Kelionės pasakojimai nuotraukos

Geriau nei galima tikėtis atrodanti paskutinė absoliutinė monarchija Afrikoje

Komentarai (2) Spausdinti
Svazilendas, įžengus iš Mozambiko, atrodo visai kitas pasaulis. Tai jaučiame ne tik iš tvarkingo, su aliuzija į tai, ką galima pavadinti „nacionaliniu stiliumi“ įrengto pasienio kontrolės punkto, netrukus prasidedančių gerokai geresnių kelių, bet ir kur kas geriau atrodančių ir geriau prižiūrimų pareigūnų uniformų.

Saugumo ir tvarkos įvaizdis nėra apgaulingas. Nors gatvėse beveik nėra policijos, vietiniai atrodo draugiški, nors perspėja, kad naktį gali būti visko. Gerovės įspūdis - kur kas labiau apgaulingas. Vėliau „susitranzuotas“ kažkoks vyriausybės administracijos darbuotojas atvirai prisipažino, kad didžioji šalies infrastruktūros dalis ir net tokie dalykai, kaip nemokamas visuotinis pradinis švietimas, yra finansuojama iš tarptautinės pagalbos. Sprendžiant iš bendro vaizdo – bent jau didžioji tos paramos dalis nenueina veltui. Ir ko gero todėl, Brexit‘as ir jo galimas poveikis ES paramos politikai, tapo pagrindiniu pokalbio objektu. Kitą vertus, matosi ir kitoks nei Mozambike vietinis mentalitetas – pakelės tvarkingos, net ir miestuose beveik nesimato šiukšlių (autobusų stotys – tam tikra nemaloni išimtis), tvarkingesni miestai. Mbabanėje netgi pavyko pamatyti šiukšliadėžių su raginimu palaikyti švarą mieste (be jokios ironijos – tai didelis pasiekimas pietinėje Afrikoje).

Pasieniečiai su tokiu pačiu, ko gero visai Pietryčių Afrikai būdingu, nesupratimu pasižiūri į lietuviškus pasus, trumpai pasirausę kompiuteryje nustato, kad jokių vizų mums nereikia ir papuošia pasus labai neįspūdingais juodais antspaudais.

Kelias iki didžiausio šalies miesto (norintys čia gali pajusti daug ironijos – Manzini savo namais vadinti gali gal apie šimtą tūkstančių gyventojų) kiek užsitęsia. Geresnius laikus Pietų Afrikos Respublikoje matęs ir vis dar užrašais afrikanso kalba išmargintas vis dar neblogai atrodantis mikroautobusas, kažkada buvęs skirtas pasaulio futbolo čempionato dalyviams, telefono navigacijos nuomone, skrieja gal 130 km/h greičiu, tačiau kažkodėl nepilną pusantro šimto kilometrų iki mūsų tikslo įveikiam tik per maždaug dvi valandas.

Svazilendo kraštovaizdis yra ganėtinai įvairus. Sieną su Mozambiku žymi Lubombo kalnai, kai kuri siekiantys 600 m aukštį ir labai verti fotografo dėmesio. Ypač gražus vaizdas atsiveria užkilus į viršų ir žiūrint į vakarus, kai prieš jus iki begalybės driekiasi kažkur žemai esančios Veldo (regiono pavadinimas) lygumos. Veldą sudaro trys dalys - žemasis (Louveldas, skaičiuojama, kad vidutiniškai apie 250 m virš jūros lygio), kuris nepastebimai tampa apie 700 m. aukštyje esančiu Midleveldu. Ir tik visai vakaruose prasideda Aukštasis Veldas (arba Hhohho regionas), su itin ambicingai pavadintais Drakono kalnais ir jų viršūne - Emlembės kalnu (1862 m). Vakaruose yra ką veikti jei ne alpinzmo, tai bent jau rimto hikinimo mėgėjams. Ten yra ir keletas rimtesnių kalnų upių, kuriose jau lyg ir pradeda rastis raftingo pasiūla.

Svazilendas yra labai integruotas į (būtent – „į“, o ne „su“) PAR. Ne tik teritoriškai šalis yra beveik iš visų pusių apsupta PAR (ir tai mus labai erzina, žinant lietuviams taikomas PAR vizos gavimo ypatybes), tačiau ir ekonomiškai. Šalies valiuta lilonginis (daugiskaita „elongini“) kursu 1:1 yra susieta su PAR randu tiek, kad Svazilende galima mokėti abejomis valiutomis. Ir nieko nuostabaus dalį grąžos gauti randais, o dalį – elonginiais. Ir kas įdomiausia, baltiems užsieniečiams kainas sako pabaigoje pridėdami „rands“. Netgi didžiuodamiesi. Patys svaziai pokalbiuose netgi kažkiek nemaloniai nustebdavo, kai norėdamas pasakyti komplimentą pradėdavau jų šalį lyginti su kaimyniniu Mozambiku. Jie save lygina tik su PAR ir dėl skirtumo nėra itin patenkinti. Ekonominė integracija dar labiau matosi parduotuvėse. Ko gero, du trečdaliai prekių pagaminti PAR. Net ir maisto produktų, kas ra gerokai keista turint omenyje ženkliai mažesnes gamybos dedamųjų kainas Svazilende. Net ir telefonų numeriai patvirtina ekonominę integraciją – iš skelbimų galima spręsti jog pasidalijimas tarp numerių, prasidedančių +268 (Svazilendas) ir +27 (PAR) yra apylygis.

Kultūriškai Svazilendas yra labai įdomus tradicijų ir modernybės mišinys. Kas svarbu – modernybė yra susikurta savarankiškai, su minimalia anglų protektorato (1903-1964 m.) įtaka. Karalius vis dar praktikuoja poligamines santuokas, gimininiai ryšiai išlika labai svarbūs. Kartu vietiniai gyvena visai šiuolaikiškus atrodantį gyvenimą, dauguma yra krikščionys, o būtent Svazilende 2012 m. buvo įšventinta pirmoji moteris kunigė Afrikoje (tiesa, anglikonų).

Vietinis laikraštis visur yra nuostabus kultūrinės antropologijos artefaktas ir tyrimo instrumentas. Straipsniai padeda suprasti vietines viešojo gyvenimo aktualijas, o skelbimai leidžia pajusti „paprasto žmogaus“ gyvenimo ypatybes. Vietiniams skirtame viešbutyje man į rankas patekęs numeris puikiai atspindėjo abi šias tyrimo sritis. Pagrindinės straipsnių temos buvo sulaikyti girtų vairuotojų skaičius ir ne tiek skaičius, kiek ko gero kiekvieno atskiro atvejo aprašymas pagal scenarijų – policija sulaikė pilietį X, kurio kraujyje rado 1,5-2,3 promiles, pilietis X buvo nedelsiant nugabentas į vietinę nuovadą, kur teisėjas Y jį arba paleido už užstatą arba iš karto nuteisė sumokėti, jei gerai prisimenu, 2300 elonginių dydžio baudą. Kitai teminei grupei galima priskirti informaciją apie tai, kaip žuvo/mirė/nusižudė koks nors PAR dirbęs kalnakasys ir kaip dabar sunku išgyventi jo šeimai. Gal pustuzinis panašių straipsniukų viename numeryje. Na ir žinoma, kaip čia be skandalų. Riebiausias jų 2016 m. pabaigoje - 2017 m. pradžioje buvo apie per visą šalį išgarsėjųsį pamokslininką, kuris kasdien skelbdavo moralus visais viešo gyvenimo klausimais. Man labiausiai įstrigo pamokslas apie tai, kad svaziai pernelyg išlaidauja naujųjų metų proga, todėl, norėdami išpirkti šią švaistūniško gyvenimo nuodėmę, pusę sausio atlyginimo privalo paaukoti (pagal nutylėjimą – jo) bažnyčiai. Juk kaip jūs galite prašyti dievo pagalbos, jei jam nieko mainais neduodate, ar ne? Viešbučio registratorė papildo šią ir kitas istorijas pasakojimu apie tai, kad minėtasis iškalbusis dievo tarnas savo bažnyčioje netgi įrengė bankomatą. Kad pamaldiesiems parapijiečiams nekiltų noras išsidirbinėti aiškinant, kad šį kartą į bažnyčią nepasiėmė grynųjų...

Skelbiamai pasako dar daugiau. Svazilendo laikraščiuose dažniausiai pasitaikantys skelbimai buvo apie tai, kad kažkas nori pirkti sojos (tonomis) ir parduoda mėsą. Logiška tematika žemės ūkio šaliai. Greta to, šalies ekonomikos struktūros vaizdą labai gerai papildė skelbimai apie samdomas tarnaites (housemaid) ir ūkių darbininkų darbo paieškos.

Tradiciškai pagrindiniu svazių socialiniu vienetu buvo sodyba, kuria sudarė poligaminė šeima. Ji gyveno avilio formos pastatuose, suręstuose iš tamsiai pilkos sausos žolės. Pastatai yra 3 tipų: vieni skirti miegoti, kiti maistui gaminti, treti – sandėliuoti. Šeimos galvos pareiga – užtikrinti, kad kiekviena žmona turėtų savo atskirą trobelę ir aplink ją besidriekiantį tokį pat apskritą nendrėmis ir šakomis tvertą kiemelį. Didesnės sodybose turėjo ir pastatų viengungiams ir svečiams apgyvendinti.

Šios tradicijos dabar lyg ir nėra praktikuojamos, nors poligamija, kiek supratau, nėra draudžiama. Šalies peizaže dominuoja mūriniai ūkiniai pastatai, o šiaudines trobeles geriausiai galima pamatyti muziejuje. Tiesa, su muziejais Svazilende ne kažkas. Viena tokia įstaiga, išdidžiai pavadinta Nacionaliniu muziejumi, yra įsikūrusi Lobamboje, visai šalia parlamento.

Skamba gražiai, bet tik tol, kol nepasižiūri į žemėlapį ir nesužinai, kad ta Lobamba yra keturių gatvių kaimelis, dvi kurių eina pro spygliuota viela papuoštą parlamento pastatą, o kitos dvi – pro netoliese esantį, magistralinio kelio pakraštyje įsikūrusį lūšnyną. Visas miestelis atrodo kaip laukuose pasiklydęs nesusipratimas ir prireikia ilgų konsultacijų su žemėlapiu prieš suvokiant, kad mes ir esame parlamento ir nacionalinio muziejaus rajone.

Visgi Lobamba yra nesunkiai pasiekiama iš Mbabanės, net ir viešuoju transportu (t.y. mikroautobusais arba chicken bus autobusais). Nacionalinis muziejus – labai įdomus objektas, nors ne tik dėl to, kas ten pateikiama, kiek dėl to, kaip tai pateikiama. Įėjus pro vartus lankytoją pasitinka tradicinės, jau minėtos svazių sodybos kopija. Šiaudiniai namukai saulės kaitroje, atrodo turėtų teikti bent kokį šešėlį, tačiau jų angos pasirodo labiau tinkamos įropojimui, o ne įėjimui.

Sekantis pastatas – pats muziejus. Šiek tiek XIX a. tyrinėtojų artefaktų, pirmieji technikos stebuklai – telefonas, rašymo mašinėlė, jaukiai ilsisi apdulkėjusiose lentynose, vėsioje muziejaus prieblandoje. Geologijos ir gyvosios gamtos fanai, šiek tiek prisivertę, gali rasti sau kažko įdomaus dvejose likusiose salėse. Ekspoziciją vainikuoja uždaryta salė, kurios vidus matosi pro langus iš lauko. Joje eksponuojami trys ar keturi senoki limuzinai. Iš numerių galima spėti, kad tai ir yra karališkosios transporto priemonės. Tiek būtų nacionalinio muziejaus, jei ne jame pademonstruotas nacionalinis charakteris. Atėję į muziejų nerandame jokio žmogaus. Apsižvalgius rasti taip pat nieko nepavysta. Tiesiog – vidudienio karštis ir tyla. Ir tik jau išeidinėjant pasirodo mūsų žingsnių prikeltas užsimiegojęs sargas. Užsimiegojęs tiek, kad net nesugeba paprašyti nusipirkti bilietus.

Architektūros mėgėjams Svazilende nelabai yra ką veikti. „Didžiuosiuose“ šalies miestuose – Mbabanėje ir Manzinyje dar galima surasti vieną-kitą XIX a. pabaigos namuką. Nepaisant kelių didesnių administracinių ir gyvenamųjų namų Mbabanėje (didžiausias pastatas – Centrinis bankas, kuriame, dėmesio - įsikūrusi ir JAV ambasada), didžiausi pastatai yra prekybos centrai. Tiesa, Mbabanė sudaro tokį įspūdį, tarsi iš karto laukuose būtų statomas miestas – tiek dėl kelių tinklo, tiek ir dėl naujų pastatų aukščio ir išdėstymo. Manzinis atrodo besivystantis natūraliau.

Pagrindinis šalies turtas – gamta. Penkiuose nacionaliniuose parkuose galima rasti keturis iš „didžiojo penketo“ – liūtus, dramblius, raganosius ir buivolus. Begemotai lieka PAR, Zimambvėje ir ypač Botsvanoje. Parkai nėra tokie didelis kaip PAR ar Kenijoje, tačiau gerai prižiūrimi. Hlanės nacionalinis parkas (centrinė-šiaurės rytinė dalis) netgi turi karališkojo statusą. Tai neprideda nieko, tik parodo karaliaus požiūrį į gamtinių išteklių naudojimą: prieš keletą dešimtmečių šis parkas buvo išskirtinai karališkos medžioklės plotais, kol septintojo dešimtmečio pabaigoje vienas britų aplinkosauginikas neįtikino karaliaus pakeisti požiūrio ir nuo medžioklės pereiti prie aplinkosaugos.

Karaliaus (dabartinio monarcho tėvo) požiūrį pakeisti pavyko gana greitai. Visuomenės – ne taip greitai. Net ir įkūrus nacionalinius parkus raganosių ragai ilgą laiką buvo svarbiu nelegalios prekybos objektu, o vyriausybės pastangos kovoti su šių gyvūnų naikinimu, devintajame dešimtmetyje išsiplėtojo į tai, kas buvo vadinama „raganosių karais“. Dabar padėtis atrodo pagerėjusi, po parkus klajoja (tiksliau sakant – paunksmėje miega) po nepilną tuziną individų skaičiuojančios raganosių bandos, o juos saugo automatais ginkluoti parko reindžeriai. Turintys imunitetą nuo atsakomybės už ginklo panaudojimą bet kokioje „life threatening situation“, kas iš teisinės į žmonių kalbą išsiverčia kaip labai aiškus įspėjimas nejuokauti.

Parkai siūlo įvairius veiklos derinius, kurie apima tiek safari pėsčiomis, dviračiais, automobiliais, ryte, dieną ir vakare bei galimybę nakvoti pačiuose parkuose. Pasinaudojame trečiu variantu ir perdarytame sunkvežimyje keletą valandų sukiojamės dulkinais keliukais, pakeliui pildydami atminties korteles tinginiaujančių liūtų (tiksliau – liūčių), dumble besimurkdančių dramblių ir raganosių, o taip pat paprastai labai baikščių gazelių vaizdais. Beje, gerai įsižiūrėjus, gazelės užpakalyje galima žiūrėti iš juodų dryžių suformuotą "M" raidę - tarptautinį greito maisto simbolį. Ne veltui jos taip ir pravardžiuojamos - "fast food for the lions" arba tiesiog - "lions' MacDonalds"..

Beje, drambliai pasirodo ne tokie jau draugiški. Vienam nusprendus, kad mūsų automobilis vertas atskiro dėmesio, vietinis vairuotojas visai ne juokais gerą kilometrą nuo jo atbulas rimtai spaudžia akceleratorių.

Svazilendas turi ir kitą ypatybę – seniausią pasaulyje kasyklą (Tiesa, Gineso rekordų knyga seniausia laiko Nazlet Sabaha ir Nazlet Khater kasyklas Egipte, bet ten buvo kasama pagrindinė akmens amžiaus žaliava – kieti akmenys). O Ngwenya vietovėje metalas – geležis – yra kasamas jau 27, kitų šaltinių duomenimis - 43 tūkstančius metų. Daugiau ar mažiau – vietiniai kažkodėl neužfiksavo darbų pradžios datos. Tiesa, istorikų nuomone darbus pradėjo sanai – visai kiti vietiniai, o geležį mokėję lydyti dabartinių svazių protėviai bantai, šiame regione apsistojo tik labai ankstyais viduramžiais. Kitų, patikimesnių, istorikų teigimu, geležis iš šios kasyklos ilgą laiką buvo naudojama ne pagal tą paskirtį, kurią mes jai priskiriame dabar. Gana ilgai geležis, tiksliau jos oksidų mišinys – hematitas, buvo naudojamas ... kosmetikai. Raudonos spalvos dažams. Tiko ir vyrams ir moterims ir dar likdavo piešiniams ant urvų sienų ir net įkapių dažymui.

Transportas Svazilende kažin kuo nesiskiria nuo kaimyninių šalių. Gal nebent išskyrus aviaciją. Nacionaline aviakompanija laikomas Swazi Airlink iš tiesų yra tik South African dalis (naudojama ir South African skrydžių kodai ir net ta pati lėktuvų dažymo schema, papildomai ant uodegos nupiešiant tik nedidelį paukštelį), skraidanti tik į Johanesburgą. Tai itin nepatogu, turint omenyje, kad lietuviams reikia vizų net ir norint skristi tranzitu per PAR. Kitas aviacijos trūkumas – tai, kad abu šalies oro uostai (norint galima daryti labai juokingus palyginimus su Lietuva apie oro uostų santykį su gyventojų ir nacionalinių aviakompanijų skaičiumi) yra tolokai nuo miestų – praktiškai laukų viduryje.

Svazilende yra ir geležinkelis. Apie 300 kilometrų. Tiesa, visas pritaikytas krovinių pervežimui – anksčiau į Mozambiką, nuo karų jame pradžios – perorientuotas į PAR.

Todėl pagrindiniu viešuoju transportu lieka šalį neblogai padengiantys, tik savo veiklą su sutemomis baigiantys autobusai. Kaip jau minėjau, pasiūlą sudaro dvi transporto rūšys – dideli autobusai ir mikroautobusai. Ir tie ir kiti išvyksta tada, kada jų vairuotojas ir bilietų pardavėjas nusprendžia, kad jie jau pakankamai pilni. Todėl nieko keisto nėra atėjus į stotį ir atsisėdus autobuse dar pralaukti pora valandų. Autobusui baigiant užsipildyti vairuotojai griebiasi gudrybės – jie pradeda jį judinti, tarsi jau pradėtų važiuoti, tuo pat metu bilietų pardavėjui šaukiant tarpinių stotelių pavadinimus. Nepatyrusius toks triukas labai veikia psichologiškai. Paskui apsiprantama. Ši metodologija negalioja tik kai kuriems, pagal tvarkaraštį važiuojantiems, Pietų Afrikos autobusams.

Apskritai, transporto problemą geriausia yra spręsti išsinuomojant automobilį – kelia geri, kuras nebrangus, atstumai – nedideli.

Kaip ir senais (gerais?) mikroautobusų laikais Lietuvoje, vairuotojai sustoja kur paprašyti. Kitą vertus, turint omenyje, kad autobusai išvyksta tik pilni, norint įlipti į važiuojantį autobusą ne stotyje, gali būti sudėtinga dėl tos prozaiškos priežasties, kad jis bus pilnas. Dar viena ypatybė – taisyklė, kad vaikai važiuoja nemokamai. Jei, žinoma, jie yra su suaugusiais ir neužima sėdimos vietos. Įsivaizduoti, kaip tai atrodo praktikoje, kai ateina šeimyna ne tik su keliais vaikais, bet ir su nešuliais – palieku jūsų fantazijai.

Kiek pavyko suprasti iš pokalbių su vietiniais – šalis turi dvi didžiausias problemas – AIDS ir karalių.

Romantinės egzotikos mėgėjų nusivylimui, pirmoji bėda yra palietusi bent trečdalį šalies gyventojų. Todėl ant palangės pasienio kontrolės punkte padėta prezervatyvų dėžė keistai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio.

Antroji bėda liečia visus šalies gyventojus. Svazilendas – paskutinė absoliutinė monarchija Afrikoje, o karalius nepasižymi nuosaikumu. Keturiolika žmonų, kurias tenka išlaikyti mokesčių mokėtojams, valstybės biudžeto painiojimas su savo kišene ir dar keletas kitų švaistūniškų nuodėmių, įskaitant perdėtą pomėgį aviacijai – nei viena šių priežasčių neprisideda prie spartesnio šalies vystymosi. Pavaldiniai apie karalių kalba su atlaidžia šypsena, nors labiau išsikalbėjus galima susilaukti ir griežtesnių monarcho vertinimų.

Beje, apie karalių. Pasiskaičius žiniasklaidą, galima susidaryti įspūdį, kad jis yra seksualiai susirūpinęs priekvaiša, neturintis daugiau ką veikti, tik kasmet tuoktis. Šiam įvaizdžiui labai pasitarnauja ir šiaip negausi informacija apie Svazilendą. Iš tiesų padėtis yra kitokia. Svaizai nėra vieninga tauta (nors ir labai mėgsta didžiuotis tuo, kad atsilaikė anglų spaudimui ir ne buvo nukariauti, o nuo britų kolonializmo išsigelbėjo išsiderėdami protektoratą, kuris iš tiesų labiau saugojo nuo agresyvių PAR būrų): juos sudaro dvylika ar keturiolika genčių. Karalius yra stabilumo garantas (čia kaip ir viskas tvarkoje, tokių pavyzdžių pilna, ypač chrestomatinis pavyzdys - Belgija). Tam, kad palaikyti stabilumą ir nei vienai genčiai neteikti prioriteto, karalius ... veda po kiekvienos genties atstovę. Taip ir gaunasi keturiolika žmonų. Beje, ne visos jos gyvena britų pastatytuose karaliaus rūmuose. Daugelis taip ir lieka savo gimtuosiuose mietuose ar kaimuose.

Šalį valdo ne vien karalius, bet ir karalienė motina ir žinoma – ministras pirmininkas. Piliečių renkamas parlamentas atlieka labai nedidelį vaidmenį, dėl ko Svazilendas yra kritikuojamas visų, kas bent kiek domisi demokratijos ir gero valdymo tema. Atitinkamai, valdančiosios šios trejybės portretai puošia visas valstybės įstaigas. Dar įdomu yra tai, kad iš anksto nežinoma, kuris iš karaliaus sūnų taps naujuoju karaliumi. Tai sprendžia genčių vyresnieji po karaliaus mirties. Šis sprendimas lemia ir tai, kas taps naująją karaliene motina.

Na ir pabaigai, amžinoji tema – kaip gi su Lietuvos įvaizdžiu užsienyje? Nors Svazilendo piliečių išsilavinimo lygis regione nusileidžia tik PAR, panašu, kad politinei geografijai dėmesio nėra skiriama itin daug. „Lifjueinija“ geriausiu atveju sukeldavo tik klausimą „where it is?“. Alternatyvūs atsakymo variantai paprastai kažkodėl atsiremdavo į „Slovenia?“ („Alemania?“ kraštuose, kur kalbama romanų kalbomis). Ir Svazilendas nebuvo vienintele pietryčių Afrikos šalimi, kur dominuoja tokio pobūdžio dialogas. Nežinau ar reikia iš to daryti išvadas, bet būdamas atsakingu už mūsų šalies įvaizdį užsienyje, aš susimastyčiau.
Liūtės Mbabnė. Centrinis bankas Nedraugiškas dramblys Gazelės - liūtų "greitas maistas"
Mbabanė Keep Mababane Clean Šalies valdžia Parko reindžeris
Gatvės turgus Lobombo lūšnos Autobusų stotis, Manzini Tradiciniai namai
Parlamentas Nacionalinis muziejus Raganosis Svazė
Didžiausia kelionės dalis - laukimas Bažnyčia Manzinyje Kraštovaizdis Kraštovaizdis vakaruose
Paprasti ir aiškūs gatvių pavadinimai Paminklas vietiniam krikščionybės skleidėjui, Manzinis Modernybė ir tradicijos su vietiniais
Vietiniai Begemotukas Autobusų stoties karalienė Paukščiai, kurie mezga savo lizdus
Svazis Erelis Pakelės stotelė Peizažas
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.