dar nuo Cofete. Užtraukė salą kažkokia migla, kuri užstoja saulę, bet priduoda viskam papildomo žavesio. Laikas ne tik vakarop, bet ir link atoslūgio. Reiškia jau tikrai laikas link Costa Calma.

Iki vandenyno nusileidom čia 7CW74P6P+J9. Ir nusleidom pačiu laiku. Šviesa – nepakartojama. Atoslūgis – pačiam įkaršty. Paruoškit vaikus maudynėms, net jei šalta. Neišlaikysit vistiek. Mes neperrengėm, todėl teko nurengt pakeliui.

Manau, jog gyvenime jau mačiau šiek tiek. Ir kai tik taip pagalvoju, suprantu, kaip dar mažai mačiau. Paplūdimys atoslūgio metu yra kažkas magiško ir nepakartojamo. Gali gyvai stebėti, kaip žemė atkovoja teritoriją iš jūros. Kaip formuojasi salos, pusiasaliai. Kaip visa tai virsta į terra firma. Tuo pačiu metu supranti, koks laikinas tu esi čia. Milijonai potvynių ir atoslūgių buvo iki tavęs ir dar bus. O tu esi absoliučiai niekas. Čia apie užuolaidas ir karnizus vėl…

Vaikai euforijoj, mes irgi. Tikrai. Gal šviesa pridėjo, bet nieko panašaus dar nemačiau.

Beskrajojant mintyse tenka nusileisti ant smėlio – mes esam tik žmonės iš kūno ir kraujo. Tomas, vidury viso to grožio, sugalvojo, kad jam reikia ant mažo. Mokau atžalą – stok nugara į vėją ir pirmyn. Kaip tarėm, taip ir padarė. Bėda tik, kad vaikis dar ne viską moka ir jo tas ant mažo prišaukė kai ką daugiau. Prišaukė staiga ir su trenksmu.Dabar ir tik dabar. Kitaip bus didelė bėda. Ką daryt? Nei tualeto šalia, nei krūmo, net popieriaus nėra… Smėlis ir vanduo. Spėjau rekomenduot mest į šalį kelnes ir dėt tiesiai ant smėlio. O tada lipt gamtos stebuklan ir nusipraust. Į tolimesnes detales jau nesileisiu. Ir taip paveikslėlį įsivaizduojat.

Galvojat to gana? Ne. Po minutės, kur buvus, kur nebuvus, Caro užsimanė ant didelio! Likimas tas pats, kaip Tomo, tačiau detales praleisiu. Vogčia žvilgčioju į žmoną ir viliuosi, jog ji nepasakys „oj”!

Dabar jau tikrai namo. Trumpam į parduotuvę šio bei to ir kuo greičiau namo.

Buitį praleisiu.

Labanakt!

Ketvirta diena, sausio 13

Sausio 13 – penktadienis! Visi lieka namie minėti sausio 13-os, o mes važiuojam į Oasis parką. Kas tai, paklausit? Zoologijos sodas su „priedais“. Daug pasakoti nėra ką, mat reikia pamatyti savo akimis.

Ar verta važiuoti? Verta, jei iki šiol matėte tik Kauno zoosodą. Jei matėte Gran Canarijos ar Tenerifės panašius parkus – neverta. Neverta už tą kainą, kurią iš jūsų nulups. Mums 4 kainavo 105 eurus, kas yra panašiai, kaip kitose salose, tik kitose salose yra geriau. Žvėrys maždaug tokie patys. Šou čia šiaip sau. Tai labiau pažintis su gyvūnais, kur jums ispaniškai ir angliškai pusę valandos pasakos apie rodomus gyvūnus. Anglų kalba neblizga. Suprasti sunku. Mes aplankėme visus šou, t.y. jūrų liūtų, papūgų, roplių ir plėšrių paukščių. Bet apie viską iš eilės.

Kelionė iki parko paprasta. Kelias labai geras. Ketvirta diena, o mes su Ieva nenustojam žavėtis, kaip ispanai išsimušė tokį finansavimą keliams. Jei graikai investuotų į savo kelius Kretoje bent pusę tų pinigų, keliautojų srautai pakiltų 50%. Keliai čia nuostabūs, o transporto priemonių – viena, kita.

Nuvažiavom per valandą. Galima buvo važiuoti nemokamu autobusu beveik tiesiai nuo viešbučio. Taip ir darykit, jei neturit auto. Mes turim, todėl važiuojam patys. Kvaila būtų priklausyt nuo kažkokio autobuso, kai benzino litras kainuoja eurą. Šiandien pirmą kartą pyliausi benziną. Į baką tilpo 39 litrai – 39 eurai.

Parkingas vietoje erdvus ir nemokamas. Nežinau, kaip kitom dienom, bet šiandien nebuvo jokių eilių ar kitų nuotykių. Gal kad atvažiavom vėlokai (apie 10:30).

Prieš eidami į parką nusipirkti valgyt. Galit ir nepirkt, ne mano reikalas, bet tada valgysit tai, kas liko nuo vakar, po anglų turistų, ir prarasit valandą laiko, už kurį sumokėjot. Mes su savim pasiėmėm. Pasiėmėm ir alaus, o taip pat vaikams gėrimų. Prie įėjimo nusipirkom tik maisto žvėrims. Vieną pakelį šieno ir vieną pjaustytų daržovių bei vaisių. Vienas toks pakelis – 1.5 euro. Pasiimkite savo arba nusipirkite vietoj. Žvėrių maitinimas – visai smagus užsiėmimas tiek vaikams, tiek suaugusiems. Kiek kartų gyvenime maitinote žirafą? Tik jei esate iš miesto, skaitykite informacinius skydus, kad nebūtų, kaip sutiktiems anglams, kurie pakišo morką lamai ir bijojo, kad ta nenumirtų. Lama, matot, dantis turėjo tik priekyje ir morkos niekaip negalėjo įveikti, o morka, bjaurybė, vis taikėsi nuslysti ne ton gerklėn.

Kadangi atvykom kiek vėliau, nei dauguma, pirmiausiai nupėdinom iki jūrų liūtų šou. Su Tenerifės ar Gran Canarijos delfinais ir orkomis nepalyginsi. Vaikams patiko, nes nauja, bet mes su Ieva išėjom nusivylę.

Kitose salose papūgos važiavo dviračiais, skaičiavo ir rodė visokius triukus. Čia – jas nešiojo ir kišo mums gana arti po nosim. Tuo viskas ir būtų pasibaigę, bet aš, matyt, patikau vienai iš vedančiųjų ir ji man nusišypsojo. Nusišypsojo taip, kad žmona atkreipė į tai dėmesį. Aš, žinoma, irgi atkreipiau. Bandžiau žmoną ramint, jog ji taip šypsosi šimtui vokiečių pensininkų kasdien, tačiau žmona manim netikėjo. O kai mergina atnešė vieną iš papūgų ir davė man į delną saulėgrąžų jai (papūgai be abejo) palesti, abejonių neliko. Būtume visai nusivylę išėję ir iš papūgų šou, jei ne papūgų mylėtoja. Dabar galvoju, kad kadangi šou – šūdas, gal ji taip gelbėja savo šou?

Geriausias buvo mūsų trečias pagal eilę šou – kažkodėl pavadinimu „Fauna show“. Kad rodė mums ne florą, tai tikrai, bet tai buvo labiau reptilijų šou, negu kažkas kitko. Driežai, gyvatės ir panašiai – Tomas euforijoj. Caro išeidama išdrįso paglostyti vėžlį. Kas matė vėžlį, žino, koks tai smagus glostymas.

Plėšrių paukščių šou geresnis buvo Gran Canarijoj. Dideli paukščiai – visada gražu, bet jei matėte ką nors panašaus anksčiau – nežinau, ar verta gaišti laiką. Manau, kad ne.

Bet kokiu atveju diena prabėgo labai greitai. Gyvulėliai, darantys triukus dėl maisto, atrodo įdomiai. Tačiau panašių šou galima pasižiūrėti kasdien darbe. Sukamės mes, kaip voverės rate, už skanesnį riešutą ar kokią padvėsusią žuvį. Labiau sukiesi – daugiau padvėsusių žuvų gauni. Kartais gali va pasiimti atostogų ir atkeliauti čia, pasižiūrėti kitų dievo padarų, besisukančių ratuose už padvėsusias žuvis ir jiems paploti.

Darbo pasiūlymas transformavosi į naują darbą. Sutikau ir iššūkį priėmiau. Beliko suderinti detales. Ta proga grįžę nusipirkom putojančio ir patraukėm prie vandenyno atšvęsti begaudydami pokemonus.

Labanakt.

Penkta diena, sausio 14

Kelionė į pabaigą, o tiek daug dar nepamatyta. Bet taip yra visada. Pamatėm daug, bet tikrai ne viską. Kad pamatyti viską, neužtektų gyvenimo. Todėl tenka dėliotis prioritetus ir visą laiką rinktis.

Ką privaloma pamatyti kiekvienoje naujoje šalyje šeštadienį? Taip, turgų. Todėl šiandienos programa minimum – turgus. Traukiam į Puerto del Rosario. Turgus toks, kad pasakot nėra ką. Viskas matosi nuotraukose. Matėme ir kitų turgų, kur juodaodžiai prekiauja visokiais šūdais, kaip pvz MK rankinės, kurias perka beveik kiekviena turistė iš Skandinavijos. Ten neinam.

Ieva apžiūrėjo, jog vienas iš naujų drabužių – brokuotas. Vaikai visą savaitę zyzia, kad nori į McDonaldą. Nuo šių darbų ir pradedam. Pirmiausia į zarą priduoti broko. Tada į McDonalds. Aš ne už šią amerikonišką svajonę, bet ir ne prieš. Pasakos, kad maistas ten iš žiauriai nužudytų kiaulių, nekošerinis, kenkia sveikatai – yra tik pasakos. Virtos dešrelės, kuriomis šeria vaikus mokyklos, tikrai ne sveikesnės. Tačiau turi amerikoniška svajonė ir privalumų – visada žinai, ką gausi ir kiek kainuos. Beje, šiais laikais ten galima rasti salotų ir panašaus sveiko maisto. Kasdien nevaikštom, bet vaikus pakrauti kalorijom vieta visai tinka.

Po McDonaldo važiuojam į Pozo Negro. Užsidėjau tašką, kaip must see ir pamiršau, kas ten. Bet vis tiek važiuojam, nes netoli. Skaičiau, kad pakeliui galima pamatyti rekonstrukciją, kaip žmonės čia gyveno senovėj. Tačiau vieta niekaip nepažymėta. Radau tik, jog ji maždaug pusiaukelėj tarp pagrindinio kelio ir kaimelio. Tačiau ženklai yra. Stebėkite ženklus ir rasite. Landšaftas, kaip ne mūsų planetoje. Slėnis tarp kalvų, pribertas lavos šlako akmenų. Iš to lavos šlako sudėlioti statiniai, apsaugai nuo vėjo sustiprina ir taip laukinės salos pojūtį. Šalia nedidelė kalva, į kurią užsiropštėm mes su Tomu. Belipdami nusprendėm, kad kai jis bus didesnis, pasiimsim vandens ir lipsim į tas aukštesnes kalvas šalia. Visai dienai lipsim. Lipsim ten, kur niekas niekada dar nelipo.

Vaikai, pavalgę pietus McDonalde, abu užsimanė ant didelio. Na ir kodėl jie, kaip visi, negali paš… namie?!? Kur tokioj dykynėj rasti tualetą? Teko paeiliui tręšti lavą. Ne tik tualetų čia nėra, bet ir popieriaus. Kuprinėje radau seną auto nuomos sutartį iš Kretos ar Alikantės. Nežiūrėjau. Bet sutartis pravertė. Neišmeskit. Arba nešiokitės tualetinio popieriaus su savim.

Toliau leidžiamės žemyn link Pozo Negro. Tik išlipus pasitiko nuostabus vaizdas ir bangų mūša. Gyvenimas sustojo. Net mobilus ryšys neveikia. Tokia ramybė, kad nesinori palikt. Kažkokia magiška vieta, skleidžianti pozityvią energiją.

Reziumuojant galiu pasakyti, jog tiek miestelis, tiek lavos slėnis – must see. Verta čia atvykti labiau, negu į pvz druskos muziejų.

Toliau neturim jokių planų, bet namo važiuoti dar anksti, todėl spontaniškai pagimdėm kelionę į vakarinę salos pusę, į La Pared miestelį. Ten irgi turiu pasižymėjęs tašką. Tačiau oras suprastėjo, todėl La Pared nestojom, bet nuvažiavom tiesiai į Costa Calma ieškoti ledų ir atsigert. Miestelis kurortinis. Vien turistai – zombiai visur. Kodėl zombiai? Todėl, kad kažkokiais negyvais ir apatiškais veidais. Plius visiškai debiliški šviesoforai. Pirmiausia matai geltonai mirksintį šviesoforą su dviem geltonom lempom. Tada sekantis – normalus šviesoforas, bet mirksi tik geltona lempa. Tačiau jei ji nustoja mirksėti ir pradeda šviesti pastoviai, stabdykite. Problema, kad viskas vyksta taip greitai, jog aš vieną kartą pravažiavau pro raudoną, o antrą kartą kirtau ant stabdžių, kaip idiotas. Niekas per kelią nėjo. Lygiai po sekundės vėl pradėjo mirksėt geltona lempa. Tokia apokaliptinė Costa Calma mums atsimins.

Ledų ir gert radom po ilgų paieškų. Radom dar ir bankomatą, nes tokiose zombinėse vietose kortele geriau nemojuot. Čia jums ne Švedija, kur korteles ima miesto autobusuose, taxi, jau nekalbant apie poliklinikas (jos kaip tik neima grynų, tik korteles) ar parduotuves. Aš namuose niekada neturiu grynų. Turiu tik parduotuvės vežimėliui, mat sistema, kaip palikti depozitą, neturint monetų, dar neišrasta. Kai tik švedai ją išras, galės įgyvendinti savo seną tikslą – tapti pirma valstybe be grynųjų. Iš tiesų pritariu tam. Koks skirtumas, keletas popiergalių kišenėj ar nuliukų kažkur elektroninėj sąskaitoj. Man patogiau nuliukai. Pamenu, kaip VGTU kasoj stovėdavom eilėj savo 118 litų, kad paskui juos be jokios fantazijos pragert. Geriau eilėj prie kasos praleistą laiką būtume panaudoję smagesniems pinigų pragėrimo būdams išrasti. Nors dievo į medį varyt negaliu – būdai buvo pakenčiamai smagūs ir be fantazijos.

Netoli Costa Calma mūsų jau lankyta lagūna. Šį kartą neturiu supratimo, potvynis dabar ar atoslūgis, bet kad jau esam šalia, leidžiamės link vandenyno. Panašu, kad potvynis, tačiau viskas okupuota aitvaristų ir burlentininkų. Su mažais vaikais, tikrai po jais nelįsim. Todėl važiuojam į mūsų „seną“ vietą. Ten tas pats – knibžda vandens sportų mylėtojų. Pabraidėm ir pasitaškėm lagūnoj, ir pasukom namo. Juolab, kad oras, kaip per jonines – tuoj lis ir plius 18. Koks dar maudymasis vandenyne. O vietą jau matėm prie geresnių aplinkybių bei geresnės šviesos. Nors vaikai visaip bandė.

Važiuojant namo žmona priminė, kad ryt paskutinė diena ir dar sekmadienis, o tai reiškia, kaip byloja patirtis, kad Lidl‘as nedirba. Todėl neplanuotai koreguojam planus ir sukam ten vakarienės bei šio bei to lauktuvėms. Tiksliau šiek tiek kavos (tos, su burbuliukais) ir šiaip gaiviųjų alkoholinių gėrimų. Gerai, kad negyvenu čia, nes turbūt turėčiau žalingų įpročių. Labai pigu, lyginant su Švedija. Per pigu…

Taigi, panašu, kad čia dienos nuotykiai ir baigiasi. Vienok gerai turėti apartamentus ir galimybę valgyti tai, ką nori, kiek nori, kada nori ir kaip nori, t.y. pvz tik su apatiniais. Galėčiau, žinoma, su kostiumu, bet man atostogos.

Labanakt.

Šešta diena, sausio 15

Gaila, bet atostogos visai į pabaigą. Šiandien paskutinė diena ir laukia paskutinė naktis čia, FuerteADventure saloje. Paskutinė diena, paskutiniai nuotykiai. Planų nėra jokių.

Atsikėlėm smagiai išsimiegoję. Neskubėdami papusryčiavom. Kol vaikai žaidė savo rytinius žaidimus, aš planavau dieną. Lyg ir nieko būtų palandžioti po kokius nors urvus, tačiau vienuose buvom, o tas, kuriame būtų įdomu pabuvoti, uždarytas. Jame veisiasi kažkokie super ypatingi vorai – albinosai. Veisiasi jie kelių šimtų metrų lavos vamzdyje. Tačiau Ispanija nebūtų Ispanija – urvas uždarytas, mat pro stogą praaugo kažkoks medis ir dabar ten lįsti pavojinga.

Nu ir ačiū dievui. Nevažiuojam ten. Važiuojam netoli. Važiuojam vieton, kurią turiu pasižymėjęs dar prieš kelionę, bet dar neištaikėm progos, mat vietos, esančios netoli viešbučio – visada paliekamos pabaigai. Taigi – važiuojam į švyturį Faro de La Entallada. Kelias netolimas, oras šiandien šiaip sau. Tačiau bevažiuojant oras pasitaisė. Pasitaisė ir kelias. Užkilom į kalną, kur nuo puikios, asfaltuotos aikštelės atsiveria puikus vaizdas. Tačiau pabuvus čia savaitę, vaizdas jau nestebina. Palinksėjom galvom ir susėdom atgal į savo Seat‘ą. Vaikai net nelipo ir kaltint jų neišeina. Jei planuojate čia važiuoti, važiuokit kelionės pradžioj.

Po švyturio planas – traukti namo, tačiau namo dar anksti. Turiu nusižiūrėjęs vieną vietą per google iš kosmoso. Kelių nėra, informacijos niekur nėra, tačiau iš kosmoso aiškiai matosi gamtos šposai – lavos upė, atsirėmusi į vandenyną, kažkiek milijonų metų prieš mus. Jokiuose kelionių giduose informacijos neradau, kad ir kaip ieškojau. Tose lavos ir vandenyno jungtuvėse matosi kaimelis, iki kurio nėra kelio. Ten, kur nėra kelio, man labiausiai niežti nagai nukeliaut, tačiau raminu save, kad keliauti su 4 metų dukra galima ten, kur bent kažkoks kelias yra. Žvilgtelkit čia – 7CW873GV+CM ir suprasit apie ką aš.

Po švyturio nutariau surizikuot. Žmona mane visada palaiko tokiose avantiūrose, todėl „važiuojam“. Kelio iki žvejų kaimelio nėra, tačiau yra iki Ensenada de Jacomar. Navigacija tokį tašką žino. Asfaltuotu keliu važiuoti lengva, tačiau neužilgo atsirėmėm į stambiais ir aštriais akmenimis pažertą kelią. Draudimas, kaip žinia, negelbsti neasfaltuotuose keliuose, todėl jungiu atbulinę pavarą ir suku atgal. Kažkoks turistas, matyt geriau informuotas ir su 4×4, pasuko kiek kitu keliu. Grįžau atgal ir nusekiau jo pėdomis nuo 7CW88332+RV iki 7CW873WW+6P. Kelias neasfaltuotas, bet jei važiuosit atsargiai, išvažiuosit ir su 2W be jokio vargo. Keliai Lazdijų rajone – prastesni. Mes su Seat Ibiza susitvarkėm puikiai. Važiuodami į priekį matysite tai, ko dar nematėte. Jei važiavote į Pozo Negro, matėte dalinai, bet čia geriau. Vieta niekur nežymėta. Nežinau, iš kur lankytojai sužino apie šią magišką vietą. Mes sužinojom tik iš detalaus google palydovinių fotografijų skenavimo. Vieta – must see. Tik nevažiuokite čia kelionės pradžioje, nes tada viskas atrodys plokščia ir nuobodu.

Iki žvejų kaimelio nėjom, bet ši vieta verta, kad kada nors sugrįžti į Fuerte. Ši vieta ir Pozo Negro ramybė bangų mūšoje. Dėl kitko čia grįžti neverta. Kol vaikai rinko kriaukles, aš prasibėgau gilyn į lavos ežerą. Nieko, pabrėžiu – nieko panašaus jūs nesate matę. Mes – tik mažos dulkės, pabraižančios nagais Žemės paviršių kokių 70-80 metų. Šita didybė čia mūsų laukia milijonus metų ir dar milijonus lauks. Nei žodžiais, nei nuotraukom aš jums įspūdžių neperteiksiu, todėl net nesistengsiu. Važiuokit čia patys. Pasiimkit valgyt ir vandens, ir keliaukit pėsčiomis iki žvejų kaimo. Pakeliui rasit užuovėją, o jei reikės, tai ir pernakvot – iš lavos šlako sudėtuose namukuose.

Mes atvažiavom nepasiruošę, mat net neplanavom čia važiuoti, todėl pasukom link namų. Pakeliui matysite lavos gabalą su ola jame. Sustokite. Smagi apsauga nuo vėjo žmonėms ir ožkoms.

Dykynę palikom sėkmingai ir be nuotykių. Ta prasme automobilis liko sveikas. Namuose – pasyvus poilsis ir kortos. Vaikai visą savaitę mūkia, kad nori į baseiną. Taigi rengiamės ir einam. Vanduo, kokių -32 laispnių. Na gerai, gal kokių +15, bet atrodo labai šaltas. Žmonės deginasi prie baseino. Kai kas su žieminiais rūbais, tik mes ateinam pusnuogiai. Vaikai pratinosi ilgai, kol man baigėsi kantrybė ir teko padėti Tomui įkrist į vandenį. Nesimaudėm, tik įšokom. Nušąlom viską, kas netvirtai pririšta. Caro gerai – beveik niekas nenušąlo.

Po maudynių pildom dar vieną pažadą – eiti pažaisti į žaidimų aikštelę. Ten pilna girtų anglų, paleidusių savo atžalas žaisti, bet mes nepykstam. Mes jau spėjom pamatyti daug. Na o po žaidimų laikas keliauti namo, bet pakeliui – pavakarieniauti. Sustojome kažkodėl knaipėje, pavadinimu Bollywood. Maistas buvo nerealiai geras! Viskas, o mes užsisakėme daug. Tikro indiško maisto nesam ragavę. Gal ir kvaila, sakysit, Ispanijoj valgyt indišką maistą ir aš su jumis sutinku. Tačiau jei ispaniško maisto pašonėj nėra arba jei jis šūdas, drąsiai rinkitės bet ką kitką. Juolab, kad šeima, paragavus jo, tuoj pat priėmė sprendimą kada nors keliauti į Indiją. Taigi stay tuned.

Labanakt.

Epilogas

Kelionės namo nuotykių nepasakosiu, mat nelabai yra ką pasakot. Be streso susipakavom daiktus. Susikrovėm į lagaminus lavos šlako gabalus (tikiuosi jie atskris į Švediją ir nebus išimti pakeliui), kurie labai tiks į akvariumą žuvims linksmintis, vaikų surinktas kriaukles, purvinus apatinius ir panašiai. Visur spėjom laiku, visur be nuotykių ir streso. Pakeliui namo šalia Ievos neatvyko 2 keleiviai, kas mums 4 padovanojo 6 vietas. Kol niekas neokupavo, o besigviešiančių buvo daug, dalinamės vaikus ir aiškiai visiems parodom, kad vietos mūsų. Tokia laimė man, intravertui, visada atsistojančiam į ilgiausią eilę ir dar toje eilėje engiamam, šypsosi retai. Taigi kaip ir ekstra bonusas kelionės pabaigai. Tiesa, pilotas praneša, jog skrendam prieš vėją, dėl ko vėluosim 20 minučių.

Iki!

P.S. Nuotraukų kėlimas čia - laiko gaišimas, todėl įkėliau tik keletą. Daugiau nuotraukų - čia: Fuerteventura
1 2 3 4
5 6 7 8
9 10 11 12
14 15 16 17
18 19 20 21
22 23 24 25
26
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.