Booking.com

Berlyno link (II dalis)

Pirmadienis.
Berlynas. Lietuvos ambasada. Toks pagrindinis šios dienos tikslas. Kylame anksti, nors man paskirtas laikas tik pusę vienuolikos, bet... miestas, kamščiai... aš visada mieliau palauksiu, nei pavėluosiu. Viskas sekėsi puikiai ir iki man paskirto laiko dar turėjome valandą laisvo laiko. Na kaip be Reichstago? Kaip be Brandenburgo vartų?

Paliekame mašiną prie Lietuvos ambasados ir pasivaikštome. Po reikalų ambasadoje, dar šiek tiek pasivaikštome. Nupėdiname iki gražiosios Berlyno katedros. Norintiems ją apžiūrėti – 7 eurų mokestis.

Nedaug to Berlyno šiandien apžiūrime, bet įspūdis visai kitoks, kaip tuokart, kai lankėmės čia prieš keletą metų. Didžiulė pieva prieš Reichstagą, kurioje gulinėdavo, piknikaudavo, ar šiaip laiką leisdavo žmonės, aptverta – neįeisi. Aplink Reichstagą tvoros, vaikšto apsauga. Praeiname gatve, kur įsikūrusi Rusijos ambasada – tvora ant šaligatvio krašto, stovi apsauga. Einant link katedros buvo jausmas, kad Berlynas tai – didelė statybų aikštelė.

Žinoma, yra ten ką žiūrėti ir, žinoma, jis gražus. Bet to jaukaus Berlyno, kokį teko pažinti, šįkart neradome. Ir gerai, kad sumanėme apsistoti kitur, ne Berlyne. Tad judame Desau link, bet prieš tai Juterbogas (Jüterbog).
Miestelis mane sužavėjo nuotraukomis internete. Miestelį juosianti siena, bokštai, vartai.


Žinoma, viską radome ir pamatėme.


Tačiau pačiam miesteliui kažko trūko. Lyg be gyvybės būtų. Turbūt prie miestelio apžiūrėjimo reikėtų prijungti netoliese (ca. 9 km) esantį vienuolyną (Zinna Kloster). Bet... mes to nepadarėme, nes pirmadieniais vienuolynas lankytojams uždarytas.
Tokiais prieštaringais jausmais – ir patiko, ir nelabai – sėdame į mašiną. Planavome dar užsukti į Liuterio miestą Vitenbergą (Lutherstadt Wittenberg). Lyg jau ir pavargę - sukti, nesukti? Gal trumpam? Na, gerai – trumpam. O užsukę pamiršome tą trumpam – miestas mums labai patiko.
Pirmiausiai apžiūrime didžiausią pasaulyje Bibliją. Ant jos sienų visas bibliojos tekstas. O į viršų galima pasikelti ir pasigrožėti apylinkėmis.

Nenuostabu, kad ta Biblija stovi būtent čia. Juk ir miestas Liuterio. Būtent šiame mieste Liuteris ir paskelbė savo garsiąsias tezes. Nors apie jas vėliau.
Vakarėja... sukame į senamiestį. Ir šis mus paperka. Kuo? Ogi viskuo!
Kad ir, pavyzdžiui, ištapytomis sienomis. Kiek kitaip ištapytomis. Pasirodo ir bjauriausią sieną galima daversti patrauklia.

Niekaip negalėjau patikėti, kad kopėčios nupieštos!

O paskui pamatome bažnyčią su didinga bokšto karūna (Schlosskirche). Dar vadinama Reformacijos bažnyčia.

Būtent ant šios bažnyčios durų Liuteris ir pakabino savo tezas. Jos ir dabar ten tebėra. Žinoma, ne originalus Liuterio pakabintas plakatas, bet 1858 m. nukaldintos bronzinės durys su Liuterio tezėmis.

Na, durys kaip durys, bet bažnyčia – įspūdinga!

Traukiame senamiesčio centro link.

Čia mus pasitinka be galo jauki aikštė su it gulbe baltuojančia senąja rotuše bei dailia bažnyčia.

Ruošiamasi koncertui (labai daug renginių skirtų reformacijos 500-osiosms metinėms). Nors imk ir pasilik čia. Imam svarstyti: kai vėl reikės į Berlyną apsistosime Vitenberge! Jei jau užsiminiau apie renginius – jei kam įdomios visokios viduramžių šventės, autentiškų kostiumų šventės, tai Vitenberge kasmet birželį vyksta „Liuterio vestuvės“ (https://lutherhochzeit.de/index.php).
Na, o mes dar šen bei ten užmetę žvilgsnį, važiuojame namo – į Desau.

Kad ir kokie mieli vaizdai, skrandis jų neužskaito – vis atkakliau urzgia.

Antradienis.
Na, jei jau Berlynas, tai kaip neapžiūrėti šalia esančio Potsdamo???
Žinau, apie šį miestą nemažai pasakota, bet noriu ir aš apie jį pašnekėti. Užsisakiau TICe, kad atsiųstų info ir miesto planą. Atsiuntė su keliais maršrutais – vienas pėsčiomis (9 km) kitas dviračiu (18 km). Pasidarau savo – 14 km. (Maniškis labai skeptiškai į tą planą žiūrėjo). Bet įveikėm! O viskam viskam apžiūrėti, turbūt, būtų galima dar 14 nueiti. Jei dienos laiko pakaktų ir kojos neštų. Grįžčiau į Potsdamą vienareikšmiškai.
Mašiną paliekame šalia traukinių stoties esančioje aikštelėje. Ir jau einant per tiltą matome (St.Nikolai) bažnyčios kupolą. Už nugaros girdžiu susižavėjimo balse neslepiantį klausimą: ar žinojai, kad čia tokia bažnyčia? Žinojau, žinojau, - sakau, ir dar kai ką žinojau. Už tai ir maršrutas toks ilgas.
Bet nepuolam iš karto į tą bažnyčią, pirmiausiai pasivaikštome po Draugystės salą (Freundschaftsinsel). Lyg mažas botanikos sodas.


O paskui jau bažnyčia, parlamentas. Labai patiko parlamento vidiniame kieme stovintys pavilijonai. Optinė apgaulė – manai jie apvalūs, o pasirodo tik iš 4 sienų.

Toliau pėdiname link Sanssouci parko. Akį malonina daug gražių statinių (buvusios karališkosios arklidės, Brandenburgo vartai ir t.t.).

Apžiūrime taikos (Friedenskirche) bažnyčią ir pagrindine parko alėja (su mažais ir didesniais išsukimais iš jos) einame iki Neues Palais rūmų.

Tiesą pasakius, jie mums patiko labiau nei Sanssouci rūmai. O apėjus aplink Neues Palais rūmus iš viso atvipo žandikaulis (dalis šio statinio dabar – Potsdamo universitetas).

Toliau mūsų kelyje Drachenhaus (stilingas restoranėlis), Oranžerijos rūmai (Orangerie-Schloss) Vėjo malūnas ir, žinoma Sanssouci rūmai.

Vėliau miesto vartai Jägertor, Nauener Tor ir rotušė.

Potsdame yra nemažai salelių, vokiškai vadinamų kolonijomis (Aleksandrovka, Olandų kvartalas, prancūzų kvartalas). Čia – Olandų kvartalo fragmentas.

Šalia Šv.Petro ir Šv.Pauliaus bažnyčios šurmuliuoja turgus. Kažkuriame kampe kvepia keptos dešrelės. Jau nebe akys veda, o nosis link tų dešrelių.

Po to apžiūrime ir bažnyčią, nupėdiname ir iki kitos – Prancūzų bažnyčios. Viduje grupelė žmonių ir kažkas skaitė eiles. Prisėdome pasiklausyti.

O po to jau pamažu pėdinome mašinų stovėjimo aikštelės link. Bet dar ne namo... Labai man rūpėjo pamatyti Babelsbergo pilį (Schloss Babelsberg).

Gražu ten aplink – vaikščiok ir vaikščiok.
O va taip seniau buvo persodinami medžiai.

O šalia tako įrengtas toks trapus fontaniukas. Prie jo parašyta: nejudinti nei vieno akmenėlio, nes fontanėlis gali nebeveikti. Ir ką? Niekas nieko ir nejudina.

Žvilgsiais dar paglostome Potsdamo apylinkes. Vakarėja.
Važiuojam laikinų namų link... o kiek dar liko neapžiūrėta... kažkur alavinių figūrėlių ekspozicija, o ir Babelsbergo visas parkas, ir dar tas, ir anas...
Vakarienei norisi lyg ir sriubos... Užsisakome Soljankos.

Tirštumas sriubos! Šaukštas stovi. Skanu ir sotu, lyg kepsnį sukirtus.
Labanakt.

Trečiadienis.
Šiandien važiuojam namo. Baigėsi tie reikalai Berlyne. Bet trumpam dar užsukame į Merseburgą.
Nedidelis jaukus miestukas su gražiais rūmais ir katedra... ir įdomia legenda. Bet apie ją vėliau.
Iš pradžių pasivaikštome miestelio gatvėmis, apžiūrime bažnyčią (Stadtkirche St.Maximi), vėl neatsispiriame keptų dešrelių kvapui (juk dar laukia ilga kelionė namo!).

O tada jau sukame link katedros ir rūmų.

O visai šalia rūmų, nedideliame bokštelyje sukiojasi du juodi varnai. Ir šalia iškalta ir legenda. Labai labai seniai, dar XV a. Merseburgo vyskupas nuteisė savo ištikimiausią tarną mirtimi apkaltinęs jį brangaus žiedo vagyste. Tarnas sakė esąs nekaltas, bet juo niekas nepatikėjo. Po kelerių metų, remontuojant stogą, varnų lizde buvo rastas pradingęs žiedas. Vyskupas labai apgailestavo dėl savo poelgio, o varnus paliepė įkalinti. Taip jie ir kali iki šių dienų...

Šalia rūmų nedidelis parkas. Dangus išsigiedrija. Norisi vaikštinėti ir vaikštinėti. Ir visai nesinori namo.