Kelionės pasakojimai nuotraukos

DAR KELI PUSLAPIAI APIE KIRGIZTANĄ

Komentarai (6) Spausdinti
Būdamas tarybiniu piliečiu maniau jog valdininkais, ministerijų klerkais ir seimo nariais, gali būti tiktai protingi žmonės. Šiomis dienomis mano galvoje pilna priešingų minčių – nes „debesėlių“ apstu visur, be vargo jie „plaukioja“ seime, ministerijose ir prezidentų kėdėse sėdi taip pat.

Vienam valdžios vyrui prasitariau, jog artimiausiu metu vėl vyksime į Kirgiziją.

- Antrą kartą? Ar durni? Ką jūs radote toje sovietinėje šalyje?

Daug ką čia galim rasti. Šitoje „sovietinėje“ šalyje priskaičiuojama 80 rūšių žinduolių,
veisiasi daugiau nei 330 rūšių paukščių, apie 40 rūšių žuvų, 30 rūšių roplių ir varliagyvių.
Kiekvienai aukščio juostai ir gamtovaizdžiui charakteringi, kaip taisyklė, savi ropliotojai,
skraiduoliai, žinduoliai, nors sutinkami ir kosmopolitai, gyvenantys ir čia ir ten.

Kirgizijos stepėse tarpsta žemės ir sausumos mėgėjos, žaliosios rupūžės ir sausumų varlės. Čia galima išvysti Centrinės Azijos vėžlius, Himalajų agamas, vandenines ar raštuotąsias gyvates, angis, gausiau nei pas mus peri vyturiai, kurapkos, putpelės, fazanai. Gyvena kelios einių rūšys, žinoma – žvirbliai, varnėnai, lingės, pelėdos, kukučiai. Iš plėšrūnų – suopiai, stepių ereliai...

Miškuose gyvasties dar daugiau, čia jiems saugiau, mažesnė žmogaus invazija, lengviau apsisaugoti, daugintis ir susirasti maisto. O ir žmogaus negatyvi veikla čia kur kas silpnesnė, nei atvirose vietose.

Mane domina gamta. Visada domino. Visose šalyse. Nesuprantu tų, kurie pašildytam baseinui ar dirbtinei kūdrai turi daugiau jausmų, nei natūraliam ežerui...

Biškeką mes jau kartą matėme, pabuvojome Oše – viename seniausių miestų pasaulyje, neseniai atšventusiame 3000 metų jubiliejų, apsilankėme Aly Arčia tarpekliuose, garsiajame Ošo turguje, pabuvojome nacionaliniuose kirgizų namuose – jurtose, lankėmės svečiuose. Tačiau vėl noriu atsidurti šitoje šalyje, pasisveikinti su legendomis apipintu Isyk – Kuliu, žvilgtelti į gražuoles aukštikalnes, pasidžiaugti Sausamyro lyguma, užsukti į kirgizo trobą, paragauti herbicidais neužterštų vaisių, išgirsti naujų legendų, nuo kurių skruzdėlės bėgioja nugara ir užima kvapą, ir susitikti su ten atrastais bičiuliais.

Nenoriu skaičiuoti, kiek įdomių ir pasakiškų vietų čia yra. Juk tai palyginti nedidelė šalis, tačiau nuostabi, kartais per vieną dieną čia galima pabuvoti keliose klimato juostose, arba užkopti į kalną, arba netyčia atsidurti laukuose, kur aplink save regėsite vien tik raudoną spalvą. Čingizas Aitmatovas tą vaizdą apdainavo savo apysakoje „Raudonosios Isik Kulio aguonos“. Pasigėri štai tokiu svaiginančiu žydėjimu, o jau po pusvalandžio stovi iki juosmens įsibridęs Isyk Kulio vandenyse, slepiesi nuo karščio ir žiūri į šalimais gunksančius kalnus. O viršūnių nematyti, nes ten rūkas ir debesys. O už tų debesų – sniegas.

Apie Kirgizijos kalnus galima kalbėti be galo. Čia yra trys virš 7000 metrų iškilusios viršūnės. Aukščiausia Tian Šanio viršukalnė (7439) „Pergalės“ vardu pavadinta, ji gunkso ant Kirgizijos ir Kinijos sienos. Dėl sunkaus ir kvapą gniaužiančio kopimo alpinistai ją prilygina Everestui – pačiam aukščiausiam ir didingiausiam pasaulio valdovui.

Stovi, žiūri į aštrius keterų ašmenis, plačiausias sienas, ir suvoki kokios jos klastingos ir pavojingos. Ir prisimeni kiek gyvybių nusinešė šitos sienos ir viršukalnės. Tačiau nesiliauji gėrėtis. Alpinistai žinojo kuo rizikavo šturmuodami tas gigantiškas kalnų sienas. Jų mirtys pamokančios. Gyvenimas paaukotas kovoje su stichija – niekuomet nepraėjęs veltui gyvenimas. Kad įamžinti kalnuose žuvusių alpinistų atminimą, Ala Arčioje yra įrengtos alpinistų kapinės. Paskutinis į kalnus ėjusių žmonių sustojimas. Tiesa, palaidotų čia alpinistų yra tik vienas kitas, tačiau senieji gyventojai žino – jų visada tik daugės. Prieš du metus nusilenkėme čia atgulusiems ir įsidėmėjom tą savo nusilenkimą. Ilgam...

„Septynių laipiotojų iš Lietuvos grupė, šį rugpjūtį pasiekusi bevardes Tian Šanio viršukalnes, joms suteikė lietuviškus - Jono Basanavičiaus ir Algimanto Vidugirio vardus. Tikimasi, kad šiuos vardus pavyks įteisinti oficialiai – jie bus ne tik užrašais alpinistų žemėlapiuose, bet ir taps teisėtais šitų viršūnių pavadinimais...“

Jau rašiau, jog mane jaudina ne tik šių žemių gamta, bet ir iš senų laikų atkeliavę kirgizų šalies papročiai...

Čingizu Aitmatovu žaviuosi iki šiandienos. Tai vienas mano mėgstamiausių rašytojų, vaizdavusių savo tautiečių buitį, kasdienybę, žmonių išgyvenimus ir likimus, stalinizmo represijas, asmenybės išniekinimą, mūsų civilizacijos neigiamą poveikį gamtai ir žmogui...

Jei įsiklausytume į šitą kūrėją, gal mums pavyktų išvengti sumankurtėjimo – bedvasio, tikrajam gyvenimui abejingo šiandieninio žmogaus gyvenimo.

Gal...


KANJONAS KONORČIAK

Apie kanjoną Konorčiak sužinojome Klaipėdoje. Pirmiausiai iš rusų keliautojų, paskui – perskaitę neseniai pasirodžiusį „mytripsininko“ Arūno straipsnį. Nežinau kaip atsitiko, bet vykdami į Kirgiziją pirmąjį kartą, apie šitą vietą niekur neaptikome jokių žinių. Net užuominos. Dėl tokio savo neapdairumo per daug nesigraužiame, nes apie šito kanjono egzistavimą nieko nenutuokė ne tik teatrų festivalio „Impulse“ dalyviai, bet ir šventės organizatoriai, kalbinti sostinės žmonės. Jie kalbėjo apie kitus kanjonus, esančius pietiniame Isyk Kulio krante, dar kažkur, o apie Konorčiak – nieko. Išgirdęs mūsų šnektas apie netoliese esantį gamtos stebuklą, festivalio direktorius kaip mat atsisėdo prie kompiuterio, susirado kanjono nuotraukas ir prisipažino, jog mes jiems pateikėm didelę staigmeną.

Išvažiavome anksti ryte. Keturiese. Du lietuvaičiai, moldavas ir aktorius kirgizas, kuris tą dieną buvo ir mūsų vairuotoju. 125 kilometrai kelio kanjono link mums buvo ne naujiena. Prieš du metus čia jau teko važiuoti. Trečiąjį kartą juo teks vykti tuoj pat pasibaigus festivaliui, nes šventės organizatoriai, kaip ir pirmąjį kartą, šventės dalyvius vėl nusprendė palepinti tyru Isyk Kulio apylinkių oru. Ir labai ištaigingu penkių žvaigždučių viešbučiu ant ežero kranto, kur kiekvieno svečio ar nedidelės grupelės laukė atskiras, tik jiems vieniems parinktas namas. Dar ten mūsų laukė dieninis piknikas, ant kelis šimtus metrų įsirėžusio į Isyk Kulio vandenis tilto, mėnulio piknikis - su naktinėmis maudynėmis, ir apskritas stalas. Apskritas stalas pasirodė esąs stačiakampio formos, tačiau nedidelę apgaulę atpirko tai, kas buvo pateikta ant jo. O ryte buvo suplanuotas vietinio turgelio aplankymas ir atsisveikinimas su fantastiška gamta ir kirgizų numylėtomis apylinkėmis.

O kol kas riedėjome kanjono link. Kelias pabosti negalėjo dėl fantastiškos gamtos, kalnų, ir nesibaigiančio plepėjimosi su kirgizu ir moldavu. Jie stebėjosi mūsų pasakojamomis istorijomis ir atsitikimais, mes – jų. Daug pokštavome, daug juokėmės. Nors kelio buvo tik 125 kilometrai, važiavome maždaug tris valandas. Kiniečių nutiestas asfaltas čia yra visai geras, tačiau reikėjo pravažiuoti keletą miestelių, kaimų. O greitis per juos apribotas iki keturiasdešimties, kartais – trisdešimties kilometrų per valandą. Raudonojo geležinkelio tilto per Čiu upę nepražiopsojom. Jis niekuo nepasižymi, tik nudažytas raudona, kalnų vietovėms nebūdinga spalva. Rodyklė bylojo, jog iki kanjono yra viso labo 2 kilometrai. Visi keliautojai sako, jog – keturi.

Pasistatėme mašiną visai netoli to tilto, įkvėpėme oro ir pirmyn. Po kalnus jaunystėje karsčiausi ne vieną kartą, ne naujiena, tačiau šiandien esu nebe jaunuolis, ne po vienos operacijos, todėl šiek tiek būgštavau. Pradžia buvo sunkiausia, nors kelias vingiuodamas vos kilo į viršų. Oras retesnis nei sostinėje iš pradžių šiek tiek vargino, tačiau greitai prie jo įpratau, o dar po valandėlės nusprendžiau, kad kelią iki kanjono gali nukakti ir paliegusi senutė, žinoma, jeigu jai kas nors padės įveikti kelis akmenų „slenksčius“, kurie vyresniems „alpinistams“ gali pridaryti neįveikiamų problemų.

Na, o jauni į kanjoną patenka ne visi. Štai toks pavyzdėlis – vos pradėję kopti sutikome lengvąją mašiną, kurioje sėdėjo labai nusivylęs jaunas vyras ir ne mažiau nusivylusi jo draugė. Kai mes jų paklausėme ar teisingai pasirinkome kelią, jie tik paskėsčiojo rankomis ir prisipažino, jog įstengė įveikti tiktai kokius tris – keturis šimtus metrų. Mat toliau jų mašina negalėjo važiuoti, nes ratams pradėjo trukdyti per daug dideli rieduliai... Atvirai pasakius, pirmą kartą savo gyvenime išvydau du jaunus žmones, kurie į kalnus vylėsi nuvažiuoti automobiliu. Tačiau nenustebau. Šiandien esam tokie išlepę, jog automobiliu nukakti iki Konorčiak norėtų ne vienas. Arba pasiekti Everestą. Ar nuriedėti iki Džomolungmos sniegynų...

Taigi, jeigu jau susiruošite į šias nuostabias vietas, nebijokite pakviesti ir vyresnių. Žinoma, būkite pasiruošę jiems pagelbėti įveikiant tarpekliuose pasitaikančius „slenksčius“, arba – pasiimkite neilgas kopėčias. Taip „apsiginklavus“ į Konorčiak pateks net senjorai.

Tarpekliu eiti smagu, kelias visą laiką sukiojasi upės vaga, tačiau atvykusiems pavasarį, jis gali pateikti nemalonių siurprizų. Kalnai čia aukštesni čia žemesni, tarpeklis vietomis išplatėja iki futbolo aikštės, vietomis susiaurėja iki metro. Akmenys keičia spalvą, dirvožemis – raudonas. Ir visiškai tylu. Paukštį regėjom tik vieną, prie kanjono panašaus į dangoraižį. Virš mūsų galvų jis suko ratus, krykavo ir kėlė triukšmą. Toje tyloje jo balsas skambėjo kažkaip keistai ir nejaukiai Tikriausiai jis troško išvyti mus, išprašyti lauk iš savo spengiančios tylos pasaulio.

Kanjonas Konorčiak yra gana didelis ir atvykus valandai kitai galima išvysti tiktai jo pradžią. Tačiau ir ji yra labai įspūdinga, mat vos išėjus iš tarpeklio iš karto atsiveria didingas kanjono vaizdas. Peizažas stebina. Peizažas pakeri. Prisiminimuose iškyla Didysis Amerikos kanjonas, kitos įspūdingos mūsų planetos vietos. Konorčiak formavosi nuo pusantro iki dviejų milijonų metų, ir vėjo bei vandens padedamas, paprastą plokštikalnę pavertė į gigantišką akmeninių kolonų, stebuklingų architektūrinių formų, kurios vietomis sieka 400 – 500 metrų aukštį, reginį. Savo spalvomis jis primena Marso paviršių, formomis – fantastišką miestą – romantišką, išmintingą, pasakišką ar labai realų... Vienas iš labiausiai įsimenančių vietų kanjone yra „miręs krioklys, kuris čia tekėjo prieš daugelį metų. Vietos folkloras sako, kad kiekvienais metais tas krioklys vis dar pravirksta, tačiau jau ne skaidriomis vandens, o juodomis liūdesio ašaromis.

Šviesus šių vietų molis liudija, jog čia kažkada tyvuliavo Isyk Kulio vandenys. Viena iš Konorčiak kanjono įdomybių yra jo augmenija – čia užauganti kur kas aukštesnė nei kitose šalies vietose. Taip pat čia galima pasigėrėti ir užgesusiu vulkanu, kurio amžius yra maždaug 2.5 – 3 milijonai metų. Jo šlaitai nusėti jūros kriauklėmis ir lava. Sako, kad vasaros metu oras kanjone būna labai sausas, karštas ir pilnas dulkių. O žiemą, nežiūrint stiprių šalčių, čia beveik neiškrenta sniego. Visiškai sausas kanjonas buvo nuo 1980 iki 1990 metų. O ir per paskutinį dešimtmetį, žmonės čia sniegą regėjo gal kartą ar du. Žiemą šalies sostinėje Biškeke būna iki 20 laipsnių šalčio, čia – Konorčiako kanjone – apie penkis laipsnius šilumos.

Rašiau, jog kirgizai turi labai turtingą folklorą, gausybę legendų. Viena jų pasakoja, jog nė vienas arklys atsidūręs Konorčiak kanjone, jau niekada nesugrįžta į namus pas savo šeimininką. Nežiūrint visų liūdnų pasakojimų ir istorijų, susijusių su nežinia kur prapuolusiais žirgais, kirgizai myli savo kalnus, ir neįsivaizduoja jų be šito gražaus, gigantiško labirinto. Po šitos kelionės, Kirgizijos be Konorčiak neįsivaizduojame ir mes...



TRUMPAI APIE FESTIVALĮ

Šventė kasmet vyksta Biškeko A. Amuralijevo vardo dramos teatre. Atsirado kaip alternatyva kitoms, daugiausiai postmoderno religiją išpažįstančioms šventėms ir festivaliams. Sumanymas girtinas – festivalio tikslas integruoti kirgizų teatro meną į pasaulio teatro erdvę, surasti dialogą tarp jo dalyvių, pristatyti žiūrovams naujausius teatro meno „vėjus“. Tikslui pasiekti jau ketvirtą kartą kviečiami aukštos klasės menininkai ir teatro veikėjai iš skirtingų pasaulio šalių.

Jaunas festivalis kupinas ambicijų, tačiau, dėl finansinių galimybių, ne visada įgyvendina visus sumanymus. Suprantu, kiekvienas savo darbą nori padaryti kuo geriau, kad gandas apie jį augtų ir sklistų po šalis plačiausias. Festivaliuose teko būti įvairiuose, kukliuose ir labai prabangiuose, kritikų išliaupsintuose ir nutylėtuose. Ne apie tai noriu kalbėti. Biškeko festivalis iš kitų išsiskiria nepaprastai talentinga, išradinga ir nuoširdžia organizatorių komanda. Mes ten vykome antrą kartą, tačiau – tarsi pas senus gerus bičiulius, nuoširdžius, besidalinančius su visais kūryba ir širdimi. Būtent nuoširdumu, nepaprastai jaukia ir šilta atmosfera, šita šventė skiriasi iš kitų.

Jau sakiau, kad amuralijiečiai jos organizavimui milijonų iš nieko negauna. Tačiau festivalio svečių gyvenimo sąlygos stebina. Labai. Užpernai čia gyvenome puikiame didžiuliame viešbutyje, šiais metais kur kas mažesniame, tačiau dar geresniame. Dideli kambariai, prabangūs liuksai kai kuriems artistams ir festivalio ekspertams, ir maitinimas neišeinant už viešbučio sienų. O tai labai patogu iki išnaktų užimtiems dalyviams. Galėjo organizatoriai mus apgyvendinti ir pernykščiame viešbutyje, tačiau pasistengė, kad visiems būtų dar geriau.

Šventės kulisuose jautėmės taip pat puikiai. Šalis musulmoniška, tačiau čia niekas nekariauja su vynu ar 40 laipsnių turinčiu alkoholiu. Mes papildėme festivalinį stalą įdomiais lietuviškais gėrimais, saldumynais. Festivalio sumanytojos gimtadieniui garsiajame Ošo turguje nupirkome kibirą aviečių, o sau – tiek pat slyvų, mūsuose vadintų „vengerkėmis“. Šitas slyvas prisimenu nuo vaikysės, senelės padaržy augo senas medis, visos šeimos numylėtas dėl nepaprastai turtingo vaisių skonio. Klaipėdoje šitų slyvų nemačiau niekada. Tai ir panorau atsivalgyti už praėjusį ir būsimą laiką.

Kainos Kirgizijoje ne „miniatiūrinės“, tačiau tikrai nesikandžioja: alkoholiniai gėrimai, ypač degtinė, čia yra nepadoriai pigi. Konjakas taip pat nebrangus, geriausio butelis kainuoja septynis - šešis eurus, prastesnis – po tris, keturis. Sausainiai, riestainiai, visokiausi saldukai – kišenės neištuštins. Pirmąjį vakarą už eurą nusipirkau dėželę saldainių. Ir ką jūs manot – puikios. Taigi, kitą dieną dėželių skaičių patrigubinau. Malonu tai, jog daug produktų gaminama iš natūralių žaliavų. Kai išgėriau kriaušių limonado, prie kurio buvau prijunkęs tarybiniais laikais, nereikėjo net skaityti etiketės, gomurys pasufleravo, kad jis visiškai natūralus su tikru cukrumi.

Viešbutyje mus maitino taip pat puikiai, šviežiu maistu, o svarbiausia – tikru. Nedievinu sriubų, tačiau čia išvirtas išvalgydavau iki dugno. Skanios, kvepiančios, mėsos nuovire, su tik ką iš daržo atneštomis daržovėmis. Niekada nebuvau pilvo vergas, tačiau kirgiztano užstales atsiminsiu ilgai.

Praeitą kartą prie Isyk Kulio gyvenome geruose, šiek tiek tarybinius laikus primenančiuose poilsio namuose su milžiniškais kambariais, didele teritorija ir karštomis, jėgas atstatančiomis mineralinėmis voniomis. Kuo puikiausiai galėjome ir šiais metais tenai apsistoti. Tačiau organizatoriai nusprendė savaip, kad svečiams būtų dar maloniau, kad jie vėl ir vėl norėtų sugrįžti į šitą šalį. Apgyvendino penkių žvaigždžių poilsinėje – nuostabiuose nameliuose su dviem ar trimis kambariais, virtuvėmis, didžiuliais stalais, visais reikalingais indais ir restorano valgiaraščiu. Labai magėjo juo pasinaudoti. Patiekalų pavadinimai intrigavo, kainos neaukštos, tikrai norėjome ką nors užsisakyti, tačiau... šeimininkai pasirūpino, kad mūsų pilvuose pačių apmokėtiems patiekalams vietos neliktų...


DAR TRUMPIAU – APIE SUGRĮŽIMĄ NAMO

Nesu nei „vatnikas“, nei niurzglys ar įkyrus priekabiautojas. Vieną kartą jau rašiau, jog atvykstančius svečius ar sugrįžtančius į Lietuvą žmones pasitinkame nesvetingai. Noriu pasikartoti. Iš lėktuvo rankovės atsidūrėme antrajame mūsų oro uosto aukšte. Pradžia nebloga, tačiau kodėl eskalatorius rieda žemyn, o mes su krepšiais ir pavargę turime lipti laiptais į viršų? Juk į antrą aukštą šitoje vietoje nesileidžia nei keleiviai, nei oro uosto tarnautojai. Bagažo skyriuje vėl nesusipratimas - pradėję konvejeriu slinkti lagaminai staiga liovėsi „važiavę“. Kai neapsikentę keleiviai sugalvojo pasižiūrėti kodėl, pasirodė jog nešulių kalnas jau seniai užkimšęs konvejerį. Du jaunuoliai įlindo ten, kur jiems lįsti nedera, ir tik jų dėka mes atgavome savo krepšius.

Autobuso, vykstančio iš oro uosto į Klaipėdą vairuotojas nesiteikė atsakyti kada būsime uostamiestyje, o paklausus, kodėl ant autobuso nėra jokio užrašo, už stiklo užkišo lentelę „Specialioji“. Maršrutinis į stotį - prisigrūdęs sausakimšai, nes niekas nenori turėti reikalų su Vilniaus plėšikais – taksistais. Užsieniečiai (mes irgi) nežinojome ką daryti su įsigytais talonėliais, kol kažkas nepaaiškino, jog „komposteris pritvirtintas prie stulpo“ autobuso gale. Gal gerai, kad atvykusiems parodoma, jog mūsų šalyje yra daug didelių krautuvių, bet ar taip jau būtina tik ką atskridusius žmones apie tas krautuves vežioti? Juo labiau, kai niekas prie jų net negalvoja išlipti.

Autobusų stotyje tualetas veikia tik iki 22 valandos.. Galima būtų užbėgti į kavinę, tačiau vienoje – jo nėra, o kita, dirbanti iki devintos, duris kažkodėl užsirakina prieš 40 minučių. Naktinių reisų iš stoties esama, tačiau kasos nedirba. Informacija taip pat.

Per spaudą ir televiziją kasdien girdime valdžios vyrų rietenas, kivirčus ir ginčus. Deja, jie ne dėl mūsų. Visi tie postringavimai sukasi tik apie mūsų „išrinktųjų“ namus, sklypus, gimines, pilvus ir subines. Tai gal jau užtenką tautą traidinti pačiomis idiotiškiausiomis problemomis, ir laikas užsiimti konkrečiais, paprastais kasdieniais darbais?

Nemalonu kasdien klausytis, jog tuojau pat, per parą ar dvi paras rusai su Putinu priešakyje perbėgs visą mūsų šalį, o mes nė rankų pakelti nespėsime. Jeigu jau grėsmė tikra – tai atitinkamai apie ją ir kalbėkime, profesionaliai ir išmintingai, o ne trydaliokime visuose laikraščiuose ir televizijų ekranuose. Neargumentuotos mūsų politikų kalbos jau seniai atsiduoda idiotiškumu ir silpnaprotyste. Isterijos keliamos dėl niekinių problemų, o paprasčiausių darbų nudirbti nėra kam.

Grįžęs įsijungiau televizorių – trydalionės tęsiasi. Vedantieji rimtais veidais aptarinėja skandalą sukėlusią Stano ir Zvonkaus dainą. Ar verta taip sureikšminti niekus? Kitoje laidoje suaugę žmonės diskutavo apie AIDS. Tema aktuali, tačiau kodėl tais pačiais žodžiais, kaip ir prieš trisdešimt metų? Tarsi ši problema atsirado tik vakar. Vienas vyras mėgino diskusiją sukonkretinti, klausė: „kodėl susirgusį žmogų delsiama tuojau pat gydyti? Pasirodo, šio profilio gydytoja mieste yra vienintelė ir reikiamu metu atostogauja. O jos pakeisti nėra kuo. Kodėl tikros problemos nesprendžiamos, o žiniasklaida ir valdžia ardosi dėl eilinio skandalo ar po parką siaučiančios iškrypėlių gaujos, nors visas miestas seniai žino, kad ta „gauja“ yra viso labo vienas tarp medžių slampinėjantis nelaimėlis.

Dešimtmečiais šnekama apie milijonus iššvaisčiusius vagis. Kyla logiškas klausimas – tai kodėl jie nesėdi, o jeigu milijonų „vagys“ neiššvaistė, kodėl į belangę netupdomi šmeižikai. Tų „kodėl“ žmonės valdžiai užduoda šimtus, tačiau niekas į juos net nesiruošia atsakyti. Kadangi dar vis esame laisvi, gal jau laikas pradėti dirbti konkrečius darbus? Kad būtų galima savu kraštu didžiuotis ir norėtųsi į jį sugrįžti.

Gerai, kad užsieniečiai nesupranta lietuviškai. Nes tikrai ne vienas smagiai pasijuoktų, paskaitęs Vilniaus autobusų stoties skelbimus. Jie skamba taip, tarsi užrašyti pravažiuojančio silpnapročio. Rūpestį dėl gimtosios kalbos galėtų inspiruoti ir kultūros ministrė. Žiniasklaidos vadinama Janson, Jonson ar Džonson pavarde, turėtų bent pamastyti – kodėl taip yra?

Visi nori gyventi savoje šalyje Tačiau paskutiniuoju laiku pradėjau suprasti ir ją paliekančius. Nes jeigu žmoguje dar gyvas gėdos jausmas, tokios atmosferos galima ir neištverti...
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Kirgizija Kirgizija Kirgizija Kirgizija
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.