Kelionės pasakojimai nuotraukos

Iranas: have a nice country!

Komentarai (2) Spausdinti
Tokia sparnuota fraze mums sėkmės palinki pora vietinių turistų savo grožiu smarkiai nuvylusiuose Teherano Golestano rūmuose – paskutinėje šacho prieglaudoje. Ir iš tiesų – jų pageidavimas pildosi – šalis tikrai nice, visi mieli ir malonūs (bent jau už daugumą jų aukštesnei mano bendrakeleivei), gal tik oras kiek per karštas vidutiniam statistiniam lietuviui gegužės mėnesį.

Skrydis į Teheraną atrodytų tiek pat nuobodus ir per ilgas, kaip ir visi naktiniai skrydžiai, jei ne vienintelė išskirtinė detalė – beveik visos moterys jau Ankaroje galvas apsigobia skarelėmis. Paskutinioji jau imamo Chomenėjaus oro uoste savo šviesias garbanas paslepia mano bendrakeleivė. Taip reikia. Pasų kontrolė (dvi eilės – iraniečiams ir visiems kitiems) gana greita, tačiau tik man. Mano bendrakeleivės pasą tikrinantis pareigūnas lyg ir turi kažkokių ypatingų klausimų, bet po poros minučių interviu nuobodžiaujančia veido išraiška ir jos pasą papuošia mėlynos spalvos antspaudu.

Jau bagažo atsiėmimo salėje mus pasitinka ir vėliau per visą šalį lydi buvusio ir dabartinio vyriausiojo vadovo portretai – gerbkit ir mylėkit! Tiesa, pagarba ir meilė tuo pasibaigia, nes pokalbiai su beveik visais sutiktais iraniečiais (įskaitant kareivius) vyksta pagal vieną schemą – tipinis helauverajūfrom, tada – „kaip patinka Iranas“, o toliau jau be klausimo seka serija „kokia mūsų vyriausybė idiotai, koks Achmedinidžadas (nesusipažinusiems – prezidentas) kvailys“ ir t.t. ir t.p. Kažkaip labai skamba lietuviškai...

Beje, Irane gerai būti užsieniečiu. Bent jau aukštu arba su aukšta blondine. Draugų atsirasdavo kaip iš po žemių, o Teherane mane tiesiog gatvėje netgi sustabdė kaip supratau kažkoks, kaip vėliau pavyko išsiaiškinti, reklamos režisierius ir pasiūlė nusifilmuoti vokiškos buitinės technikos reklamoje. Vokiečio vaidmenyje.

Firuozeh viešbučio Mousavi (lyg ir savininkas ar tai jo sūnus) mūsų laukia oro uoste, sodina į savo mikroautobusą ir veža apie 50 km iki vieno iš nedaugelio pigesnių viešbučių, turėjusių interneto svetainę. Keliai geri, daug kur apšviesti, mašinų nedaug (naktis visgi). Pats Firuozeh viešbutukas įsikūręs kažin kokiam automobilių dalių parduotuvių rajone (apylinkių grožį įsivaizduokit patys), bet nuo jo už 10 min kelio yra pavyzdingai pilka ir automobiliais užkimšta imamo Chomenėjaus aikštė (Lietuvoje tai būtų koks nors paprasčiausiai eismo žiedas), o kiek į šalį – ir bazaro rajonas.

Tehranas – gal ir būtų gražus miestas, tačiau tas grožis kažkaip beprasmiškai išskaidytas tarp daugybės pilkų ir skirtingai nutriušusių kvartalų. Todėl protingiausia – aplankius bazarą (tik neskiriant jam per daug laiko, nes kitaip – pražūsit ir be reikalo susinervinsit. Bazaro dydį gerai iliustruoja vieno jo prekeivio pareiškimas, kad per 20 savo darbo metų jis dar jo viso nėra apėjęs (nežinau kiek tuo jis pats tikėjo)), dar Golestano rūmus, deimantų muziejų (visi – netoliese vienas kito), mauti kur nors į šiaurę (metro – pigus, patogus ir egzotiškas – kanadietiškuose traukiniuose pirmas ir paskutinis vagonas rezervuoti išskirtinai moterims) – į parkus, restoranus ar į ketvirtą pagal aukštį šioje planetoje esantį laisvai stovintį statinį – Borž Mellat televizijos bokštą (čia visgi reikės pavažiuoti ir taksi, o atvykus į vietą – papurtyti piniginę, nors mums, išliejus ašarėlę dėl bilieto kainos, pardavė iraniečiams skirtus bilietus).

Visgi šitą išmintį mes suvokėm gerokai vėliau, o pirmą dieną Teherane malėmės po senamiestį ir mečetes. Jų daug, jos įvairios, daugelis gražios, su viduje esančiais įvairių imamų giminių sarkofagais, iš kurių padarytos aukų dėžutės. Ir žinoma, su atskirais sektoriais vyrams ir moterims. Vyrams – didesni. Užtai moterims paprastai dalijamos dar papildomos skaros. Tiesa, daugeliu atvejų apsilankęs vienoje, gali teigti, kad buvai visose. Stilius gana identiškas (arba mano akis tiek atbukusi).

Dar viena iranietiškų mečečių ypatybė – veidrodžių gausa. Kaip vėliau paaiškino vienas protingas veikėjas – veidrodis turi skatinti tikratikį gėdytis jo turto ir atitinkamai jį išdalinti vargšams bei dievo namams. Visko gali būti, bet tiek veidrodžių ir iš jų sudarytais vitražais dekoruotų sienų tikrai niekur iki tol nebuvau matęs.

Golestano rūmuose susipažįstame su mečetės tarnautojų ar istorikų delegacija iš Mašado (Mashad) – ten jie perrašinėja senovines knygas. Itin komunikabilūs ir fotografiją mėgstantys žmonės. Pasikviečia arbatos. Su kaljanu. Kaljanui keliaujant ratu vienas jų atsisako imti pypkę, kurią ką tik rūkė mano bendrakeleivė. Pasiteisina, kad jis jau vedęs. Įdomu.

Išėjus iš Golestano dar įdomesnis vaizdas – šalia yra kažkokia teisingumo institucija ir gatve į ją veda keletą nusikaltėlių. Beje – veda žmonės kareivių uniformomis (no photo!, bet kažkaip geraširdiškai) – jauni tokie. Vėliau sužinojau, kad daugelis šauktinių karinę tarnybą atlieka vidaus reikalų daliniuose, kur ne tik mokosi kariauti, kiek padeda policijai. Kur kas įdomesni pasirodė suimtieji – su grandinėmis ant rankų ir kojų, jauni, kai kas su maldos kepuraitėmis ant galvų. Kai kas – su gan akivaizdžiomis mušimo žymėmis. Dar spėju susimastyti – iš veidų galėčiau spęsti, kad politiniai, o ne kriminaliai...

Pasigrožėję Teheranu imame vakarinį traukinį į Isfahaną (ar Esfahaną). Bilietai nebrangūs – naktinė apie 400 km kelionė pirma klase atsieina apie 20 litų, bilietų pardavėja beveik iš karto supranta ko aš noriu. Šalia buvęs vietinis labai gražia prancūzų kalba rekomenduoja man ir „mano žmonai“ (net minčių nėra, kad keliaujanti net ir užsieniečių pora gali būti nesusituokusi) išpirkti visą kupė.

Nepasinaudoju pasiūlymu ir vėliau kiek pasigailiu. Pirmos klasės kupė pasirodo esančios šešiavietėmis. Mano bendrakeleivei kyla klausimas – ką užsidarius traukinio kupė duris daryti su skara? Šį klausimą ji užduoda dviems greta sėdėjusiems čiabuviams. Pastarieji tokia veido išraiška atsako, kad jokių problemų nebus, kad ji nusprendžia visgi pasilaikyti ją ant galvos.

Belipdami į traukinį susipažįstame su dviem Irano akademinio pasaulio atstovais. Pagyvenusiu profesoriumi genetiku ir vidutinio amžiaus sociologe. Apskritai, iraniečiai, nepriklausomai nuo amžiaus ir išsilavinimo (gal moterys šiokia tokia išimtis), itin draugiški ir komunikabilūs ir nepraleidžia progos pabendrauti su svetimšaliais.

Gretimame vagone važiavęs profesorius labai maloniai pakvietė apsistoti pas jį (netgi atidavė visą butą), supažindino su viešbutyje dirbančia itin miela savo dukterėčia, suorganizavo taksi ir visą dieną, jau gerokai nusibosdamas palaikė kompaniją valkiojantis po Esfahano senamiestį. Miela ir kiek įkyroka. Vakare, su angliškai nekalbančius, tačiau apynaują Nissan Maxima vairuojančiu savo draugu verslininku mus nuvežė prie kažkokio kalno. Beje – kalną – rekomenduoju: atsiveria puikus vaizdas, aplinkui pilna jaunimo (piknikierių tauta, šia mada užsikrėtėm ir mes), keletas gražių paminklų (savotiškas nežinomo kareivio memorialas), o viršūnėje trykšta šaltinis.

Kitą dieną mūsų gerasis profesorius surengė vizitą į „beautiful garden“, kuris pasirodė esąs kažkoks ūkininko ūkis, apjuostas iš molio drėbtomis sienomis, padabintomis spygliuota viela. Šiame „sode“ mūsų laukė ką tik paskerstas avinas, iš kurio keptą šašlyką mums teko doroti pora valandų, varinėjant protingas kalbas apie politika, vyrus ir moteris, šeimą (persai – šeimos fanatai – vežkitės vaikų nuotraukų), valgius ir dar kažką.

Gerasis profesorius ir jo šašlykas smarkiai sujaukė mūsų planus dėl tolimesnės kelionės į Širazą. Gal pusšimtį kilometrų lėkdami taksi skaičiavome iki lėktuvo išskridimo likusias minutes. Oro uostą pasiekėme iki skrydžio likus jų 15. Daug nesitikėdami, dar riktelėjome taksistui, kad jis „dėl visa ko“ palauktų mūsų kokias 20 min. ir puolėme vidun. Kai kas supainiojo savo įėjimą (vyrams ir moterims – atskiri) ir su didžiausiu nustebimu aptikome kad registracija į skrydį ... tebevyksta. Toli gražu netgi nebuvome paskutiniai.

Po registracijos – dar viena saugumo patikra. Atskira vyrams ir moterims. Beje – rankiniu metalo detektoriumi moterys tikrinamos nenusiimant jų juodųjų apdangalų. Kita įdomybė – Irano civilinei aviacijai giliai nusispjauti į skysčių vežimo rankiniame bagaže draudimą – priešingai nei būtų galima laukti „supuvusiuose Vakaruose“, niekas čia nesijaudino dėl litro vandens mano kuprinėje.

Beje – kita persiškų avialinijų ypatybė atsiskleidė skrydžio iš Širazo į Teheraną metu. Lėktuvas buvo sąlyginai naujas Airbus 320, su įmontuotais televizoriais. Juos aviakompanija sėkmingai naudojo – visi norintys ir nenorintys prieš skrydį galėjo pasiklausyti specialių maldų ar Korano ištraukų. Keistokas jausmas.

Lėktuvas, kaip ir planuota, pasirodė esantis beveik dvidešimtmetis Fokker 100. (Iranas turi didelių sunkumų norėdamas įsigyti naujus lėktuvus dėl JAV taikomo embargo, apimančio ir aviacinę techniką, o ir šalies valdžia sugalvojo, kad perkamuose lėktuvuose neturi būti daugiau nei tam tikras procentas JAV pagamintų detalių). Todėl ir skraido iraniečiai su visokiais grabais (net baisesniais nei Airbaltic‘o ar Small Planet) arba po truputį pradeda pirkti naują rusišką techniką (net lyg ir turėjo planų surinkinėt pas save Tu 214, An 148 (pastarasis taip ir vadinasi - IrAn) ir pan.).

Nuo terminalo pajudėjome beveik laiku (nors gerasis profesorius aiškino, kad lėktuvai čia paprastai vėluoja). Niekas iš personalo nesijaudino, kad pro langus fotografavome oro uostą ir lėktuvus (kažkur palaukėje jaukiai snaudė net keletas Mig 29 ar F15 su atvertais kabinų dangčiais). Tiesa, po to kai lėktuvas, pasiekęs pakilimo taką, visgi grįžo prie terminalo, pradėjau mažumėlę nerimauti (ką gali žinoti, gal visgi mano fotografavimas sukėlė kokio budraus pareigūno teisėtą susirūpinimą). Tačiau toks susirūpinimas pasirodė be pagrindo – kaip paaiškino palydovas „medical problems“ (paskui pasitaisė – „mechanical...“) buvo greitai pašalintos ir po gero pusvalandžio ore jau bandėme IranAir užkandžius – sultis ir riešutus.

Kažkas minėjo, kad Iranas itin fotogeniškas iš oro. Visiškai tai patvirtinu – tiek dykumos, tiek kalnai atrodo puikiai, netgi gailiuosi, kad teko tiek nedaug skraidyti ir vis tuo pačiu paros laiku – vidurdienį. Vakare, leidžiantis, dykumų ar kalnų vaizdai turėjo būti nerealūs. Beje, leidžiantis Širaze pro iliuminatorių buvo galima stebėti neįprastą gamtos reiškinį – rausvą ežerą. Pradžioje maniau, kad tai šviesos žaismas, bet visgi ne – dėl to kalti mikroskopiniai dumbliai, gyvenantys tame sūriame ežere.

Širaze nustebina dar vienas persų svetingumo pavyzdys – kol ieškau kiek kainuotų taksi iki viešbučio, vienas angliškai vos pora sakinių surezgantis ir lėktuvo laukiantis čiabuvis ne tik maloniai paaiškina, kad suma turėtų būti apie 50 tūkstančių, bet ir pats pasiūlo nuvežti. Kaip vėliau paaiškėjo – už dyką. Nors ne visai, nes jaunuolis labai jau susižavėjo mano bendrakeleive ir paišėsi į draugus, netgi man stovint šalia. Nepaisant to, įvertinkim draugiškumo lygį – žmogus atvyko į oro uostą, pasistatė mašiną stovėjimo aikštelėje, laukė savo registracijos pradžios, kol pamatė du žioplinėjančius užsieniečius ir pasisiūlė juos nemokamai per kamščius nuvežti į miestą. Ir netgi davė savo itin gerai mokančio draugo telefoną, kuris paskui mums labai padėjo.

Porą kartų pasigėrėjus naktiniu Širazu ir vieną kartą – dieniniu Perseopoliu penktadienio ryte man kilo reto genialumo mintis – išsinuomoti automobilį ir pasivažinėti, gal net iki Persų įlankos. Šios minties genialumą patvirtina nepaprastas chaosas net ir tokių miestų, kaip Širazas gatvėse bei tai, jog penktadienis islamo pasaulyje yra ... kaip čia pasakius – išeiginė. Keliose agentūrose, į kurias pavyko prisiskambinti, visgi nieko gero sužinoti nepavyko, tačiau viešbutis, kuriame naudojomės internetu, maloningai pasiūlė savo kontaktus. Kaina už senesnį Samand‘ą (toks Peugeot 405 su kitokiu ženkliuku) pasirodė esanti žavinga – 150 dolerių dienai tik už mašiną be kuro arba 100 – už nuomą su kuru ir su vairuotoju. Čia aš nieko nesupainiojau.

Pasiderėję sulygstame ties 80-čia ir po keliolikos minučių žvalus seniokas, buvęs fūristas mus jau veža pietų link. Vaizdai – gražūs tiems, kam patinka pliki arba retais krūmokšniai apaugę kalnai, puikūs keliai, vienas-kitas pasitaikantis kaimelis. Tam tikrą šoką įvaro eilės prie degalinių. Tiek benzinui, tiek CNG įsigyti. Iranas lyg ir permirkęs nafta? Nors atsakymą galima rasti – visos degalinės priklauso valstybiniam koncernui, kuriam giliai nusispjaut – atveš jis kuro į konkretų kaimą ar ne. Beje – ir jį aš supratu – Irano viduje benzino kainos reguliuojamos, todėl kur kas pelningiau jį pardavinėti užsienyje.

Pakeliui užsukam į Mergelių tvirtovę – kažkokios pilies griuvėsius, į kuriuos reikia lipti stačiame šlaite įrengtais gan patogiais laiptais (temperatūra lauke - +40). Laiptai gerai sutvarkyti, mūsų vairuotojas mus aprūpino skėčiu, todėl išprakaitavę po kokį pustlitrį prakaito pasiekiam visai gražiai restauruojamus griuvėsius, kur sutinkame išvakarėse arbatinėje po žymiojo persų poeto Hafezo kapu matytą architektūros studentų delegaciją.

Bušeras pasirodo itin nykus. Ir netgi smirdintis ties turgaus rajonu, kas šiaip jau nebūdinga persams. Maudymasis Persų įlankoje – egzotika. Čiabuvės ateina su džinsais ir su batais ir stovi sumerkusios kojas iki kauliukų. Mano bendrakeleivė turbūt atrodė kaip drąsos ir nepadorumo kulminacija, drįsusi pasiraitoti džinsus net iki kelių.

Garsioji atominė elektrinė – už 14 km nuo miesto, o tamsoje nelabai ką sužiūrėsi. Tiesa, abejoju at būtų leidę prieiti arčiau nei iki tvoros. Nors ką gali žinoti – žmonės ten visur draugiški.

Už poros valandų nuo Teherano esantis Komas (Qom, Qum) – jau kiek kitoks pasaulis. Daug moterų su visą veidą dengiančiais „maišais“, pilna mulų juodais ir baltais turbanais (baltus dėvi tie, kurie neturi ekonominių interesų šiame pasaulyje, bent jau man taip paaiškino) – jaučiasi, kad čia visgi religinis centras. Tvarka pasijaučia ir pabandžius įeiti į pagrindinę mečetę. Prie patikros kioskelio mus sustabdo. Mano bendrakeleivei įteikia privalomą apsiaustą, pažvairuoja į mano trumpoką aprangą ir paprašo plaukti. Ko palaukti – nesugeba paaiškinti. Po poros minučių ateina kažkoks nedidelis viršininkas ir mus per keletą kiemų nusiveda į „International department“. Ten, gražiame, tikrai islamui nebūdingais augalų lipdiniais dekoruotame kambaryje mus maloniai pasitinka jaunas mula, paskaito paskaitą apie islamą, jo taikingumą ir gero sugyvenimo su krikščionimis ir žydais siekius (Al Qaeda are bad people, jei ką...), padovanoja po knygelę ir leidžia pasirinkti dar po vieną iš leidinių krūvos. Kadangi abu esam šiokie tokie politologai ir kultūrologai – griebiam kažką apie islamo studijas. Šiaip – įdomu. Rekomenduoju pasiskaityti.

Išklausius lekcijų ir nusifotografavus mums paskiria visiškai jauną gidą, kuris turi parodyti likusias šventyklos įžymybes. Pasakot jis nelabai ką sugeba, nes angliškai vos pakalba, bet užtai su juo sėkmingai pildom fotoaparato korteles ypač tose vietose kur parašyta „No photo“. Не имей сто рублей, а имей сто друзей!

Likusi Komo dali kažkuo ypatingu nesužavi. Namai – nykoki, kažkokioje medresėje draugiškų mulų neatsiranda, imamo Chomenėjaus namas – tikrai varganas, šalia esantį pastatą remontuoja tradiciniu būdu – molio, šiaudų ir mėšlo mišiniu. Traukinio į Teheraną kaip ir nėra, o dar stotyje manimi susidomi vietos policininkas, kuris iš manęs užsimano kažkokio popieriaus. Bet nesugebėjęs išaiškinti ko nori atiduoda pasą ir palieka ramybėje.

Kelios Irano ypatybės:

Eismas – chaosas. Gal ne toks sugrūstas kaip Indijoj ar Egipte, bet tvarka tikrai savotiška. Ypač sužavėjo gebėjimas be šviesoforų vienu metu važiuoti į sankryžą iš keturių pusių ir joje nesusidurti. Nors, prie Chomenėjaus mauzoliejaus automagistralėje įrengtas vaizdus perspėjimas nelakstyti – ant postamento iškeltas sudaužytas Peugeot 405. O apačioje – policininko su radaru nuotrauka. Iškalbinga. Tiesa, tai niekam nekliudo miestuose puikiais magistraliniais keliais laikyti 100-130 km/h.

Moterys. Gražios. Ir, anot čiabuvių, nesunkiai sukalbamos. Ypač jei esi užsienietis.

Dar viena įdomi tema – alkoholis. Oficialiai draudžiamas (net medikai nelabai gali jo gauti). Tiesa, kaip kompensacija parduotuvėse pilna nealkoholinio alaus... (jei tai galima pavadinti kompensacija). Tiesa, neilgai paieškojus galite susirasti kokį pogrindininką, kuris arba prekiauja kontrabandiniu (už kosminę kainą) arba savos gamybos vynu (bandėm – šlykštus, net aš kažkada studentavimo metais bendrabutyje iš obuolių sulčių buvau pasidaręs geresnį) ar net degtinę (pasisekė – pavaišino chemiko profesoriaus gamybos vynuogių degtine. Super. Net ir prie +40).

Išvados:
1. Per daug netikėkite Lonely Planet – bent jau viešbučių ir restoranų kainos yra padidėjusios bent tris kartus.
2. Nesitikėkit pigiai įsigyti persiškų kilimų. Geras daiktas kainuoja. Iranas šiuo požiūriu visiškai ne išimtis.
3. Netikėkit propaganda apie Iraną, kaip apie blogio ašį. Draugiški ir mieli žmonės, tik moterims teks pavaikščioti su skaromis (galit pakalbėti su persėmis, ką jos apie tai mano). Ir alkoholio gausit ne bet kur.
4. Gurmanai – pasirinkite kitą adresą. Maistas – geras, bet įvairove nespindi (kebabų variacijos).
5. Pasiimkite pinigus grynais. Kortelės neveikia. (VISA ar MasterCard, jei ką, - šėtono imperijos (JAV) valdomos sistemos , tad kol, valdžioje bus mielieji mulos – tarptautinių kortelių savininkai nešiosis grynus arba krims sausą duoną).
6. Pasitikėkite čiabuviais. Jie tikrai mielu noru daug parodys ir papasakos ir tik labai retu atveju už tai paprašys pinigų.
Piknikai (dviems) vyksta ir naktimis... Persepolio griuvėsiai Rausvasis ežeras Isfahano didžioji aikštė
Artėjam link Isfahano Komas - mega-mečetė Tvirtovės gruivėsiai pakeliui Šeimos maudynės pajūryje
Nuotrauka, po kurios lėktuvas sustojo (tikrai atrodė, kad susotojo dėl jos)... Persepolis Pagarbos atidavimo ceremonija - kareiviai mečetėje garbės sargyboje stovi tik su kojinėmis... Neblogas priminimas greičio mėgėjams...
Mečetės ir veidrodžiai Golestano rūmai - ne itin įspūdinga Kupolai Mečetės ir veidrodžiai
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.