Booking.com

Grado (II Dalis – Mortegliano, Villa Manin, Goricija)

Ketvirtadienis.
Lauke nei lietus nei pagada. Šiandienos planai nedideli – vis dar norisi pasisukioti po mums nepabostantį Grado. Bet iš pradžių Mortegliano. Tai mažytis miesteliukas mūsų dėmesį patraukęs savo bažnyčia. Gal būtų ir nepatraukęs, jei nebūtų gyręsis aukščiausiu bažnyčios bokštu visoje Italijoje. Dar gyrėsi garsaus meistro Giovanni Martini 16a. išdrožinėtu mediniu altoriumi, kuris esąs gražiausias visoje provincijoje. Na kaip neapžiūrėsi?
Jau iš tolo pamatome bokštą.

Labai gražus jis tikrai nėra – betono metalo konstrukcija (baigtas statyti ir pašventintas 1959 m.), bet aukštas – 113,2 m. Šalia katedra.

Ši kur kas gražesnė, didžiulė. Apžiūrime medinį altorių,

pasigėrime sienų tapyba, kuri kai kuriose vietose nevisai įprasta bažnyčioms.

Ką dar turi Mortegliano? Gražią rotušę, dar vieną bažnyčią, keletą jaukių kampelių.

Juk mažutis jis. Tačiau čia randeme ir TIC-ą! Užsukame paklausti, ar neturi magnetukų su miestelio vaizdu. Juk tokiu bokštu giriasi! Ten dirbantis vaikinukas purto galva, sako: per maži mes. Bet, - sako –informacijos apie regioną tai turiu. Ir prasideda! Vaikinukas išsiverčia dėžes ir krauna mums visokius žemėlapius, knygas, teminius aprašymus ir t.t. Pilną krepšį pridėjo. Pasijutome metų turistais :-). Jau žemėlapių ir info kitam kartui, kai vėl vyksim į Friulio-Venecijos Džulijos regioną, tikrai ieškoti nebereikės. Nešini visu tuo gėriu pėdinam mašinos link.
Laiko turime dar marias, o visai netoli, vos už 14 km, yra impozantiška vila (Villa Manin). Tad važiuojame pasižiūrėti.

Dalis vilos restauruojama, daliai to dar labai reikia. Gražu, bet kartu kažko nykoka. Va į tą žalią pievą atnešus Zalcburgo Mirabelės gėlynus būtų visai kas kita. Šiek tiek pasivaikštome ir grįžtame į Grado.

Penktadienis
Dangus saule nelepina, bet lietaus irgi nelaisto. Šiandienos plane Goricija. Nors miesto planą buvau susiradusi internete, imam tą, kurį gavome Mortegliano ir pradedame pažintį su Goricija. Mašiną pasistatome netoli katedros, tad nuo jos ir pradedame.

Vaikštome gatvėmis ir gatvelėmis,

užsukame į bibliotekos vidinį kiemą.

Ir taip pasiekiame pagrindinę miesto aikštę (Piazza della vittoria). Šią puošia Neptūno fontanas ir austriškojo baroko stiliaus bažnyčia (Chiesa di Sant'Ignazio).

Trumpam prisėdame lauko kavinukėje ir traukiame toliau Goricijos pilies link.

Gaila, bet ši koplyčia buvo uždaryta.

Tačiau pilis atpirko viską.

Prisipažinsiu, ne dažnai apžiūrime pilių muziejus. Bet šį kartą susigundėme. Ir nenusivylėm. Nei muziejumi, nei kaina (3 Eurai). Pilies istorija mena net 11 a. Per pirmąjį Pasaulinį karą stipriai nukentėjusi, ji vėliau buvo autentiškai atstatyta. Labai patiko mažutis muzikos instrumentų muziejus.

Jau vien dėl pilies verta apsilankyti Goricijoje. Nedidelė, graži, jauki, nors... viena legenda pasakoja, kad pilyje kas septyneri metai vaidenasi ten buvusi nužudyta grafienė ir 7 jos baisingai kaukiantys šunys. Bet šį kartą nesivaideno niekas.
O dar vaizdai atsiveriantys į visas puses!

Ir vėl grįžtame į senamiestį.

O paskui jau namo – į Grado.

Šeštadienis.
Plane lyg ir buvo Gemona, bet kažkaip paslaptingai iš jo dingo. Paskutinė diena – ryt jau namo. Ai – tebus tinginiadienis! Ryte mūsų gatvėje šurmuliuoja turgus, einame ir mes pasižvalgyti.

Paskui pasivaikštom krantine, sukam į senamiestį.

Viskas, rodos, jau ne kartą matyta, bet atrandame ir kai ką naujo. Už bažnyčios – lapidariumas. Apžiūrim jį.

Vėliau prisėdam lauko kavinukėje ir stebime žmones, padavėjus, savas mintis...

Vakarienei vėl nutariam ką nors parsinešti ir šalia esančios picerijos. Tiesą pasakius, nešamės iš jos jau ne pirmą dieną – ta picerija („Delfino Blu“ Viale J.F. Kennedy, 30, 34073 Grado) buvo tikras atradimas! Aš neatsispiriu makaronams su jūros gėrybėmis.

Skonis nenusakomas. Tai geriausi mano kada valgyti makaronai su jūros gėrybėmis. Noriu vėl į Grado!