Džiaugsmo ir baimės ašaros pušies viršūnėje

Intro

Likus vos mažiau nei mėnesiui iki ilgai lauktos kelionės, visai netikėtai ant stalo nugulė keli pakvietimai apsilankyti Tarzanijos pramogų parke. Nors skamba baisiai viliojančiai, bet prisipažinsiu iš karto - aš siaubingai bijau aukščio. Nepaisant to, kad vaikystėje visai ramiai ir net nesilaikydama rankomis beveik kasdien čiuoždavau daugiabučių laiptinių turėklais, su metro pločio praraja tarp jų, nuo aštunto iki pat pirmo aukšto, bet matyt, kad su amžiumi ateina, kažkokia durna psichozė ir kažkuriame etape tarp 20-ties ir 30-ties užėjo kvaila aukščio baimė. Laikas nuo laiko vis dar su ja pakariauju, nušokdama nuo vieno ar kito mažesnio tramplyno į vandenį, bet iš didesnio aukščio į apačią ilgai ir ramiai žiūrėti nebegaliu. Atrakcionų parkai beveik išnyko iš mano lankytinų objektų sąrašo, o apie leidimąsi turėklais... - vos pagalvojus apie tai negera darosi. Jau sėdėdama and Olimpo ir įsikibusi į jo tvirtas uolas kaukiau, kad eina po velnių tas aukštis. O ką jau kalbėti apie skrydžius lėktuvu, kai kiekvienas pakilimas man – ilgas, didelis stresas.


Susumavus visus rizikos faktorius, kad aktyviai besikarstant visai nemaža tikimybė, jog gali kažkas lūžti, išnirti ar išsisukti ir taip visa ilgai planuota, jau greitai įvyksianti kelionė gali vienu mostu nueiti šuniui ant uodegos ar bent jau gerokai apkarsti, protingiausiai atrodė išeitis - apie šiuos pakvietimus pamiršti. Bet negi imsim ir taip lengvai leisim geram dalykui pražūti? Netrukus vaikas iškeliavo pas senelius, o tėvai su draugais patraukė į Tarzaniją.


Puikios gamtos ir gyvūnijos apsuptyje

Tarzanijos pramogų parkas įsikūręs labai vaizdingoje vietovėje Alytaus pašonėje, prie Nemuno. Jis apsuptas ilgaamžio pušyno ir stačių skardžių. Palikę mašiną stovėjimo aikštelėje, iš tolo nužvelgę kelias kliūčių trasas ir atsainiai įvertinę, kurias įveiksime, o į kurias nė kojos nekelsime, laiptais nusileidome prie apačioje tekančio šaltinėlio. Net žadą praradau, kai priekyje keliavusi draugė vos per milimetrą neužmynė, takelio viduryje įsitaisiusios, apmirusios ir jos nepastebėtos gyvatės. Taip ir nespėjau nė myktelti, kol nepražingsniavo. O aš taip ir likau stovėti nejudėdama, kaip ir mano pastebėtas objektas. Vienu metu dar pagalvojau, kad tai parko triukas ir sustingusi gyvatė dirbtina, bet visa ši iliuzija netrukus subliuško, gyvatei pliaukštelėjus savo dvišakiu liežuviu ir patraukus savais keliais. Pagaliau maniškis gal turės naują nuotykinių pasakojimų herojų, nes iki šiol jo mėgiamiausia yra apie tai kaip Kroatijos kalnų krioklyje maudžiausi su gyvatėmis. Gerokai atsibodusi ir labai jau perdėta istorija, nes gyvatė buvo tik viena ir ji visai nesimaudė su manim. Tiesiog mums atvykus prie krioklio sutrikdyta, išsigandusi ir ieškodama, kur pasislėti nuskuodė į vandenį, kur vėliau maudžiausi. Galiu garantuoti, kad nesu visiškai pačiuožusi ir kai aš ten maudžiausi, jos jau ten nė kvapo nebuvo. Bent jau nesimatė... Anyway, su tuo įvykiu man ramybės jau visą penkmetį, o gal ir daugiau neduoda.

Grįžkime prie mūsų sutiktos gyvatės Tarzanijoje. Parvažiavusi namo ir pagooglinusi Lietuvoje gyvenančių gyvačių paveikslėlius, teko išsiaiškinti, kad tai viso labo gluodenas arba dar kitaip vadinamas geležine gyvate, kuri net nėra gyvatė, o paprastutis, bekojis, nenuodingas ir beginklis driežiukas. Teko trint iš vaizduotės visus, "o kas būtų jei". O štai gamtos pažinimo pamoka išėjo nebloga. Nuo šiol gluodeną tikriausiai atskirsiu.

Parke taip pat gyvena prijaukintas varnas. Apie tai skelbia stendas ties įėjimu į Tarzaniją. Bet mums jo sutikti nepavyko arba tiesiog nepastebėjome, nes buvome labai labai labai užsiėmę ir varnų „šaudyti“ neturėjome laiko.

Palei Nemuną parke yra įrengtos pavėsinės su laužavietėmis, žaidimų aikštelės, kabo mano mėgiama atokvėpio vieta - hamakas, veikia lauko kavinė. Graži, jauki aplinka. Net ir neplanuojant aktyviai pramogauti ar karstytis Tarzanijos trasomis - čia puiki vieta praleisti laisvadienį. Šalia teka Nemunas, kuriame galima išsimaudyti, o greta pavėsinių yra įrengta trasa mažiems vaikams nuo 3 iki 7 metukų. Taip kad drąsiai galėjome pasiimti ir saviškę. Tik tiek, kad turint tokį „rankinuką“, kažkam iš mūsų tektų ją prie tos trasos sekioti ir savų pramogų mažai ragauti. Todėl visai nesigailėjome, kad šįkart pabuvome tokiais savanaudžiais.


Instruktažas ir praktinis žinių patikrinimas

Tikriausiai, visus lankytojus pirmą kartą vykstančius į tokio pobūdžio parką ir ketinančius savo sveikatą, o gal net ir gyvybę pakabinti ant virvių, pirmiausia neramina klausimas, kaip taip greitai įgauti visus reikiamus įgūdžius ir ar jų užteks, kad išlikti saugiam. Bent jau man tokie retoriniai klausimai tikrai nedavė ramybės. Tačiau galiu patvirtinti, kad visus įgūdžius lengvai ir paprastai pasisėmėme palaipsniui, per praktiką, išklausę instruktažo, o po to ir pirmojoje įveiktoje trasoje.

Žinoma, prieš įleidžiant į trasas, kiekvieną parko lankytoją patyrę instruktoriai pakrauna teorinėmis žiniomis: kaip elgtis, ką daryti vienoje ar kitoje situacijoje, ką veikti su kiekvienu prie jūsų diržo prikabintu karabinu (kabliu), kaip juos kabinti bei kur. Netgi parodo praktiškai ant čia pat tarp medžių ištemptų lynų ir kiekvienam liepia pakartoti. Mano pirmosios neatidaus klausymosi kliauzos įvyksta jau šioje vietoje. Todėl, kai jau asmeniškai pakartoja, klausausi atidžiai, savo klaidas įsimenu gerai ir niekada jų nebekartoju. Bet kylant į kalną vis vien nepalieka ramybėje baimės kupina mintis, kaip dabar visko nesumaišyti ir vienu metu praryti bei teisingai suvirškinti visą tą nemenką naujos informacijos kiekį ir pagaliau pradėti pasikliauti tomis prie juosmens pritvirtintomis virvėmis.

Visi šie nuogąstavimai buvo beprasmiai. Visą naują informaciją puikiai patikriname neaukštai įrengoje pirmojoje trasoje, kurioje pirmą kartą savarankiškai išbandome ir įtvirtiname visus naujus įgūdžius, kurių prireiks aukštesnėse ir tolimesnėse trasose.

Jei kam nors vis dar neramu, tai kad visiškai nuraminti ir paraginti patiems nuvykti ir išbandyti šią pramogą, galiu pridurti, kad apačioje trasų visada budi patyrę instruktoriai, todėl jei nesate tikras kaip ir ką, kurioje nors atkarpoje daryti, visada galite paklausti jų. O jei kuri nors pasirodo pernelyg baisi ar nebesugebate jos įveikti, jus be problemų tuoj pat nukels. Tad pirmyn.


Tarzanijos trasų ypatumai

Mano aukščio baimė buvo išgydita jau pirmojoje trasoje. Matyt ji dar buvau nechroniška ir jai reikėjo tik gero sukrėtimo. Vienu ar kitu atveju, kabant medžiuose ir lyg robotui dirbant su diržais, nebuvo kada apie ją galvoti. Todėl greitai pagauta azarto įriausi vis toliau ir troškau vis daugiau. Greitai atsiskleidė ir įdomiausios, ir nemaloniausios atkarpos. Pradžioje atrodę baisiausios - pasirodė esą linksmiausios, o visai iš pirmo žvilgsnio nekaltose - atradinėjau savo silpniausias vietas. Šioje trasoje garantuotai užsitvirtino visos naujos kopinėjimo žinios ir įvaldėme rankose laikomus naujus, iki šiol visai nepažįstamus įrankius. Lengvai, teisingai ir be klaidų įveikus pirmąją trasą, atėjo pasitikėjimas savimi, savo jėgomis ir netgi tomis virvėmis. Todėl ilgai negalvodami iš geltonosios trasos skubėjome į antrąją – žaliąją, įrengą jau 1-13 metrų aukštyje.

Ji buvo gerokai aukščiau, bet adrenalino kiekiu mažai kuo skyrėsi nuo pirmos. Kliūtys įveikiamos nesunkiai ir joje buvo net trys mano jau pamėgti nusileidimai. Šioje vietoje jau tvirtai suvokiau, kad jei ir neįveiksiu likusių trasų, į skrydį virš Nemuno trūks plyš užsiropšiu.

Trečioje, mėlynojoje trasoje jau teko pralieti prakaitą. Tiesą sakant, tokią karštą dieną jis jau seniai buvo liejamas, bet šioje trasoje dėl visai kitų priežąsčių. Ji jau reikalavo pastangų ir jėgų. Kai kurios kliūtys buvo sudėtingos, bet tuo pačiu metu malonios ir pamažu dar viena trasa buvo sėkmingai įveikta. Paradoksas, toks, kad su šia trasa įveikėme tas kliūtis, į kurias atvažiavę prie parko sakėme, kad neisime ir į kurias už jokius pinigus mūsų ten neįkels. Ropinėjant vietoje viskas pasirodė esant kitaip ir per atstumą susikurti barjerai nukeliavo užmarštin.

Paminėdami tokį pasiekimą, nusileidžiame trumpam atokvėpiui prie Nemuno ir atšvenčiame tai su koka-kola rankose. Ketinome užkąsti kavinėje kepamų čeburekų, bet gavę atsakymą, kad teks palaukti 15 min., o po to dar 10, tai nusprendžiame per tą laiką verčiau įveikti dar vieną, mūsų kelyje jau ketvirtą - raudonąją trasą.


Visas jėgas išsiurbusi atkarpa

Raudonosios trasos aukštis kinta nuo 1 metro iki 19. Nieko ypatingo su kuo nebegalėtumėme susitaikyti, todėl ją pradedame drąsiai ir linksmai. Pirmos dvi kliūtis įveikiamos be ypatingai didelių pastangų, o štai po trečiosios aš beveik raudojau, viršuje apsikabinusi pušies kamieną. Ką tuomet galėjau žinoti lipdama ant pirmojo išilgai kabančio rąsto, kad jie iš manęs atims tiek jėgų, pridarys tiek nemalonumų ir paliks be kvapo ir drebančią, tvirtai apsivijusią pušies stiebą ir nenorinčia toliau niekur pajudėti. Bet viskas nuo pradžių.

Pirmoji padaryta klaida įveikinėjant šią atkarpą - tvirtai laikytis įsikibus į apsauginį lyną, vietoj to kad naudotis kliūčių virvėmis. Šią klaidą greitai supratau ir pasistengiau ištaisyti. Bet, kaip pasirodo aš turėjau nemažą problemėlę, dėl kurios negalėjau vis dėl to paleisti apsauginio lyno: po trumpos mūsų pertraukėlės pamiršau susirišti plaukus, kuriuos privalu susirišti lipant į trasas ir dabar vos paleidus lyną ir kabinantis vien į kliūčių virves, jie kibo prie šiurkštaus lyno paviršiaus ir negailestingai painiojosi tarp jo. Deja, vidury atkarpos susirišti juos nebuvo šansų, todėl teko įveikinėti likusias kliūtis taip kaip galiu, kad išsaugočiau savo sveikus plaukus. Beliko rankomis tvirtai įsikibti į lyną ir tabaluojantis į visas puses bei žiūrint, kad nenulėkčiau po milimetrą irtis vis tolyn. Jėgos atlikinėjant tokius triukus kaip mat išseko ir jų vos vos užteko pasiekti sekančią aikštelę. Ant platformos užlipau visa nusibaigusi ir drebanti. Keista, bet mano bendražygiai, nors ir neturėdami problemų su plaukais po šios atkarpos jautėsi ne mažiau nusiplūkę. Bet atsikvėpę drąsiai stojo į tolimesnę kovą. O štai aš jau į kiekvieną sekančią trasos kliūtį nors ir susirišusi plaukus, žiūrėjau įtariai ir su baime akyse. Tik kvailas užsispyrimas vedė tolyn ir vis džiaugiausi, kad likusioje trasos dalyje nebesutikau nieko ypatingai sudėtingo. Kai kurios kliūtis reikalavo šiek tiek ištvermės, bet nebesiurbė tiek jėgų ir buvo netgi įdomios.

Tačiau įveikus raudonąją trasą, rankose nebebuvo jėgų ir apie tolimesnių trasų įveikimą nebegalėjo būti ir kalbos. Džiaugsmingai apleidome teritoriją ir kibome į jau garuojančius čeburekus.

Ir štai pasistiprinus bei atsikvėpavus, vėl ėmė kaltis užsispyrimo ragai, o žvilgsnis kliūti už 16 metrų aukštyje pakibusio troso. Vis dėl to nesinorėjo išvyką baigti baimės kupinais potyriais. Norėjosi, kažkuo įspūdingesniu. Tad visi vieningai pasiryžome sekančiai, finalinei trasai.

Skrydis virš Nemuno

Praleidus penktąją trasą, pasiryžti šeštąjai – nebuvo sunku. Ji nereikalavo daug fizinių jėgų, o tik drąsos skrydžiui per Nemuną. Paprasta lyg 2x2: pakilti, pereiti takelį vedantį aukštyn, perskristi iki medžio su 16 metrų aukštyje kabančia platforma ir nuo ten pasileisti ir išgyventi ilgą skrydį... kitam krante vėl pakilti ir vėl skristi...

Kadangi net paprasčiausias lipimas kopetėlėmis, kiekvienam iš mūsų šiuo metu kainavo nemažų pastangų, visi paeiliui džiaugėmės pasiekę reikiamą aukštį, prisikabinę apsaugos diržus ir pasinėrę kiekvienas į savo didįjį skrydi. Tai įspūdinga atrakcija. Kvapą gniaužiantis, nepamirštamas skrydžio pojūtis virš mėlyno Nemuno vingio. Norėtųsi skristi dar ir dar ir tik vis sunkiau įveikiamos kopetėlės bei skrydis atgal, kuomet iki finišo tenka prisitraukinėjant prišliaužti, primena, kad su fizinėmis pramogomis laikas užbaigti.

Prieš skrydį užkopusi iki paskutinės aikštelės, vėl turėjau problemų su pamestu raištuku plaukams. Visai neegzistuojant norui ropštis atgal, teko suktis iš padėties ir pasiskolinti trumpą, nugnybtą gabaliuką raudonos izoliacijos apsivijusios lyną ir plaukus susirišti ja. Siūlau visiems būti atidesniems su savo plaukais nei aš buvau, o taip pat turėti patvarias, neslystančias pirštines. Neturint jų su savimi, jas galima nusipirkti parke, bet siūlyčiau įsigyti specializuotose parduotuvėse geresnes pvz. dviratininkų pirštines su paminkštinimu. Mano pirštinės įsigytos parke paskutinių kliūčių nebeatlaikė, susidėvėjo, prakiuro ir tas plikas vietas labai nutrynė.

Štai tokie pagrindiniai patarimai ir pastabos, kad galėtumėte drąsiai keliauti išbandyti tokių pramogų ir maloniai praleisti laiką.

Mūsų dar laukė maudynės Nemune, pasisėdėjimas kavinukėje ir ilgas kelias namo. O „gyvatės“ vos nesumindžiojusios draugės dar ir laisvas kritimas iš 12 metrų aukščio su Bing Swingo supynėmis. Pasirengimas atrodo baisiau, nei pats kritimas, bet pasiryžti jam, reikia priskaldyti nemažai drąsos ne vien merginai. Šaunuolė Ieva :)