Kelionės pasakojimai nuotraukos

CAMBODIA IR VIETNAM SAVARANKIŠKAI. DIENORAŠTIS

Komentarai (6) Spausdinti
2009-10-30 penktadienis
Ilgai brandintas planas aplankyti Pietryčių Azijos šalis Cambodia ir Vietnam įgavo realų kūną, t. y. aš jau pakeliui į šiuos viliojančius ir mįslingus kraštus...
Nedidelė įžanga. Pasiruošimas kelionei truko sąlyginai ilgai, nes nutariau nesinaudoti kelionių agentūrų paslaugomis ir pakeliauti savarankiškai. Tiesą sakant, agentūros mane atbaidė tokios kelionės kaina – 17 d. jie siūlė keliauti už 13 000 litų. Brangoka... Jau sugrįžęs paskaičiavau, kad mano vojažas, kuris truko 24 d., kainavo daugiau nei dvigubai pigiau, o pamačiau tikrai ne mažiau, o gal net daugiau. Be to, turėjau laisvę rinktis maršrutą, planuoti laiką ir joks gidas pastoviai nekvėpavo į nugarą, ragindamas laikytis nustatytos dienotvarkės.
Taigi, lėktuvo bilietus nusipirkau internetu tinklapyje www.avia.lt. Bilietai Vilnius-Helsinkis-Bankokas-Siem Reap ir Hanoi-Bankokas-Helsinkis-Vilnius kainavo 3800 litų. Aišku, galima buvo ieškoti pigių skrydžių iš Vokietijos, Skandinavijos ar Anglijos, bet nutariau nesiblaškyti ir patogiai skristi iš mūsų šalies sostinės. Cambodia turistinę vizą gavau užpildęs anketą internetu http://evisa.mfaic.gov.kh/e-visa/start.aspx ir kortele sumokėjęs 25 JAV dolerius. Šią vizą atsispausdinau ir įsidėjau į pasą. Tiesa, galima buvo pasidaryti vizą „on arrival“, bet tai užimtų daugiau laiko, be to, nesinori kokių nors netikėtumų. Manau, labai racionalu viza pasirūpinti iš anksto. Žinojau, kad Vietnamo vizą galima nebrangiai pasidaryti jau būnant Cambodia, bet vėlgi, būtų reikėję važiuoti į sostinę, laukti porą dienų, kol padarys vizą. Nesinori gaišti kelionės laiko tokiems organizaciniams reikalams. Internetiniame puslapyje http://www.vietnamemb.dk/ atsispausdinau anketą, ją užpildžiau ir kartu su pasu bei banko pavedimo kvitu registruotu laišku išsiunčiau į Danijos Karalystėje esančią Vietnamo Socialistinės Respublikos atstovybę. Po savaitės pasas grįžo atgal su įklijuota Vietnamo viza. Visa tai kainavo 240 litų žmogui. Iš karto paminėsiu, kad mes keliavome trise. Taigi, su bilietais ir vizom viskas tvarkoj. Liko skiepai – teko pasiskiepyti nuo hepatitų A ir B, vidurių šiltinės, geltonojo drugio, difterijos, stabligės ir poliomielito. Šie skiepai tikrai nėra privalomi, kas nenori, gali ir nesiskiepyti, bet mes su bendrakeleiviais nusprendėme, kad atsarga gėdos nedaro.
Pačiai kelionei ruošiausi naršydamas po internetą (pagrinde rusiški ir angliški tinklapiai, nes lietuviškuose praktinės info labai mažai), perskaičiau „Lonely Planet“ knygą „Vietnam“, kuri ir buvo pagrindinis gidas visos kelionės metu. Knygoje pateikiami puikūs ir gana tikslūs žemėlapiai, lankytinos vietos, preliminarios kainos ir daugybė naudingos informacijos. Tokią knygą galima jau ir pačiame Vietname nusipirkti už porą žalių, bet tai bus ne originalas su labai prastos kokybės žemėlapiais. Rekomenduoju nepagailėti tų 60 litų ir įsigyti tikrą knygą. O be žemėlapių Vietnamo didmiesčiuose tikrai kukuosite, patikėkite. Po truputį gimė preliminarus kelionės planas, kurio griežtai laikytis neketinome, nusprendėme labiau orientuotis pagal situaciją ir neįsprausti savęs į griežtus rėmus.
Taigi, aš, Dalka ir Ramunė susikrovėme kuprines, prisipirkome krūvą JAV dolerių (krūvą todėl, kad ėmėme daug smulkių kupiūrų) ir su gana dideliu nerimu ir virpesiu širdyse pajudėjome į kelionę. Jaudintis buvo dėl ko, nes leidomės į tikrą avantiūrą. Didelę avantiūrą po šimts pypkių.
Grįžtame prie kelionės dienoraščio. Aš, asmeniškai, tikėjausi, kad puikiai praleisime laiką ir patirsime smagių nuotykių. Spėliojau, kas ten mūsų laukia, ar ten daug gyvačių, o gal pilna maliarinių uodų džiunglėse, vagys ant kiekvieno kampo? Tokios mintys kirbėjo mano galvoje pakeliui į Vilniaus oro uostą.
Internetu užsakiau viešbutuką „Jasmine Lodge“ Siem Reap ir paprašiau, kad mus pasitiktų oro uoste. Iš gautų e-mailų supratau, kad su anglų kalba pas kambodiečius reikalai prastoki. Nieko, viskas prieš akis, viską teks patirti savo kailiu ir susidaryti savo nuomonę apie Pietryčių Aziją.
Taigi, iš Vilniaus per valandėlę nuskridome iki Helsinkio, pasitrynėme kelias valandas tenykščiame oro uoste, spėjome pasibaisėti aukštomis skandinaviškomis kainomis (skarba alaus 4 eurai). Gerai, kad turėjome savo naminio maistelio (karbonadų, duonos, agurkų, alaus...). Ne, čia pinigų leisti nesiruošiu. Oro uostas didelis, erdvus, bet žmonių mažoka. Lėktuvas į Bankoką pasirodė galingas, su tokiu skrendu pirmą kartą. Jame vienoje eilėje 11 vietų, o tokių eilių apie 50-60. Kiekvienam keleiviui davė po pledą, pagalvę ir ausines. Visame lėktuve pilna TV, bet nieko įdomaus nerodo. Galima per ausines muzoną klausyti. Kontingentas skrenda gana įvairus - suomiai, vokiečiai, rusai ir t.t. Skaniai pavalgydino, leido net pasirinkti: jautiena arba lazania. Gerai prisikirtus, galima ir pasnausti, juk skrisime visą naktį...

2009-10-31 šeštadienis
Pamiegojau visai neblogai, nors miegojimo pozą reikėjo keisti dažnokai. Galima buvo ir ilgiau pasnausti, bet kažkokia boba kai pradėjo kosėti, tai konkrečiai visus aplinkinius užkniso. Maža to, kad pažadino, dar ir apdalino bacilų porcijomis. Gerai, kad aš ne su ja sėdėjau, nes būčiau užkimšęs jai burną su pagalve, garbės žodis.
Pusryčiams davė skanią picą, jogurtą, sulčių, kavos ir arbatos. Gerai maitina tuose lėktuvuose, velniai griebtų. Bankoke nusileidome 14.30 val. ir tai laikas jau pasukus laikrodžio rodykles 5 valandas į priekį. Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau, yra tai, kad keleiviai neplojo nei lėktuvui nusileidus Helsinkyje, nei Bankoke. Gal tik lietuviai turi tokią keistą madą ploti lėktuvui sėkmingai nutūpus? Tailando sostinė pasitiko alsuodama karščiu – 32 laipsniai. Nusimečiau savo striukę, megztinį ir varinėjau po oro uostą tik su maikute. Oro uostas iš tiesų didelis, teritorija galinga. Nesunkiai susitvarkėme reikalus dėl sekančio skrydžio į Siem Reap miestą Cambodia, ir, skaniai sukirtę karbonadų likučius, tiesiog ilsimės ir laukiame savo reiso. Tai bus paskutinis skrydis iki mūsų kelionės tikslo - Siem Reap. Oro uoste šmirinėja daugybė gražių mergiočių, na, tų, su siaurom akytėm...Oi, erotiškos jos...Gerai būtų prasisukti...
Iki Siem Reap skridome tik 1 val., bet ir čia davė skaniai pavalgyti. Lėktuvas apytuštis. Kai nusileidome, tai pasienio formalumus labai greitai praėjome, nes jau turėjome e-vizas. Ten netgi yra atskiri praleidimo punktai, kurie aptarnauja turistus, turinčius tokias vizas. Jei jos neturi, tai stovi eilėje, vietoje pildai anketą, reikia ir nuotrauką turėti, visokie formalumai...bla, bla, bla... Pats oro uostas toks nedidelis, simpatiškas. Čia išsikeitėme po 20 $. 1 žalias – 3900 rialų. O lauke jau mūsų laukė vietinis fruktas su plakatu, ant kurio buvo mano vardas ir pavardė (aišku, su klaidom). Kaip jau minėjau, internetu iš anksto buvau užsakęs guest housą „Jasmine Lodge“ pačiame miesto centre. Į kainą (165 $ už visus tris asmenis) įėjo 4 nakvynės, 3 pusryčiai, 3 pietūs, 1 val. masažas kiekvienam, tuk-tuk su angliškai kalbančiu vairuotoju 3 dienom bei neribotu kiekiu geriamo vandens ir transportavimas iš/į oro uostą. Mieste jau buvo vakaras, tamsu aplinkui ir labai tvanku. Su tuk-tuk iki viešbučio važiavome kokia 15 min. Aš pirmą kartą važiavau tokia transporto priemone ir man tai patiko. Kažkaip negalėjau patikėti, kad jau esu velniai žino kaip toli nuo Lietuvos ir kad prieš akis daugybė įdomių patyrimų bei atradimų.
Viešbutyje užsiregistravome, sumokėjome pinigus už visą paslaugų paketą ir paprašėme, kad sekančią dieną tuk-tuk būtų paruoštas jau 5 val. ryte. Kambarį gavome trivietį, kuklų, bet su WC, dušu, TV, kondicionieriumi ir švaria patalyne. Ko daugiau reikia biudžetiniam keliautojui? Vis dar sunkiai suvokiau, kad esu šalyje Cambodia. Nors ir buvome pavargę, tačiau persirengėme ir išėjome į miestą pasivaikščioti. Juk reikia pamatyti, kur patekome. Mieste pilnu tempu vyko šventė, gatvėse daugybė žmonių (pagrinde jaunimas), upėje gausu laivų, apkabinėtų tūkstančiais šviečiančių lempučių, gatvės prekeiviai pardavinėjo kažkokių keistų maisto patiekalų (atvirai pasakysiu, apetitą nelabai žadinančių). Ten buvo keptų žiogų, kažkokių vabalų, dešrelių ir neaiškių varijantų. Vaikštinėjome tarp tų vietinių, jie visi tokie mažiukai, jautiesi kaip Guliveris liliputų šalyje. Aš paragavau vietinio alaus „Angkor“ (bokalas - 2000 rialų arba 0,5 $). Skanu. Iš karto supratau, kad šalis, kurioje yra gero alaus, negali nepatikti. Norėjau prie alaus džiovintų kalmarų paimti, bet kažkaip įtartinai jie atrodė. Paragausi tokių gėrybių, tai paskui nuo puodo savaitę nenulipsi. Ačiū, nereikia. Kai pamatėme gatvės prekeivį, spaudžiantį cukranendrių sultis, negalėjome praeiti pro šalį. Tas užsikūrė variklį, per aparatą (presą) praleido porą stiebų ir norėjo sultis įpilti į paprastą polietileninį maišiuką, pilną ledo gabaliukų. Mes, aišku, užprotestavome tokį veiksmą, ir jis supylė sultis į įtartiną buteliuką nuo geriamo vandens. Gėrimas buvo visai skanus, saldus. Man ir Ramunei patiko, o Dalkai – ne. Mielai ir kitą kartą paragausiu tokių sulčių.
Nuovargis konkrečiai lenkė prie žemės (tiksliau lovos), jautėmės pavargę po ilgos kelionės. Nesikankinome, grįžome į viešbutį, nusiprausėme, įkalėme po porą stikliukų degtinės dezinfekcijai ir kritome miegoti.

2009-11-01 sekmadienis
Atsikėlėme 4 val. ryte, išgėrėme kavos ir 5 val. jau sėdėjome tuk-tuk ir riedėjome paslaptingųjų šventyklų link. Nors aplinkui tamsu, tačiau judėjimas vyksta gana intensyviai. Turistai traukia įvairiomis transporto priemonėmis (motoroleriai, tuk-tuk, dviračiai, automobiliai, autobusai) link Angkoro. Prie pagrindinio įvažiavimo reikėjo stabtelėti ir nusipirkti bilietus (1 diena – 20 $, 3 dienos – 40 $, savaitė – 60 $). Mes pirkome trims dienoms. Ten, vietoje, prie kasų ir nufotkino. Pasirodo, ant bilieto reikalinga ir nuotrauka, kad kitas asmuo negalėtų pasinaudoti. Į teritoriją gali ir be bilieto patekti, tačiau prie visų pagrindinių šventyklų įėjimų stovi kontrolieriai ir prašo tą bilietą parodyti. Jei jį pameti, tai tenka naują pirkti. Vienu žodžiu, be bilieto ten neprasisuksi.
Mūsų tuk-tuk vairuotojas Vanna atvežė į pagrindinę šventyklą Angkor Vat, kur pasitiksime saulėtekį. Žmonių gausa tikrai nustebino, o dabar ne sezonas, tipo dar žiema ir liūčių laikotarpis nesibaigė. Aš įsivaizduoju, kas čia darosi tikrojo turistų sezono metu. Pats Angkor Vat buvo tokioje prietemoje, praktiškai matėsi tik šventyklos siluetas. Vis dar sunkiai galėjau patikėti, kad esu čia, tiek daug kartų per TV matytoje vietoje. Savijauta ir nuotaika buvo tiesiog puiki.
Pradėjus švisti, vis labiau ir labiau ėmė ryškėti visas šventyklos grožis ir detalės. Mano akims vaizdelis labai tiko ir patiko. Prašvito labai greitai. Čia neužsibuvome, nes pamatėme, kad turistų devynios galybės. Gana gudriai nusprendėme pirmiau važiuoti į kitas šventyklas ir čia sugrįžti jau gerokai po pietų. Paskui pamatėme, kad planas pasiteisino visiškai. Taigi, sėdome į tuk-tuk ir per Pietinius vartus nuvažiavome į Angkor Thom. Čia esanti šventykla Bayon iš karto pakerėjo savo savitu grožiu. Nuoširdžiai gėrėjomės vaizdais, fotografavomės, tyrinėjome sienas, kuriose pavaizduotos scenos iš tų laikų gyvenimo. Labai graži šventykla. Turistų buvo tik vienas kitas, nes pagrindinė jų masė dabar tyrinėjo Angkor Vat. Apžiūrėjome Bayon ir iš jos nuėjome į šventyklą Baphuon, kurioje eksponuojama gulinčio Budos statula. Bet Baphuon buvo aptverta iš visų pusių, ta prasme, vyko restauracijos darbai, todėl į vidų nepatekome, tik aplinkui apėjome.
Prie visų šventyklų vyksta konkreti prekyba. Čia galima pavalgyti, nusipirkti sulčių, vandens, alaus, šviežių vaisių, įvairių knygų, atviručių ir t.t. Daugybė vaikų bėgioja iš paskos ir gailiais balsais prašo iš jų pirkti visokias smulkmenas arba tiesiog prašo pinigų, tipo: „one dollar, one dollar...“ O tai skamba taip: „van doliar, van doliar...“
Ten pat aplankėme Terrace of the Elephants bei Terrace of the Leper King. Paskui išvažiavome iš Angkor Thom ir nuvykome į porą tokių mažų simpatiškų šventyklų, kurių pavadinimų nepamenu. Kol vaikščiodavome po šventyklas, vairuotojas mūsų kantriai laukdavo, nes tik nuo mūsų pačių ir nuo nieko kito nepriklausė, kiek laiko skirsime vieno ar kito objekto tyrinėjimui. Vietinės gražios mergiotės įkalbėjo mus nusipirkti vaisių, tai paėmėm labai saldų ananasą (1 $) ir mango (1 $). Pasisaldinome sau gyvenimėlį ir nuvarėm į šventyklą Thommanon. Ji taip pat buvo labai graži, aukšta, su daugybe stačių galingų laiptų. Šiaip jau tie kambodiečiai mažiukai žmonės, nelabai įsivaizduoju, kaip jie kadaise tokiais laiptais laipiodavo. Nu, konkrečiai milžininški laiptai. Reikėjo pavargti, kol užlipom į viršų. Šventykla mane sukabino, ir apskritai, man patinka, kad galima laisvai laipioti, vaikštinėti, čiupinėti, praktiškai labai mažai apribojimų. Europoje tai 100 procentų viskas būtų aptverta, pilna visokių užrašų „Įėjimas draudžiamas“, „Rankomis neliesti“ ir pan. Čia dar laisvai galima šmirinėti kur nori. Bet įtarimas kyla, kad greitai gali baigtis tas laisvas elgesys.
Japonai turistai (o jų čia nors tvenkinį tvenk) vaikšto su maskėmis ant snukių. Niekaip nesupratau, kam gamtoje reikalingos tos maskės? Mieste tai viskas aišku: jos apsaugo nuo dulkių, mašinų išmetamų atchodų ir pan. Bet su tais antsnukiais tai daug chebros trinasi.
Sekanti šventykla, kurią aplankėme, buvo įžymioji Ta Prohm. Ji mums žinoma iš kino filmo „Tomb Raider“ su putlialūpe Angelina Jolie. Na, čia tai tikrai daugybę įspūdingų vaizdų pamačiau: tie medžiai suaugę su akmeninėmis sienomis paliko neišdildomą įspūdį. Grynas simbiozės pavyzdys. Labai, labai patiko ši šventykla. Daug gerų nuotraukų pavyko čia padaryti.
Kai išėjome iš šventyklos, tai nusipirkome kokoso riešutų (1 vnt – 1 $). Ta prasme, vietinė mergiotė paima galingą kokosą, jį prakerta su mačete, į atsivėrusią skylę įstato šiaudelį ir prašau Jums pačių šviežiausių kokoso sulčių. Puikus gardumynas, man patiko: ir pavalgai, ir atsigeri.
Sėdome į tuk-tuk ir nuvažiavome į šventyklą Bantey Kdei – ilga tokia, faina, vėlgi patiko. Vaikai prie jos eilinį kartą terorizavo su savo pasiūlymais ką nors pirkti, bet spaudimą atlaikiau. Paskui perėjome per gatvę ir apžiūrėjome prie tvenkinio esančią Sran Srang – kažkokia kadaise buvusi senovinė prieplauka. Iš tiesų tai jau nusiplūkėme, jautėmės gana pavargę po visų tų laipiojimų, landžiojimų ir šmirinėjimų. Bet visvien nusprendėme aplankyti ir pagrindinę viso komplekso šventyklą – Angkor Vat. Taip ir padarėme. Šiaip tos šventyklos užima labai didelę teritoriją, jos labai išsimėčiusios daugybės kilometrų spinduliu, taip kad pėsčiomis jų neapeisi. Po pietų Angkor Vat žmonių buvo nelabai daug, todėl maloniai, nesistumdydami pavaikštinėjome po jos teritoriją, patyrinėjome, pafotkinome ir tiesiog pasigrožėjome.
Šios dienos pažintį su šventyklomis baigėme 14.00 val. Nieko sau, aštuonias valandas praleidome komplekse. Sąžiningai atidirbome pilną darbo dieną. Juokauju, aišku. Tai buvo malonumas, penas dvasiai ir geras laiko praleidimas. Tik kojos biski reiškė pretenzijas. Bet juk ne jos mus valdo, o mes jas...
Tuk-tuk vairuotojas nuvežė mus atgal į Siem Reap, bet ne į viešbutį, o tiesiai į šventę. Nors už jo paslaugas jau buvome iš anksto sumokėję, bet mums jis patiko, todėl sumetėm jam papildomai 30 000 rialų (apie 8 $). Vairuotojas buvo labai patenkintas. Tuo metu mieste vyko šventiniai procesai: pilna žmonių, daug garsios muzikos, upėje daugybė kanojų lenktyniavo (o gal šiaip plaukiojo). Kažkoks tipo kanojų paradas vyko, bet jos tokios ilgos, vienoje telpa 22 irkluotojai. O tų kanojų devynios galybės, ir visi irkluotojai kažką sutartinai rėkė bei skandavo. Gana spalvinga atrakcija. Pabuvome toje šventėje, stebėjome ne tik veiksmą upėje, bet ir pačius vietinius žmones, jų elgesį ir nuotaikas. Galiu pasakyti, kad pagrinde visur vaikai ir jaunimas. Vidutinio amžiaus ar pagyvenusių žmonių tikrai labai mažai.
Nupėdinom į viešbutį, pavakarieniavom, užsisakėm trečiadieniui autobuso bilietus į Saigoną Vietname (17 $ žmogui) ir pasakėm šeimininkui, kad norime masažo. Viskas buvo suorganizuota žaibiškai: įsodino mus į auto ir nuvežė į masažo saloną. Ten jaunos mergaičiukės mus pasitiko, numovė batus, nuplovė kojas, švariai nušluostė ir palydėjo iki kambario. O ten valandą laiko šauniai masažavo visą kūną. Mano masažuotoja tokia smalsi buvo – apžiūrinėjo tatuiruotę, čiupinėjo mano apyrankę ir šiaip gana įdomu jai buvo liesti europietišką kūną. Ji tokia smulkutė, mažutė, dailutė, biški sunkoka buvo mane išmasažuoti, privargo ji su manim. Juk aš gana didelis... Galiu pasakyti, kad relaxas buvo čiki-briki. Už masažiuką mokėti nereikėjo, nes ši paslauga buvo įskaičiuota į viešbučio kainą. Bet tai labai nebrangus malonumas – 6 $. Jei būsite tuose kraštuose, tai lankykitės masažo salonuose kiek įmanoma dažniau, nes už juokingą kainą tokį malonumą retai kur patirsite. Jau nekalbu apie Lietuvą, kur masažų kainos iš tiesų yra nelogiškai išpūstos.
Atsipalaidavę ir pailsėję nuvarėme į miesto centrą, kur perėjome per parduotuves. Natūralios odos dirbinių parduotuvėje mane tiesiog sužavėjo visokie daikčiukai iš krokodilo, gyvatės ir žuvies odos. Visokie diržai, piniginės super kokybės. Neatsilaikiau pagundai ir paėmiau piniginę iš durklauodegės rajos odos (65 $). Originalus ir mielas daiktas. Paskui užsėdome kabake, pavalgėme dar kartą skanios žuvies (3 $), krevečių (3 $), išgėrėme vietinio alaus (1 bokalas – 0,5 $). Viskas šviežia, skanu ir pigu. Po vakarienės ledainėje pasimėgavome vietinių ledų porcija (1,5 $).
Dalka su Ramune pasidarė sau gerą atrakciją, t.y. žuvytės kojas joms „pamasažavo“. Ten gatvėse tokių akvariumų pristatyta, kuriuose maži žuveliokai plaukioja. Įmerki kojas į akvariumą ir tos žuvytės apspinta ir ima lyg kažką valgyti nuo kojų, neaišku, bet jausmas tai malonus. Toks „žuvų masažas“ kainuoja 3 $ už 20 min. Tiesa, dar vietinis veikėjas siūlė pirkti maišiuką marihuanos (20 $) ir ilgai paskui mane sekiojo, kol pasakiau, kad tikrai nepirksiu. Kitas veikėjas siūlėsi nuvežti motoroleriu mane į viešnamį su jaunom ir gražiom panelėm. Irgi atsisakiau. Dėl marihuanos tai teisingai padariau, bet kurvomis gal ir reikėjo susigundyti...
Vėlai vakare dar užsukome į naktinį turgų, kur įvaldžiau butelį viskio su kobra ir skorpionu (10 $). Puikus dalykėlis, ragauti nesiruošiu, bet atrodo tai super. Apie vidurnaktį grįžome į viešbutį, įkalėme po stikliuką lietuviškos degtinės ir palinkėjome vienas kitam saldžių sapnų...

2009-11-02 pirmadienis
Ryte papusryčiavome ir vėl susiruošėme šturmuoti kultūrinius šalies objektus. Ištikimasis tuk-tuk vairuotojas mus nuvežė į šventyklą Pre Rup – puiki vietelė, be abejonės. Ten pasivaikščiojome, pasifotkinome ir nuėjome į netoliese miškelyje esančią tokią mažytę šventyklėlę Prasat Neak Leang, kuri, mano manymu, turistų dėmesio praktiškai nesulaukia. Matėsi, kad kadaise ši šventykla buvo fainulka, bet dabar prie jos ganosi karvės ir šika aplinkui. Kai grįžome prie tuk-tuk, tai vietinės mergiotės siūlė pirkti visokių skanumynų, bet dar buvome nealkani, todėl nesusigundėme.
Patraukėme į tolokai (už 37 km) esančią šventyklą Banteay Srei. Važiavome ganėtinai ilgai, nes tuk-tuk išvysto tik kokį 50 km/h greitį. Tačiau kelias neprailgo, nes tik ir spėjome dairytis aplinkui ir fiksuoti vietinių žmonių kasdienio gyvenimo vaizdelius. Aplinkui gražu: ryžių laukai, palmės, miškeliai, įdomūs nameliai ant polių, žuvį gaudantys kambodiečiai...
Atskira tema – motoroleriai. Jų šalyje daugybė ir tai pagrindinė transporto priemonė, kurią vairuoja ir vaikai, ir moterys, ir vyrai. Teko ne kartą matyti vienu motoroleriu važiuojant net penkis asmenis. Veža šia transporto priemone VISKĄ, ir kai sakau VISKĄ, tai tai ir turiu omenyje. Mes net norėjome kelionės metu rinkti penketuką pačių keisčiausių ar juokingiausių dalykų, vežamų motoroleriu. Bet paskui pamatėme, kad čia reikalingas ne penketukas, o visas TOP 40, todėl po kurio laiko nustojome tai daryti. Labiausiai juokėmės, kai matėme vežamas kiaules – guli jos ant nugaros aukštyn kojomis ant sėdynės ir net nekruta. Jos tokios ramios todėl, kad vietiniai jas aprūko su marihuana, todėl joms viskas pofig...
Pati šventykla tokia nedidelė, bet neišpasakyto grožio... Šioje vietoje galiu tik daugtaškį padėti, nes ją reikia savo akimis pamatyti, kad įvertintum visą subtilumą, savitumą su daugybe smulkių detalių. Šventykla pastatyta iš smiltainio ir visas statybos procesas truko virš 30 metų. Labai kruopštus darbas. Man ypač patiko tokia scena išskaptuota vienoje iš sienų: ant kalno viršūnės sėdi dievybė Šiva su savo žmona ir bando medituoti, o kalno apačioje demonas su 20 rankų ir 10 galvų purto tą kalną ir trukdo dievybei susikoncentruoti meditacijai. Pavaizduoti nuo kalno į visas puses bėgantys gyvūnai, išsigandę demono. Gražu. Ir tokių vaizdų ten devynios galybės. Viskas čiki, tik japonai turistai užkniso – labai jų čia daug. Pasigrožėjome į valias tikrai pačia dailiausia iš iki šiol matytų šventyklų ir patraukėme į kitą šventyklą – Lolei. Šalia jos stovi budistų pagoda ir daug vienuolių aplinkui trinasi. Gal jie ten gyvena? Pati šventykla smarkiai apgriuvusi, bet dabar vyksta restauracijos darbai. Nusiavėme batus ir užėjome į tą pagodą. Viduje buvo tiek daug spalvų, kad atrodė, jog patekau į kažkokį animacinį filmuką. Pagodoje tylu, ramu, tik koks pustuzinis vietinių guli ant grindų, pučia į akį ir vargo nemato.
Prie šventyklos nusipirkome kokoso riešutų ir išgėrėme iš jų sultis. Paskui paprašėme, kad riešutus perskeltų pusiau ir su šaukštais nugramdėme tą baltą „mėsytę“. Oi, kaip skanu ir sotu.
Sekanti aplankyta šventykla – Preah Ko. Ji irgi gana įdomi, bet jau restauruojama, su visokiais stovais paramstyta. Tie stovai gražumo nepriduoda, bet reikia remonto, nes paskui visai sugrius grožybės.
Tiesiu taikymu nuvažiavome prie šventyklos Bakong, tačiau į ją nėjome, o per kažkokius duobėtus kaimo keliukus patraukėme prie ežero Tonle Sap. Patikėkite, tokios egzotikos tikrai dar neteko matyti. Mus vežė per vietinius varganus kaimus (teisybės dėlei turiu pripažinti, kad vienas kitas namas buvo gana naujoviškas), bet bendras vaizdas šokiravo. Praktiškai visi namai - konkrečios lūšnos ant aukštų polių. Namų statybai panaudota viskas, ką galima buvo rasti: skardos gabalai, palmių labai, bambukai, akmenys ir visoks kitoks šlamštas. Po visais namais pavėsis, todėl šeimyna ten bazuojasi, o į kambarį lipa aukštais stačiais laiptais. Bet laiptai ne visur pastatyti, daugumoje atvejų – tai tiesiog paprastos kopėčios. Vietiniai vaikigaliai moja rankomis ir šypsosi, kai tik mus pamato. Kaimuose įtartini kvapai, jie ten kieme ir kiaules augina, ir vištas (man jos pasirodė panašios į mažus dinozaurus), ir karves. Man susidarė toks įspūdis, kad praktiškai niekas nedirba, visi stoviniuoja, sėdi, žiovauja, daug miegančių gryname ore. Gal jie taip varganai gyvena, nes mažai dirba? Taigi, mano galva sukiojosi į visas puses, o akys ir nosis fiksavo keistus, nematytus vaizdus ir kvapus.
Prie ežero sumokėjome po 12 $ už pasiplaukiojimą. Mus tris (tiesa, paėmėm kartu ir savo vairuotoją dėl drąsos) įsodino į motorinę valtį su labai garsiai veikiančiu motoru ir pradėjo plukdyti į žvejų kaimelį, įsikūrusį tiesiog ant vandens. Plaukėme kokią valandą iki kaimo, kuris pasirodė dar viena egzotiška niekada man iki šiol nematyta vieta. Ten buvo daugybė tiesiog ežere ant polių pastatytų namų, kuriuose virė gyvenimas: krūvos vaikų, kažką veikiančių moterų, o vyrų labai mažai (gal jie miega, o gal žvejoja). Žiūrėjau į visa tai ir negalėjau patikėti, kad šiais laikais žmonės taip varganai gali gyventi. Judėjimo galimybė labai ribota, net į svečius pas kaimynus reikia plaukti valtele. Na, konkrečiai sukabino tas „plaukiojantis“ žvejų kaimelis. Prie vieno iš namų priplaukėme ir užėjome į svečius. Viduje apžvelgiau jų skurdžią buitį, spartietiškas gyvenimo sąlygas, šeimininkas parodė kokių didelių žuvų yra pagavęs (jas laikė specialiame tinkle, panardintame į vandenį). Paskui sėdome į mažesnę valtelę ir vietinė moteriškė mus pairstė po aplinkines teritorijas, po apsemtą mišką. Plauki sau, aplinkui tokia tyla, ramybė, tik medžių viršūnės styro iš vandens, saugai galvą, kad už šakų neužkliūtum. Idiliškas pasiplaukiojimas. Už tą pasiirstymą palikome moteriškei po 5 $. Reikia paremti tuos likimo nuskriaustus žmones. Įspūdžių daug, net galvoje netelpa. Paskui sėdome į savo motorinę valtį ir išplaukėme atgalios. Kadangi jau vakarėjo, tai kabinome visu greičiu, nes norėjome suspėti iki saulės laidos apžiūrėti šventyklą Bakong.
Krante iš karto įlipome į tuk-tuk ir nuvarėme šventyklos link vėl per tuos pačius kaimelius. Sustojome taip vadinamoje benzino kolonėlėje ir užsipylėme kuro (daviau vairuotojui 500 rialų, nes pritrūko). Ta kolonėlė – tai ant medinės lentynos sustatyti bambaliai su kuru. Duodi pinigų, pasiimi bambalį, jo turinį supili į baką, bambalį grąžini ir varai toliau. Per kaimo keliukus rūkome visu greičiu net pasišokinėdami. Spėjome. Šventykloje buvome dar su saule. Puiki šventykla su tokiomis plačiomis laiptuotomis terasomis. Ten ir saulę nuleidome. 18.00 val. jau tamsu. Bet atgal į Siem Reap nevažiavome, nes tuk-tuk vairuotojas pasiūlė sudalyvauti vietinėje kaimo šventėje. Nuvarėme į tą vietą, o ten - motorolerių jūra, žmonių – dar didesnė jūra. Eismas užtvertas, iki šventės vietos reikia pėsčiomis eiti. Su minia vietinių lėtai judėjome ten, kur girdėjosi muzika ir matėsi šviesos. Taip, švenčiančiųjų labai daug, pagrinde jaunimas, daug girtų vyriškos lyties atstovų, visi kažką kepa, valgo, geria. Kažkokių agresyvių tipų nemačiau, muštynių irgi nebuvo. Toje šventėje mes trys buvome vieninteliai „svetimi“ (jei taip galima išsireikšti). Patiko vietinis diskanas: lauke paprasta vielos tvora aptverta apvali aikštelė su vienu įėjimu. Užmoki 0,5 $ ir gali šokti nors ir visą naktį. O vietiniai šoka ne taip, kaip pas mus. Jų visa masė toje aikštelėje lėtai juda ratu ir judėdami ratu šoka. Kažkokiu momentu muzika nutyla, šviesa užgesta ir tada galima įgnybti kokiai mergiotei į subinę. Šviesa užsidega, o mergiotės koketuoja ir svarsto, ar teisingas vyras ją kabina, kas ją ką tik čiupinėjo. Šventėje ir tailandietiško bokso rungtynės turėjo vykti, ringas stovėjo paruoštas. Ir šiaip ten visokių pigių atrakcijų buvo, kaip antai - strėlyčių mėtymas į balionus ir pan. Labai ilgai ten neužsibuvome, nes kažkaip nesavai jautėmės toje šventėje. Nelabai norėjosi atsipalaiduoti toje nežinomoje vietoje, toli nuo miesto, kažkur laukuose. Nusipirkome pigaus vietinio ženšenio vyno (1 butelys - 1 $) ir išvažiavome atgal į Siem Reap. Važiavome linksmai, nes turėjome ką pagurkšnoti. Kai grįžome į miestą, tai ten, pasirodo, irgi šventė galinga vyksta. Žmonių tiek daug, kad net tiršta, per mases vos vos judi, centrinėse gatvėse eismas uždarytas. Čia visi irgi kažką kepa, valgo, perka gražius vainikus, įstato į juos degančias žvakutes ir paleidžia į upę. Kitiems neužtenka tuos vainikus tiesiog nuo kranto paleisti, ir tuomet koks berniukas įbrenda į upę, nuplaukia į jos vidurį, ten paleidžia vainiką ir grįžta į krantą visas šlapias. Labai įdomu buvo sudalyvauti toje fiestoje, net išsižioję stebėjome vietinių veiksmus, jų nuotaikas ir elgesį. Vėliau išsiaiškinau, kad kambodiečiai taip linksmai švenčia Vėlines. Užsukome į gatvės kabaką, pavalgėme (1 $ už maisto porciją), išgėrėme alaus, masažo salone pasidarėme pėdų masažą (0,5 val. – 3 $) ir tik po to nukulniavome ilsėtis į viešbutį. Diena praėjo super-duper turiningai.

2009-11-03 antradienis
Naktį pradėjo nevaikiškai lyti. Ryte lietus nenustojo. Po pusryčių nusprendėme, kad meteorologinės sąlygos tikrai neturi ir negali žlugdyti mūsų planų ir jos jų nežlugdys. 8.00 val. apsivilkome lietpalčius, sušokome į tuk-tuk ir išriedėjome į šventyklų kompleksą.
Pradžiai nuvažiavome į Preah Khan – didelė šventykla, bet vieno aukšto (jei taip galima išsireikšti). Ta prasme, niekur aukštai laipioti nereikėjo. Šiandien turime būti ypatingai atsargūs, nes visur šlapia ir slidu. Tarp kitko, per šias dienas tikrai nemažai matėme turistų su sugipsuotomis kojomis ir rankomis. Preah Khan viduje per vidurį stovėjo šventorius, o šalia jo trynėsi labai senyvo amžiaus (bet labai simpatiška) budistų vienuolė. Ji uždegė smilkalą, davė man, o aš tą smilkalą įstačiau į specialų puodą, kuriame jau dūmino nemažai to gėrio.
Čia pirmą kartą šioje šalyje mačiau ir dramblius – jie tokie juodos spalvos, papuošti audeklais ar kaip jie ten vadinasi? Nesvarbu... Svarbu tai, kad malonu laisvėje, o ne zoologojos sode matyti tokius egzotiškus gyvūnus.
Lietus nesiliauja. Nelabai faina, bet gražios vietos atitraukia demesį nuo blogo oro. Ne cukriniai esame – neištirpsime.
Sekanti šventykla – Neak Pean. Ji tokia nedidelė, taip pat vieno aukšto. Labai patiko šventyklos galiniai vartai, nes jie fainai suaugę su galingu medžiu. Kai žiūri į vartus, tai atrodo, kad tai įėjimas į pasakų pasaulį ar kokį nors stebuklingą burtininkų miestą.
Lietus konkrečiai įsismarkavo, todėl įlindome į kabaką po stogu. Ten išgėrėme alučio, parodžiau vietiniams atlase, kur randasi Lietuva, pasiklausėme pasakojimų apie vietinių žmonių gyvenimą, apie istoriją. Bet iš tų pasakojimų mažai naudos, nes jų anglų kalba labai prasta. Jei kas ir kalba, tai tarimas toks baisus, kad praktiškai nieko nesupranti.
Nuvažiavome prie šventyklos Ta Som. Takas iki jos buvo pilnai apsemtas vandeniu, todėl iki šventyklos ėjome per lentas, sukaltas ant tokių polių. Savotiška atrakcija. Pati šventyklėlė pasirodė tokia mažutė, jos prikolas tas, kad pastatyta dirbtinio baseino (pilno vandens) viduryje. Apėjome aplinkui, pasigrožėjome.
Na, ką gi, ekskursijos pabaigai vykstame į šventyklą East Mebon. Šita jau aukšta, su laiptais, didinga ir nuostabą kelianti. Ten nusifotkinome prie gerai išsilaikiusių dramblių skulptūrų, apėjome aplinkui visą statinį. Nežiūrint į tai, kad lyja – turistų gana nemažai. Taigi, East Mebon – paskutinis objektas mūsų Angkoro lankymo programoje. Galiu pasakyti, kad trijų dienų pilnai užtenka, kad apžiūrėti Angkoro šventyklų kompleksą. Rytoj išvažiuojame į Vietnamą...
Sėdome į savo tuk-tuk ir grįžome atgal į Siem Reap. Lietus vis lyja. Viešbutyje papietavome, atsigėrėme alaus ir, lietui aprimus, išėjome į miestą. Tik pradėjome vaikštinėti, apžiūrėjome budistų šventyklą, kai vėl iš dangaus pasipylė vanduo. Įlindome į maisto prekių parduotuvę, prisipirkome alaus skarbų asorti (1 skarba – 0,5 $) ir ten vietoje po stogu pradėjome jį dusinti. Visai įdomu buvo gurkšnoti, stebėti aplinką, žmones, vykstančius vietinio gyvenimo procesus. Kai apstojo lyti sugrįžome į viešbutį. Tiesa, negaliu nepaminėti, kad viešbučio sienomis koridoriuose maži driežiukai ropinėdavo. Tokie mažiukai, simpatiški. Labai fainai atrodo – ateini prie savo kambario, rakini duris ir stebi tuos mielus padarėlius lakstančius sienomis.
Žinote, visai neįdomu sėdėti viešbutyje, todėl su Ramune vėl išėjome į miestą. Užsukau į tokią skylę, iš kurios per kompą paskambinau namo į Lietuvą. Paplepėjau keletą minučių ir už tai sumokėjau 3000 rialų (0,75 $). Nukulniavome į turgų. Čia Ramunė įvaldė palmės medžio būgną su gyvatės oda (20 $). Prekių asortimentas turguje labai patrauklus. Praktiškai nėra jokio kinietiško „širpotriebo“. Vyrauja gražūs ir originalūs rankų darbo gaminiai: šaliai, skaros, suvenyrai su Angkoro tematika, buteliai su konservuotomis gyvatėmis bei skorpionais, medžio ir kokoso kevalo dirbiniai. Pardavėjai neįkyrūs (ko nepasakysi apie arabiškas prekyvietes). Labai simpatiškas turgelis.
Maloniam dienos užbaigimui tradiciškai užėjome į masažo saloną. Ramunė už 10 $ pasidarė 1 valandos trukmės aromaterapinį masažą, o aš už tokią pat kainą – galvos, pečių, rankų ir nugaros masažą. Šį kartą mane masažavo vyrukas. Masažas gavosi toks tikras, su stipriais paspaudimais ir patrynimais. Iš pradžių galvojau, kad šūdas, kad reikia prašyti gražios, jaunos mergiotės, bet greitai man ėmė patikti. Supratau, kad vyro daromas masažas yra tiesiog kitoks. Pabandymui patiko. Bet kitą kartą norėsiu, kad mane masažuotų švelniosios lyties atstovė.
Po masažiuko visai kitokia savijauta, leki gatve kaip ant sparnų, nugaros neskauda. Puikumėlis. Grįžome į viešbutį, susikrovėme kuprines, įkalėme degtinaitės po porą stikliukų ir... miegoti.

2009-11-04 trečiadienis
Ryte su visais daiktais įsitaisėme viešbučio kieme. Lietus nelyja, dangus giedras. Zapadlo, ta prasme, vakar galėjo būti toks oras, o šiandien galėtų lyti, nes visvien visą dieną praleisime autobuse. Nusimato ilga kelionė į Saigoną (Ho Chi Minh City) per Phnom Penh. Apie 6.30 val. prie mūsų privažiavo mikroautobusiukas, sėdome į jį ir nuvažiavome į autobusų stotį. Man patinka vietinis servisas – autobuso bilietus tarptautiniam maršrutui pirkau savo viešbutyje, iki stoties pačiam nuvykti irgi nereikia – kaip ponus paima nuo viešbučio ir nuveža iki autobuso. Labai patogu. Mums savo Lietuvoje dar toli iki tokio serviso.
Taigi, sėdome jau į tą tikrą autobusą stotyje (nors iš tiesų tai buvo kažkoks laukas su daugybe stovinčių autobusų, o tokios kaipo stoties nemačiau). Vietos autike daug, kojos keliais į priešais esančią sėdynę nesiremia. Pagrinde važiuoja vietinė fauna ir keletas užsieniečių (tame tarpe ir mes trys). Visiems keleiviams išdalino po buteliuką geriamo vandens ir šlapių servetėlių. Važiuojame Cambodia sostinės Phnom Penh link. Kelias gana geros kokybės, todėl ir greitį laikome normalų. Kas 1,5 val. sustojame pakelės užeigose. Jose – pilna užkandžiaujančių kambodiečių. Valgis atrodė labai neapetitnai, kvepėjo irgi taip pat, kaip atrodė. Egzotiškiausias ten mano matytas patiekalas – kepti vėžliai su savo kiaušiniais (tais, iš kurių jie išsirita). Guli jie ant prekystalio savo kiautais į apačią ir pilvais į viršų. Galvos įtrauktos, letenėlės išsiskėtusios. Nelabai įsivaizduoju, kaip tokius reikia valgyti. Pirštu pabadžiau, pačiupinėjau, bet pirkti nesusigundžiau. Nuvariau į WC – tupykla ir tiek. Nuleidžiamo vandens nėra. Šalia tupyklos stovi bakas su vandeniu ir bake plaukioja indelis. Pasemi iš bako tuo indeliu vandens ir nuplauni ką reikia, taip pat ir rankas paskui nusiplauni. Popieriaus, aišku, nerasta. Kai išėjau iš šikano, tai vietinis vaikigalis pradėjo reikalauti iš manęs pinigų, bet nusprendžiau, kad už tokį tuliką tikrai pinigų neduosiu.
Apie 14.00 val. atvažiavome į sostinę Phnom Penh. Miestas man asmeniškai nepatiko, pasirodė labai neišvaizdus, didelis ir triukšmingas. Mieste jūra motorolerių, o mašinos – vien Lexus ir Toyota. Geri automobiliai, galima kambodiečius už tai pagirti, su šūdais nesivažinėja. Paleido mus neaišku kur, ta prasme, ne kokioje nors stotyje, o prie vietinio stadiono. Pasirodo, ten buvo įsikūręs „Mailinh“ kompanijos ofisas (su šios kompanijos autobusu mes važiavome). Su kuprinėmis užėjome į ofisą, ten mums išrašė bilietus iki Saigono (pinigų papildomai už tai mokėti nereikėjo), patikrino pasus, pažiūrėjo, ar tikrai turime Vietnamo vizas. Ofiso darbuotojos kalbėjo angliškai, bet jų tarimas buvo toks, kad sunkiai galima buvo ką suprasti. Vieno anglo, kuris su mumis važiavo, kelionė čia ir pasibaigė. Pasirodo, tas veikėjas neturėjo Vietnamo vizos. Jis ėmė verkšlenti, kad niekas neperspėjo apie vizą, kai pirko bilietus. Dabar jis sostinėje užtruks porą dienų, kol susitvarkys Vietnamo vizą. Keistuolis.
Iki sekančio autobuso išvykimo buvo likęs pusvalandis, galvojau alaus nusipirkti, bet tame rajone jokių maisto prekių parduotuvių neradau, kabakai irgi be alaus. Tas ofisas tokioje vietoje, kur vien tik buitinės technikos parduotuvės. Kažkur toliau nuklysti nesinorėjo, nes mažai laiko, paskui dar pražiopsosiu autiką. Teko lipti į autobusą su išdžiūvusia gerkle. Šitas autikas labai didelis, komfortabilus, bet tarpai tarp sėdynių labai maži, nėra kur kojų patogiai laikyti. O komfortabilus todėl, kad jame yra WC, TV, kondicionierius, duoda veltui geriamo vandens. Autobusas važiavo praktiškai tuščias (10-12 keleivių). Išsirinkome patogiausias vietas ir smagiai riedėjome sienos su Vietnamu link.
Viskas vyko sklandžiai, kol privažiavome keltą. Čia buvo susidariusi didelė eilė transporto priemonių. Persikėlėme per upę ir varėme iki pat sienos be sustojimų. Vairuotojo padėjėjas surinko visų keleivių pasus, dar kažkokią anketą davė užpildyti.
Mūsų autobuse važiavo nelegalas, t.y. prie sienos vairuotojo padėjėjas vieną veikėją užrakino WC ir jį iš ten išleido, kai kirtome abi sienas.
Per Cambodia sieną pravažiavome be jokių problemų, o Vietnamo pasienyje reikėjo su visais daiktais pereiti kontrolę, skenavo mus ir mūsų kuprines. Bet irgi gana greitai prasukom reikalus.
Pagaliau mes Vietname. 18.00 val. jau tamsu. Praktiškai nuo sienos prasidėjo gyvenamieji namai. Susidarė toks įspūdis, kad Saigonas ir prasideda nuo pat sienos. Kai privažiavome HCMC centrą, vairuotojo padėjėjas paklausė, kur mus nuvežti. Net pasimečiau – juk ne su taxi važiuojam. Įsivaizduojat, koks puikus servisas. Aš parodžiau žemėlapyje gatvę Pham Ngu Lao (pagrindinė backpakerių gatvė) ir „Sinh Tourist“ agentūrą toje gatvėje. Tai mus būtent prie jos ir paleido. Taigi, 21.30 val. mes jau sėdėjome agentūroje ir užsisakinėjome rytojui 2-jų dienų kelionę į Mekong deltą. Ši išvyka kainavo 410 000 dongų (23 $) žmogui. Kadangi jau buvo vėlu, bankai nebedirbo, tai ten vietoje ir pinigų išsikeitėme (1 $ – 17 500 dong). Matosi, kad žmonės iš turizmo daro biznį, aš turiu omenyje, kad labai lankstus jų darbo laikas.
Nespėjome išeiti iš „Sinh Tourist“, kai mus apspito mergiotės, siūlančios apsigyventi jų viešbučiuose už 5 $ žmogui. Su viena jų nuėjome iki tos vietos ir apžiūrėjome trivietį kambarį. Nakvynės vieta patiko, užpildėme anketas ir sumokėjom 15 $ (už 3 asmenis). Vietname visuose viešbučiuose prašo palikti pasą. Aš tai žinojau, todėl pasidariau paso ir lapo su viza kopiją. Kelionės metu visuose viešbučiuose pakišdavau tas fotokopijas ir jiems to užtekdavo. Tikrai nerekomenduoju palikti pagrindinio asmens dokumento tiems vietnamiečiams, nes, mano manymu, tai nesaugu. Jie net seifo neturi, kur pasus laikyti. Į stalčių įmeta ir tiek žinių. Ne kartą teko stebėti, kaip ryte kokie australai ar anglai prašo atiduoti jų pasus, o tie veikėjai rausiasi po stalčius, verčia krūvas tų pasų ir pečiais trauko, tipo, nežinom, kur padėjom.
Sumetėme kambaryje kuprines ir išėjome pasivaikščioti po apylinkes. Neveltui šis rajonas vadinamas backpakerių rojumi: pilna įvairiausio plauko turistų, gatvėse kabakas ant kabako ir jie visi užpildyti, nelogiškas kiekis turizmo agentūrų, gyvenimas verda konkrečiai. Į vieną barą užėjome ir mes. Ten už trijų žmonių sočią vakarienę su 4 bokalais alaus somokėjome 188 000 dongų (apie 11 $). Ir tai pačiame HCMC centre. Kainos ne tai kad nesikandžioja, jos iš principo juokingos. Gali ošti kabake visą naktį ir nesijaudinti dėl sąskaitos dydžio, nes ji bus begėdiškai maža palyginus su lietuviškomis kainomis. Dar pasitrynėme po rajoną, pajutome tą vietinę atmosferą, tą Saigono trauką. Nuėjome į parduotuvę, nusipirkome rytojui vandens, alaus ir patraukėme į viešbutį pailsėti.

2009-11-05 ketvirtadienis
7.30 val. prie „Sinh Tourist“ įlipome į autobusą ir pradėjome trijų valandų trukmės kelionę į už 100 km esantį Mekong upės deltos miestą Cai Be. Taip, taip, atstumas juokingas – tik 100 km, tačiau važiuoti teks tikrai tiek ilgai. Vėliau įsitikinau, kad tai normalu. Eismas labai intensyvus, autostradų nėra, važiavimo sąlygos šalyje iš tiesų sudėtingos. Ten vairuodamas tikrai neužmigsi. Neveltui užsieniečiams čia draudžiama vairuoti. Jei išsinuomoji automobilį, tai būtinai turi išsinuomoti ir vietnamietį vairuotoją.
Labai ilgai išvažinėjome iš Saigono. Miestas labai gyvas, judrus ir intensyvus. Saigonas pelnytai laikomas politiniu ir finansiniu Vietnamo centru. Jame apie 11 mln. gyventojų ir apie 7 mln. motorolerių. Įsivaizduojate, kas čia darosi gatvėse? Tai yra tikrų tikriausias motorolerių pragaras. Neperdedu nė trupučio. Dairantis pro autobuso langą miestas palieka gana neblogą įspūdį. Pravažiuojant benzino kolonėles užfiksuoju kuro kainas: benzinas – 15 500 dongų/l, diesel – 13 250 dongų/l. Net nepastebėjau, kaip išvažiavome iš Saigono. Taip yra todėl, kad visos pakelės apstatytos namais, kabakais, dirbtuvėm ir sandėliais. Kažkas kažką pardavinėja, taiso, remontuoja, stato, vienu žodžiu, gyvenimas verda.
Po gerų trijų valandų atvažiavome į Cai Be, sėdome į didelę motorinę valtį (užsiėmėme vietas pačiame priekyje) ir pradėjome pasiplaukiojimą. Upė Mekong iš tiesų labai plati, su Nemunu nėra net ko lyginti. Jos gylis siekia 20 m, o vanduo atrodo drumstas ir nešvarus. Tačiau tai nėra tiesa, vanduo palyginti švarus, tačiau jame daug smėlio, todėl ir spalva įtartina. Mekong deltoje gyvena apie 20 mln. žmonių, jie visi iš kaimų plūsta į miestus ieškodami darbo. Čia daugybė ryžių laukų, nes būtent deltoje užauginama 60 proc. visų šalies ryžių. Upėje pilna laivų ir valčių - tiek irklinių, tiek motorinių. Bet visos tokios pavargusios ir neturinčios prekinės išvaizdos. Vieni laivai veža žmones, kiti – krovinius. Mekongo pakrantės apstatytos namais nameliais, tačiau jie visai kitokie, nei mačiau Cambodia plaukiojančiame kaime Tonle Sap ežere. Čia žymiau daugiau civilizacijos, namai naujoviškesni (iš plytų ar cemento), o lūšnų nėra labai daug. Atplaukėme į turgų ant vandens, tačiau jis buvo praktiškai pasibaigęs. Pardavėjų buvo daugiau negu pirkėjų. Norint pamatyti tikrą procesą, reikia čia būti labai anksti ryte. Tiesa, tai buvo urminis turgus. Čia jei perki ką nors, tai iš karto dideliais kiekiais.
Prisišvartavome viename iš pakrantės kaimelių, po jį pasivaikščiojome, stebėjome ryžių popieriaus gamybos procesą. Šis popierius naudojamas maisto gaminime, į jį vietnamiečiai vynioja mėsą, jūros gėrybes ir t.t. Labai patiko savo akimis pamatyti, kaip daromi saldainiai iš kokoso, kaip daromas ryžių ir kukurūzų popkornas. Aišku, visa tai galima buvo paragauti bei nusipirkti, jei patiko. Kainos labai priimtinos: dėžutė kokoso masės saldainių – 20 000 dongų (1,1 $), saldžių traškių ryžių paplotėlių pakuotė – irgi tokia pat kaina. Čia paragavau ir naminio bananų likerio, kurio skonis visai nesužavėjo. Kas norėjo, galėjo nusipirkti krokodilo, gyvatės bei žuvies odos dirbinių. Kainos nedidelės, tačiau daiktų kokybė tikrai prasta, o gal net ir klastotės. Tokius gaminius rekomenduoju pirkti tik specializuotose parduotuvėse, kurių šalies miestuose yra nemažai. Ten kainos solidžios, bet kokybė nepriekaištinga. Man visai patiko pasitrinti po tą amatininkų kaimelį.
Kai grįžome į savo motorkę pamačiau, kad du japonai užėme mano su Ramune vietas pačiame priekyje. Nėra kuo girtis, bet aš gana grubia forma išprašiau tuos japanysus lauk. Tie persėdo kitur, bet dar ilgai niurzgėjo. O man dzin...
Toliau plaukiojome upe, stebėjome aplinką, vietinį koloritą, Mekongo deltos gyventojų buitį ir šiaip veiksmą aplinkui...Vaizdelis gana varganas. Po kokios valandos prisišvartavome dar viename kaime, kur mūsų laukė pietūs vietiniame kabake. Mokėti už tai nereikėjo, nes pietūs įtraukti į išvykos kainą. Suvalgėme keisto skonio sriubos ir dar keistesnio skonio kiaulienos su ryžiais. Ryžius sudorojau, o kiaulieną palikau lėkštėje, nes ji buvo sugadinta tradiciniu žuvies padažu, kurio mano skonio receptoriai tiesiog neperneša. Visas Vietnamas persismelkęs tuo kvapu. Atvirai prisipažinsiu – nekenčiu fish sauce nei kvapo, nei skonio. Galiu pasakyti, kad visos kelionės metu tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai nusivyliau maistu. Daugiau tokių atvejų nepasitaikė. Po pietų vietiniai kaimiečiai mums pagrojo ir padainavo. Atlikimo lygis toks prastas, kad net mūsų Radžis atrodo lyg profas...Cha, cha, cha...Teisybės dėlei pasakysiu, kad vienas vietnamysas visai normaliai padainavo, bet dvi mergos spiegė panašiai, kaip ir tos dvi lietuvaitės, kurios apsišūdino Anglijoje talentų šou.
Po koncerto sėdome į laivą ir nuplaukėme atgal į Cai Be. Šį kartą japonai net nebandė užimti mano vietų. Tvarkelė, reiškia galima juos išdresiruoti, tik užsiimti reikia. Prieplaukoje sėdome į autobusą ir pajudėjome Can Tho miesto link. Tai didžiausias Mekongo deltos miestas. Į jį per upę reikia persikelti keltu, nes tiltas per Mekongą neseniai sugriuvo dėl japonų inžinieriaus klaidos. Tuomet žuvo 60 vietnamiečių. Baisi tragedija. Ir vėl tie japonai...
Žmones ir motorolerius kelia vienas keltas, o visą transportą – kitas. Reiškia, mūsų autobusas kelsis vienu keltu, o mes – kitu. Tikrai įdomu buvo stebėti, kaip keltas užsipildo gausybe motorolerių, jie užkišo kiekvieną laisvą plotelį. Susidarė toks įspūdis, kad tik mūsų grupė pėsčiomis įėjo į keltą, nes visi kiti keleiviai įvažiavo motoroleriais. Prekeiviai sukinėjasi po denį ir parduoda maistą, cigaretes, vandenį, kažkokius loterijos bilietus.
Persikėlėme į Can Tho, autobusas mus nuvežė į viešbutį „Hoa Phuong“. Viešbučio registratorė tradiciškai prašė pateikti pasus, ir kai aš daviau fotokopijas, tai ji be problemų jas priėmė. Kambaryje sumetėme kuprines ir iš karto išėjome į miestą. Pagal „Lonely planet“ miesto planą lengvai radome pagrindinę tūso vietą – upės krantinę, kurią puošia galingas Ho Chi Minh monumentas. Žmonių ten daug, veiksmas vyksta kaip reikiant, pilna vaikų ir šiaip besiilsinčių vietinių. Centre prasinešėm per vietinį turgų, kuriame gerų produktų prisižiūrėjau: galingų varlių, tokių tikrų rupūžių, visokių jūros gėrybių, krabų, krevečių, žuvų didelių, žuvų mažų, langustų, buožgalvių ir t.t. Kartu su žuvimi ir paukštiena išdėliota. O jau vaisių ir daržovių gausa tiesiog nereali. Nusipirkome 1 kg rambutanų už 15 000 dongų. Skanūs ir keisti vaisiai su kaulu viduje. Užėjome į parduotuvę ir paėmėm 3 skardines alaus „Tiger“ (33 000 dongų arba 1,8 $ už visas 3). Geras alus, skanus, praktiškai skaniausias iš visų šalyje ragautų. Alų išgėrėme krantinėje šalia Ho Chi Minh monumento. Po alaus atsirado apetitas, todėl netoliese esančiame kabake užsisakėme keptų varlių kojyčių su ryžiais, keptų ryžių su vištiena ir daržovėmis, šviežiai spaustų mango sulčių ir didelį butelį „Tiger“. Viskas buvo iš tiesų labai skanu. Už šią maisto fiestą paklojome viso labo tik 200 000 dongų (11 $). Sočiai pavalgę lėtai patraukėme viešbučio link. Juk reikia pailsėti ir išsimiegoti. Tiesa, prieš tai vidinei dezinfekcijai įkalėme po porą stikliukų degtinaitės.

2009-11-06 penktadienis
Po sočių pusryčių išvažiavome į prieplauką, kurioje sėdome į laivelį ir išplaukėme į didžiausią Mekongo deltos plaukiojantį turgų. Tas turgus randasi kokie 6 km nuo Can Tho centro. Šiame regione yra daugybė įvairių plaukiojančių turgų, kurie specializuojasi, t.y. kiekviename jų vyrauja tam tikra prekių grupė. Yra gyvačių turgus, o mes plaukėme į vaisių turgų. Tai urminis turgus, nėra taip, kad užsimanei poros ananasų ir plauki jų nusipirkti, čia atvaro „optovikai“. Taigi, upės viduryje bazuojasi daugybė laivų, o juose – tai ananasų kalnas, tai arbūzų, bananų ar mango. Laiveliai visi atrodo tokie seni, pavargę, be jokios apdailos ar gražių detalių. Grynai darbinės baržos. Pasiplaukiojome tarp tų laivų ir nusukome į siaurą upės atšaką. Va ten tai tikrai patiko: plauki sau upe, stebi ramų kaimiečių gyvenimą. Jie viską daro upėje – ir dantis valo, indus plauna, prausiasi. Vaikai linksmai mojuoja rankomis, o mes jiems mojame atgal. Atplaukėme į vaisių sodą, kur paragavome labai skanių ir saldžių ananasų, mango, bananų, papajų, greipfrutų ir visa tai užgėrėme arbata. Keista buvo gurkšnoti arbatą iš mažų stoparikų. Vėliau pasitrynėme po patį sodą, žiūrėjome, kaip vaisiai auga. Smagiai praleidome laiką idiliškoje aplinkoje. Dangus konkrečiai apsiniaukė, debesys kaupiasi, o vietiniai ruošiasi lietui. Mūsų laivelį irgi uždengė stogeliu. Gana greitai atplaukėme atgal į prieplauką ir nuvažiavome į restoraną papietauti. Tik užėjome į kabaką, kai pradėjo pliaupti lietus kaip iš kibiro. Gatvėse iš karto susiformavo sraunūs upeliukai. O mes sau sėdėjome po stogu ir skaniai valgėme. Pietums užsisakiau mudfish – skanu, su ryžiais ir noodlais, paėmiau ir alaus „Saigon“. Už trijų žmonių pietus palikome 200 000 dongų (11 $). Kol pavalgėme ir lietus liovėsi. Tame restorane nuėjau į gyvąjį kampelį – tai vieta, kur laikomi visokie gyviai skirti kepimui ir virimui. Čia vietinis personalas parodė ir kobrą, bandė ją paerzinti, tačiau gyvatė nereagavo – matyt buvo nusiteikusi tai minčiai, kad greitai bus iškepta ir suvalgyta.
Sėdome į autobusą ir patraukėme į miestą Vinh Long. Netoli važiavome, nes vėl reikėjo pėsčiomis lipti į keltą, keliantį per upę, o autobusas kitu keltu plaukė. Žmonių keltuose daugybė, o ir pačių keltų daug. Ne taip, kaip pas mus į Nidą pora laivų plaukia. Čia į vieną pusę kokie penki keltai varo. Kai persikėlėme į kitą upės pusę, tai įsitaisėme tokiame varganame pakelės kabakėlyje ir laukėme savo autobuso. Triukšmas šalia kelio nevaikiškas, eismas intensyvus. Labiausiai patinka stebėti motorolerius. Gerų vaizdų galima pamatyti, pvz.: vyras vairuoja, už jo sėdi moteris ir po viena pažastim laiko pasikišusi vieną kūdikį, o po kita – kitą. Va taip smagiai visa šeimynėlė važiuoja vienu motoroleriu. Arba ant galinės sėdynės sėdintis keleivis abejomis rankomis laiko padėklą pilną dubenėlių su garuojančia sriuba. Arba keleivis rankose skersai laiko dviratį. Arba dviratininkas įsikimba į važiuojantį motorolerį ir tas jį tempia, ir nereikia pedalų minti.
Tame kabake pamačiau tokius bananų lapų kvadratinius mažyčius ryšulėlius. Vieną jų išlukštenau, o ten viduje mėsos gabalas. Zapašokas buvo tikrai nekoks, todėl ragauti nesiryžau. Kažkokia pašvinkusi mėsa, o kaip gi kitaip, jei tie ryšulėliai visą dieną saulėje „parinasi“?
Kitoje kelio pusėje užmačiau grožio saloną ir nuėjau pasižiūrėti, kaip vietinė mergina kitai daro manikiūrą. Aš priėjau ir tiesiog stebėjau procesą. Ta mergina, kuriai darė grožio procedūras, sako man: gal nori „padaryti“ mergiotę ir rodo į salono darbuotoją. Ir tai buvo ne juokai, o rimtas pasiūlymas. Sako: imk ją ir veskis už širmos į lovą. Bet aš mandagiai atsisakiau ir nepasidaviau įkalbinėjimams. Man visokių nemalonių ligų tikrai nereikia...
Pagaliau sulaukėme autobuso ir toliau tęsėme kelionę į Vinh Long. Važiavome neilgai, nes autobuso priekyje pasigirdo skardus stuktelėjimas ir sucypė stabdžiai. Kai sustojome, pamaniau, kad ką nors nukalėme. Tačiau greitai paaiškėjo, kad kažkoks girtas vietnamietis metė akmenį į priekinį autiko stiklą ir jį normaliai suskaldė. Pats stiklas nesudužo, bet įtrūko. Akimirksniu autobusą apspito vietinė chebra ir minia žmonių leidosi gaudyti tą niekadėją. Labai greitai jis buvo sučiuptas ir jau gerokai sumuštas. Policininkai jį, surakintą antrankiais, nusivedė. Užstrigome šioje skylėje ilgam laikui, nes vairuotojas išvažiavo į policijos nuovadą duoti parodymų ir viską oficialiai įforminti. Planai žlunga, nes mieste Vinh Long ketinome pasitrinti gerame ir įdomiame turguje, tačiau dėl „razborkių“ su policija teks turgų praleisti ir važiuoti tiesiai į Saigoną. Ir visgi trumpam sustojome tualetiniam pasivaikščiojimui tame turguje, aš į tuliką nenorėjau, todėl spėjau pauostyti turgaus kvapų. Toje vietoje vyravo džiovintos žuvys. Kvapelis įtartinas, tačiau prekinė išvaizda labai patraukli ir apetitą žadinanti. Vietnamo turgūs tikrai verti dėmesio, po juos visada vaikščiojau su dideliu entuziazmu ir užsidegimu. Ten visada galima pamatyti ką nors europiečio akiai keisto, neįprasto, o kartais ir šokiruojančio.
My Tho mieste sustojome tokioje specialiai turistams pritaikytoje poilsio aikštelėje. Ten pasitryniau po didelį prekybos centrą, kuriame patiko tik vienas daiktas – medinis diržas. Nu tokio varijanto dar nebuvau matęs, iš tiesų vietnamiečiai prisigalvoja visokių keistų dalykų. Pabandžiau juo apsijuosti – viskas veikia, tikras diržas, tik tiek, kad medinis. Ten pat buvo ir kokybiškų žuvies odos piniginių, kurios kainavo tiek pat, kiek ir Siem Reap.
Į Saigoną (arba tiksliau Ho Chi Minh City (HCMC)) atvažiavome jau sutemus apie 19.30 val. Dėl nakvynės vietos nekilo jokių problemų, nes vos tik išlipome iš autobuso, mus iš karto ėmė atakuoti vietiniai su pasiūlymais. Mergaitė palydėjo mus tris į netoliese esantį viešbutuką, apžiūrėjome kambarį ir jis mums patiko. Užsimokėjome 15 $ (už visus tris), numetėme kuprines ir patraukėme į „downtown“. Norėjome sekmadieniui nusipirkti traukinio bilietus į Danang, bet turistų informacijos centre mums pradėjo stumti, kad audra sugadino bėgius ir traukiniai nevažiuoja. Nelabai patikėjome tokia informacija, todėl nutarėme kitą dieną kreiptis tiesiai į oficialų Vietnamo traukinių sistemos ofisą. Nusipirkome po butelį alaus „Saigon“ (1 butelis – 13 000 dongų arba 0,7 $) ir tiesiog gurkšnodami slampinėjome po vakarinį Saigoną. Turistų labai daug ir jie visi baliavoja arba, liaudiškai tariant, ošia. Viename kabake alus kainavo 5000 dongų (0,3 $) už bokalą, tai ten konkretus anšlagas buvo, vietų nerasta. Mes patraukėme toliau nuo šurmulio į atokesnį restoraną, kur pavakarieniavome trise už 183 000 dongų (10 $). Šį kartą ragavau ant cukranendrių keptos krevečių mėsos – tokie maži kebabiukai. Skanu, bet porcija galėjo būti didesnė. Pavalgėme, aptingome, todėl patraukėme „chatos“ link. Čia tokiu metu (apie 23.00 val.) verda gyvenimas. Ir laisvo elgesio merginų gauti – kaip du pirštus apmyžti...Bet manęs tai nedomina – kažkokios nelabai švarios man tos vietnamietės atrodo. Taigi, į viešbutį ir ilsėtis.

2009-11-07 šeštadienis
Ryte 7.30 val. nukulniavome į oficialų Vietnamo traukinių sistemos ofisą ir nusipirkome sekmadieniui 3 bilietus maršrutu Saigon-Danang (atstumas apie 970 km). Vieno bilieto kaina žmogui 600 000 dongų (33 $). Tai gera kaina, nes pas tarpininkus ir kelionių agentūrose ji svyravo nuo 40 $ iki 60 $. Be to, mes pirkome pačius brangiausius bilietus, nes norėjome važiuoti keturviečiame minkštame kupe. Yra ir žymiai pigesnių varijantų, bet tektų nepatogiai važiuoti. Kelionė ilga, todėl taupyti komforto sąskaita tikrai neverta.
Po to tiesiu taikymu nuėjome į „Sinh Tourist“ ir nusipirkome pusės dienos išvyką į Chu Chi tunelius (išvykos kaina vienam žmogui 90 000 dongų (5 $)). Po 15 minučių jau sėdėjome autobuse ir riedėjome Chu Chi link. Chu Chi – tai didžiulis rajonas, kuriame po žeme išsiraizgiusi 200 km ilgio tunelių sistema. Šie tuneliai buvo intensyviai naudojami partizaninėje kovoje karo su amerikiečiais metu. Tuneliai iškasti trijų lygių: 4 m, 6m ir 10 m po žeme. Mes ketiname aplankyti pirmo ir antro lygio tunelius, nes trečiame lygyje praktiškai nėra oro. Mekongo deltoje tokių tunelių kasimas buvo neįmanomas, nes 2 m gylyje jau vanduo. Daugybė išėjimų vedė tiesiai į upę. Kareiviai bėgdami nuo amerikiečių galėdavo nerti į vandenį ir patekti į tunelį ir atvirkščiai. Vietnamiečiai kareiviai labai ilgai išbūdavo po vandeniu kvėpuojant per bambukinius vamzdelius. Saigonas pastoviai buvo atakuojamas iš Chu Chi tunelių, nes būtent čia bazavosi visa amerikiečių armijos vadovybė. Karo metu šiame rajone žuvo 14 000 amerikiečių karių, tačiau vietnamiečių – dar daugiau...
Dabar vietnamiečiai jau pavargę nuo ilgų karų, todėl gyvena taikiai ir nelaiko amerikiečių savo priešais. Žmonės dabartiniu metu žūsta tik autoavarijose. 75 proc. visų žuvusiųjų – motorolerių vairuotojai. Saigone kasdien žūsta 14 žmonių autoįvykiuose. Nieko nuostabaus, žinant kiek tų „velnio ratų“ rieda miesto gatvėmis kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro. Naują motorolerį galima nusipirkti už 400 $. Vietiniai jų turi po 2-3. Vidutinis darbo užmokestis - 200 $ per mėnesį. Jei asmens pajamos per mėnesį nesiekia 3 mln. dongų (167 $), tai jokių mokesčių valstybei mokėti nereikia. Tai yra gerai, bet blogai yra tai, kad už viską reikia pačiam atsibašliuoti: už vaikų darželį, už mokyklą ir t.t.
Prie įėjimo į Chu Chi kompleksą nusipirkome bilietus (75 000 dongų arba 4,2 $ žmogui) ir pradėjome tyrinėti šį unikalų neseno karo laikų palikimą. Labai vaizdžiai pademonstruota, kaip kovotojai gyveno po žeme, kaip gamino maistą, ginklus, savadarbes bombas, spąstus, iš padangų – sandalus. Ten ir dabar yra veikiančių spąstų, bet jie aptverti, kad netyčia į juos nepatektum. Nepavydžiu tiems amerikiečiams, kurie per karą patekdavo į tuos gudrius spąstus. Eini, eini, staiga krenti į duobę, pasimauni ant nusmailintų bambukų, o dangtis virš duobės užsiveria ir guli sau gražiai pervertas. Rėk nerėkęs niekas tavęs neišgirs. Komplekso darbuotojai pademonstravo dar daugybę įmantrių spąstų, kurie buvo skirti kareivį sužaloti, sužeisti, o ne „padėti į vietą“.
Dar viena viliojanti atrakcija – šaudykla, kurioje galima pašaudyti tikrais ginklais užtaisytais tikrais koviniais šoviniais. Rinkis ką nori: automatą AK ar M-16, kulkosvaidį, karabiną ar šautuvą. Viena kulka kainuoja nuo 24 000 iki 30 000 dongų ir pirkti reikia ne mažiau kaip 10 šovinių. Garsas šaudykloje nerealus, ausis normaliai užgula. Tai populiari pramoga – kur dar gali normaliai palaikyti tikrą kovinį ginklą rankose ir realiai jį išbandyti. Būtų smagiau, jei taikiniais būtų gyvi vietnamiečiai, nes jie mažiukai ir ne taip lengvai pataikysi...Čia juodasis humoras, tikriausiai supratote.
Aišku, lindome ir į vieno iš tunelių vidų. Tas tunelis specialiai praplatintas turistams, nes stori europiečiai ar amerikancai tikrai užstrigtų po žeme... Žąsele prakrypavau kokia 40 metrų ir to pilnai užteko, kad suprasčiau, jog tuose tuneliuose buvo tikras pragaras. Ir kaip ten chebra galėjo metų metus gyventi? Nesuprantu. Labai nemalonus jausmas apima po žeme, kai judėjimo galimybė labai apribota. Tiesa, prieš lendant į tunelį dokumentinį filmą pažiūrėjome apie tų laikų karą (apie 1960 metai). Žiaurių vaizdų parodė...Karas yra BLOGIS. Vienareikšmiškai.
Chu-Chi komplekso darbuotojas toje salėje, kur žiūrėjome filmą, labai vaizdžiai papasakojo, kaip veikė tunelių sistema, ant maketų viską rodė ir įdomiai komentavo. Juokingiausia buvo stebėti amerikiečių turistus, nes gidas pastoviai pabrėždavo, kad vienas ar kitas kovotojas gavo medalį už amerikiečių žudymą. Jis taip ir sakė: american killing hero. Tai amerikancai iš karto po tokių frazių nuleisdavo akis žemyn ir pradėdavo muistytis kėdėse.
Dar pasivaikščiojome po teritoriją, aplankėme vieną kitą žeminę, pažiūrėjome muziejinių eksponatų ir patraukėme išėjimo link. Tikrai nesigailiu, kad čia atvažiavome. Mano mergiotėms tai gal ir nelabai ta karo tematika patiko, bet mane sukabino.
Kai grįžome į Saigoną, tai tik išlipome iš autobuso, pagavome taxi ir nuvažiavome į Giac Vien Pagoda. Vairuotojui sunkokai sekėsi paaiškinti, ko norime. Tačiau parodėme vietą žemėlapyje, užrašėme pavadinimą, tai tada jis suprato. Nuvežė mus į konkrečiai įtartiną skylę, užkampį tokį. Pačiam sunku būtų šitą pagodą rasti. Nenorėjome likti vieni šiame rajone, todėl paprašėme taksisto, kad jis mūsų palauktų. Vairuotojas maloniai sutiko. O pagoda, nors ir randasi „skylėj“, labai įspūdinga pasirodė. Ji buvo pastatyta 1700 m. Dabar ten gyvena keletas vienuolių. Mes pagodoje buvome vieninteliai turistai. Puiki šventykla, tikrai nesigailėjome, kad čia atvažiavome. Pasivaikščiojome, patyrinėjome, pasifotkonome, paskui sėdome į taxi ir nuvažiavome į kiniečių kvartalą Cholon. Už pasivažinėjimą paklojome 120 000 dongų (6,5 $). Atvirai pasakysiu, nusivyliau kiniečių kvartalu. Jis pasirodė visai ne toks, kokiu jį įsivaizdavau. Visada maniau, kad kiniečių kvartale namų stogai riesti, laivelių formos, kad visur daugybė raudonų kinietiškų žibintų, spalvų, kvapų ir t. t. O viskas pasirodė kur kas paprasčiau – normalūs šiuolaikiški pastatai, jokių kinietiškų atributų. Kadangi aš išoriškai neskiriu vietnamiečių nuo kiniečių, tai man Cholon pasirodė toks pats Saigono rajonas, kaip ir dauguma kitų. Vienintelis dalykas, kas buvo kinietiška – tai didelė pagodų gausa ir hieroglifai. Pasivaikščiojome po vietinį turgų, prisižiūrėjome visokių džiovintų jūros gėrybių (pvz. jūros arkliukų), makaronų, vaisių, daržovių gausybė kėlė nuostabą. Buvo ir visai nematytų produktų, bet kai bandai paklausti, kas čia yra, tai nesulauki atsakymo. Jie tiesiog nekalba jokia užsienio kalba. Biški nervina, kai rodai pirštu į kokį nors visiškai neaiškų produktą, klausi, kas čia yra, o jie iš karto griebia maišelį, pradeda tas gėrybes krauti, sverti ir rodo kupiūrą, tipo, šitiek kainuoja. Bandai sakyti, kad nenori pirkti, tik domiesi, tada jie pradeda pykti: ko čia drumsti vandenį? Bet prisiuostėm įtartinų kvapų ir prisičiupinėjom keistų maisto produktų į valias.
Apvaikščiojom ir aplankėm daug vietinių pagodų, tokių kaip: Ong Bon Pagoda, Ha Chuong Hoi Quan Pagoda, Quan Am Pagoda, Thien Hau Pagoda, Tam Son Hoi Quang Pagoda, Nghia An Hoi Quang Pagoda. Jose labai daug smilkalų, kvapas specifinis. Atmosfera pagodose laisva: įeina žmonės, nusilenkia dievų statuloms, uždega smilkalų, po pagodas vyrai laisvai su uždegtomis cigaretėmis vaikšto, rūko, kiti miega, dar kiti žaidžia kažkokius stalo žaidimus su kauliukais, geria arbatą. Tikrai laisva, relaksuojanti atmosfera. Vietiniai žmonės dažniausiai draugiškai šypsosi, ypač vaikai. Užėjome ir į vietinę katalikų bažnyčią, kurioje keista buvo matyti klūpančius kiniečius ir besimeldžiančius man nesuprantama bei neįprasta ausiai kalba.
Negaliu nepaminėti ėjimo per gatvę subtilybių. Kiekvienas toks gatvės kirtimas – tikras iššūkis. Eiti reikia lėtai, ramiai, nesiblaškant, bet labai užtikrintai. Tiesiog žengi į tą motorolerių srautą ir jis tave aplenkia, apvažiuoja. Geriausias palyginimas būtų toks: žmonės, einantys per gatvę – tai akmenys, o motoroleriai – upės tėkmė, aplenkianti tuos akmenis. O jeigu lauksi momento, kai gatvė tipo bus tuščia ir saugiai galėsi ją kirsti, tai tokio stebuklo nesulauksi. Taip ir stovėsi visą amžinybę ant šaligatvio ir tiek žinių. Iš pradžių baugu būdavo žengti tą pirmą žingsnį, bet po kelių praktinių treniruočių drąsiai eidavau į motorolerių srautą.
Eidami pamatėme, kaip moteris gatvėje puode ant ugnies verda krabus. Mes sustojome ir ėmėme stebėti tą procesą. Vietinės mergaičiukės sako: užeikit pas mus, pavalgykit. Mes nesilaužėme ir užėjome į kabakėlį. Užsisakėme tų pačių krabų, keptų didelių krevečių ir visa tai užgėrėme „Tiger“. Mergiotės priėjo prie mūsų staliuko ir pamokė, kaip tuos krabus reikia lukštenti ir valgyti. Pamirkėme krabo mėsą į kažkokį padažiuką, tai tas toks aštrus pasitaikė, kad net lūpos nutirpo. Net alus nepadėjo atsigauti. Užsisakėm dar po vieną butelį. Gerai pasėdėjome, užkrimtome, pailsėjome, sumokėjome už visa tai 130 000 dongų (7 $) ir patraukėme toliau tyrinėti miesto.
Saigone pilna optikos parduotuvių. Pagal tokį didelį šių parduotuvių kiekį galima būtų daryti išvadą, kad vietnamiečiams prasti reikalai su regėjimu, tačiau akiniuočių gatvėse labai mažai. Užsukome į vieną iš šių parduotuvių, kur aš įvaldžiau puikius Hugo Boss akinių rėmus už juokingą 420 000 dongų sumą (23 $). Man dar už 120 000 dongų (6,5 $) siūlė ir stiklus įdėti, bet nusprendžiau, kad stiklus Lietuvoje įsidėsiu. Palyginus su mūsiškėmis kainomis, tai akinių rėmai praktiškai pusvelčiu parduodami. Tie rėmai buvo vieni brangiausių parduotuvėje. Pas mus už tokius sumokėčiau kokius 500 litų. Išvada: Vietname verta nusipirkti akinius, čia tikras rojus akiniuočiams.
Nusprendėme taxi neimti ir pėsčiomis grįžti į viešbutį. Ėjome ilgai, bet tikrai nenuobodžiai. Stebėjome aplinką, vietinius gyventojus, gatvėje vykstantį veiksmą. Užeiname į kokią parduotuvę, paimame po skarbą alučio, atsisėdame kur nors ant laiptų, pagurkšnojame, pailsime ir toliau kulniuojame. Puikus būdas pažinti miestą pėsčiomis. Aišku, žemėlapis tokiu atveju yra būtinas. Tikrai pavargome, kol atpėdinome iki savo rajono District 1, bet užtai normaliai patyrinėjome HCMC. Pakeliui pirkome ir ragavome gatvės maistą, labai skanus buvo toks baltas pyragaitis su mėsos įdaru (1 vnt. – 12 000 dongų). Keistas, bet skanus derinys – tešla saldi, o viduje mėsytė.
Kai grįžome į viešbutį, aš sugebėjau vonioje sulaužyti įvadinį karšto vandens kraną, vanduo sienomis bėgo nesustodamas. Ramunė pakvietė šeimininką, tas laikinai sistemą suremontavo ir dar mūsų atsiprašė už nepatogumus. Aš maniau, kad kokią baudą išrašys už inventoriaus sugadinimą, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. Pasidengėme improvizuotą stalą, susipjaustėme arbūzą, prikrovėme mandarinų, dar kažkokių nematytų vaisių, įsitaisėme lovose ir gurkšnojome degtinę užsikąsdami tais vaisiais. Puikus turiningos dienos finalas.

2009-11-08 sekmadienis
Iš pačio ryto su Ramune nuėjome į turgų Dan Sinh Market, kuriame vyrauja karinės tematikos prekių asortimentas. Pasivaikščiojome po turgų, bet nieko nenusipirkome, šiaip tik pažioplinėjome. Po to užsukome į kabaką ir gerai papusryčiavome. Valgėme patį populiariausią vietnamietišką patiekalą – Pho sriubą. Man labiausiai patinka su jautiena, mergiotėms – su vištiena. Tikrai sotus dalykėlis, kuris tinka tiek pusryčiams, tiek pietums. Patiekiamas didelis dubuo pripildytas sultiniu, noodlais, daržovėmis, įvairiomis žolelėmis bei daug mėsos gabaliukų. Šalyje daugybė užkandinių, siūlančių šią tradicinę sriubą. Trijų žmonių galingi pusryčiai kainavo 150 000 dongų (8 $). Gerai pasistiprinę pradėjome savarankišką turą pėsčiomis po Saigoną. Iš pradžių užsukome į tradicinį turgų po stogu Ben Thanh Market, kuriame yra visko – pradedant šviežiomis jūros gėrybėmis, vaisiais bei daržovėmis ir baigiant laikrodžiais bei suvenyrais. Tik įžengi į turgaus teritoriją ir tave ima terorizuoti vietiniai prekeiviai. Jie neduoda praeiti tiesiogine to žodžio prasme: griebia už rankos ir siūlo savo prekes. Aš neatsilaikiau spaudimui ir, ilgai pasiderėjęs, paėmiau maikutę su Vietnamo vėliavos simbolika už 3 $. Įtarimas kilo, kad smarkiai permokėjau. Nesvarbu, nes maikonas prikolnas, man patinka. Jei ne tas kabinėjimasis, tai turgus tikrai paliktų labai gerą įspūdį. Čia praktiškai pirmą kartą išgirdau rusiską šneką, nes iki šiol rusų turistų Vietname nebuvau sutikęs.
Kai išeini iš bet kokio turgaus, tai nelabai jaučiasi, kad tu jau nebe turguje. Taip yra todėl, kad visas Vietnamas yra vienas didelis turgus. Visose gatvėse vyksta konkreti prekyba, čia kiekvienas kažką bando parduoti. Biznieriai, blin, prekybininkai didieji...
Vaikštinėjome po gatves bei skersgatvius, tiesiog stebėjome vietinį koloritą, stengėmės persismelkti ta Vietnamo kasdienybe bei rutina. Užėjome į ledainę „Fanny“, kurioje paragavome duriano skonio ledų (22 000 dongų (1,2 $) už porciją). Kas nežino, durianas – tai toks, švelniai tariant, smirdantis vaisius. Ledai irgi buvo, patys suprantate, kokio skonio. Bet tai autentika, egzotika, Lietuvoje tokio „gardėsio“ tikrai niekur neparagausi. Dalka savo porciją atidavė man. Šiaip daug kur pardavinėja Vietname durianus, bet kvapelis jų toks, kad nesunkai galima apsivemti. Bet čia dar nieko, žinant, kad skandinavai valgo pūdytą žuvies mėsą...Fui, va čia tai tikrai šlykštynė.
Bevaikščiojant priėjome Minicipal Theatre. Čia jau yra prabangus Saigono rajonas – visur švaru, tvarkinga, išpuoselėti skverai, gražūs pastatai, prabangūs viešbučiai bei parduotuvės. Labai daug parduotuvių, kuriose prekiaujama puikios kokybės gyvatės, krokodilo bei žuvies odos dirbiniais. Fantastiški daikčiukai, bet ir kainos galingos. Spontaniškai nusprendėme „pasičiūdinti“ ir užeiti į vieną iš prabangiausių viešbučių „Sheraton“. Durininkai be jokių klausimų laisvai mus įleido vidun, tada liftu pakilome į 23 aukštą ir stebėjome puikią panoramą iš viršaus. Visas miestas matėsi kaip ant delno. Laisvai vaikštinėjome po viešbutį, po restoraną, niekas neklausinėjo, ką mes čia veikiame. Tikriausiai todėl, kad esame baltaveidžiai europiečiai.
Po to nuėjome prie upės Saigon River. Čia siūlė paplaukioti laivais po upę, bet mes neužsikabinome. Nelabai ką įdomaus iš to laivo pamatysi – tokia urbanistinė zona su aukštais pastatais ir viskas. Patraukėme toliau tyrinėti miesto. Priėjome Ho Chi Minh City muziejų, bet į vidų nėjome, nes ten nieko įdomaus nėra. O kad ten neverta eiti supratome, kai perskaitėme to muziejaus aprašymą. Netrukus jau buvome prie vieno įdomesnių miesto objektų - Reunification Palace. Pastatas, kadaise buvęs Pietų Vietnamo vyriausybės simboliu, yra išlaikytas praktiškai tokiame pat stovyje, kaip ir 1975 m balandį, kai ši vyriausybė žlugo ir Vietnamas susivienijo. Mes atėjome per anksti, ta prasme, pastato lankymo valandos dar neprasidėjo. Iki komplekso atidarymo dar buvo likęs geras pusvalandis. Netoliese pamatėme kabaką, pilną lankytojų, pagrinde turistų. Užėjome vidun, prisėdome už staliuko, mums atnešė po šalto vandens stiklinę ir meniu. Bet vos tik atsivertėme meniu, tai išlėkėme iš kabako kulkos greičiu, nes kainos ten buvo kokius 4 kartus didesnės, nei iki šiol lankytuose kabakuose. Plėšikai. Naudojasi tuo, kad tai vienintelė užeiga prie Reunification Palace. Žino, kad turistų visada bus pilna, konkurencijos nėra, tai ir laiko nerealias kainas. Įėjimas į Reunification Palace 15 000 dongų (0,8 $) asmeniui. Viduje galima pamatyti to meto vyriausybės darbo kabinetus, priimamuosius, sales, įvairius baldus bei aksesuarus. Viskas likę nepakeista nuo tų laikų. Lankytojų labai daug, pilna organizuotų grupių, taip pat ir pačių vietnamiečių. Bet ten nieko nepačiupinėsi ir į tuos kabinetus neužeisi – viskas aptverta virvėmis. Ant kilimų žengti negalima, triukšmauti negalima ir šiaip daugybė visokių draudimų. Na, prasukome ratą po tą pastatą, kino salėje filmuką apie esminius tų metų įvykius pažiūrėjome. Skirtingose salėse filmukas įgarsintas skirtingomis kalbomis. Galima rinktis. Užlipome ant stogo, ten pasifotkinome ir per kitą išėjimą patraukėme į War Remnants Museum. Tai yra pats populiariausias ir gausiausiai lankomas muziejus Saigone. Įėjimas į muziejų 15 000 dongų (0,8 $) asmeniui. Kieme surinkta nemaža kolekcija karo laikų tankų, lėktuvų, malūnsparnių, artilerijos pabūklų. Yra improvizuotas kalėjimas, kuriame galima apžiūrėti kameras, giljotiną, „tigro urvus“. Labiausiai sukrečia nuotraukos ir detalus aprašymas tų laikų kankinimo būdų. Nuotraukos žiaurios, net bloga darosi, kai matai, ką žmonės gali blogo vieni kitiems padaryti, kokį skausmą sukelti, kaip tyčiotis...Smulkiau apie kankinimo būdus nerašysiu, nes labai jau šlykštu. Ir visa tai vyko tik prieš keliasdešimt metų.
Muziejaus viduje irgi daugybė dokumentinių nuotraukų apie karo baisybes bei karo pasekmes. Taip pat ten yra ginklų kolekcijos, minos, bombos, galima pažiūrėti dokumentinį filmą apie karą. Galiu pasakyti, kad lankytojų iš tiesų daug. Ir ten neišgirsi juoko, krykštavimų ar nepagarbaus elgesio. Po apsilankymo tokioje vietoje dar kartą supranti, kad nėra nieko baisiau už karą. Man tikrai patinka hipių šūkis: Make love, not war.
Slogi nuotaika dingo, kai išėjome į gatvę ir užsėdome netoliese esančiame kabake. Oi, gerai prisikirtome: aš sriubos su noodlais ir kiaulienos kukuliais, o mergiotės – spring rolls, įdarytus kiauliena. Spring rolls – tai tokie nedideli ryžių popieriaus suktinukai su įvairiais įdarais. Jie gali būti įdaryti kiauliena, vištiena, jūros gėrybėmis ir pan. Labai labai skanu, patikėkit. Maistą užgėrėme 4 buteliais alaus. Šiame kabake nebuvo šakučių, tai reikėjo vargti su pagaliukais. Ne taip lengva buvo sriubą kabinti, bet susitvarkiau. Už 3 žmonių skrandžių fiestą sumokėjome viso labo tik 130 000 dongų (7,2 $).
Prisikirtome ligi soties, aptingome, ėjimo tempas sulėtėjo, bet visvien nupėdinome iki Notre Dame Cathedral. Gana keista matyti europietišką bažnyčią Indokinijoje. O joje pilna vietinių, pamaldos vyksta kaip reikiant. Jau vakarėjo, laikas grįžti į viešbutį, iš kurio mes jau ryte „išsičekinome“. Tiesa, paprašėme viešbučio šeimininko, kad mūsų kuprines iki vakaro pasaugotų: juk nesitrinsi po didmiestį pėsčiomis visą dieną su tokiu „gruzu“ ant pečių. Šeimininkas maloniai sutiko prižiūrėti daiktus be jokio papildomo atlygio už tai. Pakeliui užsukome į turgų, nusipirkome bananų ir arbūzą (jo vidus buvo ne raudonas, o geltonas). Viešbutyje paėmėme šalto alučio, pasėdėjome, pailsėjome, pasiderėjome su vietiniu prekeiviu, kuris mums už 6 $ įprūdino 6 originalius žiebtuvėlius, atsisveikinome su viešbučio šeimininkais ir išėjome gaudyti taxi. Tikrai svarbu naudotis tik žinomų kompanijų taksi automobiliais. Jų sąrašą galima rasti „Lonely Planet“. Kitu atveju būsite apgauti ir gana stipriai. Neužilgo jau riedėjome Saigono traukinių stoties link. Vairuotojas mus kažkokiais vingiais pusę valandos vežė į stotį, tikriausiai norėjo daugiau pinigų prisukti. Galų gale mano kantrybė baigėsi ir aš jam sakau: klausyk, baik čia ratus sukti, nėra laiko, traukinys be mūsų išvažiuos. Tas tik pažiūrėjo į mane, gal išsigando mano pikto veido ir pasakė: O.K. Neužilgo jau buvome prie geležinkelio stoties. Taxi paslaugos kainavo 51 000 dongų (2,8 $). Po 5 minučių jau sėdėjome traukinyje keturviečiame kupe su kondicionieriumi. Normalus kupe, prabangos nėra, viskas gana spartietiška, bet užtai patalynė švari. Vienintelė problema – lubose įtaisytas kondicionierius pūtė šaltą orą kaip koks senelis Šaltis. Bet mes lietuviai, o ne kokie tūpi amerikancai, todėl greitai radome sprendimą: pagalve uždengėme kondicionieriaus angą ir tvirtinimui panaudojome paprastą žvejybinį valą. Taip lengvai apsisaugojome nuo totalaus sušalimo. Kai vagono palydovas užėjo pas mus ir pamatė tą racionalizaciją, tai garsiai nusistebėjo, pasikasė pakaušį ir išėjo. Daugiau į kupė jis kojos nebekėlė. Mums pasisekė, nes ketvirto keleivio taip ir neįsodino. Patogiai glaudžioje kompanijoje ir bildėjome. Jautėmes nusiplūkę po intensyvios šios dienos kultūrinės programos, todėl įkalėme po porą stikliukų „karčiosios“ ir 20.00 val. jau pūtėme į akį.

2009-11-09 pirmadienis
Traukinyje miegojau puikiai, man apskritai patinka naktį važiuoti geležinkeliu. Romantika... Ryte atsikėlėme, nusiprausėme, papusryčiavome ir, dairydamiesi per langus, riedėjome Danang link. Danang – ketvirtas pagal dydį Vietnamo miestas, išsidėstęs per patį šalies vidurį. Pagal grafiką Danang turėjome būti 12.00 val., tačiau realiai atvažiavome dviem valandom vėliau. Kai išlipome iš traukinio, viskas vyko pagal tradicinį scenarijų, t.y. iš karto prišoko vietiniai veikėjai ir siūlėsi nuvežti į vieną ar kitą viešbutį. Papigiai, aišku. Tačiau šiame mieste prie jūros mes nusprendėme pagyventi prabangiai, todėl nupėdinome į iš anksto nužiūrėtą „Lonely Planet“ viešbutį. Pagal turimą žemėlapį greitai susiorientavome erdvėje ir patraukėme upės Han River link. Sunkoka buvo eiti su kuprinėmis, bet kartais galima ir pasportuoti, tiesa? Kol ėjome, sulaukėme nemažai pasiūlymų pavėžėti, tačiau pagundoms nepasidavėme ir tuos porą kilometrų nukulniavome pėsčiomis. Taigi, susiradome viešbutuką Hoa Viet Hotel ir jame apsistojome. Pagal vietinius standartus tai jau buvo brangus viešbutis (25 $ už kambarį). Susimetėme trise po 8 žalius, bet užtai gyvenimo sąlygos buvo prabangios. Kambaryje sumetėme daiktus ir iš karto išėjome pasivaikščioti po Danang. Turistų čia tikrai nedaug, galima sakyti, visai nėra. Bent jau mums taip pasirodė. Neaišku, kodėl? Juk čia yra puikus smėlėtas, platus ir švarus paplūdimys prie South China Sea (Pietų Kinijos jūra). Eismas gatvėse intensyvus, tačiau su Saigonu nėra net ko lyginti. Sunervino tai, kad viena moteris prie manęs kabinėjosi siūlydama pirkti kažkokius šūdus. Prie mergiočių nelenda, o nuo manęs neatstoja. Ir ji mane sekiojo po visą miestą, blin. Atrodo, atsikratai ja, nueini tolokai į kitą rajoną, o ta pati bobelė vėl prišoka ir vėl travina pirkti šlamštą. Užkniso. Vaikštinėjome miesto gatvėmis, užsukome į Museum of Cham Sculpture (30 000 dongų (1,7 $) įėjimas vienam asmeniui). Ten apžiūrėjome įvairių dievų (Ganeša, Šiva, Brahma, Višnu) skulptūrų. Tikrai puiki kolekcija, kuri žinoma netgi pasauliniu mastu. Muziejuje buvome vieninteliai lankytojai, nes atėjome jau į pačią darbo pabaigą. Kai kuriose salėse net šviesa jau buvo išjungta. Tikrai nebloga vietelė pasikultūrinimui. Kai išėjome iš muziejaus, jau buvo tamsu. Kaip žinia, Vietname temsta jau 18.00 val. Tradiciškai užsukome į kabaką ir skaniai papietavome (arba pavakarieniavome). Vietiniame turguje nusipirkome ananasų (1 vnt. – 10 000 dongų), alaus (1 skarba – 8500 dongų) ir grįžome į viešbutį. Truputį atsipūtėme ir su Ramune vėl išėjome laukan. Šį kartą nusprendėme surasti jūrą. Ėjome kokius 3 km, kol priėjome Pietų Kinijos jūrą. Prieigos labai gražiai sutvarkytos, aikštė plytelėm išklota, jaunimėlis vietinis tūsinasi...Jūra lengvai ošia ir banguoja...Vakaras šiltas, lengvas vėjelis glosto žandus...puikumėlis. Su Ramune pasėdėjome ant laiptų, kuriais galima nusileisti į pliažą. Prie pačios jūros nėjau, nes tingėjau batus nusiauti. Kvaila priežastis, tačiau tikrai tingėjau. Sėdi tokioje vietelėje ir galvoji: kaip gaila, kad Lietuvoje neturime tokios šiltos, švarios jūros ir puikaus klimato apskritus metus. Na, nieko nepadarysi, Tėvynės nepasirinksi. Gal kitame gyvenime gimsiu panašioje šalyje? Ai, šalin tuos sentimentus, viskas normaliai.
Dar einant jūros link, pakelėse matėme daugybę lauko kabakų, kuriuose pilnu tempu vyko tūsas, chebra žiūrėjo futbolo varžybas per TV, filmą arba koncertą. Tai su Ramune ir užsukome į vieną iš tokių užeigų. Ten paėmėmė porą alaus, žemės riešutų ir virtų putpelių kiaušinių. Pasėdėjome, pagurkšnojome ir, aišku, stebėjome aplinką, vietinius žmones. Vietnamiečiai visas šiukšles mėtė ant žemės po stalu. Patogu. Dar vieną dalyką pastebėjau, kad jie gadina alų, t.y. skiedžia su vandeniu, kaip kokį viskį. Keistuoliai. Na, ne tiesiogiai su vandeniu, jie į stiklinę privaro ledukų, o juos užpila alumi. Bet ledukai tirpsta ir virsta paprastu vandeniu. Man tokia dūrytė į galvą neateitų. Niekaip nesuprantu, kam gadinti gerą produktą? Kiek užsakinėjome Vietname alaus, tai visada atnešdavo stiklinę pilną ledukų ir šalia pastatydavo butelį alaus. Aišku, mes tų stiklinių niekada nenaudodavome, gerdavome alų tiesiai iš butelio. Smagiai pasėdėjome, užmokėjome juokingą sumą už vaišes ir patraukėme atgal į viešbutį.

2009-11-10 antradienis
Puikus saulėtas rytas. Šiandien pliažinsimės. Pradžiai nuvarėme į kabaką pusryčių. Užsisakėme pho sriubos su jautiena ir jautienos kepsniuką. Trijų žmonių pusryčiai kainavo 62 000 dongų (3,4 $). Susikrovėme daiktus laiko praleidimui prie jūros, pagavome taxi ir nuvažiavome į pliažą China Beach. Taksistui sumokėjome 36 000 dongų (2 $). Pliažas beautifull, o geriausias dalykas buvo tai, kad jis visai tuščias, žmonių nerasta. Vieni patys sau gulinėjome ir gaudėme saulę. Na, tiesą pasakius, jos gaudyti nereikėjo, ji pati mus persekiojo ir negailestingai kepino. Bet tai ir yra nuostabu. Po tokios įtemptos savaitės labai gera tiesiog relaksuoti šalia nuostabios Pietų Kinijos jūros ir galvoti apie malonius dalykus. Vandenėlis šiltas, iš jūros net lįsti lauk nesinori, bangelės suteikia progą padūkti ir per jas pašokinėti. Smėliukas geras, kaip pas mus Palangoje. Ką čia bepridursi – puikus poilsis puikiame pliaže. Atvirai pasakius, nesuprantu, kodėl turistai pagrinde renkasi tokius Vietnamo kurortus, kaip Mui Ne, Nha Trang ar Quy Nhon? Ten žmonių tikras skruzdėlynas, jūra ta pati, o pliažai tikrai ne patys geriausi. Na, gal ten daugiau yra pramogų ir labiau išvystyta turizmo industrija? Aš, asmeniškai, likau pilnai patenkintas Danang pajūriu.
Vietinių gavrikų paklausėme, ar jie nesuorganizuotų mums skėčių nuo saulės? Tai po kelių minučių jie atvilko du skėčius, pastatė juos ir užsiprašė 100 000 dongų (5,5 $). Aš, aišku, kategoriškai nesutikau su tokia suma ir kainą mušiau dvigubai. Jie iš karto sutiko paimti 50 000 dongų (2,8 $). Savaime aišku, kad permokėjom. Neužilgo prie mūsų trijulės atpėdino kažkoks vietnamietis ir pradėjo klausinėti, ką veikiame, kokie planai. Kai pasakėme, kad rytoj ketiname važiuoti į Hoi An, tas iš karto pasiūlė mus ten nuvežti. Suderėjom ir kainą - 15 $ už 30 km atstumą (nes būtent toks atstumas tarp šių miestų). Kažkaip tingėjau derėtis ir sutikau su šia suma. Be to, viešbutyje mes sulaukėme pasiūlymų už 20 $. Reiškia, radome pigesnį varijantą (iš tikrųjų pats varijantas mus rado). Autobusu nepalyginamai pigiau galima nuvažiuoti iš Danang į Hoi An, tačiau nutarėme už komfortą ir patogumą atverti savo pinigines. Dar kartą įsitikinau, kad turistui lengva ir patogu šioje šalyje planuoti bei organizuoti savo keliones.
Saulė kaitina nevaikiškai, mes vis dar karaliaujame vieni ir džiaugiamės, kad turime skėčius. Niekas nebedrumsčia mūsų ramybės, todėl galima stebėti krabus, bėgiojančius po pliažą iš vieno urvelio į kitą. Bandžiau pagauti bent vieną, bet jie, bjaurybės, labai greiti ir vikrūs. Bambukine lazdele pakapsčiau urvus, bet nieko nepešiau, nes jie gana gilūs.
Nužingsniavau iki netoliese esančio kabako ir paėmiau 3 butelius šalto alaus. Man labai maloniai sudėjo butelius į kibiriuką pilną ledo ir leido viską išsinešti. Tik pirma turėjau prižadėti, kad kibiriuką bei butelius grąžinsiu. Visą šį lauknešėlį nusinešiau į pliažą ir pamaloninau mergiotes. Šaltas alus – tikra palaima tokią karštą ir saulėtą dieną. Alų išgėrėme, o į ledą įdėjome ananasus. Galiu tik pasakyti, kad tokį užėjimą su kibirėliu vėliau prasukau dar vieną kartą.
Po pietų prie mūsų priėjo dvi vietinės bobelės ir savo spiegiančiais balsais pradėjo rėkti, kad užsimokėtumėm už skėčius. Aš joms sakau: mes jau užsimokėjom už visą dieną, eikit šalin. Bet tos savo melodiją gieda: money, money...Mano kantrybė baigėsi, tai prie jų prišokau ir kaip vištas nubaidžiau šalin. Dabar man ir pačiam juokinga, kai prisimenu, kai joms mojau rankomis ir sakiau: štišš iš čia, vištos, štišš. Jos pamatė, kad esame „neteisingi“ turistai, pasišalino ir daugiau nebegrįžo. Jaučiu, jei taip užsipultų kokius tikrus europiečius, tai tie būtų sumokėje ir antrą kartą, tačiau mes esame litovcai, iki tikrų mandagių ir nekonfliktiškų europiečių mums dar oi, kaip toli...
Apie 16.00 val. pajutome, kad saulės gana ir susiruošėme į viešbutį. Taxi parvežė atgal už 48 000 dongų (2,7 $). Pajūryje dygsta daug naujų namų, taksistas sakė, kad naują galima nusipirkti už 100 000 $. Sakyčiau, visai normali kaina už namelį prie šiltos, gražios jūros. Visai nieko prieš būčiau čia įsikurti.
Viešbutyje nusiprausėme, persirengėme ir išėjome pasivaikščioti po miestą. Iš pradžių kabake labai skaniai papietavome: padavėjai į stalą patiekė padėklą su įvairių žolelių asorti, plonai pjaustytų kiaulienos riekelių, ryžių popieriaus, padažų. Tai imi ryžių popierių ir pats kuri sau užkandėlę, dedi kokių nori žolelių, kiaulienos, susuki viską į rulonėlį, pamirkai į padažą ir valgai. Aišku, visa tai užgeri alumi. Tikras kūrybinis procesas toks užkandžiavimas. Buvo labai skanu, tikra maisto fiesta. Už trijų žmonių pietus sumokėjome 170 000 dongų (9,4 $).
Paskui ramiai trynėmės po miestą, pasėdėjome prie upės, stebėjome vietinius. Ypač smagu stebėti vaikus, nes jie tokie juokingi, linksmi, laksto po aikštę, o tėvai iš paskos bėgioja ir juos daboja, kad nuo kokių laiptų netyčia nenusiristų. Aikštėje prie mūsų priėjo dvi mokyklinio amžiaus vietnamietės mergaičiukės ir su mumis bendravo. Jos norėjo pasipraktikuoti kalbėdamos angliškai. Smagiai paplepėjome apie šį bei tą. Mielos mergaičiukės.
Diena praleista saulėje normaliai išvargino, todėl apie 21.00 val. susiruošėme miegoti. Prieš tai įkalėme degtinės ir užsikandome mango.

2009-11-11 trečiadienis
6.30 val. išsičekinome iš viešbučio, o gatvėje jau mūsų laukė užsakytas automobilis transferiui į Hoi An. Kaip jau minėjau, atstumas tarp miestų tik 30 km, galima buvo ir su autobusu važiuoti, tačiau nusprendėme pasilengvinti sau gyvenimą ir nuvažiavome į Hoi An prabangiai už 15 $. Kai atvykome, tai iš karto užėjome į „Sinh Tourist“ ir nusipirkome rytojaus dienai ekskursiją į My Son (85 000 dongų (4,7 $) žmogui) bei autobuso bilietus maršrutu Hoi An – Hue (60 000 dongų (3,3 $) žmogui). My Son – tai Cham karalystės, gyvavusios prieš 6 amžius, griuvėsiai.
Taigi, artimiausi planai aiškūs, viskas sutvarkyta, suorganizuota, galima ir nakvynės vietą susirasti. Užteko paeiti porą šimtų metrų, kai buvome pakviesti apsistoti viešbutyje Nhi Trung (17 $ už trivietį kambarį). Apžiūrėjome apartamentus, viskas tiko ir patiko, todėl pasidėjome kuprines ir tiesiu taikymu išlėkėme į Hoi An senamiestį, saugomą Unesco. Senamiestyje uždraustas mašinų eismas, o tai yra tiesiog puiku. Čia pilna turistų, ir nieko nuostabaus, nes Hoi An labai mielas ir turistams pritaikytas miestas. Galima aplankyti senovinius tradicinius namus, užeiti į jų vidų, yra gražių pagodų, muziejų, japoniškas dengtas tiltas ir dar daug visokių įdomybių. Šių objektų lankymui turizmo informacijos centrai siūlo nusipirkti vieną bendrą bilietą už 75 000 dongų (4,2 $). Bet sistema yra bloga, nes su šiuo bilietu galima aplankyti tik vieną iš pasirinktų turistinių vietų, t.y. galima užeiti į vieną seną namą, į vieną pagodą, į vieną muziejų. Suprantate, mieste yra daug senovinių namų, pamatai pirmą, užeini į jį, o paskui užmatai dar gražesnį namą, norėtum į jį patekti, tačiau nebegali, nes jau vieną namą aplankei. Taip pat ir su pagodomis bei muziejais. Durna sistema. Jei noriu aplankyti visus muziejus, tai turiu pirkti tiek bendrų bilietų, kiek muziejų noriu aplankyti. Mes tokio bilieto nepirkome, bet aplankėme visas mus dominančias vietas. Mes darėme taip: užeiname į kokį muziejų, apsidairome, pažiūrime, ko ten yra, o kai paprašo bilietų, tai apsimetam durneliais, tipo, kokių bilietų, nieko nežinom ir, dar apsižvalgę, išeiname lauk. Išvada – pirkti bilietą nebūtina, nes užeini į bet kokią senamiesčio parduotuvę ir puikiai matai, kaip atrodo senovinio namo vidus.
Pusryčiams viename iš daugybės kabakų užsisakėme spring rolls su kiauliena bei ant cukranendrių pagaliukų keptos kiaulienos, alaus ir apelsinų sulčių. Visa tai kainavo tik 120 000 dongų (6,7 $) už visus tris asmenis.
Smagu vaikštinėti gatvelėmis, kai aplinkui neburzgia motoroleriai. Gana tylu, jautiesi kaip tikroje pėsčiųjų zonoje. Vienintelis ne toks geras dalykas – tai konkretus karštis, saulė kepina taip, kad prakaitas upeliu varva, mano net akinius užpylė.
Hoi An garsėja savo siuvyklomis. Čia jų pilna. Užeini, užsisakai ką nori, pasirenki medžiagą, fasoną ir po kelių valandų turi pasiūtą drabužį. Ramunė už 12 $ pasisiuvo puikią palaidinę, o Dalka už 15 $ – suknelę. Iš pradžių ir aš buvau susigundęs pasisiūti kostiumą, tačiau apsigalvojau. Vienoje iš juvelyrinių dirbinių parduotuvių nupirkome puikių papuošalų iš jūros perlų – sidabrinį žiedą su perlu už 22 $, perlų apyrankę – 25 $, perlų vėrinį ant kaklo – 30 $. Turguje upinius perlus galima nusipirkti žymiai pigiau, tačiau man jie negražūs.
Gatvelėmis nuklydome atokiau nuo centro ir priėjome labai gražią šventyklą. Ji visa buvo tokia spalvinga, dailios formos stogu ir kolonomis. Pasirodė, kad ten yra veikiantis vienuolynas. Nuklydome į vidinį kiemą ir stebėjome vietinius vienuolius. Jie buvo tokie linksmi, nuotaikingi ir nekreipė dėmesio į alinantį karštį.
Per miestą teka upė Thu Bon River. Vietiniai siūlė paplaukioti po ją laiveliais, tačiau mes nesusigundėme. Vietoj to, perėjome tiltu į kitą upės krantą ir patekome į gyvenamuosius rajonus. Ten turizmu net nekvepia, bet užtai pasivaikščiojome gatvelėmis ir turėjome progą iš arti pažvelgti į vietnamiečių buitį. Tai padaryti buvo lengva, nes visų namų durys ir langai atviri, jokių užuolaidų, tvorų, todėl puikiai matosi viskas, kas vyksta viduje. Pirmuose namų aukštuose didelis kambarys, jame lovos arba tiesiog matracai ant grindų, būtinai įjungtas telikas ir chebra spokso į jį. Baldų praktiškai jokių nerasta. Taip pat tame pačiame kambaryje stovi ir motoroleriai. Gyventojai visiškai nesijaudina dėl privatumo, kaip minėjau, iš gatvės viskas matosi, kas vyksta namo viduje. O pas mus Lietuvoje madinga kuo aukštesnė tvora, kuo tamsesnė užuolaida, kad niekas net nesuuostų, kokie procesai vyksta namuose...
Na, gerai pasivaikščiojus, apetitas pakyla. Užsukome į upės krantinėje įsikūrusį kabaką, kuriame pilstomo alaus bokalas kainavo tiesiog juokingai – 4000 dongų (0,2 $). Išgėrėme trise 8 bokalus alaus ir suvalgėme puikių jūros gėrybių rinkinį bei ryžių su vištiena. Vėlgi, trijų asmenų pietūs su alumi kainavo 135 000 dongų (7,5 $).
Po pietų susirinkome pasiūtus daiktus, apie kuriuos jau rašiau. Nors iš tiesų tik Ramunė savo palaidinę pasiėmė, o Dalkai suknelę reikėjo taisyti, todėl siuvyklos darbuotojos paprašė ateiti dar po kelių valandų. Taigi, nukulniavome į viešbutį, truputį pagulinėjome ir pailsėjome, o vakarop vėl išėjome į senamiestį. Šį kartą Dalkos suknelė jau buvo tvarkingai pasiūta, aišku, kokybė ne pati geriausia, bet ko norėti už tokią menką sumą? Nusipirkome rytojaus dienai vandens ir pasirūpinome pusryčiais, t.y. nusipirkome 3 bulkas, įdarytas kiauliena, vištiena ir daržovėmis (1 bulka – 15 000 dongų (0,8 $). Vakare po senamiestį vaikščioti buvo dar įdomiau, nes pastatų fasadai apšviesti kinietiškais žibintais, tamsoje vaizdas atrodė iš tiesų kerintis ir romantiškas. Va taip aš ir įsivaizduodavau kiniečių kvartalą. Gatvėse pilna turistų, kabakai irgi užsėsti normaliai, gyvenimas verda. Ech, kad pas mus Kaune Laisvės alėjoje vyktų nors pusė to veiksmo ir būtų nors pusė tiek žmonių...
Labai įdomu buvo stebėti gatvės artistų vaidinimą. Aišku, nieko nesupranti, bet vistiek gera atrakcija. Paskui dar su Ramune pasėdėjome bariuke, išgėrėme alaus ir jau vėlokai nukulniavome į viešbutį ilsėtis.

2009-11-12 ketvirtadienis
Ryte Dalka vonioje sulaužė vandens čiaupą, todėl vanduo tekėjo be perstojo. Kai išsiregistravome iš viešbučio, tai administratorei puse lūpų užsiminiau, kad yra šiokių tokių problemų vonioje, bet viskas praslydo normaliai, sankcijų jokių nesulaukėme. Su daiktais nuėjome į netoliese esančią „Sinh Tourist“ agentūrą, ten palikome savo kuprines ir, sėdę į autobusą, pajudėjome į My Son. My Son išvertus reiškia „gražus kalnas“. Ši archeologinė vietovė randasi džiunglėse 55 km nuo Hoi An. Mįslingi griuvėsiai yra senovinės Champa karalystės liekanos, saugomos Unesco.
Įdomu važiuojant autobusu žiūrėti pro langą ir stebėti aplinką. Pakelės namai labai kontrastingi – tai konkrečios lūšnos, tai prabangūs, gražūs pastatai. Bet, tenka pripažinti, vargingų pastatų yra absoliuti dauguma. Krenta į akis ir tai, kad Vietname labai daug vandens, t.y. upių, kažkokių tvenkinių, balų, kanalų, ryžių laukai apsemti vandens.
Važiuojant prisiminiau ir dar vieną keistą vaizdelį, primenantį mano tarybinę vaikystę – tai pionieriai su raudonais kaklaraiščiais. Šalyje jų daugybė. Lenino palikimas čia gyvuoja ir puikiai funkcionuoja. Kiek aplankėme miestų, visur teko matyti daug vaikų darželių ir mokyklų, šalia kurių girdisi galingas triukšmas – tai vaikai krykštauja. Įdomu stebėti tokį vaizdą, kai baigiasi pamokos ir būriai pionierių stoviniuoja šalia mokslo įstaigų ir laukia savo tėvų. Šie tiesiog atakuoja mokyklų prieigas motorolerių jūra. Vaikai užšoka ant tų burzgalų galinių sėdynių ir važiuoja namo (o gal ir kur nors kitur).
Dar vienas pastebėjimas – visi miestų šaligatviai tirštai nustatinėti motoroleriais, kas pėsčiųjų eismą labai komplikuoja. Reikia konkrečiai laviruoti tarp šių dviračių bezdalų ir stengtis už jų neužkliūti.
Gidas autobuse iš mūsų visų susirinko po 60 000 dongų (3,3 $) už įėjimą į My Son teritoriją. Jis organizuotai nupirks bilietus, nereikės eilėje stovėti.
My Son išsidėstęs labai gražiame žaliame slėnyje apsuptame kalnų. Kažkada tai buvo svarbiausias intelektualinis ir religinis centras, kuris tuo pačiu buvo ir Cham valdovų laidojimo vieta. Iš pačio komplekso likę labai nedaug, nes amerikiečiai per karą jį subombardavo. Tačiau keletas šventyklų yra išlikę. Vienos pastatytos iš smiltainio, kitos – iš plytų. Archeologai ir dabar neranda atsakymų, kokia rišamoji medžiaga buvo naudojama plytoms sutvirtinti. Yra teorija, kad plytas kažkuo patepdavo, paskui kaitindavo ugnimi ir jos tarpusavyje susikabindavo. Kadangi vietovė neužima daug vietos, tai ir laiko ją apeiti daug nereikia. Turistų My Son – ištisos minios, todėl švarių nuotraukų (be pašalinių asmenų) padaryti nelabai pavyko, nes visur šmirinėjo žmonės. Patiko pasivaikščioti siauru akmenimis grįstu takeliu per džiungles kalnų apsuptyje. Aplinkui viskas žaliuoja, bet tvankumas nerealus, karštis lenkia prie žemės, o prakaitas varva upeliu tiesiogine to žodžio prasme. Ekskursijos pabaigai pažiūrėjome tradicinių šokių bei pasiklausėme gyvai atliekamos muzikos. Visai nebloga atrakcija. Kažkur skaičiau, kad jei buvai Angkore Cambodia, tai čia važiuoti neverta. Nesutinku, nes visvien My Son yra kitokių varijantų negu ten.
Kai grįžome atgal į Hoi An, tai tiesiu taikymu nuvarėme pietauti. Šį kartą aš valgiau tuną su makaronais, Dalka – vištienos su ryžiais, o Ramunė – kiaulienos su sezamu. Viską nuplovėme alumi „Saigon“. Pietūs kainavo 175 000 dongų (9,7 $) už visus tris asmenis. Po sočios trapezos nuskubėjome į „Sinh Tourist“, pasiėmėme ten paliktas kuprines ir vos spėjome į autobusą, kuris nuveš mus į Hue.
Prieš vykstant į Vietnamą daugelis keliautojų perspėjo, kad būtume pasiruošę visokioms apgavystėms ir turistų apipisinėjimams. Iki šiol pavyko tokių nemalonumų išvengti. Sakau „iki šiol“, nes būtent šiandien buvo tas pirmas kartas, kai pasijutome apgauti. Kai pirkome bilietą į Hue, tai agentūroje mums sakė, kad pakeliui pusvalandžiui sustosime prie Marmurinių kalnų (Marble Mountains) ir pusvalandžiui – laukiniame pliaže prie Pietų Kinijos jūros. Mes pasiruošėme tam reikalui, pasiėmėme maudymosi kostiumėlius į autobusą, rankšluosčius, žiūronus, kad geriau galėtume apžvelgti kalnus. Bet iš viso to išėjo šnipštas. Autobuso vairuotojas taip ramiai ir pravažiavo Marmurinius kalnus, net nebandė užsukti į keliuką, vedantį link jų. Staigiai prišokau prie vairuotojo, bandžiau su juo aiškintis, bet tai buvo bergždžias reikalas, nes jis nei bum-bum po angielski nekabino. Užkniso konkrečiai...Pasinervinau kelias minutes, pamačiau, kad kitaip nebus ir pyktis praėjo.
Atstumas nuo Hoi An iki Hue tik 138 km, bet kelias toks prastas, vingiuojantis per kalnus, eismas intensyvus, kad mes jį įveiksime tik per kokias 3-4 valandas. Biški juokinga darosi, kai tokį menką atstumiuką reikia važiuoti nelogiškai ilgą laiko tarpą. Autobuse važiavo nėščia vietnamietė, jai pasidarė bloga, vemti pradėjo, tai sustojome kažkokioje pakelės skylėje-kabake. Ten mačiau dideliame stikliniame inde užpiltą alkoholiu galingą kobrą. Egzotiškai atrodė. Ten pat ir pigius upinius perlus pardavinėjo. Paėmiau į rankas pakelį kinietiškos arbatos, ant pakelio buvo užklijuota kaina 65 000 dongų. Padėjau atgal į vietą, o kai po kelių minučių vėl čiupinėjau arbatą, kaina buvo nuplėšta, o pardavėjas sakė, kad galiu pakelį nupirkti už 100 000 dongų. Sušikti biznieriai. Taip ir bando turistus apgauti. Kažkodėl vietiniai galvoja, kad turistas – tai pinigų maišas ir jam tinka bet kokia kaina.
Pagaliau atvažiavome į Hue. Istorija kartojosi: nespėjome išlipti iš autobuso, kai mus kaip skėriai apspito vietnamiečiai, siūlantys apsigyventi jų viešbučiuose. Vieno iš jų travinimui pasidavėme ir nuėjome ten, kur mus vedė. Apsistojome viešbutyje Ngoc Hung – pačiame centre, prie Kvapniosios upės (Parfume River). Kambarys iš tiesų erdvus, šį kartą net su veikiančiu kompu ir muzikiniu centru. Hue garsėja gerais ir nebrangiais viešbučiais. Mes už kambarį sumokėjome 18 $. Tai nėra daug – susimetėm trise po 6 $ ir tiek žinių. Palikome viešbutyje kuprines ir iš karto išėjome į miestą. Pradžiai gerai pasistiprinome: suvalgėme aštrios jautienos su čili, krevečių su ryžiais, keptos žuvies su ryžiais ir užsigėrėme naujomis alaus rūšimis „Hue“ ir „Huda“. Pirmas alaus pasirodė skanesnis, be to, kai perki du butelius, trečią gauni nemokamai.
Jeigu menas ir architektūra Jums yra svarbesni už pliažą ir alų, tai Hue tiesiog būtina aplankyti. Taip teigia „Lonely Planet“. Tikrai negalima su tuo nesutikti. Šiame mieste labai daug šventyklų, prabangių kapaviečių, rūmų ir pagodų.
Visas tas grožybes apžiūrėsime rytoj, o šį vakarą pražingsniavome Parfume River krantine, kurioje buvo pilna prisišvartavusių taip vadinamų Dragon Boats. Laivai taip vadinami, nes jų priekyje iš medžio išskaptuotos viena arba dvi drakono galvos. Aišku, sulaukėme daug pasiūlymų pasiplaukioti. Tiltu perėjome į kitą upės krantą, užsukome į vietinę vaistinę, kurioje devynios galybės visokių marinuotų driežų, šaknų, žolių ir dar velnias žino ko. Nusipirkau ženšenio gėrimo skarbą už 20 000 dongų (1,1 $). Oi, gausiu gerą dozę energijos...Gėrimas turėtų suteikti naujų jėgų mano pavargusiam kūnui.
Ir, pagaliau, pirmą kartą Vietname radome tikrą supermarketą – su vežimėliais, ilgomis eilėmis lentynų su prekėmis ir pan. Čia mūsų širdys atsigavo, pasijutom kaip nedidelėje Maximoje. Negalėjome praleisti tokios progos, todėl lengvai apsiprekinome ir grįžome atgal į viešbutį.
Kadangi „Sinh Tourist“ mus apgavo, nusprendėme daugiau jų paslaugomis nebesinaudoti. Iš tiesų Vietname bet kuriame viešbutyje gali užsisakyti ir nusipirkti viską, kas susiję su keliavimu šioje šalyje. Savo viešbutyje nusipirkome rytojaus dienai turą po miesto įžymybes (7 $ žmogui) bei autobuso bilietus maršrutu Hue-Hanoi (11 $ žmogui). Mus patikino, kad autobusas bus su lovomis, t.y. pritaikytas važiuoti naktį ir važiuojant patogiai miegoti. Pažiūrėsim.
Sutvarkę organizacinius reikalus, dar pasivaikščiojome po Hue, atsigėrėme vietinio alučio ir apie 22.00 val. nuėjome ilsėtis.

2009-11-13 penktadienis
Ryte kabake pusryčiams suvalgėme kiaušinienės su jautiena, išgėrėme kavos ir 8.00 val. jau sėdėjome autobuse, kuris mus pavežios po lankytinas Hue vietas. Pradžiai nuvykome į šiaurinėje Kvapniosios upės pusėje išsidėsčiusią Citadelę – imperatorių rūmus. Rūmus juosia 2 m storio ir 10 km ilgio sienos. Rūmai išsidėstę kvadrato formos teritorijoje, tik nuo upės pusės siena lenkta, kad atkartoti pačios Parfume River išlinkimą. Tvirtovės pylimus juosia 30 m pločio ir 4 m gylio zigzaginiai grioviai. Į Citadelę galima patekti per 10 vartų, pasiekiamų tiltais. Šiauriniame Citadelės kampe yra Mang Ca tvirtovė, kuri ir dabar naudojama kaip karinė bazė. Mes į Citadelę įėjome per pagrindinius vartus Ngo Mon Gate (55 000 dongų (3 $) bilietas žmogui). Prieš juos stovi vėliavos bokštas (Flag Tower), kuriame yra aukščiausias (37 m aukščio) Vietname vėliavos stiebas. Aišku, ir pati vėliava atrodo įspūdingai. Per pagrindinių vartų centrinį įėjimą teisę vaikščioti turėjo tik pats imperatorius, o kiti mirtingieji turėjo naudotis šoniniais praėjimais. Svarbiomis progomis imperatorius pasirodydavo liaudžiai ant pagrindinių vartų viršaus. Paskutinį kartą čia imperatorius buvo užlipęs 1945 m. rugpjūčio 30 d., kuomet baigėsi Nguyen dinastijos valdymas ir imperatorius Bao Dai atidavė valdžią Ho Chi Minh revoliucinei vyriausybei.
Karo metu keli tūkstančiai Vietkongo kareivių buvo užėmę Citadelę, todėl Pietų Vietnamo karo lėktuvai bei amerikiečių artilerija konkrečiai subombardavo teritoriją, daugybė pastatų ir istorinių objektų buvo tiesiog sugriauta. Dabar Citadelėje vyksta intensyvūs atstatymo darbai.
Po to nuvažiavome į vieną iš mandarinų namų. Mandarinas – tai imperatoriaus patarėjas. Kažkada senais laikai imperatorius turėjo beveik 300 mandarinų, reiškia, tiek buvo ir namų, kuriuose jie gyveno. Mes apžiūrėjome patį gražiausią išlikusį namą Phu Mong Garden House Village, kuris pasirodė nedidukas, bet labai fainas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Bet kokiu atveju, puikiai galima susidaryti vaizdą, kaip gyveno tų laikų svarbūs asmenys – mandarinai.
Vėliau sustojome arbatinėje, kur pamaloninome savo skonio receptorius puikia arbata su saldumynais. Numalšinę troškulį sėdome į autobusą ir nuvažiavome į Thien Mu Pagoda. Ji pastatyta 1601 m. ant kalvos šalia Parfume River 4 km atstumu nuo Citadelės. Įėjimas į pagodą nemokamas. Čia stovintis 21 m aukščio aštuonkampis bokštas (Thap Phuoc Duyen), pastatytas 1844 m. imperatoriaus Thieu Tri viešpatavimo metu, tapo neoficialiu miesto simboliu. Dešinėje bokšto pusėje gerai atrodo 300 metų senumo stela, kurią ant nugaros laiko galingas marmurinis vėžlys (ilgaamžiškumo simbolis). Kairėje bokšto pusėje dėmesį patraukė didžiulis varpas, sveriantis virš 2 tonų. Sakoma, jog kadaise jo skambesys buvo girdimas net už 10 km. Labai, labai faina vietelė. Man labiausiai patiko pati pagodos aplinka, sodeliai, medžiai, augalai, švara, po teritoriją vaikščiojantys vienuoliai. Visa tai sukuria labai mielą atmosferą. Pavyko čia padaryti puikių nuotraukų.
Ką gi, atėjo pietų metas, todėl nuvažiavome į restoraną, kuriame pavalgėme visokių vietinių gėrybių. Tai buvo bufeto stiliaus kabakas, ta prasme, valgai kiek nori. Mokėti už tai nereikėjo, nes pietūs įėjo į ekskursijos kainą. Nepasakyčiau, kad buvo ypatingai skanu, bet pilvus prikimšome realiai. Kabakėlis buvo žemesnio lygio maitinimo įstaiga, todėl tikrai nevertėjo iš jo tikėtis kažko stebuklingo. O aš ir nesitikėjau, viskas cool.
Būnant Hue tiesiog būtina aplankyti karališkas kapavietes (Royal Tombs) – tai Nguyen dinastijos (1802-1945 m.) prabangūs mauzoliejai, pastatyti išilgai Kvapniosios upės krantų keliolikos kilometrų atkarpoje. Pradžiai nuvažiavome į Minh Mang kapavietę. Šis imperatorius turėjo 400 žmonų ir apie pusantro šimto vaikų. Iki kapavietės važiavome Parfume River pakrante kokia 12 km. Per autobuso langus stebėjome, kaip daugybė laivų iš upės dugno kelia į paviršių smėlį ir akmenis, kurie vėliau naudojami statybose. Siauras keliukas vinguriavo per kaimelius, kapinaites ir miškelius. Už įėjimą į Minh Mang kapavietę kiekvienas sumokėjome po 55 000 dongų (3 $). Tai buvo gana didelė teritorija su šventyklomis, kiemais, terasomis, sodeliais, tilteliais ir ežeriukais. Tikrai įdomu buvo pasivaikščioti po labai gražią, idilišką vietelę, kurios mano liežuvis tikrai neapsiverstų pavadinti tiesiog kapaviete. Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad iš viršaus (tarkim iš paukščio skrydžio) visas šis kompleksas atrodo panašus į žmogaus figūrą. Galima atpažinti galvą, krūtinę, rankas ir kojas. Imperatorius palaidotas kažkur „galvoje“, t.y kalnelyje, bet niekas tiksliai nežino kur.
Paskui nuvažiavome į imperatoriaus Khai Dinh kapavietę, kuri visiškai skiriasi nuo kitų. Ji išsidėsčiusi ant gana stataus kalno (įėjimas 55 000 dongų (3 $) žmogui). Nuo kalno apačios plačiais laiptais užlipome iki pirmosios terasos arba tiksliau vidinio kiemo, padalinto į dvi dalis. Paskui užlipome aukščiau iki antro vidinio kiemo, kuriame labai įspūdingai atrodė simetriškai išsirikiavusios akmeninių dramblių, arklių ir mandarinų eilės, o centre stovėjo aštuonkampis statinys su galinga stela viduje. O pakilę laiptais dar aukščiau, pasiekėme pagrindinį statinį-kapavietę, sudarytą iš trijų salių. Vidus tikrai įspūdingas, net žado netekome, kai pamatėme visas ten buvusias grožybes: sienos ir lubos dekoruotos nuostabiomis freskomis, įviariaspalvėmis keramikinėmis plytelėmis, labai daug pavaizduotų drakonų bei įmantrių raštų. Vidurinėje salėje yra paauksuota bronzinė imperatoriaus Khai Dinh statula, po kuria 18 m gylyje palaidoti pačio valdovo palaikai. Nereali kapavietė, patiko labai labai. Net nesinorėjo nuo kalvos viršūnės leistis atgal į apačią.
Sėdome į autobusą ir nuvažiavome į amatininkų kaimelį, kuriame gaminamos tradicinės vietnamietiškos kūginės kepurės ar skrybėlės, net nežinau, kaip jas pavadinti? Šalyje jos iš tiesų populiarios. Prieš atvykstant į Vietnamą maniau, kad vietiniai tas kepures nešioja tik dėl prikolo, turistams privilioti. Greitai supratau, kad žiauriai klydau, nes vietnamiečiai tikrai masiškai vaikšto su tomis skrybėlėmis. Pažiūrėjom, kaip vyksta gamybos procesas ir už 80 000 dongų (4,4 $) paėmėm tris tokias kepures. Sumokėjom palyginti brangiai, nes šiaip tokią kepurę galima nusipirkti žymiai pigiau kur nors gatvėje ar turguje. Bet buvau skaitęs, kad būtent Hue yra gaminamos kokybiškiausios ir gražiausios kūginės skrybėlės, todėl tvirtai buvau nusprendęs būtent čia jų ir įsigyti. Tose pačiose dirbtuvėse buvo gaminami ir smilkalai, o jau šito gėrio Vietname žmonės naudoja tonomis. Jie kai užeina į pagodą, tai uždega minimum tris smilkalus, bet dažniausiai tai iš karto pilną jų saują.
Toliau tęsėme savo kultūrinę programą ir nuvažiavome į didingą bei ramią Tu Duc kapavietę (įėjimas 55 000 dongų (3 $) žmogui). Imperatorius Tu Duc mėgo prabangą, turėjo 104 žmonas bei nesuskaičiuojamą kiekį sugulovių, bet palikuonių taip ir nesusilaukė. Iš visų trijų aplankytų kapaviečių šita buvo pati prasčiausia. Bet aš taip sakau tik todėl, kad turiu su kuo lyginti. Jei atvažiuotum tik į vieną šią kapavietę, tai tikrai sakytum , kad ji labai graži ir verta dėmesio. Visgi čia yra simpatiškų šventyklėlių, senove alsuojančių medinių kolonų ir paveikslų, gražių stogų, vidinių kiemelių, pusmėnulio formos tvenkinys. Be to, kapavietėje yra didžiausia Vietname 20 tonų sverianti stela. Aiškumo dėlei patikslinsiu, kad stela – tai akmeninis stulpas, su ant jo išraižytais piešiniais ir užrašais. Tiksli imperatoriaus Tu Duc palaikų (kartu su didžiuliais lobiais) palaidojimo vieta nėra žinoma. Kad kapų plėšikai nesugalvotų prikišti nagų prie turtų, buvo imtasi padidintų atsargumo priemonių, t.y. visiems 200 tarnų, kurie dalyvavo imperatoriaus laidotuvėse, buvo nukirstos galvos. Va taip vat...
Prie išėjimo iš kapavietės vietinės moteriškės pardavinėjo suvenyrus, maistą ir gėrimus. Nutariau nusipirkti alaus, bet už skarbą nemokėti daugiau kaip 12 000 dongų. Paklausiau, po kiek alus? Pardavėja sako - 20 000 dongų. Tai visaip derėjausi, variau dūras, gestikuliavau, kol galų gale nupirkau už tiek, už kiek ir ketinau. Šaltas alus į mane subėgo per kelias sekundes...Palaima...Nirvana...Pajutau tai, ką jaučia narkonamas, susileidęs dozę. Čia, aišku, juodas humoras.
Nuvažiavome į upės Parfume River prieplauką, įsėdome į Dragon boat ir iki Hue plaukėme tuo laivu. Nors upė vadinasi „kvapnioji“, ji visai neatitinka savo pavadinimo. Upė gavo tokį vardą tais senais laikais, kai jos krantai buvo apaugę kvapnia ir malonų aromatą skleidžiančia žole. Dabar upė visai nekvepia, bet ir nesmirda...Parfume River labai plati, kaip keli mūsų Nemunai kartu sudėjus. Nelabai patiko tai, kad laivas plaukė pačiu upės viduriu, todėl sunku buvo įžiūrėti, kas darosi krantuose. Būtų logiška, jei Dragon boat plauktų palei kurią nors vieną pakrantę, tada ir turistams būtų smagiau stebėti aplinką. Bet užtai vėjukas maloniai pūtė į veidą, prakaitas nustojo žliaugti. Jeigu apibūdinti, kaip atrodo tas Dragon boat, tai vaizdžiai galima jį pavadinti plaukiojančiu kambariu. Tai tokia patalpa (kambarys) ant vandens, kurioje pristatyta kėdžių. Jautiesi kaip kokioje aktų salėje per susirinkimą.
Kuo tolyn, tuo dangus vis labiau niaukėsi. Traukė ant lietaus, o sušlapti visai nesinorėjo. Visgi sausi atplaukėme į Hue miesto centrą, išlipome iš laivo ir pėsčiomis nukulniavome į viešbutį. Ten pasiėmėme kuprines, kurias mums maloniai pasaugojo visą dieną ir su daiktais nuėjome iki netoliese esančios agentūros Camel Travel. Ten įsėdome į autobusą su miegojimui pritaikytomis vietomis, kitaip sakant „sleeping bus“ ir pajudėjome Ha Noi link. Atstumas nuo Hue iki Ha Noi – 658 km. Autobusas tai „prikolnas“, pirmą kartą su tokiu važiavau ne tik aš, bet ir Dalka su Ramune. Visų pirma, į vidų neleidžia su batais, t.y. prieš įlipant reikia nusiauti batus ir įsidėti į maišelį. Autobuse yra tokios pusiau sėdom pusiau gulom pritaikytos vietos, išsidėsčiusios trim eilėm per du aukštus. Visu ūgiu išsitiesti galima tik pačiame autobuso gale esančiose lovose. Mūsų vietos buvo per vidurį. Aš, aišku, irgi netilpau, bet normaliai, snausti galima visai patogiai. Merginos (kadangi žemesnio ūgio) visai padoriai įsitaisė. Tai va, prisijaukinome savo vietas, lengvai pavakarieniavome, apsiklojome pledais (juos duoda autobuse) ir palengva nugrimzdome į sapnų karalystę.

2009-11-14 šeštadienis
Važiavome visą naktį. Tiesa, buvome sustoję pakelės užeigoje. Ten galima buvo pavalgyti, bet aš pasitenkinau naktiniu alumi. Apie 7.30 val. ryte atvažiavome į Vietnamo sostinę – Ha Noi. Kai buvome netoli centro, autobuso vairuotojo padėjėjas pradėjo visų klausinėti, tipo, kur apsistosite, kokie planai ir pan. Kai pasakėme, kad tiksliai nežinome kur norime apsistoti, tai jis pažadėjo viską suorganizuoti. Nemelavo žaltys. Kai išlipome iš autobuso, prie mūsų prišoko berniukas, įsodino mus į taxi ir kažkur išvežė. Atvirai pasakius, nelabai jaudinomės, kur mus nuveš. O nuvežė į labai gerą vietą – senamiestį, taip vadinamą Old Quarter. Už taxi mokėti nereikėjo – dar vienas pliusas vietiniams turistų „viliotojams“. Išlipome iš auto ir berniukas mus palydėjo į viešbutuką, įsikūrusį turguje. Mus ten maloniai sutiko ir iš karto paklausė, ką norime daryti toliau? Tiesiai šviesiai pasakėme, kad norime kuo skubiau išvažiuoti į Vietnamo šiaurę, į kalnus, į Sapa (prie Kinijos sienos). Administratorius apkrovė mus reklaminiais bukletais ir lankstinukais apie Sapa. Aš, Dalka ir Ramunė susėdome už stalo ir ramiai pradėjome primetinėti visokius varijantus. Ta prasme, mąstėme, ar važiuoti į šalies šiaurę savarankiškai, ar eiti į kelionių agentūrą, ar tiesiog šiame viešbutyje užsisakyti turą po Sapa? Po ilgų svarstymų ir blaškymosi nusprendėme patikėti vietinių pažadais ir nusipirkome čia pat vietoje trijų dienų turą į Sapa. Primetėme, kad kaina gana normali, programa irgi patiko, kodėl gi ne? Sumokėjome kiekvienas po 90 $. Į kainą įėjo nuvežimas į stotį, traukinio bilietai (pirmyn/atgal), transportas ten vietoje, dvi nakvynės, gidai, maitinimas (pusryčiai, pietūs, vakarienė) ir t.t. Išvažiuoti turime jau šį vakarą naktiniu traukiniu. Taigi, prieš akis visa diena Ha Noi. Viešbutyje mums davė kambarį, kad galėtume palįsti po dušu. Po naktinės kelionės autobusu tai buvo labai gerai. Nusiprausėme, persirengėme ir išsiruošėme pasivaikščioti po miestą. Tiesa, šiandien Dalkos gimtadienis, todėl ir aš, ir Ramune ją pasveikinome bei oficialiai padovanojome suknelę, kurią Dalkai pasiuvo Hoi An.
Padėkojome viešbučio administratoriui už leidimą nusiprausti ir už tai, kad sutiko pasaugoti mūsų kuprines iki vakaro. Ha Noi oras žymiai vėsesnis, palyginus su Vietnamo pietine dalimi. Dangus apsiniaukęs, rodos lietus kaupiasi. Svarbiausia – kad nelytų, o vėsuma netgi labai džiugina, nes prakaito liejimas nuo ryto iki vakaro jau konkrečiai užkniso.
Senamiestyje gyvenimas verda, visos gatvės čia – vienas didžiulis turgus. Įdomu tai, kad prekyba nėra chaotiška, o kiekviena gatvelė (jų yra virš 50) specializuojasi kokioje nors srityje, pvz.: vienoje gatvėje bazuojasi kalviai su savo dirbiniais, kitoje – šilkas, kitoje – juvelyriniai dirbiniai, kitoje – prieskoniai, kitoje – religinė tematika, dar kitoje – žaislai ir t.t. Motorolerių srautas nenormalus, pereiti gatvę čia – dar didesnis iššūkis negu Saigone. Atrodo, paprastas veiksmas – perėjimas per gatvę - jau darosi tikras menas. Aplinkui pilna įvairių egzotinių vaizdų ir kvapų, tik spėk viską gaudyti. Siaurų gatvių labirintas toks painus, kad be žemėlapio čia tikrai pasimesi ir prarasi orientaciją. Ant šaligatvių sėdi minios žmonių, juokingiausia, kad jie sėdi ant tokių mini plastikinių kėdučių. Mano manymu, jos skirtos tik ikimokyklinio amžiaus vaikams, tačiau tai netiesa. Tie žmonės kažką valgo, geria pilstomą alų (bia hoi), kuris čia praktiškai nieko nekainuoja. Galiu pasakyti, kad nėra geresnio būdo praleisti dieną Ha Noi, kaip tiesiog vaikštinėti tomis gatvėmis ir godžiai traukti į save visus vaizdus, garsus bei kvapus.
Taip vaikštinėdami priėjome ežerą Hoan Kiem Lake, kuris randasi pačiame senojo Ha Noi miesto centre. Išvertus, ežero pavadinimas reiškia „grąžinto kardo ežeras“. Legenda byloja, kad 15 amžiuje Dangus atsiuntė imperatoriui Le Loi stebuklingą kardą, kurio pagalba kiniečiai buvo išvaryti iš Vietnamo. Vieną dieną po karo ežere pasirodė gigantiškas vėžlys, kuris pagriebė kardą ir dingo ežero gelmėse. Nuo to laiko ežeras ir gavo tokį pavadinimą, nes kardas buvo grąžintas tikriems dieviškiems jo šeimininkams. Aplankėme šventyklą Ngoc Son Temple, kuri randasi šio ežero saloje. Į šventyklą patekome perėję raudoną tiltą The Huc ir užmokėję po 10 000 dongų (0,5 $). Labai simpatiška šventyklėlė vandens apsuptyje, tokia ramybės oazė vidury kunkuliuojančio miesto šurmulio.
Šalia ežero randasi ir vandens lėlių teatras (Municipal Water Puppet Theatre). Nusipirkome bilietus dieniniam seansui (1 bilietas – 40 000 dongų (2,2$)). Ši žavi meno forma atsirado būtent Šiaurės Vietname, todėl Ha Noi – geriausia vieta pamatyti spektaklį. Iki jo pradžios dar turėjome gražaus laiko, todėl toliau pėsčiomis tęsėme pažintį su sostine. Šaligatviai prigrūsti motoroleriais, todėl vaikščioti labai problematiška. Mačiau tokį vaizdelį: viena mergiotė važiuodama nesuvaldė motorolerio ir susivartė. Vietiniai žaibo greitumu prie jos prišoko, padėjo atsikelti, pastatė motorolerį ir surinko išsibarsčiusius daiktus. Mergiotė užsivedė aparatą ir nurūko toliau. Na ir paslaugūs tie vietiniai, blin. O kai užuodžia pinigus, tampa dar paslaugesni. Kol ko nors iš jų nenupirkai, tol konkrečiai padlaižiauja ir į subinę lenda, o kai jau pinigai pas juos kišenėje, tai dėmesys kaip dūmas išgaruoja iš karto.
Užsukome į turgų, kuriame eilinį kartą paganėme akis į neįprastus maisto produktus – varles, sraiges, krabus, kažkokias kirmėles ir kitokius įvairaus plauko gyvius. Turguje nupirkau gėlę ir įteikiau Dalkai jos gimtadienio proga. Jinai visą dieną su ta gėle paskui ir vaikštinėjo.
Nepraleidome progos užeiti į labai gražią neogotikinę bažnyčią St. Joseph Cathedral, kurioje paklausėme mišias vietnamietiškai. Bažnyčios viduje pasijutome kaip viduramžių Europoje.
Paskui nuskubėjome į vandens lėlių teatrą, įėjome į vidų, susiradome savo vietas ir nekantriai laukėme vaidinimo pradžios. Scena – toks baseinas pilnas vandens, kuriame 9 žmonės, įsibridę iki juosmens, valdo lėles. Tų žmonių, aišku, nesimato, jie stovi už bambukinės širmos. Vaidinimas buvo išskaidytas į 17 atskirų siužetų, kurių metu buvo rodomi vaizdai iš paprastų žmonių gyvenimo, švenčių, legendų, ugnimi alsuojančio drakono šokis, feniksų šokis, berniukas, jojantis ant vandens jaučio ir pan. Man patiko stebėti sceną, kai žvejas traukė žuvį iš vandens. Viskas atrodė taip tikra, kad pamaniau, jog vaidinime naudojama gyva žuvis. Labai smagus ir akiai mielas reginys. Personažai tai panyra į vandenį, tai akimirksniu iškyla, ko pasekoje sukuriama stebuklinga atmosfera. Atrodo, kad scenoje vyksta kažkokie burtai. Dar viena svarbi detalė – tai gyvai atliekama muzika, kuri įkvepia gyvybės kiekvienam vaidinimo siužetui.
Nors šiai meno rūšiai jau yra daugiau negu 1000 metų, pasaulis apie vandens lėlių teatrą sužinojo tik apie 1960 metus. Pats vanduo yra toks tamsus, kad nesimatytų mechanizmų, kuriais valdomos lėlės. Medinė lėlė gali sverti net iki 15 kg ir naudojama tik 3-4 mėnesius (vandeny greitai sudyla, praranda išvaizdą). Dėl tokio lėlių trumpaamžiškumo net keli kaimai aplink Ha Noi yra pilnai apkrauti darbu ir gamina tokią produkciją. Lėlių valdytojai šio meno mokosi ne mažiau kaip 3 metus. Šiaip jau lėlių valdymo technologija ir gudrybės yra laikomos paslaptyje. Jos perduodamos iš tėvo sūnui ir taip iš kartos į kartą. Niekada šio meno subtilybių nebuvo mokinamos moterys. Logika tokia: jos ištekės, išvažiuos gyventi į kitą vietą ir paslaptį išsiveš su savimi. Seniau artistai labai kentėdavo nuo įvairių ligų, pernešamų vandens keliu. Dabar jie dėvi specialius neperšlampamus rūbus.
Apsilankymas vandens lėlių teatre stipriai pakėlė nuotaiką. Po spektaklio nuvarėme į kabaką, kuriame skaniai papietavome: aš valgiau jautienos patiekalą, Dalka – vištos, o Ramunė – aštuonkojo. Maistą nuplovėme alumi „Hanoi“. Už visus pietus standartiškai sumokėjome 150 000 dongų (8,3 $).
Sočiai prisikirtę toliau lėtai šlifavome senamiesčio gatveles, stebėjome intensyvų vietinio gyvenimo ritmą. 19.30 val. grįžome į viešbutį, pasiėmėme kuprines, sėdome į mikroautobusą ir nuvažiavome į traukinių stotį. Traukinio vagone jau sėdėjome 21.00 val., nors išvykimas numatytas tik 21.50 val. Mūsų laukia naktinė kelionė iš Ha Noi į Lao Cai (atstumas apie 340 km). Sėdėjome trise keturviečiame kupė ir galvojome: įsodins mums ketvirtą keleivį ar taip trise ir važiuosime? Paserviravome stalą, pasistatėme vietnamietiško šampano butelį – juk Dalkos gimtadienis, reikia švęsti. Pagaliau atsitiko tai, ko baiminomės: atsidarė kupė durys ir į vidų įėjo nepraustas vietnamietis. Apžvelgė mus savo kiauliškom akim, iššiepė geltonus dantis ir pareiškė pretenzijas į apatinį gultą. Jo reikalavimas buvo teisėtas (parodė bilietą), todėl neprieštaravome. Vietnamysas nusiavė batus ir išsitiesė ant gulto. O mes atkimšome šampaną, pagurkšnojome, sudainavome Dalkai „ilgiausių metų“, paplepėjome ir, neilgai trukus, nuėjome miegoti. Sapnavau devintą sapną, kai mane pažadino vietnamyso mykimas – jis niekaip nesugebėjo atidaryti kupė durų, todėl prikėlė Ramunę ir gestais bei vapalionėmis davė suprasti, tipo, padėk duris atidaryti. Užkniso žąsinas, visus miegus išsklaidė...

2009-11-15 sekmadienis
Anksti ryte atvykome į Lao Cai – nedidelį miestelį Kinijos pasienyje. Ten mus pasitiko, įsodino į mikroautobusą ir pasakė, kad nuveš į Sapa. Kol priėjome prie savo mikriko, mus atakavo privatūs vežėjai, siūlydami nuvežti į Sapa už 30 000 dongų (1,7 $). Atstumas nedidelis – 20-30 km, bet važiuoti reikia kalnų keliuku. Aplinkui gražūs Hoang Lien kalnai, dar vadinami Vietnamo stogu, dangus apsiniaukęs, bet ne juodais, o tokiais sunkiais melsvais debesimis. Vingiavome keliuku tai kairėn, tai dešinėn ir vis kilome aukštyn į kalnus. Vienu momentu net ausis užgulė. Aplinkui visur žalia žalia – medžiai, krūmai, lapai... Staiga įvažiavome tiesiai į debesį, todėl gražių peizažų nebegalėjome matyti. Taip iki Sapos debesyje ir važiavome.
Po geros valandos atvykome į Sapa – nedidelį miestelį, dar vadinamą Kalnų Karaliene. Kalnai supa miestą iš visų pusių, o apačioje matosi nuostabus slėnis. Viešbutyje papusryčiavome prie žvakių šviesos, nes nebuvo elektros. Išsiaiškinau, kad šiose vietose elektros energijos tiekimas nėra labai patikimas, todėl dažnai tenka būti tamsoje. Taip dar geriau – romantic-fantastic. Po pusryčių mūsų grupės vadovas sako: eikit persirenkit, pasiruoškit žygiui į kalnus ir rodo į vietinį šikaną prie valgyklos. Aš konkrečiai pakėliau vėją, tai viešbučio administratorius išsigando mano pikto balso ir davė raktus nuo kambario. Bet sako: tik niekam nesakyk, čia tau asmeniškai. Tuoj pat pasikviečiau Ramunę su Dalka, nuvarėme į kambarį, ten normaliai nusiprausėme, persirengėme, pailsėjome ir pasiruošėme žygiui.
Jau iš pačio ryto lauke prie įėjimo į viešbutį pradėjo būriuotis vietinių tautinių mažumų atstovės – Juodųjų Hmongų moterys. Jos visos buvo praktiškai vienodai apsirengusios, aišku, juodai. Smalsiai į mus, turistus, žvilgčiojo, bandė užkalbinti laužyta anglų kalba. 10.30 val. kartu su mūsų gide Juodąja Hmonge Zy (nežinau, kaip jos vardas rašosi, o taip tariasi) pajudėjome į žygį. Kuprines ir kitą „grūzą“ palikome viešbutyje, pasiėmėme tik pačius reikalingiausius daiktus. Ėjome pėsčiomis ir bandėme paplepėti su Zy. Jinai tokia jaunutė, smulkutė mergaitė, labai simpatiška. Gaila, kad tas debesis nesitraukė, taip ir ėjome lengvame rūke. Vaizdų irgi gražių nesimatė, nes rūkas apribojo matymo zoną iki keliasdešimties metrų. O visa zovada tų moterų su mumis kartu ėjo, iš pradžių nesupratau, ko jos velkasi iš paskos, bet paskui perkandau jų paskirtį. Aš maniau, kad visas žygis ir bus toks lengvas pasivaikščiojimas, tačiau iliuzijos išsisklaidė, kai nuo pagrindinio kelio nusukome į siaurą kalnų takelį. Va čia tai ir prasidėjo patys įdomumai. Gerai, kad nebuvo labai drėgna, nes takelis buvo konkrečiai ekstremalus, o ypač – kai nusileidome žemiau nuo kalnų. Su mumis kartu ėjo ir pagyvenusios japonės, tai tikrai joms nepavydėjau. Net man buvo sudėtinga laviruoti tais takeliais, o joms iš viso kančia. Svarbiausia, kad niekas neperspėjo apie trasos sudėtingumą, o atgal nebepasuksi, reikia tik į priekį judėti. Aš nesiskundžiu, man tikrai patiko tas žygis, bet kiti žmonės gal ir neįvertino savo jėgų. Kai nusileidome žemiau, tai išlindome iš to prakeikto debesies ir prieš akis atsivėrė nuostabūs vaizdai: kalnų peizažai, terasiniai ryžių laukai, vandens jaučiai, kalnų upės, skardžiai ir kitokios grožybės. Norėjosi dairytis aplinkui, bet iš tikrųjų negalima, nes visą laiką reikėjo žiūrėti sau po kojomis. Sustoji, pasigroži vaizdais ir tada toliau eini. O ėjome per slidžius akmenis, sraunius upokšnius, stačias kalvas ir pan. Čia ir pasirodė, kam reikalingos Juodosios Hmongės, kurios ėjo su mumis. Jų paskirtis buvo padėti įveikti visas tas kliūtis. Eini per kokį upeliuką, tai Hmongė laiko tave už rankos, padeda neprarasti pusiausvyros, pademonstruoja, kaip pereiti pavojingas vietas. Aš tai normaliai susivarčiau, įkritau į upokšnį, iki pusės sušlapau, susivariau koją, kraują paleidau. Su dezinfekuojančia servetėle nusivaliau žaizdą, Ramunė aprišo koją su savo šaliku ir toliau žingsniavau. Tai čia menkniekis, o kas būtų, jei koks turistas ką nors rimčiau susižalotų ar galūnę išsisuktų? Kelių nėra, privažiuoti negalima, kaip reikėtų elgtis su sužeistu ir nebegalinčiu paeiti nuotykių ieškotoju? Atsakymų į šiuos klausimus negavau. Vienu žodžiu, pats rizikuoji, pats priimi sprendimą eiti ar neiti į žygį ir pats savimi rūpiniesi. Todėl sakau, kad reikia būti ypatingai atsargiems tokio tipo avantiūroje. Adrenalino dozę gavau kaip reikiant, senokai taip nemankštinau savo raumenų ir kaulų. Bet viską atperka aplinkui supantys nerealūs vaizdai, širdis net veržiasi iš krūtinės – taip gražu. Tokioje vietoje užplūsta neapsakoma energija, noras dainuoti, kurti eiles ir džiaugtis gyvenimu.
Kai slėnyje priėjome kažkokį kaimelį, tai mus kaip širšių spiečius apspito Juodųjų Hmongų moterys. Viena per kitą jos kišo savo rankdarbius, garsiai šaukė ir prašė ką nors nupirkti. Konkrečiai bandė įprūdinti kokį daikčiuką. Šiaip rankų darbo patiesalų, piniginių raštai labai gražūs. Spaudimo neatlaikiau ir nupirkau už 80 000 dongų (4,4 $) puikią ant kaklo nešiojamą piniginę – bus puikus priminimas apie vietines gentis. Be abejonės, permokėjau, bet įvertinau šių moterų pastangas, užsispyrimą, atkaklumą, ištvermę, todėl negaila buvo palikti papildomų pinigų. Be to, moteriškės visą laiką mus lydėjo ir padėjo įveikti sunkią trasą. Šaunuolės. Jos taip užsidirba pragyvenimui. Kaimelyje labai skaniai ir sočiai papietavome, pailsėjome, atsigėrėme alaus ir pakilome pratęsti šios dienos žygio. Dar 1 val. kulniavome iki savo nakvynės vietos – miegosime pas dzay genties šeimyną. Aš, Ramunė, Dalka, gidė Zy, australas Mathew bei prancūzas Jeremy apsistojome kalnų kaimelyje viename name. Namas nedidelis, labai kuklus, bet tvarkingas ir švarus. Nustebino tai, kad lauke po stogu dzay šeimyna turėjo bilijardo stalą. Australas su prancūzu iš karto pradėjo žaisti. Mes pasirinkome namo antrame aukšte lovas, kuriose miegosime. Iš tiesų ten nebuvo lovų, o tik ant grindų patiesti stori patogūs matracai su tinkleliu virš jų apsaugai nuo moskitų (uodų). Nusipirkome iš šeimininkų ryžių degtinės buteliuką už 50 000 dongų (2,8 $), išgėrėme, sušilome, gyvenimas nušvito naujomis spalvomis. Jų degtinė silpna - 29,5 proc. alkoholio. Galima gerti tiesiai iš butelio kaip kokį sidrą. Australas su prancūzu labai stebėjosi, kai matė, kad tiesiai iš butelio mes trise gurkšnojame degtinę. Jie gėrė tik alų, bet daug alaus...Ir sistema ten tokia grįsta pasitikėjimu, t.y. prikimštas pilnas šaldytuvas visokių gėrimų, paiimi ką nori ir į lapą užrašai savo vardą ir ką paėmei. Užsimokėti reikia tik kitą dieną.
Dar pasivaikščiojome po kaimą, užėjome į vieną kitą dzay genties namą, pažiūrėjome, kokių suvenyrų jie turi, kokiais amatais užsiima. Nuėjome į bambukų giraitę ir išsidrožėme sau geras bambukines lazdas – bus puikūs pagalbininkai rytojaus žygyje. Šioje vietoje labai pravertė daugiafunkcinis šveicarų armijos peiliukas „Victorinox“. Nebūčiau tokio turėjes – nebūtų ir bambukinių lazdų. Pradėjo temti, todėl grįžome atgal į nakvynės vietą. O tada ir prasidėjo konkretus baliukas. Alus ir degtinė liejosi laisvai, bendravome su australu ir prancūzu, dalinomės įspūdžiais, žaidėme bilijardą. Dzay šeimyna paruošė mums prabangią vakarienę – tokių skanių spring rolls dar neteko valgyti. Toliau jau bendravome ir su dzay atstovais, ir su mūsų gide Zy. Šeimininkai pavaišino namine degtine, kurią vadino „happy water“. Sulaukėme svečių – atvarė australė aborigenė, dar kažkokia mergiotė, prasidėjo šokiai-pokiai, dainavome karaoke...Veiksmas vyko pilnu tempu. Normaliai atsipalaidavome, miegoti nuėjau jau būdamas nirvanos būsenoje. Šiaip taip užlipau į antrą aukštą ir kritau ant matraco.

2009-11-16 pirmadienis
Rytas buvo nelengvas, nes ryškiai jautėsi, kad ne vandenį vakar gėrėme...Suradau savyje jėgų ir išlindau iš po šiltos antklodės, atsikėliau, nusiprausiau ir pasiruošiau pusryčiams. Valgėme lauke blynus su bananais ir medumi. Skanu. Pusryčiams egzotiškumo suteikė ir tai, kad ant stalo bėgiojo naminės vištos. Nuveji jas šalin, po kiek laiko vėl strykt ant stalo ir ką tu joms padarysi? Grynai kaimiški pusryčiai. Jėgų neturėjau ne tik aš, bet ir kelionės kompanionai. 10.00 val. čiupome bambukines lazdas ir leidomės į žygį. Prieš tai padėkojome šeimininkams už svetingumą bei gerai praleistą laiką. Tiesa, užsimokėjome už išgertą alkoholį.
Kalnų takeliais žingsniavome tai aukštyn, tai žemyn, perėjome bambukų giraitę, papartyną, daugybę ryžių terasų. Grynas kalnų oras pagiras ypatingai sušvelnino, o bambukinės lazdos labai palengvino ėjimą. Gražu kalnuose. Širdis džiaugiasi. Zy atvedė mus prie labai galingo krioklio. Sėdėjome ant akmenų ir gėrėjomės prieš akis atsivėrusia neaprėpiama slėnio panorama. Šiandien tempas kur kas lėtesnis. Dažnai sustojame ir fotografuojamės. Nusileidome nuo kalnų į slėnį, priėjome kaimelį ir susiruošėme vietiniame kabake papietauti. Kol mums gamino pietus, sveikatą pataisėme alumi. Akyse prašviesėjo dar labiau, atsirado noras pabendrauti su Juodųjų Hmongų moterimis ir mergiotėmis, kurios konkrečiai apspito mūsų staliuką. Viena per kitą jos rodė savo prekes, šaukė ir travino pirkti. Jų anglų kalbos žodyne tik viena frazė: „buy from me sir/madam“. Nusipirkome simpatiškus dėkliukus mobiliesiems telefonams (20 000 dongų (1,1 $) - 1 vnt.). Vietinės savo prekes siūlė labai intensyviai, bet viskas tokioje juoko formoje, todėl per daug neįkyrėjo. Derėjimasis vyko su daiktų pasimatavimais, lengvais pasityčiojimais, pasijuokimais ir pan. Toks mini cirkas, kuris teikė džiaugsmą tiek mums, tiek Hmongėms.
Lengvai papietavome, skrandyje teliuskavo pora butelių alaus, todėl kokią 15 min. sunku buvo kopti aukštyn į kalną. Nieko, mes viską įveiksime, nėra tokių kliūčių, kurios būtų ne mūsų nosims...Šiaip taip užlipome į viršų ir įsitaisėme kabake. Čia lauksime transporto, kuris mus nuveš į miestą. Ir šioje vietoje mergaitės vis siūlė pirkti savo prekes. Nuo prekeivių niekur nepasislėpsi. Taip ir persekioja turistus kiekviename žingsnyje. Aš nieko prieš neturiu, nes tos piniginės, tašės, kažkokios užuolaidos labai gražios. Mergiotės sako tiesiai šviesiai: jūs turite daug dolerių, nupirkite ką nors, negi gaila? Mano batai ir kelnės atrodė tiesiog tragiškai – purvini, nešvarūs ir reikalaujantys skalbimo tiesiog čia ir dabar. Neužilgo mus paėmė mikroautobusas ir nuvežė atgal į Sapa, į viešbutį Sapa Global Hotel. Įsikūrėme triviečiame kambaryje. Tai buvo pirmas kambarys per visą kelionės laiką, kuriame nebuvo kondicionieriaus. Bet čia reikalingas šildytuvas, o ne kondicionierius. Tikrai vėsu, labai norisi sušilti, bet tokių varijantų nerasta. Mieste ieškojome kabako su židiniu ar su šildytuvu, galų gale pirties, bet paieškos nedavė teigiamų rezultatų. Teko šildytis tradiciniu būdu – degtine. Taigi, pasidėjome daiktus, įkalėme po porą stikliukų „šildančiosios“ ir išėjome pasivaikščioti. Sapa – miestelis mažiukas, viskas ranka pasiekiama, atstumai nedideli. Perėjome per vietinį turgų. Labai spalvingas turgus ir prekės visai kitokios nei likusioje šalies dalyje. Dalka nusipirko labai fainą šaliką už 50 000 dongų (2,8 $). Aš nepraleidau progos ir nupirkau Kalėdinių dovanų artimiems žmonėms. Patys žinote, kaip nelengva supirkti dovanėles, o aš užbėgau įvykiams už akių ir labai pasilengvinau situaciją. Pasitrynėme ir po mėsos bei daržovių turgelį. Iš tiesų, prekės čia kitokios, savitos, būdingos tik šiam regionui.
Neatsispyrėme pagundai ir užsukome į masažo saloną, kuriame mums padarė pėdų masažą. 45 min. trukmės procedūra kainavo 80 000 dongų (4,4 $) žmogui. Oi, kaip gerai išmasažavo pavargusias kojytes, vaikščioti pasidarė kur kas lengviau.
Grįžome į viešbutį, vietiniame restorane sudorojome skanią ir sočią vakarienę, viską užgėrėme ryžių degtine ir nuvarėme į kambarį. Kadangi jautėmės iš tiesų pavargę, tai anksti atsigulėme į lovas ir susiruošėme miegoti.

2009-11-17 antradienis
Miegoti buvo vėsu, tik nosis styrojo iš po kaldros. Lijo visą naktį, o tai absoliučiai nedžiugino ir optimizmo nekėlė. Sau buvau nusprendęs, kad į žygį per lietų tikrai neisiu. Tačiau, mano nuostabai, ryte stebuklingai nustojo lyti. Neaišku, ar ilgam? Taip nesinori sušlapti, ypač kai nėra sąlygų išsidžiovinti rūbų ir normaliai sušilti. Šiandien ketinome pėsčiomis aplankyti porą vietinių kaimų su tautinėm mažumom.
Viešbučio restorane pusryčiams suvalgiau kiaušinienės, ryžių, noodlų, blynelių su bananais, arbūzo ir atsigėriau kavos. Keista, tačiau ir šį rytą dar jautėsi linksmojo baliuko kalnuose išliekamieji padariniai. Tačiau prisiminimai malonūs...Dažniau tokių vakarėlių...
9.30 val. vestibiulyje mūsų jau laukė gidė Zy. Su ta pačia kompanija pradėjome žingsniuoti į už 3 km esantį kaimą Cat Cat. Po intensyvaus lietaus rūkas buvo prasisklaidęs, todėl dabar galėjome grožėtis puikiais vaizdais, kurių nematėme pačią pirmą dieną. Kalnų peizažai su ryžių terasomis audrino vaizduotę ir kėlė nuotaiką. Tikrai, labai labai įspūdingi reginiai, galima net pradėti pavydėti vietiniams gyventojams tokio grožio. Gerai tai, kad nereikėjo klampoti jokiais kalnų takeliais – iki kaimo nutiesti tvarkingi keliukai. Šaltoka. Nesigailėjau, kad užsivilkau striukę. Fotoaparatai dirbo be perstojo, nes visą tą neišpasakytą grožį norėjosi užfiksuoti. Aišku, naudojomės ir proga, kad nėra rūko. Keista buvo tai, kad už įėjimą į Cat Cat kaimą reikėjo užsimokėti po 5000 dongų (0,3 $). Tai juk ne koks muziejus, o realus kaimas su gyventojais. Smagiai pasivaikščiojome, pažiūrėjome, kaip vietiniai dirba, kokiais amatais užsiima, kaip gamina peilius, siuvinėja audinius ir pan. Paskui nusileidome prie krioklio, pasigėrėjome vandens kaskadomis, krentančiomis aukštai nuo kalnų. Kiek supratau, tai visi turistai aplanko tą krioklį. Negaliu pasakyti, kad jis labai jau įspūdingas, bet normaliai, pasifotkinti prie jo visai faina. Taip lengvai, neskubėdami per kelias valandas apsukome ratą ir grįžome atgal į Sapa. Miestelio centre atsisveikinome su Zy, dar pasitrynėme po apylinkes, papietavome, iš naujo prazondavome turgų, prisipirkome skarelių, tašių ir panašių rankų darbo dirbinių. Mes gana ramiai leidome laiką vaikštinėdami, o australas su prancūzu maukė alų kabake. Galvose kirbėjo vienintelė mintis – kur galima pasišildyti? Patalpų viduje tokia pati temperatūra, kaip ir lauke. Tik vėjas nepučia. Stebėjausi, kodėl turint tokį vėsų klimatą, niekur nėra šildymo sistemų? Vienintelis būdas sušilti – tai įkristi į karštą vonią, bet pas mus viešbutyje tik dušas. Keista situacija. Pas mus, Lietuvoje, rudenį užeini į bet kokį kabaką ar parduotuvę ir tave iš karto apgaubia šiluma. Sapoje nieko panašaus – ar lauke, ar kur nors viduje – ta pati fignia.
16.00 val. papietavome dar kartą, susirinkome daiktus ir 17.30 val. mikroautobusas išvežė mus atgal į Lao Cai. Ten turime įsėsti į naktinį traukinį ir dundėti bėgiais į Ha Noi. Vienu momentu maniau, kad nespėsime į traukinį, nes naktinis lietus neblogai paplovė kalnų keliuką, dėl ko susidarė mašinų spūstys. Galų gale šiaip taip prašokome pro tą purvyną ir sėkmingai pasiekėme Lao Cai. Įdomus dalykas yra tai, kad Vietname traukinio bilietus turi rodyti ne tik kai lipi į vagoną, bet ir kai įeini į pačią stotį, tiksliau į peronų zoną. Taip pat prašo parodyti bilietą ir kai išeini iš stoties. Kam to reikia? Jaukiai įsitaisėme keturviečiame kupė. Šį kartą ketvirtas keleivis buvo ramus jaunas turistas, prancūzas, atrodo. Trys dienos Vietnamo šiaurinėje dalyje, kalnuose praėjo tikrai turiningai. Jokiu būdu nesigailėjome, kad aplankėme šiuos spalvingus kraštus. Nuotykių ir ekstremalių situacijų pilnai pakako. Bus ką prisiminti ir apie ką papasakoti.

2009-11-18 trečiadienis
Naktį dažnai pabusdavau, nes lova buvo per trumpa ir negalėjau išsitiesti visu ūgiu. Į Ha Noi atvažiavome labai anksti 4.00 val. ryte. Nežinau kodėl, bet tikėjomės, kad mus pasitiks tas pats veikėjas, kuris suorganizavo išvyką į Sapa. Tikėjomės visai be reikalo, nes stotyje niekas mūsų nelaukė. Gal ką nors ne taip supratome? Pasitrynėme prie stoties, pamatėme, kad nieko nesulauksime ir ėmėmės patys organizuoti reikalus. Taxi stoties prieigose buvo daugybė. Vairuotojai tiesiog atakavo pasiūlymais pasinaudoti jų paslaugomis. Ha Noi – miestas didelis, todėl pėsčiomis su kuprinėmis po jį nepavaikščiosi. Aš puikiai buvau informuotas apie taksistus-sukčius, kurie nuplėšia nuo naivių turistų devynis kailius. Žinojau, į ką veliuosi, bet nebuvo kitos išeities, todėl įsėdome į vieną iš įtartinų automobilių. Pasakėme adresą senamiestyje, parodėme žemėlapyje ir pradėjome važiuoti. Nuojauta manęs neapgavo – vos tik pajudėjom iš vietos, supratau, jog „papuolėm“ į rankas Ha Noi taksistų mafijai. Kas keli metrai taksometras prisukdavo po kelis tūkstančius dongų. Net kai praktiškai sustodavom kokioje sankryžoje, tas velnio skaitiklis pradėdavo suktis dar greičiau. Aš iš karto griežtu tonu pasakiau vairuotojui, kad nesiruošiu mokėti pagal skaitiklio parodymus. Nežinau, ar jis suprato, bet toliau mus vežė į tikslą. Atvykus į sutartą vietą (atstumas kokie 5 km nuo stoties) skaitiklis rodė 129 000 dongų (7,2 $). Pagal mūsų lietuviškus standartus suma ne tokia didelė, bet Vietnamui tai labai daug. Aš išsitraukiau iš piniginės 50 000 dongų (2,8 $) ir ėmiau siūlyti juos taksistui. Vairuotojo pasipiktinimui nebuvo ribų, tačiau aš daugiau mokėti nebuvau nusiteikęs. Taksioras, supratęs, kad su manim ginčytis beprasmiška, paėmė 50 000 dongų ir nepatenkintas nuvažiavo. Ši istorija tik patvirtina teiginį, kad Vietname būtina naudotis tik žinomų ir patikrintų taxi firmų paslaugomis.
Senamiestyje dar tamsu ir nejauku. Užėjome į barą, kuriame ošė keletas girtų airių. Paėmėme rytinio alaus, pasėdėjome valandėlę, pabendravome su girtu airiu ir aptarėme tolimesnį veiksmų planą. Apie 6.00 val. ryte nuėjome į viešbutį, pakėlėme iš miego administratorių ir išreiškėme norą dar tą patį rytą išvykti į Ha Long. Pasvėrėm visus pasiūlymus, pervertėm bukletus bei lankstinukus ir apsistojom ties 2 dienų išvyka į Ha Long su nakvyne laive įžymiojoje įlankoje. Visa tai kainavo 70 $ žmogui. Į kainą įėjo transportas į/iš Ha Long, nakvynė laivo kajutėje, plaukimas laivu, pasiplaukiojimas kajaku ir pilnas maitinimas. Išvykimas nusimatė už poros valandų. Administratorius davė raktus nuo kambario ir leido pasinaudoti dušu. Mes taip ir padarėme. Atsišviežinęs nuėjau į parduotuvę, kur po ilgų derybų nupirkau 12 skardinių alaus „Tiger“ (11 000 dongų (0,6 $) už skarbą). Alų pirkau, nes žinojau, jog laive jis bus kur kas brangesnis. Reikia iš anksto pasirūpinti pigiais degalais. Kam mokėti brangiau? Viešbutyje mus pavaišino nemokamais pusryčiais. Neužilgo jau sėdėjome mikroautobuse ir riedėjome Ha Long link. Atstumas nuo Ha Noi iki Ha Long – 165 km. Įvertinus eismo sudėtingumą, šį kelią įveiksime tik per 3,5 val. Gidas iš mūsų grupės turistų pradėjo rinkti pasus. Visi davė originalus, o mes jam įkišome pasų kopijas. Tas pradėjo piktintis, nenorėjo imti. Aš jam sakau: tu neknisk proto, nusiramink, originalų visvien negausi ir tiek žinių. Gidas sako: laivo kapitonas atsisakys mus priimti į laivą, jei tikrų dokumentų neduosit. O aš jam vėl: džiaukis, kad kopijas duodam, pinigai sumokėti, todėl sukis iš padėties kaip nori. Tikriausiai jį įtikinau ir gidas paėmė kopijas. Vėliau dėl to jokių problemų nekilo, tikrų pasų niekam rodyti ir neprireikė. Išvada: visada su vietnamiečiais reikia pasiginčyti, tada reikalai puikiai tvarkosi.
Atvažiavome į miestą Ha Long, kuris laikomas vartais į įlanką Ha Long Bay. Jei Ha Long Bay galime vadinti rojumi žemėje, tai miestą Ha Long pavadinę pragaru tikrai neapsiriksime. Čia daug neskoningų, aukštų pastatų, kurie nedera prie aplinkos. Pajūris nešvarus, pliažai baisūs, o viešbučiuose klesti prostitucija. Tačiau turistų labai daug, nes būtent iš čia prasideda pažintis su nuostabiąja Ha Long Bay įlanka.
Prieplaukoje įsėdome į nedidelį katerį, kuris mus nuplukdė į atokiau nuo kranto stovintį laivą. Sunešėme daiktus į kajutes, įsikūrėme ir netrukus susirinkome į restoraną pietauti. Suskaičiavau, jog visame laive – 20 turistų iš įvairiausių šalių. Čia buvo australų, naujazelandiečių, kiniečių, anglų, o daugiau nepamenu. Pietums patiekė šviežių jūros gėrybių – žuvies, kalmarų, krevečių ir alaus. Maisto kokybė klasiška, tik porcijos galėtų būti didesnės. Po pietų patyrinėjome laivą: apatiniame denyje - kajutės su visais patogumais (WC, dušas, lovos), antrajame lygmenyje – restoranas, o virš jo – atviras denis su gultais ir minkštais foteliais. Vasarą galima būtų normaliai pasideginti, tačiau dabar ne sezonas, todėl grožimės vaizdais vilkėdami megztinius. Nors iš tiesų nebuvo labai šalta, net saulytė švietė, tik mažai šildė. O jau vaizdeliai kokie užburiantys – būtent tokie, kokius mačiau atvirutėse bei reklaminiuose bukletuose. 1994 metais Ha Long įlanka buvo įtraukta į Pasaulio Paveldo objektų sąrašą. Ir tikrai ne be reikalo. Didinga ir paslaptinga, įkvepianti ir jausminga: netgi tokie žodžiai negali tiksliai apibūdinti stebuklingos Ha Long įlankos grožio. Jūs tik įsivaizduokite 3000 neįtikėtinų formų uolų, kylančių tiesiai iš smaragdinės spalvos jūros vandenų...Kvapą gniaužiantis grožis... Ha Long įlanka – tai neįkainojamas pačios gamtos sukurtas meno kūrinys, tikras šedevras ir Vietnamo vizitinė kortelė. Daugybė mažų salelių yra išmargintos smėlėtais paplūdimiais, o uolos – vėjo ir bangų suformuotais grotais.
„Halong“ išvertus reiškia „kur drakonas leidžiasi žemyn į jūrą“. Pasak vietinės legendos, Ha Long įlankos uolas ir salas sukūrė kalnuose gyvenęs didis drakonas. Jis uodega didele jėga plakdavo žemę ir iškaldavo gilias ertmes, o kai galų gale pasinėrė į jūrą, tai visa ta teritorija prisipildė vandeniu, iš kurio kyšojo tik tie nuo plakimo susidarę kauburiai.
Patogiai įsitaisėme viršutiniame denyje, gurkšnojome alutį ir džiaugėmės mus supančia aplinka. Tarp uolų plaukiojo devynios galybės mažų ir didelių laivų. Tiršta, bet vietos visiems užtenka. Išmetėme inkarą prie vienos iš didesnių salų, sėdome į kateriuką ir nuplaukėme į pačią salą. Ten aplankėme fantastišką grotą. Savo kelionėse teko matyti įvairiausių grotų, bet jie visi nublanko, palyginus su šituo. Sukabino galingos salės, siaurais koridoriukais sujungtos viena su kita. Didžiulės erdvės, skoningas dirbtinis apšvietimas kūrė pasakišką atmosferą. Dar vienas dalykas, kuris kardinaliai skyrėsi nuo kitų grotų – tai sausas ir šiltas groto vidus. Teko būti daugelyje tokių vietų, tačiau ten būdavo drėgna ir vėsu. Čia viskas atvirkščiai. Lubos irgi buvo labai savitos struktūros, kaip kopos ar kažkas panašaus. Labai įdomiai pasivaikščiojome, patyrinėjome šį gamtos stebuklą ir pramiklinome kojas. Puikus desantas į salą. Vėliau kateris nuplukdė mus į plūduriuojančią kajakų stotį. Ten su Ramune šokome į dvivietį kajaką ir išplaukėme tokiu savotišku būdu susipažinti su Ha Long įlanka. Kajakas buvo gana stabilus ir gerai laikėsi ant vandens. Tarp uolų plaukiojome 1,5 val. Net nepastebėjome kaip greitai prabėgo laikas. Vanduo šiltas, bet apsivertus tikrai būtų ne pyragai, nes į krantą nelabai išplauksi – visur uolos stačiais krantais. Ne, susivartyti būtų tikrai ne varijantas. Tarp tų uolų jūra rami, bet kai išplaukėme į atvirus vandenis, tai labai nejauku pasidarė, be to, sustiprėjo bangavimas. Smagiai pasiplaukiojom, pasigrožėjom vaizdais ir grįžom atgal į kajakų bazę. Jau praktiškai buvo tamsu. Labai nustebome, kai, priartėję prie finišo, pamatėme, kad kateris su visais mūsų grupės turistais jau plaukia atgal į „motininį“ laivą. Jie mus pamatė, tada apsisuko, grįžo į plaukiojančią stotį ir mus paėmė. Taip ir nesupratau, kodėl jie ketino išplaukti be mūsų? Pasirodo, kad tik aš su Ramune pilnai išnaudojome šiai atrakcijai skirtą laiką 1,5 val. Visiems kitiems pasiplaukiojimo kajakais užteko 20 min. Būtent po tiek laiko jie sugrįžo, trynėsi po stotį, sušalo ir nutarė anksčiau laiko išplaukti atgal į laivą. Keistuoliai. Na, bet viskas baigėsi gerai, mūsų neužmiršo, nepaliko likimo valiai ir saugiai sugrąžino į laivą. Restorane skaniai pavakarieniavome: krevetės, vištiena, tofu, ryžiai ir daržovės. Alkoholis čia buvo iš tiesų brangokas, kainos kandžiojosi. Gerai, kad krante užsipirkau pilną kuprinę alaus. Pasimėgaudami gurkšnojome alų „Tiger“ ir stebėjome vakarėjančią jūrą. Aplink mus stovėjo ir daugiau inkarus išmetusių laivų. Gerai, kad paėmėm nakvynę ne kur nors krante, o laive. Taip žymiai įdomiau, egzotiškiau ir romantiškiau. Sėdėjome ir plepėjome, kol nuovargis pradėjo imti viršų. Tai natūralu – naktinė kelionė traukiniu, anksti pradėta diena (nuo 4.00 val. ryto) atėmė nemažai energijos. Nesikankinome ir nuėjome į kajutę miegoti.

2009-11-19 ketvirtadienis
Ryte išėjome ant denio ir įsitikinome, kad mus supa vis tie patys gražūs Ha Long Bay vaizdai. Stebėjome, kaip darbuojasi vietiniai žvejai ir traukia tinklus į savo mažytes valteles. Vėsoka. Atvirame ore reikia striukės. Kaip būtų gerai, jei šviestų saulė. Ai, nieko tokio, įkalsim rytinio alaus, akys prašviesės ir nušvis vidinė saulė.
Pakėlėme inkarą ir po jūrą plaukiojome iki 12.00 val. Atrodė, jog to grožio niekada nebus gana, kad niekada nepasisotinsiu šiais vaizdais. Žodžiais sunku perduoti tuos įspūdžius, reikia savo akimis visa tai pamatyti. Įsidienojus iš debesų išlindo saulutė, todėl godžiai gaudėme spindulius ir mėgavovės lengva šiluma. Vasarą mielai praleisčiau keletą dienų kurioje nors iš įlankoje esančių salų.
Atplaukėme atgal į pagrindinę prieplauką Ha Long mieste, atsisveikinome su laivo įgula ir su daiktais išlipome į krantą. Tiesiu taikymu nupėdinome į netoliese esantį restoraną, kur eilinį kartą sudrebinome skonio receptorius. Prisikirtome krevečių, spring rollsų, keptos žuvies, ryžių, tofu, kiaulienos ir visa tai nuplovėme gaivinančiu „Tiger“ alumi. Su pilnais skrandžiais sėdome į mikroautobusą ir pajudėjome atgal į Ha Noi. Vėl tuos 165 km važiavome 3,5 val. Reikia, oi, kaip reikia šiai šaliai gerų tarpmiestinių kelių. Sunku dirbti vairuotoju, esant tokiam intensyviam eismui. Ta pačia gatve važiuoja ir dviračiai, ir motoroleriai, ir autobusai, lengvosios mašinos bei krovininiai auto. Maksimalus greitis – 50 km/h. Reikia būti turbo asu, kad sugebėti taip laviruoti tarp visos šios eismo maišalynės.
Apie 16.00 val. jau buvome viešbutyje Ha Noi. Šį kartą paėmėme prastoką, bet pigų kambarį už 12 $ nakčiai. Susimetėme trise po 4 $ ir tvarka. Į kainą įeina ir pusryčiai bei naudojimasis internetu. Tikrai prieinama kaina, gaila, kad pas mus gimtojoje šalyje viskas taip brangu... Svarbu, kad yra lova, dušas ir WC. Ko daugiau reikia? Juk nesiruošiame sėdėti viešbutyje. Jis reikalingas tik tam, kad galėtume pernakvoti ir nusiprausti. Viešbutis pačiame turguje, be to, apsistojome pirmame aukšte. Aišku, kad ilgiau pamiegoti nepavyks, nes turgaus šurmulys pažadina jau 4.00 val. ryte. Savotiška atrakcija. Taip dar įdomiau. Ten pat užsisakėme ir mašiną šeštadienio rytui, kuri mus nuveš į oro uostą. Atstumas nuo Ha Noi iki oro uosto – 35 km ir tas pervežimas kainuos 12 $. Vėlgi, susimetėme trise po 4 $. Organizaciniai reikalai sutvarkyti. Palikome kuprines kambaryje ir išėjome pasivaikščioti į miestą. Nardėme senamiesčio gatvelėmis, kol priėjome Hoan Kiem ežerą. Neskubėdami apsukome aplink jį ratą. Pastebėjau, kad čia daugybė įvairaus amžiaus bėgiojančių, besimankštinančių, sportuojančių žmonių. Nuėjome prie Ha Noi Opera House, kuris randasi šalia viešbučio Hilton. Kaskart, kai pamatau šio tinklo viešbutį ar išgirstu apie tokį, vaizduotėje iškyla Paris Hilton kūrviškas veidelis. Va tokios asociacijos pas mane. Pakeliui gatvėje išgėrėme alaus ir suvalgėme skanų kebabą (15 000 dongų (0,8 $)). Prie St. Joseph Cathedral prekeivė įsūdė mums kažkokių spurgų (20 000 dongų (1,1 $)). Šiaip gatvėse pirkti maistą galima, išbandyta ne kartą. Svarbiausia, kad tas maistas skaniai atrodytų, keltų apetitą ir skaniai kvepėtų. Atokiau nuo centro esančioje maisto prekių parduotuvėje nusipirkome 0,7 l butelį vietinės ryžių degtinės Hanoi Vodka už 58 000 dongų (3,2 $) ir kelias skarbas alaus. Grįžome prie ežero, įsitaisėme ant suoliuko ir išgėrėme alaus. Pasėdėjome, pailsėjome, pasidairėme aplinkui ir po kurio laiko patraukėme atgal į viešbutį. Pakeliui nusipirkome dar kebabą, riešutų ir ryžių traškučių. Bandėme daugiau kokio nors gatvės maisto nusipirkti išsinešimui, bet prekeiviai nekalbėjo jokia kita kalba, išskyrus vietnamiečių, todėl nieko nenusipirkom. Reikalas tame, kad nesinori valgyti neaišku ką, o kai nežinai, ką perki, atšoka fantazija. Viešbutyje įkalėme ryžių degtinės su lengva užkanda ir nuėjome miegoti.

2009-11-20 penktadienis
Ryte 4.00 val. miegoti nebegalėjome, nes turgaus šurmulys jau buvo gerokai įsisiūbavęs. Dar pasivartėme lovose iki 6.00 val., atsikėlėme, nusiprausėme, papusryčiavome ir vėl šokome į trasą. Šį kartą įsėdome į žinomos ir patikimos taxi firmos automobilį ir nuvažiavome į Temple of Literature – seniausią universitetą Vietname, kuriame buvo ruošiami mandarinai. Už taxi sumokėjome 40 000 dongų (2,2 $). Šventykla atsidaro 8.00 val. ryte ir mūsų planas buvo patekti ten nuo pat atidarymo pradžios, kad išvengti minios turistų. Šituo atžvilgiu mūsų laukė didelis akibrokštas, t.y. turistų ten nebuvo, bet užtai vietinių labai daug. Tiesiog tuntai vietnamiečių, pasipuošusių kostiumais ir su didžiuliais gėlių buketais rankose. Visur pilna iškilmingai apsirengusių sargybinių su šautuvais rankose, šventyklos viduje – koncertai, sveikinimai, audringos kalbos, vienu žodžiu, kažkokia šventė. Atvirai pasakius, nelabai supratome, kokia tai buvo šventė, bet atrakcija gera. Įėjimas į šventyklą – 10 000 dongų (0,5 $) žmogui. Pasibaisėjome neskoningais gėlių buketais. Lietuvos turguose tokių kičinių kompozicijų neteko matyti. Bet gal vietnamiečiai taip supranta grožį? Literatūros šventykla labai gerai išsilaikiusi, nors jai jau beveik 1000 metų. Galima pasivaikščioti penkiais atskirais kiemais ir pasigrožėti tradicine vietnamietiška architektūra. Kiemuose esantys centriniai vartai ir praėjimai tarp jų buvo skirti šalies valdovui, o šoniniais takeliais galėdavo vaikščioti patys mandarinai. Labai įspūdingai atrodo keliasdešimt stelų, kiekviena iš jų pastatyta ant akmeninio vėžlio nugaros. Tikrai labai graži šventykla, viskas joje įdomu, iš tiesų, vertas dėmesio objektas.
Palikome šurmuliuojančią ir švenčiančią Temple of Literatute ir pėsčiomis patraukėme Ho Chi Minh Mauzoliejaus Komplekso link. Daugeliui vietnamiečių tai yra šventa vieta. Įvairaus amžiaus piligrimai bei organizuotos grupės iš visos šalies plūsta į mauzoliejų, norėdami išreikšti savo pagarbą revoliucijos tėvui ir šalies suvienytojui Ho Chi Minh. Iki komplekso ėjome per ambasadų rajoną – visur gražūs namai, sargybiniai, plačios ir švarios gatvės, prabangūs automobiliai, tyla ir nėra žmonių. Visų pirma nuėjome prie Ho Chi Minh mauzoliejaus – didingo marmurinio pastato, panašaus į Lenino mauzoliejų Maskvoje. Dėdulė Ho norėjo būti tiesiog kremuotas, tačiau, nepaisant jo norų, palaikai saugomi stikliniame sarkofage mauzoliejaus gilumoje. Tris mėnesius per metus mauzoliejus būna uždarytas. Sakoma, kad tuo laiku Didžiojo Vado balzamuotas kūnas siunčiamas į Maskvą, kur su juo atliekamos visokios išlaikymo, konservavimo procedūros. Nežinau, ar tai tiesa. Mes kaip tik čia buvome tuomet, kai įėjimas į pastatą buvo draudžiamas. Nieko tokio, nedegiau noru pamatyti lavoną...Kareiviai labai intensyviai saugojo mauzoliejaus prieigas. Aikštėje yra užbrėžta balta linija, kurios peržengti nevalia. Mačiau, kaip turistas ją perėjo, tai tuoj pat pasigirdo skardus kariškio švilpukas ir turistui buvo liepta grįžti atgal. Kai mauzoliejus būna atviras lankytojams, aikštėje vingiuoja šimtus metrų besitęsianti eilė. Lankytojams galioja griežtos taisyklės, pvz.: viduje negalima laikyti rankų kišenėse, fotografuoti viduje kategoriškai draudžiama, negalima kalbėtis, pūsti nosį, čiaudėti, į vidų negalima įsinešti ne tik fotokamerų, bet ir mobilių telefonų, su šortais būsite neįleistas vidun ir t.t.
Pasivaikščiojome po aikštę prie mauzoliejaus. Čia daug erdvės, platus prospektas, manau, kad šioje vietoje vyksta kokie nors paradai, panašiai kaip Raudonojoje aikštėje Maskvoje.
Neskubėdami nukulniavome prie One Pillar Pagoda – mažytės, simpatiškos medinės šventyklėlės, pastatytos ant vieno akmeninio stulpo. Pagoda apsupta vandens, prie jos tikrai daugybė žmonių būriuojasi. Populiari vieta. Ši pagoda pastatyta 1049 m. ir simbolizuoja lotoso žiedą – tyrumo simbolį, pakilusį virš mus supančio liūdesio jūros. Prancūzai, pasitraukdami iš Ha Noi 1954 m., pilnai sugriovė šią unikalią pagodą, bet Vietnamo vyriausybės pastangomis ji vėl buvo atstatyta ir dabar džiugina lankytojų akį.
Užmokėjome po 15 000 dongų (0,8 $) ir užsukome į netoliese esantį Ho Chi Minh Muziejų. Tikrai keistas ir prikolnas muziejus, kuriame daugybė kažkiokios psichodelinės simbolikos. Jo pagrindinė idėja – susieti šalies praeitį ir ateitį, parodyti tiesioginį ryšį tarp šių laikų. Be specializuoto gido praktiškai nesuprasi tų simbolių reikšmės. Pirma užlipome laiptais į patį viršų (ten prasideda ekspozicija) ir leidomės žemyn. Keistas, bet savotiškai įdomus muziejus.
Sekantis objektas, kurį aplankėme, buvo Ho Chi Minh namelis ant polių (įėjimas 15 000 dongų (0,8 $)), kuriame jis gyveno nuo 1958 m. iki 1969 m. Tai toks paprastas, kuklus kaimiškas namelis. Jame vyrauja minimalistinis stilius bei spartietiška aplinka. Jis išlaikytas toksai pats, koks buvo Vado gyvenimo metais. Ten pat apžvelgėme dėdulės Ho nedidelę automobilių kolekciją. Visame komplekse pilna prekeivių, pardavinėjančių daiktus, susijusius su Ho Chi Minh. Tai ir jo portretai, skulptūros, biustai, marškinėliai, vėliavos, atvirutės ir t.t. ir pan. Šiaip vietnamiečiai iš tiesų myli ir gerbia Didijį Vadą. Tiesiog matosi, kad tai tikra ir nuoširdu.
Tuo baigėme pažintį su Ho Chi Minh Mauzoliejaus Kompleksu ir pėsčiomis patraukėme prie Ho Tay ežero. Tai yra didžiausias ežeras Ha Noi – jo perimetras apie 13 km. Ten norėjome aplankyti šventyklą Quan Thanh Temple ir Tran Quoc Pagoda, bet jos abi buvo uždarytos remontui. Teko šiuos objektus apžiūrėti tik iš išorės. Prie ežero pūtė gana stiprus vėjas. Patiko stebėti vietinius žvejus, kurie labai primityviomis priemonėmis bandė ištraukti kokią nors žuvį iš ežero. Rankose jie laikė paprastą bambukinę lazdą, o ritė su valu net nebuvo pritvirtinti prie meškerykočio. Ritės vaidmenį atliko paprastas medinis skritulys, laikomas rankoje atskirai, t.y. vienoje rankoje kotas, o kitoje – ritė. Šalia ežero esančioje parduotuvėlėje nusipirkome mažą buteliuką Hanoi Vodka (30 000 dongų (1,7 $)) ir ten pat esančiame gatvės kabake pasiėmėme maisto išsinešimui. Į vienkartinius indus mums prikrovė ryžių, virtų kiaušinių, kiaulienos šonkaulių, vištienos, spring rolls ir daržovių. Už visas tris porcijas sumokėjome 100 000 dongų (5,5 $). Įsitaisėme ežero pakrantėje ant suoliuko ir papietavome, užsigerdami ryžių degtine. Gatvės maistas buvo tikrai skanus, diskomfortą jautėme tik dėl gana žvarbaus vėjo. Kol pavalgėme, tai spėjome normaliai sušalti. Gerai, kad turėjome degtinaitės...
Paskui dar pasitrynėme po apylinkes, nuėjome į visai ne turistinį rajoną, pasėdėjome vietinėje užeigoje, vėliau paėmėme taxi ir grįžome atgal į viešbutį. Taxi paslaugos atsiėjo 36 000 dongų (2 $). Viešbutyje pasišildėme, atsigėrėme arbatos, prigriebėme striukes ir patraukėme nagrinėti painaus senamiesčio gatvių labirinto. Nors Ha Noi esame nebe pirmą dieną, niekaip be žemėlapio nepavyksta susiorientuoti aplinkoje. Tos gatvės tokios painios, kad visą laiką tenka žvilgčioti į žemėlapį ir į gatvių pavadinimus. Aptikome didelį turgų ir nusprendėme pašniukštinėti. Skudurynus ignoravome, o visokius įdomesnius dalykus tyrinėjome labai intensyviai. Pistacijų 1 kg – 10 $, nepigu, bet riešutai idealūs ir skonis atitinkamas. Uostinėjome visokias arbatžoles, ragavome saldumynus, čiupinėjome džiovintus kalmarus, krevetes, visokias nematytas žuvis ir jūros arkliukus. Diržų parduotuvėje įvaldžiau puikios kokybės natūralios odos diržą už 110 000 dongų (6 $). Kaina, palyginus su Lietuva, tiesiog juokinga. Bandydami ištrūkti iš turgaus, patekome į tokią motorolerių spūstį, kad pasijutome spąstuose tiesiogine to žodžio prasme. Teko pavargti, kol ištrūkome iš turgaus šurmulio. Užėjome į mažą šventyklą, kurioje netyčia su koja užkabinau pintinę su kažkokiom džiovintom pupom ir jos pabiro po visą šaligatvį. Tačiau vietinės moteriškės ant manęs visai nesupyko, nepradėjo šaukti, tik pasijuokė, pamosikavo rankomis ir susirinko pupas. Aš joms irgi padėjau. Taip ir plavinėjom tomis spalvingomis gatvelėmis, užeidavom į kabaką, pailsėdavom, atsigerdavom alaus ir vėl į gatvę. Vienas prekeivis gatvėje pardavinėjo labai keistą patiekalą: skardinių nuo alaus, fantos ir panašių gėrimų viršus buvo nupjautas, o iš skarbų kyšojo kažkokio paukščiuko kojos. Ar ten buvo balandžiai, ar viščiukai taip ir nesupratom. Tokį patiekalą tokioje taroje mačiau pirmą kartą ir vaizdelis sukėlė daug juoko.
Vienintelė erdvi vieta (sąlyginai erdvi) mieste yra gatvė. Sakau, sąlyginai, nes gatvė pilnai užpildyta tais suknistais motoroleriais. O visa kita erdvė yra konkrečiai užstatyta, išnaudotas kiekvienas centimetras, tarp pastatų nėra jokio tarpelio, atrodo, kad jie sulipdyti vienas su kitu. Tiesa, tarp pastatų yra tokie siauri ir tamsūs „urvai“ arba tuneliai, vedantys į gyvenamąsias valdas. Kai prisigeri alaus, tai be šansų rasti kokį kampą, kad skysčių perteklių išpilti lauk (suprantate, ką turiu omernyje?). Jei randiesi kabakų rajone, tai jokių problemų dėl to nekyla, tačiau visų šitų „šūdparduotuvių“ kvartale pamyžti nėra jokių šansų. Tai yra negerai. Na, bet jeigu konkrečiai sukabindavo, tai nevengdavau gatvėje viešai nusilengvinti. O ką daryti? Negi į kelnes varysi?
Motoroleriai lenda visur, netgi tokiose vietose, kur du žmonės negali prasilenkti, du motoroleriai bando tai padaryti. Stovi vienas prieš kitą, pypsena ir vistiek lenda. Vietnamietės dažnai važinėja turguje tarp prekystalių ir bando apsipirkti net nenulipdamos nuo savo dviračių bezdalų.
Pabandėme patyrinėti ir gyvenamąsias senamiesčio zonas, į kurias patenkama per kažkokius siaurus tunelius. O ten tai vaizdelis žiaurokas. Visa šeima gyvena viename mažame kambaryje, visai nėra vietos, net maistą gamina lauke ant užkurtos ugnies. Kambariuose baldų praktiškai nerasta, ten pat ir motoroleriai stovi. Kai praeidavom, tai gyventojai įtartinai į mus žiūrėdavo, netgi bandydavo vyti lauk. Vienu žodžiu, europiečiui visiškai nepriimtinos gyvenimo sąlygos. Tik tokių kelionių metu supranti, kad mes labai gerai gyvename, tik skundžiamės, kad viskas figovai. Kai pamatai, kaip gyvena žmonės pasaulyje, tai atšoka fantazija. Rekomenduoju visiems pakeliauti ir garantuoju, kad pradėsite vertinti tai, ką turite namie, savo gimtojoje šalyje.
Malonūs kvapai sužadino apetitą, todėl nusprendėme pavakarieniauti lauko kabake. Tiesiog gatvėje stovėjo sustatyti staliukai ir „vaikiškos“ kėdutės – tie mini baldai labai jau nepatogūs. Užsisakėme keptą ungurį su čili ir lemon grass, tešloje keptų kalmarų ir vištienos su ryžiais. Aišku, neapsiėjome ir be alaus. Trijų asmenų vakarienė kainavo 182 000 dongų (10 $). Mes tame kabake buvome vieninteliai svetimtaučiai, visi kiti – vietinė fauna. Pastebėjau, kad vietnamiečiai mėgsta išgerti. Kiek teko aiškintis, tai po darbų jie nevergia išlenkti taurelę-kitą. To patvirtinimas – už gretimo staliuko prisėdę du jauni vyrukai. Jie užsisakė daug maisto ir 0,7 l butelį ryžių degtinės. Jaunuoliai išgeria, užkanda, bendrauja ir vėl suka ratelį...
Gaila, bet tai paskutinis vakaras Vietname. Rytoj skrendame namo... Grįžome į viešbutį, susikrovėme mantą ir pasiruošėme rytojaus skrydžiui į Bangkoką. Reikia išsimiegoti, nes laukia ilga kelione.

2009-11-21 šeštadienis
6.00 val. ryte į duris pradėjo belsti mikroautobuso vairuotojas, kuris mus turi nuvežti į oro uostą. Nesupratau, ko jis čiūdinasi, nes vakar susitarėm, kad atvažiuos pusvalandžiu vėliau. Bet čia tikriausiai man tik atrodė, kad susitarėm... Greitai susivyniojom, susipakavom ir išvažiavom. Iki Noi Bai oro uosto 35 km. Dar buvo ankstyvas rytas, todėl išvengėme eismo kamščių. Kai atvykom į oro uostą, vairuotojas vėl mane nustebino pareikšdamas: mokėk už kelionę. Pasimečiau konkrečiai, nes už viską jau buvau iš anksto sumokėjęs viešbučio administratoriui, kuris ir suorganizavo tą mikriką. Aš sakau: nemokėsiu, nes jau užmokėjau. Nežinau kodėl, bet išsaugojau kvitą, kuriame aiškiai buvo parašyta už ką ir kiek pinigų paklojau. Ten matėsi įrašas, kad už transferį iki oro uosto paklojau 12 $. Vairuojas žiūri į kvitą ir nieko nesupranta. Tada puolė skambinėti mobiliu, su kažkuo bendravo, bandė man kišti telefoną, tipo, pakalbėk. Aš pridėjau ragelį prie ausies, o iš ten laužyta anglų kalba girdisi: you have to pay money... Bet man tie žaidimai nusibodo, vėl parodžiau kvitą, pasakiau, kad tikrai antrą kartą nemokėsiu ir nuėjau į oro uostą. Vairuotojas, pamatęs, kad nieko nepeš, sėdo į mikriką ir nurūko savais keliais.
Oro uoste laukė kitas nemalonus siurprizas – mūsų skrydį pavėlino dviem valandom. Negerai, planai žlunga. Mes ketinome normaliai po Bangkoką pasitrinti visą dieną, o dabar prarasime dvi brangias valandas. Kai čekinomės skrydžiui, tai darbuotojos ilgai blaškėsi, nes niekaip nerado kompe informacijos apie mūsų maršruto galutinį tikslą Vilnių. Tikriausiai tokį žodį VILNIUS jos girdėjo pirmą kartą gyvenime. Galų gale viskas išsisprendė, pridavėme bagažą, nuėjome į kabaką ir išleidome paskutinius dongus picai, sumuštiniui ir alui.
Kai reikėjo rasti vartus į lėktuvą, tai vėl susidūrėme su problemomis – ant bilieto užrašytas ir oro uosto monitoriuje matomas vartų numeris buvo klaidinantis. Kai nuėjom prie vartų, tai ten vyko registracija visai į kitą skrydį. Gerai, kad greitai susiorientavome, paklausėme personalo, ką daryti, tai tie nurodė tikrą vartų numerį. Taip, organizaciniai reikalai čia šlubuoja. Galų gale sėdėjome lėktuve, kuriame mus skaniai pavalgydino ir pagirdė alumi. Skridome gana žemai, matėsi žemė, oras buvo skaidrus, debesų mažai, matomumas geras. Mūsų vietos, kaip taisyklė, buvo virš sparnų. Daug skraidau lėktuvais ir visada gaunu vietą virš sparno. Nesuprantu, kodėl? Kažkos keistas likimo pirštas. Apie 13.00 val. nusileidome Bangkoke. Labai greitai ir operatyviai pasidarėme Tailando vizas „on-arrival“. Mokėti už vizų išdavimą nereikėjo (vyko kažkokia akcija). Reikėjo tik lakonišką prašymo formą užpildyti ir savo nuotrauką pridėti. Visas vizos gavimo procesas užtruko kokią 10 minučių. Išsikeitėme vietinių pinigų batų (1 $ – 32 batai). Bet ilgam užstrigome, kai reikėjo pereiti pasų kontrolę. Eilės – galingos, žmonių – minios, o pareigūnai viską daro labai lėtai. Iš oro uosto išėjome tik 14.30 val. Bangkoko oro uostas randasi keliasdešimt kilometrų nuo miesto centro. Traukiniai nevažiuoja, o aiškintis autobusų maršrutų nebuvo laiko. Nesiblaškėme ir paėmėme taxi. Paklausėme, kiek kainuos kelionė į senamiestį Rattanakosin saloje? Sako: apie 400 batų (12,5 $). O kai nuvažiavome prie Karaliaus Rūmų, tai taksometras rodė 600 batų (18,7 $). Maža to, patiems reikėjo du kartus susimokėti kelių mokestį 25 batai (0,8 $)+45 batai (1,4 $). Tačiau aš ir šį kartą nemokėjau taksistui tiek, kiek rodė skaitiklis, o daviau 500 batų (15,6 $) ir jam to užteko. Atvažiavome pačiu laiku, nes į Karaliaus Rūmus įleidžia tik iki 15.30 val. Vos spėjome...Bet spėjome. Įėjimas į Rūmus – 350 batų (11 $). Rūmuose pasijutome kaip pasakoje, toks kičinis objektas, kaip koks Disneilendas. Akys net raibo nuo spalvų ir blizgesio. Maloniai nuteikiantis reginys: daugybė bokštų ir bokštelių, laiptų ir laiptelių, gražių stogų ir kolonų. Labiausiai patiko tokie grėsmingi demonai-milžinai, saugantys vartus. Fotikas net užkaito – tiek daug norėjosi įamžinti vaizdų. Gana įdomiai pasivaikščiojome po Karaliaus Rūmų teritoriją, bet pasikartosiu, man jie per daug „išlaižyti“ ir nenatūralūs pasirodė.
Kol dar šviesu, nuskubėjome prie upės ir pradėjome ieškoti, kas gali suorganizuoti pasiplaukiojimą kanalais. Labai greitai mus pasigavo vietiniai agentai ir pradėjo siūlyti savo paslaugas. Kainininkas visai nesužavėjo, nes už ekskursiją laivu jie norėjo nuplėšti nežmoninškai daug pinigų. Ilgai derėjomės, vienu momentu net visai ketinom atsisakyti šio sumanymo, tačiau paskui sumokėjom už 1,5 val. privatų pasiplaukiojimą 1500 batų (47 $) ir įsėdome į laivelį. Galiu pasakyti, kad Tailando šturmui visai nebuvome pasiruošę, čia toks extra priedas prie pagrindinės kelionės po Cambodia ir Vietnam. Manau, todėl ir nemažai pinigų paklojom už tą dienelę Bangkoke. Palyginus su prieš tai lankytom kaimyninėm šalim, kainos čia tikrai užlankstytos, t.y. žymiai žymiai didesnės. Tailandiečiai labai jau išlepinti turistų, todėl nelabai leidžiasi į derėjimąsi, nenoriai numušinėja kainas. Gaila, kad nesusirinkom info apie Tailando sostinę prieš čia atvykstant. Biški jautėsi, kad ne mes valdom situaciją, o atvirkščiai...
Taigi, laiveliu plaukėme tik mes trys turistai ir vairininkas su savo mergiote. Nespėjome pradėti mėgautis upės vaizdais, kai sustojome prie šliuzo ir užtrukome apie 15 min. Perkant ekskursiją niekas neperspėjo, kad iš tos pusantros valandos trečdalį laiko reikės praleisti tiesiog plūduriuojant prie šliuzų. Iš esmės, kanalais visai smagu buvo prasinešti, tik nieko naujo nepamačiau. Ir tokius namus ant polių teko matyti Vietname bei Cambodia, ir upės pakrančių gyvenimo vaizdai panašūs. Patiko tokie paprasti momentai: jauna moteris savo namuose pro atidarytą langą ramiai sau meškerioja, vaikėzai maudosi nešvariuose kanalo vandenyse ir pan. Vietiniai labai maloniai šypsojosi ir mojo rankomis, kai praplaukdavom pro šalį. Nepavydžiu kanalų pakrančių gyventojams dėl pastovaus triukšmo, kurį kelia dideli kiekiai praplaukiančių laivelių. Garsas tikrai įkyrus. Pradėjo temti. Mūsų vairininkas padidino greitį. Išplaukėme į pagrindinę upę Chao Phraya River. Prie budistų šventyklos Wat Arun prisišvartavome ir išlipome į krantą, nes labai norėjosi ją apžiūrėti iš arti. Vairininkas sako: 15 min. čia pasivaikščiokite ir sugrįžkite. Wat Arun iš tiesų graži šventykla, o vakare jinai labai skoningai apšviesta ir atrodo dar įspūdingiau. Apėjome aplinkui, pasifotkinome, pasimėgavome vaizdeliu ir grįžome į prieplauką. Čia mūsų laukė siurprizas: laivelio nebebuvo. Dairėmės į kairę, į dešinę – nėra laivo. Kažkoks gavrikas priėjo ir sako: nuplaukė jūsų valtis namo, vairininkas pasakė, kad jo darbo diena pasibaigė, kad jis išalko ir todėl išplaukė...Viršūnė. Susinervinau konkrečiai. Paliko mus ant ledo, išdūrė kaip mažus vaikus. Per tris savaites kelionės tokių bajerių dar nebuvo. Mintyse uždėjau didelį riebų minusą vietiniams turistinio biznio organizatoriams. O mums tai reikia patekti atgal į kitą upės krantą. Tiltas matėsi kažkur toli toli už daugelio kilometrų. Gerai, kad šalia buvo kelto prieplauka, užsimokėjome po 3 batus ir greitai atsidūrėme kitame krante. Iš pradžių galvojau eiti aiškintis pas tuos organizatorius, kokius fintus jie išdarinėja, bet nusiraminau ir nusprendžiau „nesiparinti“.
Gatvėje nusipirkome skanios kiaulienos, sumautos ant medinių pagaliukų ir iškeptos čia pat vietoje ant žarijų. Šeši tokie mediniai iešmeliai kainavo 48 batus (1,5 $). Skani užkandėlė. Paskui užėjome į parduotuvę, paėmiau šalto alus ir tuoj pat jį supyliau į skrandį. Visai sutemo. Nelabai toli nuo Karaliaus Rūmų priėjome galingą atvirą aikštę, kurioje gyvenimas virte virė: žmonės pirko ir pardavinėjo įvairiausius daiktus, gamino maistą, mergiotės darė masažus tiesiog ant žemės (paklodės patiestos), daug chebros miegojo, kiti dideliame ekrane žiūrėjo TV. Padarėme išvadą, kad tai buvo kažkokių benamių teritorija. Ten pat paragavome neaiškios žuvies, kurią mums gabaliukais sukarpė žirklėmis (20 batų (0,6 $). Nors ir neaiški, bet skonis puikus. Dar paragavome kiaulienos su ryžiais (20 batų (0,6 $), bet ji buvo tokia aštri, kad bėgome pirkti Pepsi. Pardavėja atidarė butelį ir pradėjo turinį pilti į mažą polietileninį maišelį. Mes kaip susitarę pradėjome rėkti, tipo, ką darai, durne? Ta sako: man butelis reikalingas. Mes vietoje išgėrėme Pepsi ir grąžinome tarą. Burnoje degė dar gerą pusvalandį. Užsirovėme ant „pagerintos“ kiaulienos.
Tyrinėjome aplinką iki 20.30 val., paskui pagavome taxi ir tuo pačiu keliu už tą pačią kainą nuvažiavome atgal į oro uostą.
Apibendrinimas: pats Bangkokas man nelabai patiko – visi pastatai nauji, pilna dangoraižių, vienu žodžiu, modernus miestas. Vienintelė jauki vieta – senamiestis su Karaliaus Rūmais ir upės pakrantėmis. Žinau, kad esu neobjektyvus, nes čia praleidau tik šešias valandas. Tačiau po tų kelių valandų padariau tokias išvadas. Jei praleisčiau daugiau laiko Tailando sostinėje, gal ir pakeisčiau nuomonę. Tiesa, patiko daugybė spalvotų šventyklų, kurių tikrai apstu. Žmonės čia yra išpaikę, turistų išlepinti, gana nagli ir nelabai derasi.
Oro uoste Tailandas pateikė eilinę nemalonią staigmeną – turėjome susimokėti po 700 batų (22 $) kažkokį išvykimo iš šalies mokestį. Tokių išlaidų neplanavome. Bandžiau primesti durnelį, tipo baigėsi pinigai, bla, bla, bla...Tačiau oro uosto darbuotoja sako: nemokėsi – neišskrisi. Buvome priversti sumokėti tuos pinigus. Mums paaiškino, kad jei nebūtume išėję iš oro uosto, o visą tą laiką būtume sėdėję laukimo salėje, tai pinigų nereikėtų mokėti. Ai, nenubiednėsim. Vietinėje parduotuvėje paėmėm alaus pakuotę, numalšinom troškulį ir pradėjom šturmuoti išvykimo sales. Kol prisiregistravom ir patekom į vidų, vėl stovėjom ilgose eilėse, dalyvavom sureikšmintose ir nereikalingose patikrinimo procedūrose. Patys tailandiečiai sau apsunkina gyvenimą su tokia turistų kontrole. Lengviau atsidusome, kai patekome į duty free zoną. Dalka sau nusipirko kvepalų papigiai. Taip pat prigriebėme ir degtinės „Absolut“ (1 litras – 570 batų (18 $)). Bus ką veikti Helsinkio oro uoste. Įlipome į lėktuvą, įsitaisėme sėdynėse ir pasiruošėme ilgam 10 val. skrydžiui į senąją, mieląją Europą, į Helsinkį.

2009-11-22 sekmadienis
Helsinkio oro uoste nusileidome 6.30 val. ryte. Kadangi šiuose kraštuose buvo gana šalta, tai važiuoti pasitrinti po Suomijos sostinę neketinome. Tokį sprendimą lėmė tai, kad mūsų rūbai nebuvo pritaikyti tokiam vėsiam orui. Planavome 10 valandų praleisti pačiame oro uoste ir sulaukti savo lėktuvo reiso į Vilnių. Mes tiesiog iš vieno lėktuvo turėjome pereiti tiesiai į transferio zoną, kur lauksime sekančio. Bet čia tik mums taip atrodė. Helsinkio oro uosto darbuotojai taip nemanė. Jie konkrečiai prisikabino prie mažyčių buteliukų su sultimis (jas mums davė „Finnair“ stiuardesė lėktuve) ir litro „Absolut“ (butelį pirkome duty free Bangkoko oro uoste ir pats butelis buvo supakuotas specialiame maišelyje su pirkimo čekiu). Bandėme aiškinti, kad mes iš vieno uosto, kuriame buvome pilnai patikrinti, atvykome į šį uostą, kad normalu su savim einant į lėktuvą turėti skysčių, kuriuos pirkai duty free zonoje. Nesileido suomiai į jokias kalbas. Sako: pirkot „tavarą“ ne Europos Sąjungoje, todėl būkit mieli ir jį atiduokit mums arba forminkite ne į rankinį, o į pagrindinį bagažą. Aš sakau: eikit nafig, nieko mes forminti neketiname, tačiau ir skanios degtinės neatiduosime. Muitininkai puolė mane raminti. Pasiūliau tokį varijantą: mes atsisakome ketinimo patekti tiesiai į transferio zoną, o išeinam lauk iš oro uosto, tipo, mūsų kelionės tikslas – Suomija. Muitininkai patikrino pasus ir patvirtino, kad toks varijantas įmanomas. Tada grąžino mūsų skysčius ir kažkokiu atskiru koridoriuku išvedė į „arrival“ zoną. Ten dar kartą patikrino mūsų pasus ir mes jau skaitėmės įleisti į šalį. Taigi, prazondavome oro uostą ir suradome ramią nuošalią vietelę, kurioje ir įsitaisėme. Ilgam įsitaisėme, nes lėktuvas į Vilnių tik 16.15 val. Iškišau nosį į lauką – iš tiesų šalta, niekur nevažiuosime. Lėtai, pasimėgaujant gurkšnojome degtinaitę, užkandžiavome, stebėjome turistus, vienu žodžiu, stūmėme laiką. Galvoje kirbėjo mintis, kad ne tik rytų šalių pasieniečiai čiūdinasi, bet ir mūsiškiai, t.y. Europos Sąjungos. Tikrai nesitikėjau tokio grynai formalaus požiūrio. Man nepatinka aklas taisyklių laikymasis, juk reikia vadovautis ir sveiko proto bei protingumo kriterijais. Kodėl negalima iš vieno lėktuvo pereiti tiesiai į kitą be visų šitų „šmonų“? Kam be reikalo sukurti papildomas ir niekam nereikalingas problemas? Ne varijantas.
Gana greitai ugninis vanduo privertė pamiršti visus nesenus nesklandumus, organizaciniai nesusipratimai pasidarė nebeaktualūs, o pyktis ir nepasitenkinimas išsisklaidė kaip dūmas...Sėdėjome trise ant suoliuko ir bandėme priprasti prie minties, kad vojažas po Cambodia ir Vietnam pasibaigė, kad jau už kelių valandų būsime namie.
Laikas oro uoste prabėgo gana greitai (ne be „stebuklingo vandens“ pagalbos), prisiregistravome į reisą, patekome į išvykimo sales, parėjome per duty free (kainos kandžiojasi), sėdome į lėktuvą ir atskridome į Lietuvą, į Vilnių. Čia mus pasitiko, įsodino į auto, pagirdė karšta arbata bei brendžiuku ir saugiai nuvežė į Laikinąją sostinę.
Spalvinga, turininga, įdomi ir atradimų kupina kelionė pasibaigė. Viskas praėjo gana sklandžiai ir be ypatingų ekscesų. Per tas tris savaites patyriau tiek naujų emocijų ir pamačiau tiek naujų, niekada iki šiol neregėtų vaizdų, kad jų užteks labai ilgam laikui. Pietryčių Azija sudrebino mano vidinį pasaulį, ryškiai pravėrė akiratį ir praplėtė pasaulio pažinimo ribas. Tikrai žinau, kad keliavimą po Aziją tęsiu ir toliau, jau dabar galvoje ima dėliotis nauji viliojantys maršrutai...
Ha Noi senamiestyje Angkor sventyklos Cambodia Angkor sventyklos Cambodia Angkor sventyklos Cambodia
Angkor sventyklos Cambodia Tonle sap Cambodia Tonle Sap Cambodia Tonle Sap Cambodia
Cambodia kaimas Cambodia kaimo vietove Angkor Vat ryte Apetitni vezliai...
Mekongo delta Mekongo deltos kasdienybe Plaukiojanti pardovke Chu Chi tuneliai
Gal pasaudyti? Sventykla Saigone Reunification Palace Saigone Hoi An
Hoi An My Son Kaip skanu... Vaistine Hue
Hue Citadele Hue Hue Nukalta gyvate
Hue Hue Hue Hue
Skrybeliu gamyba Dragon Boat Nuo mergaites nesvarios visos suknios isbegios Hanoi
Vandens leliu teatras Ha Noi Sapa Siaures Vietnamas Ryziu terasiniai laukai Siaures Vietname
Kalnu kaimelis Siaures Vietname Siaures Vietnamas Vietnamieciu vaikigaliai Dragon boat
Juodieji Hmongai Saugokis...Juodieji Hmongai puola Raudonoji dzao Bukite geri, nupirkite...
Kalnuose Tarp Juoduju Hmongu Sapos apylinkes Cat Cat
Raudonieji dzao Turgelis Sapoje Ha Long Bay Sapa
Ha Long Bay Su kajaku po Ha Long Bay Zvejai Ha Long Bay Ha Long Bay
Literaturos sventykloje Ha Noi Ho Chi Minh mauzoliejus Ha Noi Tautines mazumos prie mauzoliejaus One Pillar Pagoda Ha Noi
Ha Noi gatve Lauko kabakas Ha Noi Gatve Gatves delikatesai
Pietaujame Ha Noi Ha Noi gatves vaizdelis
Jūsų komentaras: