Booking.com

Į Šilėnus orchidėjų ieškoti

Lyg ir neplanavau pasakoti apie Šilėnus. Visų pirma todėl, kad kartą jau rašiau. Bet kažkaip netikėtai Arūna, pati to nežinodama, man pametėjo temą. Tad pagalvojau, kodėl gi nepapasakoti dar vieno varianto apie šį gražų kaimą ir jo apylinkes?

Pirmą kartą Šilėnus aplankiau prieš beveik septynerius metus. Tada tikslas buvo tik šiaip pasivaikščioti. Antrą kartą – pernai vasarą ir turėdama labai konkretų tikslą. O būtent – orchidėjos.

Vieną pernykščio birželio šeštadienį, atplėšusi vaiką nuo virtualios erdvės, dar kartą išsiruošiu į Šilėnus. Oras pasitaiko kažkoks visoks – saulė, lietus, vėjas... Vaiko nuotaika – irgi. Pusę kelio burba: ko mes ten važiuojam, ko nematėm, ką veiksim, ko dar į tą bažnyčią... Bet greitai ir nuotaika, ir oras pasitaiso. Nežinau, kaip dėl oro, bet nuotaiką tikrai gali pagerinti to gražaus, jaukaus kaimo ramybė ir graži gamta. Jau vien keliukas į Šilėnus maloniai nuteikia. Jaučiuosi kaip važiuodama į kurortą.

Automobilį paliekame aikštelėje prie bažnyčios ir visą maršrutą einame pėstute, nors norintys gali važiuoti.

Medinė bažnytėlė nedidukė, geltonai dažyta, raudonas stogas šviečia, aplink veja nušienauta. Į vidų ir vėl nepatenkame, todėl varpo su karūna bei Trejybės paveikslo apžiūra nusikelia neribotam laikui.


Prie Šilėnų mitologinio šaltinio šį kartą neužsukame, bet patraukiame link Sviliškių regyklos. Tai ne aukštas medinis bokštelis.


Trumpai pasižvalgome į Neries slėnį, o tada keliaujame prie „Akies“ šaltinio.
Jis pasikeitęs nuo to laiko, kai lankiausi. Anksčiau tai buvo bebrų užtvenktas ir tvenkiniu virtęs šaltinis, o dabar tarp balučių stypso tik keli ragai. Toks jovalas truputį... Pašokinėjame nuo kupstelio ant kupstelio tarp balų, aplandžiojame teritoriją, atrandame kažką panašaus į mažą atodangą, pasikarstome ant nulūžusių medžių.


O tada – link Naujosios Rėvos piliakalnio. Kaip ir į daugumą piliakalnių, į jį įrengti mediniai laiptai. Bet neapsigaukite. Kai užlipsite vienais laiptais, dar nebūsite pasiekę kelionės tikslo. Toliau dar lauks keletas kalnelių ir pakalnių, bet laiptelių nebebus. Teks lipti ir leistis prisilaikant už medžių šaknų, kurios tarsi suformuoja laiptus. Tiesą sakant, buvo kelios vietos, kur ėjau vos ne keturiomis. Ta mankšta man patiko, bet ji ne visiems įveikiama.
Nežinau, kodėl piliakalnis nepelnytai nėra žinomas. Nuo jo atsiveria nuostabus vaizdas į Nerį ir miškus aplink ją. Sako, kad jo papėdėje aptikta senos gyvenvietės liekanų. O legendos pasakoja, kad piliakalnyje yra nuskendusi rusų bažnyčia, todėl vietiniai jį vadina „Ruskij Kostiol“.
Perėję piliakalnį, jau kitais laiptais leidžiamės žemyn link Neries. Aplinkui pasakišku aromatu alsuoja pievos. Pasišokinėdami per ant tako nuvirtusius žolynus einame link Neries. Neklauskite, kodėl tų žolių čia niekas nešienauja. Tai juk regioninis parkas. Tuose mums nepažįstamuose augaluose gyvena įvairūs padarėliai, o kai kurie iš jų net į raudonas knygas įrašyti.


Nusileidę prie upės prisėdame ant suoliuko pailsėti. Nuo čia matosi Neryje gulintys akmenys, pavadinti „Trys broliai“. Vėlgi legenda pasakoja, kad tai trijų brolių žvejų apvirtusios valtys.


Iš čia grįžtame atgal į piliakalnį, vėl jį perėję, nusileidžiama tais pačiais pirmaisiais laiptais ir toliau miško takeliu einame į Naujosios Rėvos kaimą. Kažkur tarp medžių lajos žiba Neris, įvairiais garsais groja paukščiai... Neužilgo pasigirsta šuns lojimas ir mes tarsi giriniai iš miško nusileidžiame į kažkieno kiemą. Prie tvoros mus pasitikęs vietinis klausia, ar gražu pas juos. O, taip... Jaučiu, kad jam sunku kalbėti lietuviškai, todėl pereinu prie rusų... Juk svečiuose esu.

Šiek tiek pabendravę, kaimo žvyrkeliu einame toliau. Žvalgomės į svetimus daržus, fotografuojame aplinkui žydinčias aguonas, lubinus, uodžiame erškėtrožių aromatą... Išgirstu tolumoje skubančios Čekonės šniokštimą, matau, kad greitai sugrįšime į Šilėnus... Bet kur gi tos orchidėjos? Žemėlapio nepasinagrinėjau, nes įsivaizdavau, kad viską čia žinau, o jau orchidėjas tai iš tolo pamatysiu. Tik jei jos stovėtų taip, kaip prekybos centre ant lentynos... Jau beveik buvau patikėjusi, kad kažką pražiopsojau, bet žvilk į kairę – taigi štai ji, mano ieškoma orchidėjų pelkė.

Pelkėje auga ir maždaug birželį-liepą žydi net keturios orchidėjų rūšys. Visos jos įrašytos į Raudonąją knygą. Keletą paskutinių pavasarių Neries regioninis parkas organizavo orchidėjų gelbėjimo talkas, kadangi pelkė apaugusi nereikšmingais krūmokšniais ir kitais augalais. Žinoma, turės praeiti dar kažkiek laiko, kol ji bus galutinai sutvarkyta ir ją padengs orchidėjų kilimas. Tai, aišku, priklausys ir nuo mūsų sąmoningumo. Reklamuodama šią vietą tikiuosi, kad elgsimės civilizuotai, nemindžiosime ir neskinsime šių saugomų augalų.


Grįždami į Šilėnus vos velkame kojas. Juk nueita virš 6 km. Dar ir vandens pamiršome pasiimti. Bet labai džiaugiuosi, kad iš anksto nepasinagrinėjau žemėlapio, nes tikriausiai būčiau privažiavusi tiesiai prie pelkės, nufotografavusi, susisodinusi iš paskos atvažiavusius paauglystės ožius į automobilį – ir atgal namo. O štai dabar patyrėme daug gražių emocijų, fiziškai išsikrovėme bei sužinojome šį bei tą naujo.