Europos atstumtoji arba ”pavojingas kelias” per Albaniją

Albanija. Visų linksniuojama, tačiau niekieno nepažįstama. Kodėl gi ten vykti? Todėl kad tai, viena iš tuščių vietų žemėlapyje. Pažiūrėkit į bet kurį Europos šalių vadovą, yra maža pilka dėmė, kurios nė vienas iš jų „neatveria“. Tokia Europoje yra Albanija. Be to ji yra pakankamai arti Kosovo ir Serbijos, kad visiškai išbaidytų tradicinius turistus.

Tad kas gi ta Albanija? Vietoj to, kad toliau bevaisiai narpliotumėm šią mįslę, nusprendžiame ją aplankyti.

Kadangi ramiai išsimiegot prieš tokį „žygį“ neįmanoma, tad 3val. nakties šokame į mašiną ir pradedame kelionę. Auštant paliekame Lietuvą, per dieną pravažiuojame Lenkiją, vakare įvažiuojame į Čekiją, o apie 22.00 jau stovim Austrijos pasieny. Tiesa leidimo tęst kelionę Austrijos pasieniečiai mums nenori suteikt, vos išgirdę, kad į Graikiją vykstam ne keltu iš Italijos, bet žemynine dalim per Albaniją.

Galbūt, kai šiuo metu skaitote šį pasakojima ši situacija atrodo absurdiška, tačiau 2003-aisiais Albanija vis dar buvo tarp nerekomenduojamų vykti šalių, apie kurią niekas nieko padoraus nebuvo girdėjęs, kaip tik apie praėjusio karo žiaurumus, klestinčią narkotikų industriją, nenutrūkstamus nusikaltimus, korupciją bei visur bujojančias Albanijos gaujas. Tad du jauni žmonės, šiaip sau išsiruošę į Albaniją, ir jokiais būdais neinantys į šnekas apie alternatyvius kelius, jiems matyt pasirodė daugiau nei įtartini. Už tat esame iškratomi nuo galvos iki kojų, o mūsų mašina - nuo stogo iki dugno... Ir tik neradę prie ko prikibti, pagaliau praleidžia. Nors tai dar toli gražu nebuvo pabaiga akistatos su Austrijos pareigūnais. Visą kelionės dalį nuo Austrijos pasienio iki Vienos buvome be jokios aiškios priežąsties stabdomi policijos ir kratomi, kol galų gale nuovargis ir nervai paima viršų bei sustojome neplanuotos nakvynės Vienoje. O taip norėjosi pasiekti Kroatiją... Ėch!

Tokio austrų „dėmesio“ dar niekada nebuvome sulaukę. Net ir tais laikais, kai lietuviai didžiuliais būriais vykdavo čia nelegaliai darbuotis, būdavo kratomi ir nepraleidžiami pasieny, - net ir tada, Austriją pravažiuoti mums nekildavo net menkiausių problemų. Bet deja ne šį kartą. Šį kart turėjome ištvert visą kliūčių barjerą. Negi viskas dėl tos Albanijos? Turbūt atsakymo į šį klausimą niekados negausime. Vienintelį, ką atsimenu, tai nuolatinius Austrijos pareigūnų perspėjimus – „It‘s a dangerous way“ ir mūsų tvirtą „we know“. Nors ką mes ar jie žinojome apie tą „dangerous way“? Iš tiesų - nieko. Bet bent jau mes buvom vedini noro sužinoti, todėl ryžtingai laikėmės savo tikslo ir ansti ryte tęsėme savo kelionę ir mūsų džiaugsmui - be jokių praeitos nakties nuotykių.

Šiek tiek po 7.00 kirtome Slovėnijos pasienį, o prieš 8.00 įkritome į mano mylimosios Kroatijos glėbį. Aš nebūčiau aš, jei leisčiau sau imt ir ramiai pravažiuoti šį nuostabų pasaulio tašką. Ne. Trumpas poilsis ir nakvynė Kroatijos pajūry buvo be jokių derybų suplanuota. Lygiai taip pat kaip ir kelionė per Kroatiją ne autostradomis, o taip mūsų pamėgta, be galo vaizdinga pajūrio magistrale. O vakare, berymodami prie Adrijos jūros pirmą kartą sudvejojame savo planais tęsti kelionę. Čia visada taip gera...

Štai dėl šių priežasčių į Juodkalniją įriedame tik kitos dienos popietę, o dėl siaubingai vingiuotų kelių išsiraičiusių per visą pajūrį, vėliau - ir kalnų grandinių šlaitais, nakvynės neplanuotai stojame dar ir Podgoricoj. Kažkodėl nujautėm, kad naktį įvažinėt į Albaniją būtų ganėtinai neprotinga. Kas žino, kas mūsų ten laukia? Turbūt ir neklydome. Riedant rytinės saulės ir bruzgynais padabintu siaurutėliu keliu link Albanijos palei Škodres ežerą, garbės žodis, norėjosi stot, apsisukt, bei vis dėl to ramiai praleist atostogas Kroatijoj. Naktį galbūt būtumėm taip ir nusprendę... O dabar štai jau dvi valandas rymau mašinoj Božaj pasieny ir skaičiuoju pro šalį riedančias mašinas: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10... n, n+1... Dieve, mes tikrai beldžiamės į senų Mersedesų šalies vartus. Negana to, kad pro šalį rieda vien senučiukai Mersedesai, tai dar ir 90% jų visi – balti. Reginys įspūdingas, bet per tiek laiko ir jis pabosta. Palieku vairuotojo vietą ir nužingsniuoju link durų už kurių daugiau nei prieš dvi valandas pareigūno vedinas dingo mano vyras.

Radau abu juos palinkusius virš didžiulės krūvos popierių ir tuoj pat susilaukiu nevilties kupinų žvilgsnių. Pažvelgiu į pildomas deklaracijas. Ooooo, nuostabu – viskas albaniškai. Angliškai be mūsų niekas nė bum bum? Aišku. Gal lietuviškai pabandyt? Pakišam 24 Eurus tariamo „turistinio mokesčio“ ir galų gale muitininkas perima iš mūsų popierius. Pasklaido, pavarto, iš akių ir drebančių rankų suprantam kad nieko nesupranta, bet rodos su tais Eurais šis popierių košmaras stebuklingai baigės atidedant juos į šalį. Tad paima mūsų pasus, ima vieną štampuką, įdeda štampo kontūrus, nugriebia kitą ir įspaudžia herbus, nustveria dar trečią - įspaudžia datą ir dar čiumpa tušinuką ir pataiso nevykusiai įspaustas datas. Ką galiu pasakyt? Įspūdingas procesas! Staiga prisistato valytoja, užkelia koją ant stalo, atsmaukia beveik iki viršaus savo kelnes ir pasiūlo paspoksot į jos žaizdas. Įspaudžiame į virpančias muitininko rankas dar 5 Eurus, kad tik greičiau visas šis košmaras baigtųsi ir galėtumėm sprukt iš čia.

Pagaliau! Esame pirmieji Lietuvos turistai kirtę šią muitinę ir... mes Albanijoj!!! Tiesiog dalinamės tarpusavy muitinėje patirtais įspūdžiais ir riedam albanišku keliu. Tik neilgai taip. Staiga kertu ant stabdžių nes į kelią išlėkė krūva kiaulių. Ir iš kur jos čia taip? Aplink vien brūzgynai. Po kelių minučių kirtimą pakartojame, kadangi kelią pastoja gvardija vištų. Matau bus ne liūdna. Tad atidžiai riedame keliu toliau, kol kelias tampa lopais padegtu keliu, vėliau duobėmis padengtais lopais, o dar vėliau žvyro duobėmis su kai kuriais asfalto likučiais. Taip nepastebimai galų gale ir dingo asfaltas. Po to tarpais vėl atsirasdavo jo liekanos, po to vėl dingdavo... Prisiekiu, dar tokių kelių nesu niekur mačiusi. Turbūt albanai ir varinėja Mersedesais, nes jų vienintelių pakabos gali tokius kelius ištverti. Tačiau, kas įdomiausia ir labiausiai neramina, nuo to laiko kai įvažiavome, dar nematėme nė vieno kelio ar dar kokios kitokios nuorodos. Albanijos Šiaurinė dalis yra ta, kur turistams yra siūloma neužklyst, o ką jau kalbėt apie pasiklydimus. Visi informacijos šaltiniai perspėjima vengti Škodres miesto, jo apylinkių, bei visos Šiaurinės Albanijos dalies, dėl nestabilios regijono padėties ir ginkluotų užpuolimų. Bet negi yra kitas pasirinkimas, kaip tik kirsti Škodres? Ne. Mes esame susitaikę su šia mintim, bet jokiais būdais nesusitaikę su pasiklydimu šioje dalyje. Laimei taip neįvyksta ir mes net patys pradžioje to neįtardami įriedame į „bauginantį“ Škodres. Tai suprantame iš tankynės trobų bei krūvos palei kelią besirikiuojančių ir spoksančių žmonių. Netrukus skylėtose gatvėse pasirodo ir daugiau mašinų. Nu ačiū dievui. Vis kažkiek jaukiau. Bet sėdint vyšninėj Mazdoj, kuri tarp baltų senų Mersedesų traukte traukia visų dėmesį, pasijaučiame vėl nesmagiai. Taip nepastebimai į eismą po truputį įsimaišo vis daugiau triračių sunkvežimiukų, asilų, pakinkytų arklių su per odą persišviečiančiais griaučiais, pakelėse besiblaškančių bandų avių ir ožkų, kurios rodos čia pat skerdžiamos ir išdarinėjamos. Prisiekiu, aš pirmą kartą buvau taip šokiruota ir pirmą kartą užsispaudžiame mašinos dureles bei užsidarome langus. Ir toliau kelionę tęsiame aklai. Ir toliau nėra jokių ženklų, šviesoforų ar kitokių kelio nuorodų. Už tat prieky pastebime lygiai tokį patį, lyg balta varna tarp mersedesų besiblaškantį pežuką itališkais numeriais ir prisiklijuojame prie jo. Tas džiaugsmas trunka neilgai, bet vis šis tas... Eismas gatvėje vyksta ekstremaliomis sąlygomis, be jokių rašytinių taisyklių. Laviruojam tarp įvairiom kryptim ir pusėm varinėjančių Mersedesų, kaulėtųjų arklių, asilų, motorolerių, dviračių ir žmonių. Esu skaičius, kad iki 1990 metų teisę vairuoti Albanijoj turėjo tik aukščiausi šalies pareigūnai. Visiems gyventojams suteikus tokią teisę nuo 1990 metų eismas gatvėse vyksta ekstremaliai, bet man labiau čia tiktų žodis katastrofiškai... O visų baisiausia, kad visi visur ir visada pypina. Tiek signalinimo, kiek girdėjome Albanijoje, tikrai nebuvom girdėję per visą savo gyvenimą ir tikriausiai nebegirdėsime per likusį. Tai nebuvo pietiečiam būdingas signaliniams, dažniausiai perspėjantis apie tam tikrus eismo įpatumus, Albanijoj tai - maniakiškas, girdimas visur ir visada. Be signalkės albanas – visiškas niekas. Aš vis dar stebiuosi, kad šis garsas manęs nepersekioja naktiniuose košmaruose.

Anyway, kokie buvom laimingi, kai po keliolikos minučių visokeriopo šoko, horizonte pasirodė daugiaaukščiai namai, dingo visa pakelės fauna, atsirado parduotuvių iškabų, kelios kavinės ir šiek tiek daugiau, lyg į didžiausią pasaulio stebūklą, nebespoksančių žmonių. Supratome, kad tai neabejotinai centras. O tai reiškia, kad ir toliau riedame teisinga kryptim. O be to, čia jau ir daug jaukiau. Vėl įsidrąsiname prasidaryti langus.

Pastebimai Škodres yra komunistinis miestas bandantis atrasti save kapitalistinėje eroje. Jis purvinas ir beasmenis su chruščiovkėmis nusagstytomis kabelinių lėkščių. Miesto centre atsimušėme į pagrindinį žiedą su masyvia statula jo centre, pastatyta ant dar masyvesnio akmeninio pagrindo „Žmonių heroizmui ir jėgai“. Visiškai netoliese ant kalvos stovi pilis, geriau žinoma kaip Rozafa tvirtovė.

Dešiniau jos - Škodres ežeras. Rodos per visas šiukšles neįmanoma nei iki jo krantų dabrist, nei iki Rozafos prasiirt. Tai iš ties ne turistinis miestas ir vargu ar tokiu taps artimiausiu metu. Nors perspektyvų galima įžvelgt... Tačiau kol kas man labai gaila, bet apie Škodres nieko labai gero negalėčiau pasakyti. Tiesa, niekada nesigailėjau, kad čia nors ir pravažiuojant, bet pabuvau. Matyt adrenalinas kaltas. Nes jei vėl pasitaikytų proga pakartot tai, pakartočiau. Gal būt šį kartą jau ir drąsiau. Galbūt ir per šiukšlių krūvas į Rozafą pakilčiau, į kavinukę užsukčiau, po Škodres su nematoma valtim paplaukiočiau...

Kelio lopiniais ir duobėm riedam toliau. Spėkit nors vieną kelio nuorodą jau sutikom? Ne. Bet rodos jau įpratom ir be jų. Prie ko neįpratom tai, nuolatos iš pakelės bruzgynų išlendančių kamufliažinių asmenų, nuo galvos iki kojų apsiginklavusių automatais. Kokią jie funkciją šioje šalyje atlikinėja, taip ir liko neaišku, bet lengviau atsikvėpėme, kai likus ~20km iki Tiranos, įriedėjom į judresnį ir nauju asfaltu padengtą kelio ruožą. Tikras atokvėpis ir mašinai ir patiem mums. Nors vaizdelių ir čia prisižiurėjom, kaip automatais apsiginklavę vyrai iš mašinų traukia žmones... Tolimesnė jų istorija neberūpėdavo, nes koja pati stipriau paspausdavo gazo pedalą ir be atsigręžimo nulėkdavo tolyn... Ir stebūklas – sutikome pirmąją kelio nuorodą Albanijoje – draudimą lenkti – su stilizuotais mersedesais fone!!! Nerealiai!!! Šis faktas garantuotai nurungia net ir Juodkalbijos benzino markiravimo įpatumus, kai jis yra skirstomas ne į 91,92, 95 ar 98, o „For BMV“, „For Audi“, tarp kurių savaime aišku „For Mazda“ neatradome...

Mūsų kvailos ovacijos sustiprėja pamačius dar vieną ženklą leidžianti važiuot ne daugiau nei ant 80 (cha, tarytum čia tokiais keliais ir ant tiek įmanoma būtų...), ir pačiam Tiranos centre sutinkam paskutinį ženklą iki pat pasienio – pagrindinis kelias.

Tirana - klasikinė komunistinė sostinė, po truputį bundanti iš miego. Darbai vyksta, nors dalis miesto vis dar – apdulkėję blokiniai namai, o kita dalis analogiškų ofisų eilė trijų juostų bulvare, kuriuos puošia tik horizonte išnyrantys kalnai. Tai - vis dėl to sostinė. Ir pagal Škodres ji tikra gražuolė.

Geriausiai ekskursiją po Tiraną pradėt nuo Skenderbergo aikštės pačioje miesto širdyje, o ją supa visos miesto įžimybės. Tai ir Skėnderbergo statūla, sena mečetė, Tiranos laikrodžio bokštas pastatytas 1830 metais, antropologinis muziejus, Kongresų rūmai, Nacionalinė biblioteka, Nacionalinis istorijos muziejus, kuris yra didžiausias visoje Albanijoje, na ir žinoma Kultūros rūmai. Ko jau nebepamatysite Tiranoj, tai kadaise čia stovėjusios didingos statūlos Enveriui Hoksai, ilgamečiui šalies diktatoriui. Ji buvo nugriauta, sugrįžus į šalį tariamai demokratijai. O nuo, už upės stovėjusio, jo muziejaus nulupta raudona žvaigždė ir pastatas pertvarkytas į diskoteką.

Mieste daug užsieniečių. Tačiau nė vieno iš jų turisto. Daugelis jų diplomatai, užsienio firmų tarnautojai, pagalbiniai darbuotojai ar misionieriai. Tad vieniems trainiotis nors ir po sostinę, taip pat nebuvo labai smagu, ypač kai kiekvienas mūsų žingsnis, buvo palydimas krūva smalsių žvilgsnių. Dabar suprantu, kaip jaučiasi tie, kurie yra nuolatos persekiojami, prie kurių nuolatos kabinėjamasi ir kuriuos nuolat bado pirštais. Jausmas nėra malonus, nors ir kvėpuojame čia daug lengviau. Bet faktas buvo tas, jog pergalvojau savo slaptą mintį sėsti Tiranoj į autobusą ir nuvykti pasižvalgyti po Kosovą. Netgi nusprendėme, kad Tiranoje ar kurioje kitoje Albanijos dalyje nakvynės alternatyva mūsų nebežavi. O kadangi Tiraną ir taip jau apžiūrėjome, tad pasitarę nusprendžiame dar šiandien bandyt pasiekti Graikijos pasienį.

Tad riedame toliau. Pakylame aukštai į kalnus. Kelias driekiasi ne tik kad jų šlaitais, bet tiesiog viršūnėmis. Abiejose pusėse serpentinai. Kelio apsaugų – jokių. Retkarčiai širdis tiesiog kulnuose daužosi, bet atsiveriantys vaizdai gniaužia kvapą. Pirmą kartą važiuojame ir mėgaujamės nuostabiomis panoramomis, palikdami visas išgyventas baimes už nugarų.

Kalnai nusagstyti įvairių dydžių bunkeriais... visa galybe jų... Jie buvo pastatyti komunistiniais laikais, kad apgintų šalį puolimo atveju ir yra išbarstyti visur. Ir visur kliūna. Matyti juos sustatytus net pačiose neįtikinamiausiose vietose tai - be galo keistas reginys ir šis reginys - unikalus vien tik Albanijai. Dar daugiau neįtikėtinai tai, jog apžiūrėjus juos iš arčiau, pastebėjome, kad jokios atsitraukimo galimybės iš jų mūšio atveju nebūtų. Kažkodėl tikėjausi, kad bus požeminiu būdu vienas su kitu sujungti. Tačiau klydau. Pasirodo įlindęs čia esi visiškai įkalintas šioje vietoje.

Taip po truputį vis labiau susipažindami su Albanija, riedame toliau ir po dviejų valandų tokios kelionės, kalnų slėnyje išnyra Elbasanas. Leidžiamės žemyn. Jo prieigose mus pasitinka gigantiška Elbasano cemento gamykla. Rodos ji yra apsupusi visą miestą. Privažiuojame didžiulę sankryža, tradiciškai be jokių nuorodų (jei ir toliau intuicija dirbs 100% pajėgumu, tai tuoj pradėsiu manyt, kad jų iš vis ir nereikia), bet su tvarką bandančiu įvesti pareigūnu viduryje. Reginys vėlgi vertas milijono. Netyla jo švilpukas, nenustoja mosuotis lazdelė, o visiem jis nė motais. Kiekvienas bandymas priversti paklusti vairuotojus taisyklėms – beprasmis. Už tokius ketinimus policininkas yra aprėkiamas ir tiesiai palei veidą jam yra brūžinama garsioji pirštų kombinacija, kai visi pirštai yra į delną sulenkti ir vienas vidurinysis į dangų spokso. Nice. Gražu žiūrėt į policijos bejėgiškumą. Šiaip ne taip įvažiavę į žiedą ir vengdami būt palydėtais lygiai tokiais pačiais gestais, kelio klaust nestojame. Sustojame prie pakelėj rymančio senuko. Kadangi jau supratome, kad anglų kalbos žinios čia bevertės, tiesiog iškišame žemėlapį ir baksnodami į sekantį mietą klausiame ar vykstame ta kriptimi. Senukas pakraipo galvą. Tad mes sukamės ir važiuojam atgal, kol galų gale privažiuojam aklavietę. Ir tik tada atminty atsigamina perspėjimas, kad Albanijoje galvos purtymas reiškia ne „NE“, o „TAIP“. Tad dabar jau ramiai sukamės atgal ir judame ta pačia kryptimi, kaip ir pirmą kart. Tubūt tikrais keistuoliais pasirodėme senoliui...

Elbasanas labiau industrinis, o ne turistinis miestas, tačiau ir čia yra ką pamatyti. Miestą juosia siena pastatyta IV amžiuje, kad gintų jį nuo tuo metu nuolat puldinėjančių barbarų, o XV amžiuje ji vėl buvo atstatyta Sultono Mohamedo II įsakymu. Miesto centre taip pat yra išlikusios XVII amžių menančios turkiškos vonios.
Kadangi mūsų laikas yra ribotas, tad ilgai neužsibūname ir mašina iriamės miesto gatvėmis toliau. Išlydi mus iš čia ilgas, tamsus tunelis užverstas keliom pėdom šiukšlių. Jis yra tiesiog išskaptuotas kalno uoloj ir niekaip neapdailintas ar apšviestas, vėdinimo sistemų net neminint. Praktiškai melžiamės, kad ant nieko aštraus neužvažiuotumėm ar niekas iš priekio neatvažiuotų, nes tiesiog taip paprastai imt ir prasilenkt tikimybė būtų labai menka. Bet kaip matot Albanijoj fortūna yra mūsų pusėj. Atkarpa skirianti mus nuo Graikijos vis trumpėja. Ye. Po to kai dar pora virukų vos neišsiverčia iš autobusiuko priekabos, spėjau susiprast, kad esu vienintelė vairuojanti moteris šioje šalyje ir jiems tai neįtikėtinas reginys. Na linksminkitės, kol galit. Ant kulnų lipanti demokratija netrukus įsikiš ir įvykdys savo pokyčius. Kai galų gale pabosta, lyg zoologijos sodo žvėreliam linksminti „žiūrovus“ lenkiame ir skriejame toliau. Po kaire pasirodo didžiausias ir giliausias Balkanų ežeras Ohres... Tiesa stebina, kad jis lygiai taip pat kaip ir Skodrės – tuščias. Jokių valtelių, jokių poilsio aikštelių, jokių poilsiautojų ar ežere besimaudančių žmonių. Nieko. Situacija šiek tiek skiriasi Pogradec‘e - žymiausiame Albanijos kurorte, tačiau mes jame jau nestojame. Tuoj leisis saulė, o sutemus norime važiuoti saugiais Graikijos keliais. Tad lygiai taip pat praskriejame Korča ir jau autostradiniu keliu netrukus pasiekiame Bilisht, kur mūsų kelionė Albanijos keliais pasibaigia.

Šiaip visa šios dienos kelionė per Albaniją buvo truputį bauginanti, tačiau labai lavinanti bei svarbi mūsų gyvenime. Turėjom galimybę išvysti šalį atstovauja pačia žemiausią Europietiškos Visuomenės dalį jos nuopolio etape. Prieš atvykstant, priskyrėm Albaniją antrojo pasaulio šalims, tačiau tai ką pamatėm, ją skambiai įterpia tarp trečiojo pasaulio valstybių. Kas dėl to kaltas iki šiol niekas turbūt tiksliai neatsakys. Etninė sudėtis? Vargu, kai etninė grupė - viena. Vyriausybė? Piramidinės schemos ar anarchinis periodas prasidėjęs joms sugriuvus? Kumunistinė praeitis ir jos kultura? Europoje turim pavyzdžių, kad tai - ne priežąstis. Tai kas gi?

Na bent jau dabar aišku kodėl visuose Europos vadovuose vis dar egzistuoja ta pilka dėmė.