A PHP Error was encountered

Severity: User Error

Message: Smarty error: [in html/head.tpl line 34]: syntax error: unrecognized tag: dataLayer.push(arguments) (Smarty_Compiler.class.php, line 446)

Filename: smarty/Smarty.class.php

Line Number: 1092

A PHP Error was encountered

Severity: User Error

Message: Smarty error: [in html/head.tpl line 34]: syntax error: unrecognized tag '' (Smarty_Compiler.class.php, line 590)

Filename: smarty/Smarty.class.php

Line Number: 1092

Filipinai (Antra dalis) - mytrips.lt
Kelionės pasakojimai nuotraukos

Filipinai (Antra dalis)

Komentarai (0) Spausdinti
Aštuonios ryto, skubam paskui vietinį painiais takučiais, atsiprašau, painiomis gatvėmis, į kitą salos krantą. Čia jis mus „priduoda“ kitam vietiniam, su juo ir plauksime aplink salą. Pirmas sustojimas prie iš vandenyno išlindusių uolų. Viskas gerai, tik bangos čia didelės, arti uolų nepriplauksi, gali ir susižeisti. Plaukiam toliau. Va čia jau geriau, vandenynas čia ramesnis. Iš pradžių pamaniau, kad dilgčioja medūzų liekanos: tai čia dilgteli, tai čia. Nors pačių medūzų nesimato. Kiek paplaukiam dar arčiau kranto, o siaube, aplinkui knibždėte knibžda mažų, bet labai piktų medūzų. Greitai į valtį ir plaukiam toliau iš čia. Visa laimė, kad įgėlimai gana greitai praeina. Kol atplaukiam į kitą vietą, beveik ir nebeskauda. Mūsų gidas parodo, kur galima pamatyti nuskendusį senovinį laivą, na tik liekanas to laivo. Labai įdomu. Apiplaukiam dar gabaliuką salos. Čia jau mus išlaipina į krantą, poilsis. Vėliau, parodo: „ Pereisit šitą kalniuką, aš ten atplauksiu jūsų paimti“. Pasimaudom, pagulim pavėsyje, o kai atsibosta (o atsibosta greitai) lipam į kalną, kur mus turi paimti. Vos tik užlipam į kalną ir pamatom, kas už to kalniuko, užima žadą, grožis neišpasakytas. Įlanka. Iš abiejų pusių uolos, palmės, baltas smėlis ir smaragdinis vanduo.
Krantas iki vandens - smėlis, o toliau - akmuo. Žinoma, tokia vieta negalėjo likti nepastebėta. Kažkokie vokiečiai pastatė čia poilsiavietę. Pastatė 2012 metais, o po metų smogė Yolanda. Kai kurie statiniai išliko, tik stogo dalis nuplėšta, ar siena nugriauta, kitų statinių neliko visai, tik pamatai ir aplink betono ir plytų likučiai rodo, kad čia buvo kažkoks pastatas.

Štai ir mūsų valtis, plaukiame toliau. Vėl neriam į vandenyną. Rifas, pilna gyvybės, apačioje gyvatė plaukia, nors tarp mūsų ir jos atstumas nemažas, vis tiek nejauku kažkaip. Visa laimė, kad mums ne pakeliui. Gyvatė, pasirodo, labai nuodinga, tik neagresyvi. Šauniai prabėgo diena, ir čia man šauna mintis žvejoti. Klausiu ar galim susitarti dėl rytojaus nuplaukti kur nors pažvejoti. „Gerai“, sako vietinis, „Tik reikės anksti, jau kokią šeštą valandą išplaukti“. Na, šeštą tai šeštą. Sutariam. Šalia mūsų poilsiavietės veikia turgelis, tai vakarop ten ir patraukiame. Už turgelio didelė aikštė, kažkoks sujudimas joje. Groja muzika, stalai, balionai. Smalsumo vedini prieiname arčiau. Tuoj prie mūsų prisistato ir iškilmių kaltininkė, tiksliau ją atneša mums parodyti mama. Mergaitės krikštynos. Na, kaip į krikštynas eiti be dovanos. Pasirausiu kišenėje, surandu kelis banknotus: va ir dovana. O vaišėms paruoštas visas keptas paršelis. Aišku, su obuoliu nasruose.
Atsikelti ryte lengva, mat vos prašvinta, gaidžių chorai pradeda traukti savo giesmes ir jau niekaip nepamiegosi. Šįryt tai ne trūkumas, o privalumas, taigi plaukiam žvejoti. Ateinam prie valties, jau kapitonas mūsų laukia. Dar truputis pasiruošimo darbų, ir pirmyn, saugokitės žuvys, didysis žvejas atplaukia. Plaukiam ilgai, gal pora valandų, kaip ne kaip į rimtą žvejybą susiruošėm. Vidury vandenyno įkaltas stulpas, prie jo ir pririšam savo valtį. Koks stulpas? Kur? Tikrai taip, nemeluoju, plaukėm tikrai apie pora valandų, aplink jokio kranto nesimato, tik tas stulpas. Matyt žuvinga vieta, tai vietiniai ir įkalė stulpą, kad pažymėti vietą, na ir kad valtį būtų kur pririšti. Jau žvejojam abu su kapitonu gal kokią valandą, o žuvies kaip nėr, taip nėr. Ir pagaliau - štai ji pirmoji žuvis.
Tiesa, ne aš ją pagavau. Paskui plaukėm į kitą vietą ir dar į kitą, ir dar į kitą. Žodžiu, ar tai vėjas ne tas, ar tai srovės ne tos. „Plaukiam, sakau kapitonui, namo“. Grįžom apie pietus ir nutarėm nueiti į tą gražiąją įlanką. Kad nebūtų karšta, bent jau pirmą pusvalandį, va taip kaip stoviu, su rūbais ir basutėmis, palendu po dušu. Žinoma, čia tik aš taip pasielgiu, mano mieloji L gražiai susišlapina savo palaidinę, nugręžia ją ir tuomet apsivelka. Vis tik varvančiam eiti buvo smagiau.
Perėjom pagrindinį miestelį, priėjom pirmą kalvą: kalvos apačioje nepakeliamai karšta. Kai užlipi į viršūnę, vėjelis kiek atvėsina. Pamirškit apie šlapius rūbus - jie seniausiai sausi. Nusileidom nuo pirmos kalvos, papėdėje kaimelis. Už to kaimelio, vėl kalva. Už kalvos ir vėl kaimelis. Ir taip penkis kartus. Pagaliau atėjom į rojaus kampelį.
Kaip jau minėjau, kai kurie pastatai daugiau ar mažiau atlaikė taifūno šėliones, todėl vokiečiai pasamdė vietinius saugoti to, kas dar liko. Tiksliau, saugo viena šeima. Gyvenimas jų paprastas. Prisigaudo per dieną žuvies, dar kažkokių jūros gėrybių prisirenka vandenyne per atoslūgį. Nusiskina du kokoso riešutus. Va ir visas jų gyvenimas. Kadangi gerą pusdienį kartu visi „trinamės“, tai kaip ir susidraugaujam, bent jau šypsomės vieni kitiems. Sargo žmona klausia, gal norim kokoso. O tai ne, žinoma norim. „Gerai“, sako, „dabar vyras vandenyne kažką gaudo, kai grįš, tai įlips į palmę ir nuskins“. Bet mums kaip jau ir metas namo, sutariam, kad rytoj ateisim ir tada gausim savo kokosą. Ir štai jau rytojus, mes vėl perkopę penkias kalvas, mėgaujamės vaizdu ir vandenynu. Šiandien, lyg tyčia, pilna žmonių. Turistus atvežęs laivelis po piet susirenka savo žmogelius, liekam mes: vietiniai ir dar viena pora poilsiautojų. Metas pietauti, šeimos galva lipa į palmę skinti kokosų.
Nusiskina du sau ir vieną mums. Kai kokosas nuskintas tau asmeniškai - skonis jo nežemiškas. Po kiek laiko atneša mums ir perskeltą per pus kokosą, kad pasimėgautumėm, pačiu kokoso riešutu. Dieve, kaip skanu. Po kiek laiko, ateina tos kitos poros moteris, paklausti ar neturim degtukų, ir, tarp kitko, klusteli iš kur gavom kokosą. Pasakom, kad iš vietinių. Girdžiu, kaip nuėjusi prie jų prašo, ar negalėtų gauti kokoso. Atsakymas nustebina. Ne, atsako vietiniai, šiandien mes jau savo limitą išnaudojom, gal rytoj. Už kokosą mes sumokėjom, bet jei parduosi visus, ką tuomet valgysi pats?
Grįžtant namo vienoje gatvelėje matom, kaip du vietiniai ruošia savo gaidžius kovai. Nors tai tik treniruotė, vis tiek pamatom ką reiškia gaidžių kova.
Štai ir viskas - ryte į laivą, atgal į Maya, iš ten į Cebu.
Cebu susitarėme susitikti su Auste ir Algiu autobusų stotyje iš kurios toliau važiuosime jau vėl kartu į Oslob miestelį. Atvažiuojame į Cebu. Pasigauname taksi iki autobusų stoties, taksistas klausia, kur toliau važiuosim. Kai pasakom, kad į Oslob-ą, pasisiūlo su taksi mus nuvežti, sako stotyje daug žmonių. Na jau ne, su taksi tai tikrai nevažiuosim, dar ko. „Kaip norit“, sako. Atveža mus prie stoties, matom savo draugus, bet patekti į stotį negalim, stotis uždaryta. Dabar pats laikas viską paaiškinti. Šiandien ketvirtadienis, o ryt Didysis penktadienis prieš Šv.Velykas. Filipinai - krikščioniška šalis ir Šv.Velykos čia, labai didelė šventė. Visa šalis, dieną prieš Didįjį penktadienį, keliauja namo, pas artimuosius. Šiaip taip patenkame į stotį, susitinkame su draugais. Čia prie mūsų prieina viena iš stoties darbuotojų ir pasiūlo keliauti taksi. Kai parodo į eilę laukiančių į mums reikalingą autobusą ir pasako, kad vien čia reikės pralaukti apie 4-5 valandas, nori nenori, sutinkame. Iškviečia mums taksi ir kelionė į Oslob-ą prasideda. Ketvirtos, gal penktos klasės uždavinys: atstumas tarp Cebu ir Oslob – 100 kilometrų. Automobilio greitis 70 kilometrų per valandą. Per kiek laiko automobilis nuvažiuos iš Cebu į Oslob? Ir kiekvienas pasakys: žinoma, per penkias valandas. Atsakymas būtent toks. Košmaras. Pats tinkamiausias žodis kelionei apibudinti. Vien kol išvažiavom iš Cebu, praėjo valanda. Iki Kar-Kar važiavom dar pora valandų. (man irgi patiko miestelio pavadinimas Kar-Kar, kaip ir Lapu-Lapu). Toliau jau tapo truputį laisvesnis kelias, likusius kilometrus įveikėm gan greitai. Tą patį vakarą nuėjom prie bažnyčios, pasižiūrėjom pasiruošimą Didžiajam penktadieniui.
Vėliau aplinkiniais keliais patraukėm namo ir užėjom į dar vieną mažą bažnytėlę. Dirstelėjom į vidų, nes matėsi, kad viduje kažkas vyksta. Vos pamatę mus, vietiniai tuoj pakvietė užeiti į vidų. Ką gi, užėjom. Tiesa, pamaldos jau ėjo į pabaigą. Atsėdėjom iki galo ir čia įvyko keistas dalykas. Pamaldos pasibaigė, visi atsistojo, kunigė (čia liuteronų bažnyčia) ir visi vyresnieji išeidami ties mumis sustojo, paspaudė mums visiems rankas. Kai išėjom į lauką, dar kartą mums visiems padėkojo. Taip ir likom nesupratę už ką. Ankstyvą Didžiojo penktadienio rytą mes jau bažnyčioje, tiksliau, jos prieigose, nes patekti vidun sudėtinga. Na, gal ir nėra taip jau sudėtinga patekti mums. Kažkodėl, vos pamatę mus, užsieniečius, vietiniai tuoj moja ranka, ateikit, ateikit, rasim jums vietos. Bet, nesinori naudotis kažkokiomis privilegijomis šioje vietoje – lygūs mes čia ir dabar, visų mūsų šventė – Šv.Velykos. Po mišių prasideda iškilminga eisena.
Žinoma, ir mes prisijungiame prie procesijos.
Vakarop vėl mes prie bažnyčios: vyksta pasiruošimas rytojaus Kristaus Prisikėlimui. Žodis po žodžio ir mes jau įdarbinti. Algis vaikų chorui diriguoja, Austė su L pina gėlių girliandas, tik aš vienas be darbo šlaistausi. Apsimetu, kad viską filmuoju ir fotografuoju.
Pati Prisikėlimo šventė kur kas kuklesnė, negu išvakarėse buvęs Didysis penktadienis. Velykos baigėsi, tęsiam toliau savo programą.
Jei ne Šv.Velykų savaitgalis, tikrai nebūtumėm Oslob-e taip ilgai užsibuvę. Mat čia visi atvažiuoja tik pasižiūrėti ir kartu paplaukioti su bangininiais rykliais.
Štai ir mes jau valtyje, plaukiam gilyn, į vandenį, na ir kur gi tas ryklys. Ir čia iš gelmės tiesiai link manęs atplaukia Jis. Galėčiau rašyti, kad drąsiai atrėmiau jo ataką, apgyniau ir šalia buvusius nuo nuožmaus ryklio. Deja, deja. Sprukau link valties kaip užguitas šunėkas, nors puikiai žinau, kad bangininiai rykliai minta tik planktonu, o ką gali žinoti, gal šito maitinimosi įpročiai kitokie. Dar kiek laiko plaukiojom ir gėrėjomės šiais nuostabiais rykliais.

Vakare ateinam prie krepšinio aikštelės.
Reikia pažymėti, krepšinio aikštelių yra daug. Kaip ir pas mus, daug kur prie namų įrengtos krepšinio lentos. Daug ir tokių lentų.
Keli vaikinukai mėto į krepšį. Filipinuose krepšinis labai populiarus. Ir tikrai buvo smagu, kai įsišnekėjus su vienu iš žaidžiančių, jis pradėjo vardinti mūsų žymiausių krepšininkų vardus ir savaime suprantama, puikiai žino ir kur, ir kas ta Lietuva.
Tie kas skaitė kitus mūsų kelionių pasakojimus, gali toliau nebeskaityti, nes toliau seka tipinis veiksmas – motorolerio nuoma. Na kaip be jo. Čia kaip Boni negali būti be Klaido, ar Tomas be Džerio, taip ir mes kelionėje negalim be motorolerio. Lėksim pasižiūrėti vandens krioklio, o vėliau išsimaudyti. Na krioklys labai šiaip sau, mažoka vandens. Čia tik nuotraukose atrodo gražiai.
Važiuojam ieškoti gero pliažo. Kažkokiam miestelyje sustojam pasitikslinti kelio. Dar apie penkis kilometrus važiuoti. Ok, minam toliau. Jau ir dešimt nuvažiavom, jokiu paplūdimiu net nekvepia. Ir čia akį patraukia dar vieno krioklio reklama. Jis vos už keliasdešimt metrų. Ką gi, užsukam. Tuoj prisistato personalas, trumpas instruktažas, supratau tik tiek, kad mes du turėsim DU gidus. Dar kartą – mes du ir du gidai. Ne, nu visai kažkokia nesąmonė, kam iš vis tie gidai, patys galim viską apžiūrėti. Dar apie kažkokius penkis lygius pasakojo ir sako, kad neslidu. Bet kažkas viduj man sako, oi ne veltui tie du gidai ir svarbiausia – neslidu. Pirmas lygis - pora balų, kuriose net maudytis neleidžia. Antras, o gal trečias lygis - gal kokių keturių ar penkių metrų aukščio akmuo į kurį teks užlipti. Akmenyje iškirsti laiptukai kojai pastatyti, užlipti kaip ir nesunku. Bėda ta, kad akmeniu teka vanduo ir patikėti tom jų pasakom, kad neslidu, na nežinau. „O tu pabandyk“, sako man gidas, „pabandyk“. Kaip jau minėjau, užlipti gan paprasta, o atgal - dar ne dabar, gal sraigtasparnis atskris, gal kitu keliu grįšim. Pasiekėm finišą, lipom ant akmenų, čiuožėm į vandenį nuo jų - smagu, kad įveikėm ,atrodė, kartais neįveikiamus ruožus. Kito kelio atgal nėra, mes prie to pačio akmens, iš viršaus vaizdas visai kitoks nei buvo žiūrint į visą šitą reikalą iš apačios.
Nušokti neišeis, apačioj vien akmuo, gerai, draudimas yra, kaip iš po žemių girdžiu: “Sėsi tu pagaliau, ar taip ir stovėsim čia savaitę?“. „A, čia man sakot, gerai sėdu“. „Dabar kairę koją čia statyk, dešinę ranką čia, dešinę koją čia, kairę ranką čia“. Viskas dar paprasčiau nei užlipti, nors tu dar kartą užlipk ir nulipk.
Autobusu važiuojam iš Oslob į Cebu. Pro mažus miestelius ir žinoma pro Kar Kar. Iš Cebu į Lapu Lapu į oro uostą. Atgal į Manilą. Atskridom ne vėlai, apie ketvirtą po piet buvom Maniloje. Va ir atėjo laikas parašyti apie kainas iš ir į oro uostą. Vos išėjom iš oro uosto, iškart supratom - va čia tai pikas. Automobilių kamštis, nesimato nei pradžios, nei pabaigos. Ir priedo, visas šis srautas net nejuda. Apie kokį taksi už 250 ar 150 ar net 600 pesų čia gali eiti kalba? Kaip aplamai iš čia išsinešdinti. Aišku, nuo 1200 nuderėjom iki 1000 ir laimingi su private van išvažiavom į viešbutį. Kai po dienos iš viešbučio su taksi važiavom į oro uostą, sumokėjom tik 150 pesų, nes važiavom kai nebuvo kamščių.
Štai ir viskas. Ryt dar pasidairysim po Manilą ir namo. O kol kas: „Barmene, padaryk dar keturis romo su kola“.
Krepšinis Krepšinis Vaikai Laimikis
Už penkių kalvų Už penkių kalvų Kelias Už penkių kalvų
Kokosas mums Griuvėsiai Gražuolė Pasiruošimas
Oslob Šv. Velykos Procesija Ryklys
Choras Filipinai Filipinai Krioklys
Neslidu
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.