Graikija automobiliu. Svečiuose pas Dievus. 1 dalis - Makedonija

Sugundyti spalvotais atvirukai, nuostabiais pasakojimais, didingais mitais apipinta istorija, antikiniais paminklais, amžinai geru oru ir Egėjo jūra, nusprendžiame ir mes aplankyti „pasaulio centrą“.

Taigi, maršruto iki Graikijos ir atgal skeistinė:
Lietuva – Lenkija – Čekija – Austrija (nakvynė Vienoj) – Slovėnija – Kroatija (nakvynė) – Juodkalnija (nakvynė Podgoricoj) – Albanija – Graikija (mėnesio atostogos) – Bulgarija – Serbija (nakvynė) – Vengrija – Slovakija – Lenkija - Lietuva

Smulki maršruto po Graikiją skleistinė:
Kristalopigis – Kastoria – Pella – Thesalonikai - Halkidiki pusiasalis, Kasandros pirštas: Petralona (urvai) , Haniotė – Lavrio – Olimpas - Platamonas - Trikala (mažesnioji) – Aleksandrija – Larisa – Trikala – Litohoras – Meteora – Delfi – Pirėja – Sunijus – Lavrio - Glifada – Pireas – Santorini (Perivolos - Oia – Fira - Red Beach – Black Beach – Akrotiri) - Nia Kameni - Hot springs – Pireas - Atėnai – Korinta – Mikėnai – Epidaurus – Nafplio - Tolo – Sparta – Mistras – Kalamata - Kalio Nero – Neoxori – Zaxaro – Neoxori – Olimpija – Patra - keltas į Nafpaktos - Lamia – Thesalonikai - Promahonas

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Pakutinės dienos kelionės atkarpą dabar galima būtų pavadinti taip: bėgi nuo vilko - užsirauni ant meškos. Tiesa, mes to dar nežinome. Vis dar esame įsitikinę, kad tuoj tuoj papulsime į nuostabaus grožio šalį, su iki kaulų smegenų gerai išvystytu turizmu ir be galo draugiškais žmonėmis.
Prieš pat saulėlydį, pagaliau palikę Albaniją už nugarų ir kantriai išlaukę, kol pasienietis pakels savo minkščiausią kūno dalį nuo mūsų mašinos kapoto bei teikęsis dirstelt į mūsų žaliuosius pasus, duos leidimą tęsti kelionę, pagaliau įriedame į Graikiją. Grįžta kaimyninėj šaly prarastas saugumo jausmas - dingsta visa šiandienos įtampa. Nors po tokios kelionės lyg ir turėtumėme būti išvargę kaip šunys, bet atsiranda antras kvėpavimas ir skverbdamiesi vis gilyn į Graikijos žemyninę dalį, džiūgaujame kartu su pakelyje sutiktais piemenimis, planuojame, kaip dar šiandien kalnus nuversime ir kiek daug dar visko nuveiksime. Štai su tokia, gera nuotaika pririedame pirmąjį savo kelionės tikslą - Kastoriją.

Kastorija
Štai ką rašo apie Kastoriją kelionės vadovai... Kastorija – vienas vaizdingiausių Makedonijos prefektūros miestų. Net patys graikai laiko Kastoriją, vienu gražiausių šalies miestų, pastatytu ant „nuostabaus“ Orestiados ežero kyšulio krantų ir apsuptu puošniausių kalnų. Miesto krantus skalaujantis ežeras - įpatingai gražus rudenį ir pavasarį, - geriausi sezonai pažinčiai su Kastorija. Įvairiuose ežero krantinės vietose, sutiksite daug jaukių kavinukių, tavernų. Josios žvelgia į ežerą ir atspindi, tai ką matote Jūs. Ežeras - daugybės gyvūnų prieglobstis. Tai - įvarių varlių, vėžlių, ir daugybės paukščių rūšių namai. O Kastorija tai, - senos statybos miestas su siauromis ir jaukiomis gatvelėmis, miniatiūrinėmis aikštėmis, oriai styrančiais „rūmais“ ir Bizantijos laikų bažnyčiomis.
Skaitant tokius aprašymus, bent jau mane tikrai užbūrė. Tad dabar suprantate su kokiu entuziazmu vykstame į Kastoriją, manydami, kad tuoj tuoj įpulsime į pačio nuostabiausio kurorto glėbį, nepaisant tamsos, pasinersime į gaivinančius tokio „nuostabaus“ ežero vandenis... O dabar jau turbūt pastebėjote, kad „nuostabus“ ežeras pas mane visur kabutėse? Tai iš ties ne atsitiktinumas. Tai, ką išvydome Kastorijoje, toli gražu neatitiko viršuje pateikto aprašymo ir čia dar lengvai pasakyta. Ežero pakrantės buvo nuklotos koše (tikrų tikriausia daugiatūkstantine koše), pilvais į paviršių išnirusių ir pakrantėje bei tiesiog vandenyje pūvančių žuvų. Kvapas, toks nemalonus ir siaubingas, kad pradedu žiaugčioti ir rodos tuoj tuoj baigsis liūdniau... Jis įkyriai seka iki pirmosios eilės namų sienos. Panašu, kad ji čia atlieka baisiųjų kvapų sugėrimo ir sulaikymo funkciją. Apie atsipalaidavimą vienoje iš pakrantės tavernų negali būti nė kalbos. Smarvė nepakeliama. O ir krantinė nusėta pagrinde ne jaukiosiomis tavernomis, kaip teigia kelionių pasakotojai, bet naktiniais klubais, kurie deja šiandien mūsų nežavi ir visiškai nevilioja. Šiek tiek nuliūdę, leidžiamės į miesto gilumą ieškoti tikrosios graikiškos tavernos, kurioje galėtumėme ramiai nukristi, pasisotinti ir išmaukti pirmąjį Uzo, už sėkmingą kelią ir ne visai sėkmingai, bet vis dėl to prasidedančias atostogas. Nosių nenukabinam, net ir tuomet, kai beieškant „tikrosios“ tavernos, josios paieškose tenka apšoliuoti visą miestą. Vis dėl to miestelis yra pakankamai jaukus ir apgaubtas tamsaus vakaro šydu, netgi šiek tiek žavus. Galbūt ši pažintis tamsoje padėjo man įžvelgt ir gražesnę jo pusę, bei visiškai neišdėti į šuns dienas.
O kadangi, be jokių tolimesnių diskusijų, nusprendžiame čia ilgėliau neužsibūti, nebekvaršijame galvos apartamentų paieška. Šiandien, mūsų laikinų namų prieglobsčiu tampa mūsų pačių mašina. Tol, kol tokios nakvynės netampa taisykle, nieko prieš jas neturiu. Tiesą pasakius, šiandien jau esame tiek išsunkti, kad didelės reikšmės, kur nakvoti nėra. Ypač kai Uzo degustacija, nors ir sunkiai, bet vis dėl to atrastoje tavernoje miesto gilumoje, pradeda rodyti savo rezultatus. Tad, po miesto apžvalgos ir organizmo pastiprinimo, surandame savo, kažkur tolėliau nemaloniojo ežero pamestą mašiną ir saldžiai sumingame. Ryt vos pramerkę akis, trauksime toliau, idealesnės vietos paieškose.

Salonikai arba Tesalonikai (Thessaloniki)
Tiesą pasakius, atostogų metu nemėgstu lankytis dideliuose miestuose. Galbūt tai susiję su tuo, kad tokiame gimiau, tokiuose visą gyvenimą augau, gyvenu ir dirbu. O galbūt dėl, kokių nors pačios dar nesuvoktų priežąsčių, bet savo atostogas įsivaizduoju tik mažuose, jaukiuose miesteliuose, gamtos prieglobsty (autoriaus pastaba: daugiskaita todėl, kad nors ir kaip tai būtų paradoksalu, vienoje mažoje vietoje mane vis dėl to sunku išlaikyti).
Tačiau Salonikams (lygiai taip pat kaip vėliau ir Atėnams), nors ir trumpam, bet buvom pasiryžę atiduoti tokią auką. Tad netrukus laukai su fermomis pakelėse, garbingai užleidžia savo vietą gamyklų pastatams ir įvairiems ofisams. Tolėliau dar šmėstelni antikinės Pellos kolonos (didžiojo Aleksandro gimtinė, kurioje mes nestojame, tarytum nujausdami, kad dar prisisotinsime visokiomis kolonomis ir įvairaus tipo griuvėsiais) ir štai mes Salonikuose, - didmiesty kuris padovanojo Graikijai didžius muzikantus, rašytojus, poetus ir filosofus. Didmiesty, kuriame yra pakankamai senovinių griuvėsių, kad prikaustytų bet kokio istorija besidominčio lankytojo dėmesį, visa eilė muziejų, puikiai tarpusavy deranti ir vientisą harmoniją sudaranti moderni ir Bizantinių bei Romėniškų laikų architektūra. Ir nors Salonikai - labiau modernus miestas, trykštantis gyvumu ir judrumu, su didelėmis alėjomis, parkais ir aikštėmis, rafinuotomis parduotuvėmis ir ofisais, teatrais, tačiau čia niekada nepalieka jausmas, kad kiekviename kampe gali truputėlį prisiliest prie istorijos.
Mašiną paliekame stovėjimo aikštelėje, Salonikų centre ir niekam neįsipareigoję bei jokiais žemėlapiais neapsišarvavę, leidžiamės į trumpą apžvalginę ekskursiją po miestą.
Aplankome Galerijaus rūmus, Romėnų turgų ir teatrą, Romėniškas vonias, galų gale gyvybe trykštančia krantine prieiname Aspro Pirgos (Baltąjį bokštą) – Salonikų simbolį bei dailės ir istorijos muziejų, pastatytą XV amžiuje. Netoliese Baltojo bokšto yra įsikūręs Archeologijos muziejus. Jei tikėt įvairiais kelionių vadovais – vienas geriausių muziejų pasaulyje. Bet aš, kaip ir mano brangiausiasis, nemėgstu muziejų (muž i žena – odna satana). O kadangi mūsų abiejų smalsumas, kas gi tie Salonikai, buvo pilnai patenkintas, neskubomis nusprendžiame skuosti iš šio miesto gniaužtų ir pasiieškoti ramios vietelės poilsiui, galbūt netgi taip lietuvių pamėgtame Halkidiki pusiasaly.

Halkidiki. Kasandros „pirštas“. (Chalkidiki. Kassandra paralia)
Poilsis poilsiu, bet pakeliui į Kasandrą dar pasukame link Petralonos miestelio, kuriame Katsikos kalno vakariniame šlaite yra susikūręs paleontologiniu atžvilgiu, vienas įdomiausių urvų. Atsitiktinai pastebėtas 1959 metais, vieno gretimo kaimelio gyventojo, šis urvas netrukus išgarsėjo visame pasaulyje, kai jame buvo aptiktas neandartaliečio tipo skeletas (~70,000 metų senumo), 34 faunos rūšys bei daugybė kitų šiai vietovei būdingų „niekučių“. Pasak po urvus vedžiojusios gidės, pirmosios ugnies židinys taipogi rastas čia. Ėch! Kad man kas, bent litą duotų, už kiekvienąkart išgirstą panašią pirmosios ugnies šaltinio istoriją...
Bendras urvo ilgis ~ 1500m. Jo visi kolidoriai išgrąžinti įvairių rūšių stalaktitais ir stalagmitais. Ekskursijos vyksta tik mažoje urvo dalyje ir ilgai netrunka. Vaizdai, nors niekuom labai neįpatingi, bet ganėtinai gražūs, tik deja deja įamžinti nieko neteks. Filmavimas ir fotografavimas šiame urve uždraustas. Tai puikiai pastebėsite dar prieš įeinant į urvą. Tiesą pasakius, būsite paprašytas fotografavimo ir filmavimo įrangą palikti mašinoje. Truputį keista, bet juk dėl to nesidrąskysi.
Ir nors Petralonos urvai yra viena pagrindinių turistų lankomų vietų Halkidiki pusiasaly, tačiau tikrai reiktų gerai pasvarstyti ar į juos Jums eiti verta, ypač jei esatę lankęsi kituose. Įėjimas kainuoja 7Eurus (grupėms virš 25 žmonių - po 5). Ekskursijos vyksta nuo 9.00 ryto iki valanda prieš saulėlydį. Jos vedamos tik graikų kalba. Jei susidaro didelė angliakalbių turistų grupė, tuomet retkarčiais ir anglų. Bet tenka laukti laukti laukti. Gerai pagalvokit ar verta tą daryti, nes kažko naujo, nei kas čia surašyta, vargu ar ką išgirsite. Taip pat negausite jokių kitokių urvo aprašymų ar brošiūrų ar vadovo, o informacija urve pateikiama gan lakoniškai ir visa ji apie kasinėjimus.
Greta urvo yra įsikūręs muziejus, kuriame eksponuojami čia atkasti radiniai: hienų, liūtų, elnių ir kitų gyvūnų kaulai ir skeletai. Akmeniniai įrankiai. Ir žinoma pagrindinė Archantropuso ekspozicija – rekonstrukcija 30mečio vyriškio skeleto. Tiesą pasakius, galbūt ir įpatinga, bet - niekuo neįspūdinga. Tai tiek žinių iš tojo urvo.

Urvo prieigose, prie savo mašinos susitinkam, lūkuriuojantį ir įspūdingai raudonai saulėje nusvilusį kaimyną estuką. Tik mes iš ties jau skubame susirati nakvynės vietą (pamenate, ką sakiau apie nakvynes mašinoje), tad apsiribojame kelių minučių pokalbiu, atsakome į visus dominančius klausimus kelione mašina iki Graikijos ir draugiškai atsisveikiname.

Haniotis (Haniotė)
Apartamentų paieškos vyksta ne visiškai sėkmingai. Miestelis keičia miestelį, valanda valandą, o apartamentus nuomojančių iškabų sutinkame nedaug. Kur sutinkame, ten užimta arba dar geriau - šeimininkų nėra ar tai vis dar besitęsianti Siesta. Viename tokiame name esame siunčiami atgal, į gretimą miestelį, kurio viename restoranų dirba namo šeimininkė. Matote, namo šeimininkas dabar miega namuose ir žadinti jo nevalia... Stebinanti tinginystė. Vykstame ne atgal, o toliau, kol galų gale po ilgokų blaškymųsi, apsistojame privačiame name, Hanioty. Gauname kambarėlį su maža virtuvėle, tualeto ir dušo kambariu bei veranda į kiemą. Derybos dėl kainos buvo atkaklios. Šeimininkei nelabai patiko mūsų žinios apie sezonų skirtumus, kurias pademonstravus apartamentų kaina krito 10-čia Eurų, o po šiokių tokių ginčų bei „spektaklių“ suma nusileido dar 5 Eurais. Tad, 30 Eurų už kambariuką mus laaaaaaaabai tenkino. Sukirtom rankom, atidavėm į „prieglaudą“ vieną pasą, įsikūrėm ir pasileidom vos ne tekinom link jūros. Yeah, nuostabu. Vandenėlis šiltas, mirk nors ištisą valandą! Hmmm...galiu pradėt verkšlent dėl šiukšlių, kancarais nusėto paplūdimio, bet kai pagalvoji... Who cares!!! Atsipalaiduok!!! Tau juk atostogos!!! Jei nenori voliotis „purve“, mirk vandenyje!!!
Po gausių vandens procedūrų, vakarėjant, pėdiname į artimiausią super marketą. Šį kartą vėl stveriu Uzo, vyras lieka ištikimas alui, parpėdiname namo, įsitaisome verandoje ir srėbčiodami savo gėrimus dalinamės patirtais įspūdžiais. Kol kas dauguma jų dar iš Albanijos, bet tikimės, kad ir Graikija mums, taip pat bus dosni jais.

Leptokarija (Leptokaria)
Kaip jau turbūt teisingai supratote, Haniotyje mes irgi ilgai neužsistovime. Nors daugelis Lietuvos turistų alpsta dėl šio iškyšulio, vadina jį dieviška vieta, Rojaus kampeliu žemėje ir t.t. Trumpai tarkim, kad tai ne mūsų Rojaus kampelis... Mūsų rojaus kampely pakrantės nenusagstytos daugiaaukščiais viešbučių tinklais, pajūrio smėlis nenusėtas šiukšlėmis ir kancarais, paplūdimy nebaubia tarsi nuo virvutės nutrūkę rusų turistai. Kad ir kaip save bandau perauklėti, nereaguoti į šiuos dalykus, bet tiesiog negaliu užsimerkti ir jų nepastebėti. Galbūt ir nenoriu. Tad vykstame toliau. Sustojame Leptokarijoj vildamiesi čia surast prieglobstį ir jaukų paplūdimį. Beveik taip ir įvyksta, tačiau visa laimė, kad prieš nakvynės paiešką, nusprendžiame išlaukti siestos periodą, nerūpestingai pasivolioti tame paplūdimy bei išsimaudyti jūroje, kuri čia pasirodo esanti ganėtinai drumzlina, neskaidri... Tokiame vandeny esame negailestingai nusvilinami medūzų ir jau antrą kartą lįsti į ją nebenorime. O ką daugiau veikti tokiame kaimelyje, susidedančiame iš trijų viešbutukų, tiek pat tavernų ir štai tokiu vat paplūdimiu? Tad dar kartą persvarstome kelionės planus. Jei nuostabaus miestelio su nepriekaištingu paplūdimiu paieškos tokios bergždžios, tad galbūt laikas kažką keisti. Galbūt net kažką įdomesnio nuveikti. Nuspręsta. Vėl pasirašome sau nuosprendį - nakvynę mašinoj ir važiuojam į Olimpą, nemirtingų dievų namus, kur jau rytojaus dieną belsimės į Jų vartus.