Kelionės pasakojimai nuotraukos

Automobiliu per Ameriką - 27 dienos - nuo NY iki LA / 2015

Komentarai (6) Spausdinti
Pervažiuoti JAV buvo viena mano svajonių, kurią vos prieš kelias savaites išpildžiau.
Dalinuosi savo kelionių dienoraščiu ir naudinga info, paremta mano asmenine patirtimi ir nuomone.

Birželio 9 d (1 DIENA)
Londono Gatviko oro uostas šeštą valandą popiet šurmuliuoja, priimdamas ir išleisdamas naujus skrydžius. Laukiamojoje salėje įsitaisau pakankamai anksti, apžiūrinėju slenkančią keliautojų minią ir FB skelbiu naujieną: In and waiting Gatviko oro uoste. Vis dirsčioju keleivių informacinės lentelės link optimistiškai tikindama save, jog skrydis nebūtų nukeltas. Pagaliau lentelėje įsižiebia įlaipinimo vartų numeris, užsimetusi sunkią kuprinę pasileidžiu link jų.
Pirmą kartą skrendu Norwegian oro linijomis, taigi normalu, jog viskas atrodo nauja ir įdomu. Sėdynės super patogios, o prieš akis ekranas, kuriame gali stebėti lėktuvo skrydį 3D žemėlapyje, taip pat nemažas pasirinkimas naujų ir senų filmų, yra ir muzikos įrašų. Užkandžių užsakymas super duper paprastas, kaip ir palydovo/ės iškvietimas. Čia pat siūlo įsigyti ausines, apklotus ir pagalvėles. Prieš akis laukia 8 valandų skrydis, tačiau pamačius nemažą videoteką bei ipad pasipildžius nemažu sąrašu knygų ilgas skrydis nebaisus – iš nuobodulio tikrai nemirsiu.
Po poros filmų bei pusės knygos, pilotas džiugiai informuoja, jog leidžiamės Niujorko Kenedžio oro uoste. Miestą jau užklojusi tamsa, taigi akis džiugina tik švieselių jūra. Pasų kontrolės poste minia juda lėtai, neramiai dirsčioju į laikrodį – jau beveik dešimta valanda vakaro, o man dar reikia nusigauti iki Manheteno salos. Neramumo jausmas suprantamas, nors Londono metro ir viešojo transporto sistemą jau lengvai perkandus, tačiau naujame mieste kirba šioks toks jauduliukas ar susivoksiu kitoje viešojo transporto sistemoje, ar nakties metu pavyks pasiekti nakvynės vietą, ar nebus pavojinga vienai žingsniuoti Harlemo gatvėmis? Sėkmingai pražingsniuoju paso patikrinimo kontrolės punktą, uniformuota pareigūnė palinki geros viešnagės ir rankos mostu pakviečia kitą keleivį prieiti.
Artimiausioje traukinių stotelėje pasipildau Metrocard (metro kortelė leidžianti naudotis metro, autobusų ir traukinių linijomis NY), įsitaisau traukinuke ir beveik atsipučiu – šiandienos didžiausi kelionės vargeliai ir nesusipratimai jau užnugaryje. Tačiau neilgam, pasirodo, teks keliauti „per aplinkui“, jog pasiekčiau šiandienos galutinį tašką – keletas metro stotelių uždaryta, o aš dar kaip tyčia įsėdu į „ekspresą“, kuris nestoja kiekvienoje stotelėje. Taip smagiai pasivažinėjusi ne numatytas 1,5 val, o beveik 3 val, pagaliau išlendu į triukšmingą Harlemo gatvę. Bendrakeleiviai jau įsikūrę apartamentuose, kuriuos užsisakėme 3 naktims. Pasilabinę bei trumpam pasišnekučiavę krentame į lovas.
Ryt prasideda keturių lietuvaičių (sugūžėjusių iš trijų skirtingų vietų: Lietuvos, Norvegijos ir JK) žvalgytuvės po JAV.
Naudinga info:
Nakvynė: pirmą kartą pasinaudojau airbnb.co.uk paslaugomis ir tikrai rekomenduoju. Nakvynė žymiai pigesnė ir galite rinktis iš daugybės variantų. Mes gyvenome 1 miegamojo bute, su svetaine ir dviem papildomom sofom. Vietos daug, apartamentai 5 minutėmis pėsčiomis nutolę nuo Centrinio parko, visai šalia metro stotelė, traukinuku iki pačio Manheteno salos centro 20 min. 3 naktims apartamentai mums kainavo (4 suaugę asmenys): £335 / $547.
Viešasis transportas: Metrocard galite pasipildyti beveik visur. Yra atitinkami pasipildymo automatai, jei kalbate angliškai tikrai nebus sunku susiorientuoti. O jei esate subway stotyje, visada rasite kokį uniformuotą darbuotoją, kuris padės papildyti kortelę.Ta pačia kortele gali naudotis ir keli asmenys. Per tris dienas Niujorke aš pati asmeniškai pravažinėjau apie $30 (važinėjom nemažai).
Vanduo: geriamasis vanduo iš krano su specifiniu skoniu, tokį patį pateikia ir restoranuose/kavinėse. Niujorke „siautėjo“ ypatingai didelis karštis, todėl gerti norėjosi laaaabai daug. Vandens buteliukuose kaina turistinėse vietose labai didelė $3-5!
Mokesčiai – būtina žinoti, jog visoje JAV prie pateiktos kainos (ar tai būtų patiekalas restorane, ar maisto prekės parduotuvėje, ar drabužiai ir pan) galutiniame atsiskaitymo „taške“ bendra už prekes ar paslaugas kaina gali pakilti dėl pridėtų mokesčių. Kiekvienoje valstijoje ši mokesčių suma skiriasi. Taigi, įdėmiai skaičiuokitės, ypač tie, kurie nori keliauti ypač taupiai ir prieš mokėdami stengiasi rasti geriausią kainą. Kainos etiketėje mokesčiai nebus paminėti, jie „atsiras“ jau atsiskaitant už prekes/paslaugas.
Arbatpinigiai – palikti arbatpinigių JAV yra įprasta už daugumą paslaugų, minimalus „reikalavimas“ nepagailėti bent 10 procentų nuo sumos. Be abejonės, tai kiekvieno vartotojo reikalas. Kai kuriose maitinimo įstaigose arbatpinigiai jau buvo pridėti prie sąskaitos. Daugumoje vietų gaudami sąskaitą apačioje rasdavome informaciją kiek bus palikus 10, 15 ar 20 procentų nuo sumos.
Birželio 10 d (2 DIENA)
New York New York – taip ir norisi garsiai uždainuoti.
Akis pramerkiu su jausmu, jog puikiai išsimiegojau. Miegojimas su šalia garsiai parpiančiu kondicionieriumi ne pats geriausias, tačiau bendras rytinis jausmas geras – aš juk Niujorke, viename iš miestų, kurį taip veržiausi pamatyti gyvai.
Pusryčiauti nusprendžiame Centriniame Parke, kuris nuo mūsų apartamentų tenutolęs apie 5 minutes kelio pėsčiomis. Vietinėje krautuvėlėje nusipirkę kavos ir sumuštinių, vos įžengę į didžiulį parką, įsitaisome ant suoliukų. Rytas alsuoja šiluma, lyg perspėdamas apie artėjančią kaitrią dieną. Pasistiprinę sėdame į metro ir pajudame Manheteno salos centrinės dalies link.
Trumpam stabtelime pasigrožėti Centrine Niujorko traukinių stotimi.
Pastatas puikiai pažįstamas iš daugelio filmų, glėbia savo didingumu. Čia pat prie informacinio langelio pasigriebiame keletą nemokamų miesto žemėlapių, su nuorodomis kur rasti įdomesnius turistinius objektus. Triukšmingomis gatvėmis, kuriomis zuja geltoni taksi, žingsniuojame aukštyn iškėlę galvas.
Trumpam sustojame atsikvėpti Niujorko viešojoje bibliotekoje, kur Kerė taip iškilmingai ruošėsi ištarti „Taip“ ponui Šauniajam („Seksas ir Miestas“), žvilgsniais nuglostome puikią architektūrą ir truputį nusiviliame, nes šiandien Pagrindinis Rožės skaitymo kambarys (Rose Main Reading Room) uždarytas (viena iš garsiausių ir vertų aplankyti bibliotekos kambarių/salių).
Dar vienas šiandienos lankytinas turistinis objektas – Rokfelerio centras (Rockefeller Center), nuo šio dangoraižio viršūnės atsiveria nuostabi miesto panorama. Vienoje pusėje kuo puikiausiai matosi lyg žalia oazė plytintis Centrinis Parkas, kitoje pusėje priešais išdidžiai pūpso Empire State Building. Tolumoje įžiūrime ir Laisvės statulą. Panorama išties įspūdinga ir mes nesnaudžiame – pleškiname fotoaparatais ir pasidarome šimtus „selfių“.
Pakylėtos nuotaikos nusileidžiame ant žemės ir pėsčiomis patraukiame apžiūrėti aplinkinių turistinių objektų. Priešais išvydusi garsųjį Times square trumpam susižavėjusi sustingstu – mus pasitinka besikeičiančios reklamos, didžiuliai ekranai ir minios žmonių. Ši vieta išties niekada nemiega!

Trumpam užsukame pasidairyti po Kiniečių kvartalą, čia pat papietaujame už visai prieinamą kainą vienoje iš daugelių kinietiškų restoranėlių.
Niujorke tikra karščio diena, turbūt jis ir pagelbėja priimant sprendimą plaukti nemokamu keltu Staten Island salos link.
Praplaukiame pro Laisvės statulą, kuri rodos sveikindamasi pamojuoja mums, lietuvaičiams.
Tolstant nuo Manheteno salos, atsiveria puikus salos vaizdas – dangoraižių smaigaliai apjuosti vandens juosta. Dėkui už neapniūkusią dieną – nuotraukos ryškios, debesys ir rūkas nedangsto salos didybės.
„Pasigavę“ kitą keltą grįžtame atgal į Manheteną ir pėsčiomis patraukiame tragiško įvykio vietos link. Lyg kelrodė žvaigždė kelią rodo Naujasis Pasaulio Prekybos centro komplekso pastatas, kurio smaigalė ištįsusi, matoma veik iš visų NY taškų. Pastato statybos prasidėjo 2006 metais ir buvo pastatytas vietoje dviejų dangoraižių, kurie sugriuvo per Rugsėjo 11 teroristinę ataką. Statybos užbaigtos visai neseniai – 2013 metais, o atidarymas įvyko 2014 metų lapkričio mėnesį. Naujasis pastatas po žeme turi 5 aukštus.
Žiūrint iš apačios pastatas atrodo kaip gigantiška piramidė. Šalia Rugsėjo 11 įvykiams skirtas memorialas – du įspūdingo dydžio baseinai su kiekviena siena srūvančiais fontanais, kurių vanduo suteka į viduryje esančią ertmę. Baseinai pastatyti tose vietose, kur anksčiau stovėjo Bokštai Dvyniai. Baseinus „juosia“ žuvusiųjų akmenyje iškalti vardai. Prie kelių iš jų pastebiu įsmeigtas gėles, žvilgsniu užkabinu netoliese stovinčią senutę, virpančiais pirštais perbraukiančią iškaltą vardą ir mąsliai žvelgianti į baseino ertmę tekantį vandenį.

Dar kurį laiką užsibūname prie Rugsėjo 11 memorialo, o vėliau grįžtame pernakvoti Harleme esančiuose apartamentuose.
Naudinga info.
Rokfelerio Centras – pakylimas ant dangoraižio stogo asmeniui kainuoja $30. Eilių beveik nėra. Pats pakylimas vyksta liftu su stikliniu stogu, užtrunka vos keliolika sekundžių, tačiau jausmas nerealus. Jei abejojate į kurį dangoraižį kilti, 100% rekomenduoju Rokfelerio centrą. Empire State Building – ir kaina didesnė ir eilės nemažos. O nuo Rokfelerio dangoraižio pamatysite ir istorinį Empire State pastatą.
Staten Island salos keltas – nemokamas, tik spėk užsiimti gretas prie dešiniojo borto – nuo jo atsiveria puikus Laisvės statulos vaizdas, o priartėjus prie State Island Manheteno sala pasirodo visu grožiu. Keltai kursuoja pakankamai dažnai, ir plaukia visą parą.
Birželio 11 d (3 DIENA)
Šiandien nusprendžiame daugiau dėmesio skirti Centriniam Parkui ir aplink jį esantiems turistiniams objektams. „Ūkiškai“ namie papusryčiavę, lendame į čia pat stūksantį didžiulį parką ir pasivaikščiodami jį kertame. Kitoje pusėje įsikūręs vienas iš garsiųjų Niujorko muziejų – Amerikos Nacionalinis Istorijos Muziejus (Museum of Natural History), jo viduje tikra atgaiva trumpam atsipūsti po visą miestą užklojusio karščio. Trumpam apsitariame ir nusprendžiame gilyn į muziejaus patalpas nelįsti ir patraukti atgal į Centrinio parko platybes, tuo labiau kai turistinis žemėlapis visai šalia rodo esant pilį – Belvedere castle. Šiek tiek paklaidžiojame žaliaisiais labirintais, pailsiname kojas šalia parko ežero – The Lake, ir pagaliau atrandame pilį, įsikūrusią šalia Vėžlio tvenkinio – Turtle pond. Taiklesnis apibūdinimas būtų – pilaitė, o gal tiesiog bokštas su apžvalgos aikštele, nuo kurios žvilgsniu apmetame parką ir aptariame tolimesnį dienos maršrutą.
Metro važiuojame Bruklino link, kur kurį laiką paklaidžioję sėdame pietauti meksikietiškame restoranėlyje. Jame vietos ne per daugiausiai, bet pagal vietinių antplūdį ir smagų čiauškėjimą, nusprendžiame, jog bus puiki vieta prisipildyti skrandžius.
Kuo labiau artėjame prie Bruklino tilto, tuo labiau akis džiugina mažytės antikvarinių daiktų parduotuvėlės bei menininkų dirbtuvėlės, siūlančios įvairiausių rankų darbo originalių gaminių. Originalių daikčiukų mėgėjams šis rajonėlis – tikras lobynas.
Laiptukais pakylame ant Bruklino tilto prieigų.
Svilinanti saulė „nedraugiškai“ pasitinka būsimus tilto keleivius. Giliai įkvepiame ir žengtelime ant tilto. Lėtai judame kartu su nemaža žmonių mase, energingai dairydamiesi į abi puses.
Priartėjus tilto vidurį, jaučiu kaip saulė siurbia energiją, tokių kaip aš aplinkui ne vienas. Čia pat ir „situacijos išnaudotojai“ siūlantys pirkti ledukuose mirkstančio vandens. Kaina žinoma atitinkama 
Po „karšto“ pasivaikščiojimo ir trumpos pažinties su Bruklinu, lekiam atgal į apartamentus atsigaivinti. Vėliau važiuojame palydėti saulę į Battery parką ir sparčiai temstant krantine judame Pasaulio prekybos centro link.
Pasigrožėję naktiniu miestu, pavakarieniaujame šalia krantinės įsikūrusioje užeigoje/restorane. Aptarnavimas pusėtinas, kainos aukštos, tačiau bent pasigrožime nuo Laisvės Statulos pusės staiga pradedančiais šaudyti fejerverkais.
Pažintis su miestu jau prie pabaigos, ryt tarsime sudie šiam triukšmingam miestui.
Naudinga info:
Bruklino tiltas ir apylinkės – apsilankykite aplinkui esančiose menininkų dirbtuvėlėse bei įvairių originalių daiktų parduotuvėlėse. „Second handai“ irgi verti dėmesio. Vaizdas, atsiveriantis nuo Bruklino tilto išties vertas pamatyti, tačiau jei keliausite karštą dieną, nepamirškite apsirūpinti vandens atsargomis (arba „grynaisiais“ nusipirkti lediniam vandeniui) ir galvos apdangalu.
Naktinis miestas – taip, taip ir dar kartą taip! Būtinai praeikite pakrante nuo Battery parko, per South Cove, Esplanade. State Island nemokamas keltas plaukia ir naktį, tai gali būti viena iš atrakcijų ir būdų pamatyti naktinių žibintų nušviestą Manheteno salą.
Birželio 12 d (4 DIENA)
Šiandien iš pat ryto turime rūpestį – rasti automobilių nuomos punktą, įsigyti GPS ir nuspręsti kur važiuojame toliau.
Automobilio nuoma pasirūpinome jau prieš kelis mėnesius. Kaip dažnai rodo praktika, ypač jei keliauti ruošiesi vasaros metu, anksčiau užsirezervavęs tikrai nenudegsi.
Po trumpos kelionės apsikrovus lagaminais ir kuprinėmis subway atriedame į Alamo nuomos punktą, įsikūrusį Manheteno centre, Brodvėjaus gatvėje. Po neilgai užtrukusios registracijos prie durų privažiuoja mūsų būsimos kelionės „ratai“ – balta Sedona Kia, erdvus septynvietis minivenas, mums keturiems keliautojams suteiksiantis superinį komfortą. Džiugiai susikrauname kelionės mantą ir nusprendžiame GPS įsigyti išvažiavus iš miesto. Kurį laiką dar pavinguriuojame Niujorko gatvelėmis ir pagaliau radus išvažiavimą per Jersey ir Newark, pastrigus keliuose taškuose, pagaliau išriedame į 95 kelią. Lengviau atsipučiame vėliau viename iš didžiųjų prekybos centrų (stūksančių užmiesčiuose) įsigiję GPS ir „pasipildę“ mobilaus interneto duomenų.
Judant 95 greitkeliu nusprendžiame pakeisti pradinį planą ir išmesti Vašingtoną iš mūsų maršruto, apsisprendimas įvyksta netoli Filadelfijos, taigi akies krašteliu pavyksta užgriebti ir šio didmiesčio dangoraižius, kurie po Niujorko jau taip nebestebina.

Visi bendrai sutaria, jog šiandien verta per naktį pavažiuoti, jog ryte jau būtume Našvilyje (Nashville). Pigiomis prekėmis garsėjančiame prekybos centre Wallmart įsigyjame po $5 antklodžių ir pagalvių po $3. Automobilis erdvus, taigi esame pilnai pasiruošę „judančiai nakvynei“.
Pakeliui po truputį pradeda keistis kraštovaizdis – atsiveria plyni kukūruzais ir kitomis gėrybėmis apsėti laukai, iš filmų taip pažįstamų didingų daržinių ir ūkinių pastatų stogai.
Kaip tik pravažinėjame vienu iš kaimeliu kai visų žvilgsnius patraukia spalvinga žmonių grūstis. Nusprendžiame apsisukti, tikėdamiesi, jog užtikome vietinį turgelį, kuriame galėsime nusipirkti kokių skanumynų. Ir kaip maloniai nustembame supratę, jog prieš mus vyksta unikalus renginys – amišų aukcionas, renkamos lėšos vietinės gaisrinės statybai. Mus supa spalvingai apsirengę amišai, šalia žolytę rūpšnoja į vežimus pakinkyti arkliai, o po didžiuliu stogu vyksta aukcionas.
Visi keturi sukikename kaip greitai mums nesuprantama tarme/kalba marmaliuoja aukciono vedantysis, ir sugebėk tokia greitakalbe pilti žodžius. Aplinkui pagrindinę palapinę, kurioje gyvai vyksta aukcionas keletas mažesnių, jose gali laisvai vaikštinėti ir apžiūrėti aukcione pasirodysiančius daiktus. Tikras antikvariato lobynas – plokštelės, įvairios skrynelės, indai, puodeliai, stiklai, paveikslai ir t.t.!
Prie kiekvieno daikto kortelė su atitinkamu numeriu, jei susidomėjai, lauk savo eilės ir statyk, galbūt gausi kokią gėrybę už nedidelę kainą. Kurį laiką dar pasidairę bei padarę keletą nuotraukų, sėdame į ratus ir patraukiame gilyn į Pensilvanijos valstijos gilumas.
Mūsų tikslas – kitos dienos ryte pasiekti Našvilį. Saulę palydime judančiame automobilyje, užkandžiaujame degalinėse bei prekybos centre įsigytu maistu, ir pasikeisdami nuvažiuojame daugiau nei 900 mylių (nuo NY iki Našvilio). Šios kelionės metu kertame Niujorko, Naujojo Džersio, Pensilvanijos, Merilendo, Virdžinijos ir Tenesio valstijas.
Naudinga info
Auto nuoma – autombilį nuomavomės per CardelMar/Alamo kompaniją. Automobilio nuoma nuo birželio 12 d iki liepos 6 d mums kainavo $2576 + $600 („One way Fee“ – kai grąžinama kitoje vietoje nei pradinis taškas), į šią kainą įskaičiuoti visi draudimai, 4 vairuotojai ir pan (atitinkamo draudimo pasirinkimas mums vėliau atitinkamai ir pasitarnavo, taigi rekomenduojame draustis ir ramiai be streso važiuoti). Mūsų atveju buvome 4 asmenys, visi vairuojantys, ES vairuotojo pažymėjimus priėmė ir suregistravo be jokių papildomų klausimų. Nuomos punkte prašoma pateikti galiojančią kreditinę kortelę.
Wallmart prekybos centras – pigios antklodės, pagalvės bei kita stovyklavimui reikalinga įranga.
Amišai – anabaptistų krikščionių denominacija, atsiradusi Europoje reformacijos metu. Šiuo metu amišų bendruomenės yra išlikusios tik JAV ir Kanadoje. Amišai gyvena pagal griežtas taisykles, kurių dalis perimta iš paraidžiui interpretuojamos Biblijos, kita dalis sukurta pačių bendruomenių ir lydima paaiškinimų, kodėl draudžiamas elgesys yra nepriimtinas (Wikipedia). Amišai kur įmanoma nenaudoja elektrinių prietaisų, jie taip pat nemoka JAV valstybei jokių mokesčių ir taip pat nepretenduoja į jokį valstybės išlaikymą. Mūsų matytos amišų bendruomenės atstovai vilkėjo spalvingus rūbus, turbūt tokį spalvingumą lėmė neįprastas renginys – aukcionas, kas akivaizdu jiems buvo didelė pramoga. Aplink zujantys vaikai, smagiai kvatojantys, kai kur mažytėmis grupelėmis besibūriuojantis jaunimas, kurių rankose neišvysi išmaniųjų telefonų, kažin kokiais pokalbiais besidalinančios moterys (gal kulinarinės paslaptys  ) – visi atrodė savotiškai laimingi ir patenkinti savo gyvenimo būdu. Amišų aukcioną aptikome šiuo adresu: 3521 Lincoln Highway East (Route 30), Kinzers PA.
Birželio 13 d (5 DIENA)
Prie Našvilio artėjame 40 greitkeliu. Nusprendžiame kol kas į patį miestą nevažiuoti ir susirasti nakvynės vietą priemiesčiuose. Randame motelį netoli Našvilio tarptautinio oro uosto už $130 nakčiai – didelis kambarys su didelėmis lovomis. Po naktinio važiavimo visi stokojame jėgų, taigi iš pat ryto krentame į lovas pasnausti ir pasipildyti jėgomis kelionei į miesto centrą.
Prabundame apie pietus, greitai užkandame ir pajudame country muzikos sostinės centro link. Įvažiavus miestas atrodo ištuštėjęs, spėliojame ar tai lemia tvyrantis karštis, o gal sumanėme miestą apžiūrėti visuotinės siestos metu? Pastatome automobilį apytuštėje mokamoje aikštelėje ir pėsčiomis patraukiame pagrindinės miesto gatvės link. Ausis pasiekia minios garsiai, kuo arčiau artėjame pagrindinės gatvės link, tuo balsai garsėja, dabar jau pagauname ir muzikos garsus kol prieš akis atsiveria žemyn nuo kalvos besileidžianti gatvė, kurios apačioje rodos tyvuliuoja margaspalvė žmonių minia.
Pasirodo, papuolėme į patį didžiausią Našvilio country muzikos festivalį. Aplinkui sukasi muzikos garsai, iš kiekvienos užeigos, restoranėlio, pub‘o ar bariuko sklinda gyvos muzikos garsai, visur sausakimša žmonių, kurių rankose įvairaus gėrimo stiklinės. Visi kunkuliuoja, garsiais šūksniais sveikinasi. Kaubojiški batai ir skrybėlė – akivaizdus vos ne kiekvieno dalyvio atributas. Aš ir neatsilaikau bendrai psichozei ir įsigyju kaubojišką skrybėlę. Beje skrybėlių pasirinkimas gniaužia kvapą, kai toks pasirinkimas, tiesiog nežinai prie kurio varianto apsistoti. Kaubojiškų batų pasirinkimas dar didesnis, tik tokiems jau reiktų daugiau pakratyti piniginę.
Šiek tiek toliau nuo minios randame nedidukę itališką užeigėlę, kurioje paskanaujame picų ir, įgavę daugiau jėgų, vėl jungiamės prie minios. Dairomės po mažytes krautuvėles, kurioje pilna su country muzika susijusios atributikos ir šiaip įvairių mielų turistinių smulkmenėlių. Spėjame gėrimų paragauti viename iš daugelio bariukų, užsikabarojame ant stogo ir apžvelgiame minią iš apačios. Dauguma festivalio dalyvių per tiltą traukia pagrindinės muzikos halės link, čia greitai prasidės koncertas, norint į jį patekti, jau reikės papildomai susimokėti (aplinkui matėm nemažai siūlančių įsigyti bilietų į pagrindinį festivalio koncertą).
Prisiragavę alinančio karščio bei festivalio gėrimų patraukiame automobilio link. Nežinia kuris pirmas užmato neįprastą bariuką, tačiau visi nesiginčydami nusprendžiame atsisveikinimui su Našviliu dar pakelti po kokia taurę/bokalą kokio nors gėrimo. „Dick‘s Last Resort“ – unikalus bariukas, padavėjas Gabrielius mus palydi pailgo staliuko link, prie kurio jau glaudžiasi keletas amerikiečių studenčiokų. Tenka tiesiogine tą žodžio prasme perbristi popieriaus jūrą – ant žemės pilna tualetinio (nepanaudoto), balto popieriaus lapų ir servetėlių. Taigi kas tas „Dick“ ir kas tai per vieta? Bariuko/restorano darbuotojai garsėja savo piktinančių ir super energetiniu aptarnavimu. Mūsų padavėjas Gabrielius „supažindina“ su baro taisyklėmis: „Chebra, esate Dick‘o tvirtovėje, čia leidžiama būti sarkastiškam, nemandagiam ir grubiam. Tai liečia ir jus, lankytojus, ir mus, darbuotojus.“ Šalia sėdinti amerikietė mergina šūkteli prie mūsų stovinčiam Gabrieliui pademonstruoti savo grožybes ir šis, nei kiek nesutrikęs, apnuogina savo sėdimąją. Baro lankytojai pritariamai suošia, o Gabrielius, vėl užsitempęs kelnes, priima mūsų gėrimų užsakymą. Pastebime, jog dauguma lankytojų ant galvų užsimaukšlinę popierines kepures, ant kurių kvaili užrašai. Mes kaip drovūs lietuvaičiai, tokios pramogos atsisakome, tačiau linksmai stebime aplinkui sėdinčią bariuko publiką.
Atsigaivinę šaldyta Pina Colada bei alumi, atsisveikiname su grubaus aptarnavimo bariuko personalu ir pasivaikščiodami traukiame automobilio link. Dar už valandžiukės jau esame motelyje.
Naudinga info
Dick‘s Last Resort - www.dickslastresort.com
Našvilis – country muzikos sostinė, garsėjanti savo muzikiniais pasirodymais. Beje, šis miestas paskutiniu metu jaučia ypatingą pakylėjimą, kai kurie netgi apibūdino „renesansiniu pakylimu“. Šiame mieste bet kur pasisukus girdisi skambanti gyva muzika, labai daug nemokamų gyvos muzikos renginių, koncertėlių, tik žinok į kurį bariuką lįsti. Apie parduotuvėlėse parduodamą kaubojišką atributiką tai išvis trūksta žodžių, jei tik gali investuok į tikrus kaubojiškus batus ir skrybėlę.
Birželio 14 d (6 DIENA)
Šiandien prieš akis muzikinė kelionės dalis, pabandysime sekti bliuzo bei rokenrolo muzikos pėdsakais. Pirmoji stotelė bent jau „apsiuostinėti“ – Graceland – Elvio Preslio namai. Šie įsikūrę šalia Memfio, dar vieno muzikinio miesto, tačiau šį kartą miesto centrą aplenkiame. Neriame į priemiesčio gatveles, kol prieš akis sušmėžuoja Graceland užrašas.
Įėjimas į pačia vilą bei jos apylinkių apžiūra bei trumpa ekskursija po asmeninį rokenrolo dievaičio lėktuvą kainuoja – bilietų kainos svyruoja nuo $37 iki $77 suaugusiam asmeniui. Tačiau aplinkui esti ir nemokamų pramogų – mažytis Elvio Preslio muziejus, suvenyrų krautuvėlės prigrūstos su dievaičiu susijusių suvenyrų, iš už tvoros kyšanti asmeninio lėktuvo uodega, užkandinė primenanti 70-dešimtuosius metus (tiesiog tviskanti savo amerikoniškumu), trumpam paeiname ir palei gerbėjų parašais „nutapyta“ akmenine siena, už kurios tik vos keliais medžiais „uždangstyta“ garsioji Elvio vila.
Truputį pasivaikštinėję grįžtame į automobilį ir tęsiame kelionę.
Sekantis šiandienos kelionės „taškas“ – Clarksdale. Bliuzo muzikos gerbėjai šį miestuką laiko neoficialia bliuzo muzikos gimtine, jame prieglobstį buvo radę nemažai garsių bliuzo atlikėjų. Į miestuką įvažiuojame jau smarkiai įkaitusio vidurdienio metu. Aplinkui tylu ir rodos jokio judesio. Stabtelime prie Delta blues muziejaus, šalia jo ypatingais muzikiniais pasirodymais garsėjantis baras „Ground Zero Blues Club“ – medinė, spalvingais užrašais nusėta daržinė, nė nepagalvotum, jog viduje vyksta siautulingos bliuzo „pabučiuotos“ linksmybės.
Kurį laiką dairomės aplink bei daromės „selfius“.
Aplinkui taip ramu, tik čirpiantys kažin kokie vabzdžiai, mus supanti senoviškais pastatais „padabinta“ gatvelė bei virš galvų kepinanti saulė.
„Pakepę“ vėl šokame į maloniai kondicionieriaus atvėsintą automobilį ir pasimėgaudami kelis kartus pravažiuojame apytuščio miestuko gatvelėmis.
Mažytėje degalinėje paklausiame dirbančios pardavėjos kur būtų galima užkąsti bei pamatyti „garsiąją kryžkelę“. O taip, Clarksdale turi ir kitą turistinį „objektą“ – legendomis apipintą kryžkelę, kur bliuzo gitaristas Robertas Johnsonas pardavė savo sielą velniui, kad taptų garsiu atlikėju. Kaip gi neaplankyti tokios vietos?
Sekame pardavėjos nurodyta kryptimi ir vos už kelių minučių įvažiuojame į žymiai judresnę ir gyvesnę miestuko dalį. Akis iš karto patraukia dvi mėlynos sukryžiuotos gitaros – mes vietoje!
Šalia pagrindinė gatvė, kurioje didelis pasirinkimas įvairių maisto įstaigų, į vieną iš jų – meksikiečių restoranėlį – įlendame ir mes. Aptarnaujantis restorano viršesnysis prisiūlo „skanumynų“ ir paragauti Margaritos didelės talpos taurėse.

Clarksdale miestuką paliekame už nugarų ir toliau pasirenkame važiuoti senuoju 61 keliu.
Seniau šis kelias buvo labai svarbus, nes jungė šiaurę su pietumis, dažnai šis kelias vadinamas Bliuzo keliu, nes kerta St Paul, St Louis, Memfį, keliauja palei Misisipės upę, įvažiuodamas į šios deltą ir baigiasi New Orleane. Nuo Clarksdale kelias tęsiasi plynais laukais, kartais priartėdamas prie Misisipės intakų, kirsdamas nedidukus miestukus, kurių pastatai mus žavi lyg žiūrėtume kokį seną kino filmą. Beje, jau esame ir kitoje valstijoje – Misisipėje. Akivaizdu, jog senuoju keliu pravažiuoja žymiai mažiau automobilių nei „klestėjimo metu“. Pastebime ir apleistus didžiulius viešbučių kompleksus, kurių kambarius turbūt jau senokai okupavę ne turistai, o pelėsis ir nuo Misisipės atsklindanti drėgmė.
Saulė jau artėja prie laidos, stojame šalia Jacksono miestuko esančiame motelyje „Ramada“ ir nakčiai visiems už $100 gauname superinį kambarį.
Naudinga info
Bliuzo kelias – Old Highway 61 – važiuokite nuo Memfio iki pat New Orleano. Nenuobodus važiavimas ir muzikinė nuotaika garantuota.
Pakelės moteliai – mes naudojomės mobiliuoju internetu, tikrindami ar yra kokių laisvų vietų ir tada į GPS suvedę reikiamas koordinates jau žinodavom kur daugmaž nakvosime. Pats nakvynės vietų ieškojimas didelio streso nesukėlė, pasirinkimo kur nakvoti nedideliuose miestukuose visada buvo. Tik rinkis pagal vietą, patogumus ir kainą. Jei nakvosit šalia turistų gausiai lankomo objekto (paprastai įvairūs nacionaliniai parkai) rekomenduojame rezervuotis nakvynės vietą.
Birželio 15 d (7 DIENA)
Ryte skaniai papusryčiaujame motelyje ir vėl kraunamės kelioninę mantą į savo „ratus“. Nuo kito kelionės „taško“ esame nutolę vos 3 valandas važiavimo – jau greitai pasieksime Naująjį Orleaną ir oficialiai būsime pasiekę JAV pietinę pakrantę – „įsiremdami“ į Meksikos įlanką. Bendrakeleivis papasakoja, jog apturėjo pokalbį su vietiniu aptarnaujančiu personalu, kuris rekomendavo būti ypatingai atsargiems ir budriems Naujajame Orleane, nes jame didelė tikimybė būti apvogtam ar užpultam. Tokių nelabai smagių minčių lydimi jau po 3 valandų įvažiuojame į didžiulį chaotišką miestą. Dar jo prieigose tenka pavažiuoti rodos niekada nesibaigiančiais tiltais, kurių apačioje tyvuliuoja pelkės, o vandenyje augantys medžiai atrodo netgi šiek tiek mistiškai. Mes jau Luizianos valstijoje, garsėjančioje savo Misisipės deltos pelkynais, savanomis bei egzotiškais gyviais.
Naujasis Orleanas pasitinka begale tiltu ir chaotišku eismu, tik spėk dairytis ir pataikyti į teisingą išvažiavimą.
Mūsų dienos tikslas užsisakyti turistinę kelionę valtimi ir paplaukioti Misisipės deltoje. Tokių turistinių kelionių „siūlytojų“ begalės, tačiau ne visi gali taip staigiai pasiūlyti laisvas keturias vietas. Pagaliau randame vieną kompaniją, kuri siūlo Misisipės turą valtimi su galimybe pamatyti ir aligatorius. Telefonu užsisakome vietas ir per chaotišką miestą dumiame į vietą, iš kurios išplauks mūsų laivelis.
Mūsų jau laukia laivo kapitonas/gidas (bandžiau vis atgaminti vardą, bet nesėkmingai). Draugiškai pasitinka ir kviečia sėstis į laivelį, kuriame mes tik penkiese. Pasijaučiame kaip kokie Vipiniai turistai ir džiugiai sukruntame kai laivelis pajuda iš nediduko uosto. Jau greitai „įskrendame“ į platesnius vandenis ir prieš akis atsiveria egzotiški upės vaizdai – pakrantėse išsikeroję medžiai bei krūmynai, kai kur ant vandens plytinčios augalų oazės.
Gidas visą laiką pasakoja, supažindindamas su Misisipe bei ruošdamas pirmajai pažinčiai su aligatoriais. Įplaukiame į mažytę įlankėlę, kur laivo kapitonas išsitraukia zefyrų maišelį ir šūkčiodamas bei į vandenį įmesdamas kelis pradeda vilioti kažkur tarp augalų vandenyje mirkstantį aligatorių. Visi aktyviai dairomės, lyg rungtyniaudami kuris pirmas pamatys žvynuotą nugarą. Gidas staiga mosteli pažvelgti jo rodoma kryptimi, mūsų link tingiai plaukia keletas mažyčių aligatorių.
Pasirodo, pats lengviausias būdas juos papirkti – zefyrais.
Apsidairę vienoje įlankėlėje, plaukiame toliau. Kapitonas nori parodyti ir didesnius aligatorius, vieną iš jų vadina Bobu.
Dar už keliolikos minučių jau susižavėję pykštiname fotoaparatais ir atidžiai klausomės gido pasakojimų apie šiuos gyvūnus. Pasirodo vyriškos lyties aligatorius vidutiniškai gali išaugti ir iki 5 metrų ilgio, patelės paprastai būna mažesnės (apie 3 metrų ilgio).
Šioje Amerikos dalyje aligatoriai yra veisiami ir auginami dėl mėsos bei jų odos. Aligatoriai nėra tokie agresyvus žmogaus atveju kaip krokodilai, tačiau gali įkasti, o jų įkandimo rezultatas tikrai nebus „smulkus“, gidas paminėjo atvejį kai vienam vyrukui aligatorius nukando ranką. Žiūrint kaip šis aplinkui laivelį barsto zefyrus ir vis paglosto praplaukiančios reptilijos nugarą, šiek tiek nukrato šiurpas, tačiau nugalėjusi baimę ir aš lenkiuosi paglostyti vieno iš jų, aišku, mažiausio.
Dar kurį laiką pasiplaukiojame Misisipės vandenimis, klausydamiesi kapitono pasakojimu bei stebėdami kitus egzotiškus gyvius.
Uostelyje atsisveikiname ir palike arbatpinigių už puikų turą grįžtame į Naujojo Orleano centrą.
Prieš atsisveikindami su miestu, valandžiukei sustojame pasivaikščioti po French Quarter – senamiestyje su nuostabaus grožio pietietiškus Amerikos pusę primenančiais pastatais.
Išlikdami budrus ir stebėdami visus įtartinus praeivius, dairomės po įvairias parduotuvėles.
Užklystu į vieno menininko dirbtuvėlę, vaikinukas čia pat tapo paveikslą, trumpam atsitraukia nuo drobės, kad persimestų keliais sakiniais. Man pagyrus jo darbus, veidą nušviečia šypsena, į ranką įbruka vizitinę kortelę su website duomenimis, kur publikuojama daugiau jo darbų.
Palandžiojus po kelias sendaikčių krautuvėles, neatsispiriu pagundai vos už kelis centus įsigyti senoviškų atviručių, o pamačius muzikos įrašų parduotuvėlę akys tiesiog suraibuliuoja nuo visų įrašų gausybės. Iš parduotuvės išdidžiai išžygiuoju rankose spausdama porą bliuzo kompaktų.
Iš bohemiško Naujojo Orleano išvažiuojame jau saulei smarkiai besiridenant vakarų pusėn. Tamsa nusileidžia staigiai, greitkeliu judame Hiustono link. Dar jo nepasiekus, stojame Lake Charles miestuke ir gauname kambarį motelyje „Comfort Inn“ už $117.
Naudinga info:
Misisipės turas su aligatoriais – Ultimate Swamp Adventures - http://ultimateswamptour.com/ Bilietai 1 asmeniui kainavo $25.
French Quarter – Naujojo Orleano senamiestis, kuriame gausybė pasirinkimo įvairių pasilinksminimo vietų, sendaikčių mėgėjai irgi ras kuo užsiimti. Popiet ši miesto dalis atgimsta, iš barų pradeda sklisti gyva muzika, aplink juos būriuojasi bohemiška publika. Linksmybės puiku, tik kaip paslaugūs vietiniai „pamokino“: „Būkit budrūs, nes vagių gausybė“.
Birželio 16 d (8 DIENA)
Apniūkęs rytas kol kas nepranašauja saulėtos dienos. Papusryčiavę dumiame Hiustono link, į patį miestą netraukia, tačiau šalia jo įsikūręs NASA kosminis centras jau pridėtas į mūsų būtinų aplankyti vietų sąrašą.
Kuo labiau artėjame prie kosminio centro, tuo aktyviau dairomės, lyg tikėdamiesi iš toli išvysti kosminių raketų viršūnes, tačiau akis „džiugina“ tik vis tamsėjantys debesys, iš kurių netrukus prapliumpa lietus. Įvažiavus į kosminio centro lankytojų parkavimosi aikštelę, liūtis šiek tiek aprimsta, po savęs palikdama nemažą balų skaičių. Per jas šokinėdami pasiekiame įėjimą ir, nusipirkę bilietus, įžengiame į kosmonautikos centrą. Lankytojų nemažai, tačiau grūsties ir eilių nematyti. Kosmonautikos centro apžvalgą pradedame nuo atviro autobusiuko/traukinuko turo, kuris apveža aplink didžiulę vietovę, priklausančią Džonsono kosminiui centrui. Šis centras naudojamas pilotuojamų kosminių skrydžių kontrolei ir organizavimui. Visame komplekse yra 100 pastatų. Trumpam išlipame, jog galėtume pasiklausyti gido pasakojimo apie čia besitreniruojančius JAV ir užsienio astronautus, gauname šansą per stiklą pažiopsoti į apačioje išdėstytus įvairiausius mechanizmus, kapsules, kosmose naudojamas transporto priemones ir dar visokiausio kosminio „gėrio“.
Aplink juos sukinėjasi keletas darbuotojų, rodos apačioje darbas verda. Šiame centre yra ir NASA Misijų kontrolės centras, kuris koordinuoja ir kontroliuoja visus JAV pilotuojamų erdvėlaivių skrydžius.
Traukinukas pririeda prie dar vieno pastato, čia pagaliau galime pamatyti kaip atrodo raketos, jų varikliai.
Gigantiško dydžio! Pasivaikščioję grįžtame į pagrindinį kosminio centro pastatą, čia kelias valandas skiriame įvairių ekspozicijų apžiūrai, išbandome lėktuvo simuliatorius bei susidomėję klausomės paskaitos apie gyvenimą kosmose.
Su kosminiu centru atsisveikiname jau popiet. Virš galvų susitvenkę debesys nerodo jokio noro sklaidytis ir vėl mus apdovanoja prapliupusia liūtimi. Riedame Hiustono miesto link su ketinimu jį aplenkti ir toliau traukti San Antonio kryptimi, staiga per radiją grojamą muziką pertraukia pranešimas apie tropinę audrą, kuri kaip tik traukia mūsų kryptimi (tokių pranešimų vėliau sulaukiame dar kelių, kaip ir į išmaniuosius telefonus atėję įspėjamieji pranešimai). Pranešėjas informuoja apie rajonus, kuriuos jau greitai palies ši audra ir liepia visiems išlikti budriems. Kurį laiką sprendžiame ką darome ir kur bei kokiu keliu judėsime toliau, kad išvengtume baisiausio audros epicentro. Be abejones, saugiausia būtų pralaukti pačiame Hiustone, tačiau šią mintį keičia kita: „O jei Hiustoną vėl apsems potvyniai, kaip kad nutiko prieš kelias savaites? Tokiu atveju, kelionės planai būtų net labai sutrikdyti ir gali būti sugaišintas mūsų brangus laikas“. Apsisprendžiame važiuoti San Antonio link, taip audros kabinsime tik kraštelį. Ipad‘e įsijungiu orų žemėlapį, kuriame audros slinkimo trajektorija atnaujinama kas 5-10 minučių.
Įskrendame į greitkelį, vedantį San Antonio link, sunerimę pastebime, jog automobilių srautas intensyvesnis priešinga eismo juosta, tačiau apsisukti neketiname. Nediduką stresą pradeda keisti vis dažnesni pajuokavimai tornado ir tropinių audrų tematika, dar už keliolikos minučių automobilis kunkuliuoja nuo juoko. Rodos nė jokios tropinės audros nebaisios, atsinaujinu orų žemėlapį ir bendrakeleiviams pranešu, jog įvažiuojame į „raudoną zoną su juodais taškeliais“. Pyla kaip iš kibiro, tačiau audra neatrodo taip grėsmingai, arba mes „juokeliais“ save nuraminę jau nebe taip nervingai žiūrime į už langų siaučiantį chaosą.
Dar už keliolikos minučių debesys šviesėja, jau beveik visai priartėjus prie San Antonio, išlenda ir saulutė, apdovanodama gražiomis spalvomis nutapytu dangumi.
San Antonio apsukame ratu ir vingiuotais keliukais pasileidžiame link sekančios nakvynės vietos – Banderos, kuri vadinama oficialia kaubojų sostine. Ei, o kaip gi, mes jau esame Teksaso valstijoje! Miestukas visai nedidukas, į jį įvažiuojame jau sutemus. Kurį laiką paklaidžiojame ieškodami vietos nakvynei, tokiu vėlyvu metu dauguma vietų jau uždarytos. Paieškos neilgos, randame motelį ir už kambarį sumokėję $126, krentame į lovas.
Naudinga info
Kosminis centras NASA Hiustone – įėjimo kaina suaugusiam asmeniui $24. Parkavimosi aikštelė nemokama. Pažintį su centru pradėkite nuo autobusiuko/traukinuko turo, vėliau nepamirškite paklausyti paskaitos apie gyvenimą kosmose.
Birželio 17 d (9 DIENA)
Rytas pasitinka po dangumi besiridinėjančia saulute. Skaniai papusryčiaujame meksikietiškoje užeigoje, kurioje sriubos lėkštė tokio dydžio, jog beveik visi paliekame neišvalgytus indus. Šalia kaimiškoje skalbykloje „atsišviežiname“ rūbus ir keliaujame apsidairyti kokiame čia kaubojiškame miestuke apsistojame.
Aplinkui ramybė, senoviniai pastatai primenantys kaubojiškus filmus. Prie keletos iš jų stovintys „harliai“ tiesiog prašosi nufotografuojami, o vietinėse tavernose taip ir norisi nugriebti kokį bokaliuką vietinio gėralo.
Užtinkame keletą antikvariniais daiktais prekiaujančių centriukų, kuriuose įvairiausių dalykėlių. Neatsispiriu pagundai įsigyti keletą: arklio pasaga, teksasietiškas bokalas, senoviniai atvirukai.
„Apsishopinę“ traukiame toliau, per tyrus judame JAV ir Meksikos sienos link, kur įsikūręs pirmasis mūsų numatytas aplankyti parkas – Big Bend National park. Link jo nemažas kelio tarpas, besitęsiantis per lygumas, kurias vėliau pradeda keisti kalvos, pereinančios į didesnius kalnus. Akivaizdu, jog ši Teksaso dalis ne taip tankiai apgyvendinta, taigi stengiamės benzino baką laikyti bent jau apypilnį, tokiu atveju jei greitai nerastume degalinės.
Žemėlapyje jau esu numačiusi kur stosime nakvoti – Terlingua kaimuke, kuris nuo nacionalinio parko nutolęs vos pusvalandį kelio. Pasirodo, kad jį pasiekti mums teks kirsti kalnus ir pravažiuoti kalnų keliukais. Pasipildę benzino atsargas paskutiniame artimiausiame miestuke Alpine išgirstame iš degalinės pardavėjo: „Take care“, kas mums nuskamba nelabai nuteikiančiai. Bet juk mes lietuvaičiai, vos prieš dieną įveikę tropinę audrą, kas mums tas pasivažinėjimas kalnų keliukais naktį? Įriedame į keliuką pažymėtą 118 numeriu ir pasileidžiame juo link šiandienos tikslo – Terlingua kaimuko. Kelias tuščias, į priekį važiuojančių nesutinkame, tik prasilenkiame vos su keletu priešinga kryptimi judančių transporto priemonių. Tamsoje sunku įžiūrėti kokiu keliu važiuojame, žibintai teapšviečia mažą atkarpą, tačiau gali jausti kaip automobilis rieda vingiuotais keliais. Ausų būgneliai išduoda, jog taip pat ir kylame. Kuo labiau tamsa apgaubia mus, tuo labiau virš galvų ryškėja žvaigždės. Stojame pirmoje aikštutėje ir susižavėję grožimės žvaigždėtu dangumi. Milijonai spingsulių supa mus, čia pat jonvabaliai surengia savo šviesų šou. Įspūdinga! Prisipažinsiu tą jausmą, kai stoviu ten, kalnuose, kažkur Teksaso platybėse, kai virš galvų sukasi visos tos žvaigždės, o aplinkui jonvabaliai šoka savo šviesų šokį, tą jausmą tiesiog sunku pamiršti. Buvo nuostabu!
Į Terlingua, kuris pasirodo yra miestukas-vaiduoklis, įvažiuojame jau apie 11 val vakaro. Stojame prie rodos vienintelio viešbutuko/motelio „Eldorado“ ir gauname kambarį už $90. Išsipakuojame ir dar kurį laiką vakarojame lauke prie staliuko, gėrėdamiesi naktiniu dangumi.
Naudinga info
Bandera – pasaulinė kaubojų sostinė. Miestuko architektūra primenanti kaubojiškus filmus, draugiški bei kalbūs gyventojai. Nemažai motociklininkų ir radau paminėta, jog sekmadieniais baikeriai iš San Antonio mėgsta „palėkti“ vaizdingais keliais į čia esančias užeigėles papusryčiauti. Aplink miestuką yra susitelkę nemažai rančų, kuriose galite užsisakyti kelių dienų poilsį, į kurį įskaičiuota ir pasijodinėjimas arkliais, pažintiniai turai ir be abejonės, pažintis su kaubojišku gyvenimu rančoje.
Terlingua – miestukas-vaiduoklis. Jei planuojate aplankyti Big Bend National park ir galvojate kur apsistoti nakvynei, tai nepraleiskite progos apsistoti šiame kaimuke. Nenorintiems mokėti už motelį/viešbutį (kuris beje nėra jau toks brangus), yra galimybė pasistatyti palapinę ar kemperį beveik bet kur. Tik pasiruoškite karštoms naktims ir dar karštesnėms dienoms. Kaimuke nėra jokių tvorų, taigi galite pasinerti į įvairiausius šniukštinėjimus po apleistus pastatus bei kapines.
Birželio 18 d (10 DIENA)
Atsikėlę pagaliau dienos šviesoje išvystame kokioje vietovėje mums teko pernakvoti – tikra egzotika.
Pusryčiaujame lauke prie staliuko, kaupdami jėgas artėjančiam Big Bend parko aplankymui.
Parkas visai netoliese. Lydimi egzotiško dykumos peizažo, įvažiuojame į parko teritoriją.
Parkas, beje, didžiulis ir mes neplanuojame šiandien jį visą apžiūrėti. Pirmasis numatytas sustojimo „taškas“ – Šventosios Elenos kanjonas (Santa Elena Canyon), link jo važiuojame vaizdingu keliu ir net keletą kartų stojame apžvalgos aikštelėse, kurių čia pilna. Nacionalinio parkas įsikūręs 1,5 km aukštyje ir išties milžiniškas, stovint ant vienos iš viršukalnių ir besidairant, akys kliūna už daugybės rodos civilizacijos nepaliestų kalvų, kalnelių ir lygumų. Pati augmenija skurdi, tačiau įvairių gyvių laksto nemažai, kelią kerta driežiukai arba perbėga Road runner‘is (Kelio bėgikas).
Automobilį pastatome Šventosios Elenos kanjono parkavimosi aikštutėje, kurioje jau nemažai automobilių. Į kuprines prisikrauname vandens atsargų ir pasiruošiame šios dienos žygiui po kanjoną. Nustebę nulydime keletą žygeivių apsirėdžiusių tik maudymosi kostiumėliais, tačiau vos įžengus ant pėsčiųjų tako už kelių šimtų metrų mums kelią pastoja Rio Grande upė. Pasirodo norint tęsti kelionę, teks bristi per upę.
Apsisprendžiame greitai ir, nusimovę batus, brendame gilyn. Keletas žygeivių nurodo kur geriau bristi ir perspėja saugotis slidžių akmenų. Dar po kelių minučių jau stoviniuoju kitame krante, šortai permirkę aukščiau kelių, bet į tai pažvelgiu gan optimistiškai – prieš akis laukianti kelionė kopiant aukštyn iškaltais laipteliais, o saulė čia kaitina negailestingai. Kildami aukštyn, lendame gilyn į kanjoną, kuriame vaizdai atsiveria superiniai.
Kaitra čia slegianti, o kiekvienas gaivaus vėjelio pūstelėjimas pasirodo kaip tikra palaima. Esame nusiteikę bent valandos žygiui, tačiau staiga pėsčiųjų kelias užsibaigia, atsiremdamas į uolą.
Toliau kelionę tęsti nebent tik vandeniu. Pavėsyje susėdame pailsinti kojas, vienas bendrakeleivių įkrenta į negilią upę, kitas užtraukia lietuvišką giesmę. Aidas čia neįtikėtinas, visai smagu traukti dainas. Linksmai dainuodami grįžtame tuo pačiu keliu atgal.
Sukame Chisos Basin parko lankytojų centro link. Šis įsikūręs pakankamai aukštai, taigi automobiliu tenka „kopti“ stačiais kalnų keliukais. Viršuje įsigyjame metinį bilietą daugumai nacionalinių parkų JAV ir papietaujame restoranėlyje su nuostabiu vaizdu į kalnus.
Pasigrožėję parku tuo pačiu keliu kaip ir atvažiavome prieš tai, kirsdami Terlingua ir Alpine, važiuojame El Paso miesto link.
Jame nakvynę randame pakankamai greitai ir gauname visai neblogą viešbučio kambarį su papildoma svetaine ir dviem vonios kambariais už $106.
Vakarieniaujame čia pat viešbutyje įsikūrusiame bare, kuriame triukšmingai pasirodo vietinė meksikiečių roko grupė.
Naudinga info
Big Bend National park – įkurtas 1944 metais, norint išsaugoti Čihuahua dykumos gyvūniją ir augmeniją. Aukščiausi kalnai – Čisoso, kurių apačioje teka Rio Grand upė, kuri skiria dvi valstybes – JAV ir Meksiką. Šis parkas yra vienas didžiausių, labiausiai nutolęs ir mažiausiai lankomas JAV nacionalinis parkas. Geriausias turistų informacijos centras įsikūręs Chisos Basin, nuo jo atsiveria nuostabus kalnų vaizdas, esti keletas suvenyrų parduotuvėlių ir galite užkąsti vietiniame restoranėlyje. Yra kempingas ir viešbutis. Big Bend Nacionalinis parkas yra mokamas, vienkartinis įvažiavimas $25, jei planuojate aplankyti daugiau JAV parkų, apsimoka nusipirkti metinį nacionalinių parkų įvažiavimo bilietą.
Metinis daugumos nacionalinių parkų bilietas – kaina $80, su šiuo bilietu į parką gali įvažiuoti vienas automobilis, nesvarbu kiek žmonių yra viduje. Įvažiuojant į parką, reikia parodyti parko reindžeriui, gausite parko naujienų laikraštuką ir lankomų objektų žemėlapį. Jei prie įvažiavimo nėra parko reindžerio, važiuokite į parko lankytojų centrą (Visitor centre), priregistruosite savo įvažiavimą, gausite laikraštuką, žemėlapį ir kortelę užsidėti ant automobilio.
Birželio 19 d (11 DIENA)
Pabundame žvalūs ir nusiteikę pasinerti į apsipirkimo maniją. Dar iš vakaro viešbučio administratorius užsiminė, jog El Pasas garsus įvairių parduotuvių ir prekybos centrų gausa. Dabar kaip tik tinkamas momentas paminėti, jog šis miestas yra ant JAV ir Meksikos sienos. Per patį miesto vidurį eina siena, vienoje pusėje įsikūręs amerikietiškasis miestas – El Paso, o kitoje pusėje glaudžiasi meksikietiškasis Ciudad Juarez. Artėjant savaitgaliui rasti kambarį už gerą kainą sudėtingiau, nes daugybė meksikiečių suplūsta į amerikietišką pusę apsipirkti. Akivaizdu, jog meksikiečių kultūra klesti visur, mums užsukus į keletą prekybos centrų, aplinkui minios meksikiečių, amerikiečių kalbą išgirsti vos ne retenybė.
Kelioms valandoms mes irgi pasiduodame apsipirkimo psichozei ir prisipildome lagaminus naujais pirkiniais. Rūbų, avalynės bei rankinių kainos pigesnės nei Londone, randu keletą puikiausios kokybės ir super gera kaina.
Pietaujame aišku meksikietiškoje užeigoje, kurioje skrandžius prisipildome puikaus maisto. Jau popiet paliekame El Pasą už nugarų ir toliau važiuojame Albuquerque link, kur bus sekanti mūsų nakvynės vieta.
Pakeliui benzino užsipilti užsukame į degalinę, kuri šiek tiek nutolusi nuo pagrindinio greitkelio, įsitaisiusi mažytėje kalvų apsuptoje gyvenvietėje. Paskui mus grėsmingai atslenka ir audros debesis, iš kurio plaikstosi žaibų pluoštai. Vos spėjame užsipilti benzino ir prisirinkti užkandžių kelionei kai staiga po vieno žaibo plykstelėjimo visos šviesos degalinėje užgęsta. Plykstelėjimą palydi perkūnijos dunksėjimas. Kurį laiką sutrikę dairomės, o pardavėja tik gūžteli pečiais ir paaiškina, jog negalės įmušti prekių į kasą kol neatsiras elektra. Klausiu jos ar dažnai čia taip nutinka, mergina paaiškina, jog tas pats buvo nutikę vos prieš savaitę. Žvilgteliu laukan, kur visa gyvenvietė aptemusi, atrodo šiek tiek mistiškai. Ypač kai matai nuslenkantį žaibuojantį debesį. Galėtume važiuoti, tik bėda, palikome pinigus pardavėjai už benziną ir nežinome kiek tiksliai jau prikapsėjo į mūsų baką. Paaiškinsiu: daugumoje vietų kur keliavome, prieš pilantis benziną yra įprasta degalinėje palikti atitinkamą pinigų sumą, be abejonės, jei prisipilsite mažiau, likutį jums sugrąžins. Šį kartą irgi palikome atitinkamą sumą pardavėjai, taigi bandom skaičiuotis ar neprarasim daugiau. Staiga aplinkui žybteli šviesos, elektra atsirado. Prisirenkame užkandžių ir toliau leidžiamės į kelią, stebėdami ir filmuodami įspūdingai atrodančius žaibus.
Albuquerque pasiekiame jau pakankamai vėlai (mums, keliautojams, tai jau darosi įprasta), įriedame į miestą ir truputį pasidairę bei gavę vieno perpildyto motelio šeimininkės rekomendacijas, atvažiuojame į mūsų nakvynės vietą. Gauname erdvų kambarį už $110 ir sukrentame ilsėtis.
Birželio 20 d (12 DIENA)
Pasirodo mūsų motelis įsikūręs tiesiai ant senojo kelio Route 66, juo iš ryto ir judame link Albuquerque centro. Rytas gaivus ir saulėtas, automobilį pastatome visai šalia senamiesčio ir kulniuojame apsidairyti po įvairias indėniškų suvenyrų parduotuvėles. Mažyčiame parkelyje skamba meksikietiška muzika, keletas muzikantų griežia iš pat ryto. Lėtai apeiname nediduką centriuką ir sėdame užkąsti vietiniame restoranėlyje. Pats miestas labai nesužavi, be to, nenorime gaišti daugiau laiko ir toliau pajudame indėnų rezervatų link.
Pasirenkame važiuoti vaizdingu keliu per indėnams priklausančias žemes Jemez Pueblo ir vėl pradedame kilti per įvairias gyvenvietes vingiuojančiu kalnų keliukų. Labai niekur neskubame, taigi dažnai sustojame pasidaryti nuotraukų, ar tiesiog trumpam pamankštinti kojas. Gamta čia įstabi, kad ir skurdi, tačiau egzotiškai žavi.
Aplinkui nemažai indėnų, jų sutinkame besiturškiančių ir prie įvairių kriokliukų, ir pravažiuodami gyvenvietes. Ilgi ir tankūs juodi kaip smala plaukai akį traukia jau iš tolo. Pervažiuojame kalnus, pabraidome upe visai šalia krioklio, išsižioję iš nuostabos žvelgiame į tolyn besitęsiančius tyrus ir laukus, įsivaizduodami kaip šiuos anksčiau kirsdavo kokių bizonų kaimenės.
Jau vakarėjant susiprantame, kad dar neišriedėjome iš didžiulio Valles Caldera nacionalinio draustinio, o pats laikas ieškotis nakvynės. Pigiai viename prekybos centrų esame įsigiję palapinę, o dar šiandien anksčiau supermarkete apsipirkome visokiausių gėrybių reikalingų stovyklavimui. Taigi nuosprendis aiškus – šiandien statysime palapinę. Tik klausimas kur? Vis dar riedame kalnų keliukais, artėdami Los Alamos link, kai pastebime kempingo ženklą ir pasukame automobilio vairą. Kylame aukštyn, ir netgi labai staigiai. GPS stebime duomenis, kurie greitai pademonstruoja 4 km aukščio ribą. Įriedame į kempingą, kuris net kunkuliuoja nuo esamų automobilių ir kemperių. Pasirodo čia tuoj greitai prasidės kažin koks kalnų koncertėlis. Vieno vyruko užklausiame kur galėtume statytis palapinę ir susimokėti už stovyklavimą. Šis nurodo leistis atgal link Los Alamos, arba tiesiog statytis palapinę be leidimo (jei rasime vietą), o jei koks parko reindžeris prisistatys iš ryto, tuomet ir susimokėti. Trumpam suabejojame, tačiau randame neužimtą viečiukę ir pasistatome palapinę. „Prisigriliname“ dešrelių ir prisiskanavę gėrimų sugriūname miegoti.

Naudinga info
Albuquerque – serialo „Breaking Bad“ meka ir indėniškų suvenyrų centriukas. Mieste yra ir senojo kelio Route 66 atkarpa.
Birželio 21 d (13 DIENA)
Visi atsikeliame prastai išsimiegoję. Rodos iš pat vakaro palapinę statėm lygioje vietoje, tačiau naktį visus „kaulus nubalnojo“ po apačia esantys akmenys ir nelygumai. O kur dar šaltis? Pati normalaus bluosto taip ir nesudėjau – kai tik užmiegu, šaltis tuoj pat pažadina. O jei ne šaltis, tai kažin kokie įtartini garsai. Vieniša mūsų palapinė glaudėsi prie pat miško tankmės, tai turbūt kokie žvėreliai vis aplinkui trynėsi, tyrinėdami aplinką. Gal kokia ir meškutė buvo užklydusi, pasižvalgyti ar palikome kokių maisto trupinių.
Lėtai ir vangiai kraunamės daiktus ir judame toliau. Beveik bemiegė naktis įsirėžusi veiduose. Žinau kas man pačiai nuotaiką pataisytų – tai garuojančios kavos puodelis. Leidžiamės nuo kalnų ir pagaliau įriedame į didesnį kelią, kurio prieigose pastebime degalinę. Turbūt seniai besijaučiau tokia laiminga rankose gniauždama kavos puodelį ir kramsnodama čia pat nusipirktą granolą.
Paliekame Naujosios Meksikos valstiją ir įvažiuojame į Kolorado valstiją. Ši valstija garsėja tuo, jog joje yra legalizuota marihuana. Valstijų sieną kertame kažin kokiuose tyruose, ribą pamatome tik GPS‘e. Stojame pietauti angliško stiliaus pube Alamosos miestuke, pasirodo čia pat gali paragauti ir vietinio alaus.
Pasistiprinę lekiame pasidairyti po Didžiųjų Smėlio kopų nacionalinį parką (Great Sand Dunes National Park). Didžiulės smėlio kopos jau matosi iš tolo, o privažiavus arčiau dar labiau stebina savo dydžiu. Visai šalia nuo kalnų plūsta upelis, kurį būtina perbristi jei nori pasiekti kopas. Medano upeliukas kasmet keičia savo forma, išsilieja per kraštus (kaip ir šį kartą).
Su malonumu įmerkiame kojas į gaivinantį vandenį ir brendame į kitą pusę. Kuo labiau artėjame prie kopų, tuo smėlis labiau kaista bei nemaloniai degina padus. Nepadeda net basutės, pavydžiai žvelgiu į tuos, kurie iš anksto pasirūpino avėti uždarą avalynę.
Apsidairę po nepaprasto dydžio kopas, atrodančias taip žaviai žalių kalnų fone, toliau leidžiamės į kelią. Judame link Buena Vista, kur google pagalba nužiūrėjome keletą kempingų. Mums riedant staiga vienas bendrakeleivis džiugiai pliaukšteli delnais ir parodo į pakelėje pūpsintį namuką. Ant jo iš toli šviečia žaliai geltonas užrašas: High Valley Retail Cannabis.
Tai kaip gi mes, lietuvaičiai, neužsuksime pasidairyti?
Įeiname į siaurą patalpą, kurioje dar vienos durys, mūsų kol kas į vidų neįleidžia, nes viduje kitas pirkėjas. Šiam išėjus, atveria mums duris, patenkame į dar vieną mažytę patalpėlę, kurią skiria vitrina su lūkuruojančiu įmitusiu vyruku. Pakviečia praverti dar vienas duris, vedančias į šiek tiek didesnę patalpą, joje irgi stiklinė vitrina, bet norimų „prekių“ nematyti, tik keletas visokių „žolės“ smulkintuvų ir kitos rūkymo įrangos. „Siūlomos prekės“ pateiktos popieriniame meniu: įvairūs sausainiukai, šokoladiniai pyragėliai, netgi ir produktai skystame pavidale. „Paragavimui“ nusiperkame keletą skanumynų ir toliau riedame nužiūrėto kempingo link.
Kempingas, įsikūręs šalia Bueno Vistos, jame randame ir laisvų kalnų trobelių, kurių vieną ir išsinuomojame už $82 nakčiai. Ant laužo pasišildome sriubą skardinėse ir desertui paragaujame įsigytų „saldumynų“. Vakarojame po žvaigždėtu dangumi.
Naudinga info
Great Sand Dunes National park – kopos iškilusios daugiau kaip 213 metrų virš šalia esančio Šventojo Luiso slėnio. Šios kopos yra aukščiausios JAV ir užima net 90 kvadratinių kilometrų plotą. Viena šių kopų ypatybių ir išskirtinumų yra ta, jog šios kopos yra labai tvirtos ir išlaiko beveik nekintamą pavidalą. Po jomis išlieka daug drėgmės, nes kopos susiurbia vandenį iš aukštutinių vandens baseinų ir netoliese esančių upeliukų. Kaip susidaro tokios kopos? Upeliai į slėnį suneša smėlį ir dirvožemį, kuriame vanduo išgaruoja, o vakarų vėjai smėlio daleles suneša link rytinės kopų dalies, nuo čia šios lėtai formuojasi ir didėja. Viena iš šio parko atrakcijų – nusileisti snieglente nuo kurios nors didesnės kopos.
Kempingas „Buena Vista Koa“ - http://koa.com/ Superinis kempingas, su gausiu pasirinkimu atskirų stovyklaviečių bei kalnų namukų. Vieta labai graži, matosi snieguotos kalnų viršūnės. Kempingo personalas super draugiškas ir paslaugus. Bendro naudojimo dušo kabinos ir tualetai – švarūs, tvarkingi, eilėse laukti neteko. Taip pat yra ir skalbimo kambarys. Pačiame kempinge yra kavinukė, taip pat mažytė parduotuvėlė, kurioje rasit ir suvenyrų, ir maisto prekių, ir netgi malkų laužui.
Birželio 22 d (14 DIENA)
Nuostabus rytas nuostabioje aplinkoje.
Pusryčiaujame žvalgydamiesi į snieguotas kalnų viršūnes ir planuojamės šiandienos maršrutą. Vienbalsiškai sutinkame palėkti aukščiausios viršukalnės link pietiniuose Uoliniuose kalnuose ir daugiau nei už 2 valandų važiavimo kalnų slėniais pasiekiame Manitou Springs kalnų kurortą. Jau prieš tai google pagalba buvau atradusi, jog iš čia į pačią aukščiausią viršukalnę Pike Peak kyla kalnų traukinukas (Pikes Peak Cog Railway).
Parkuojamės apypilnėje aikštutėje šalia traukinuko stoties. Žmonių milijonas, taigi šiek tiek neramina, jog galime negauti bilietų, nes nesirezervavome iš anksto. Prie kasos plačiai besišypsančios moteriškės teiraujuosi ar turi 4 laisvas vietas į artimiausią reisą. Ir vualia! Gauname vietas visiems keturiems į traukinuką, kuris išjudės už mažiau nei pusvalandžio. Nedidukas peronas kunkuliuoja nuo turistų masės, tačiau, priartėjus 3 vagonėlių traukinukui, tvarkingai rikiuojasi ir lėtai juda apmokėtų vietų link.
Kelis kartus sutrimitavęs traukinukas lėtai pajuda ir pradeda kilti. Mūsų vagonėlio gidė entuziastingai pasakoja apie mūsų kelionę, vis nepamiršdama pakomentuoti už lango matomų vaizdų. Iš pradžių neriame tankiai apaugusiu kalnų papėdėmis, pakeliui pasižvalgydami į kalnų upelius ir nedidukus krioklius, tačiau kylant aukštyn, augmenija palaipsniui skurdėja, o ir patys vaizdai keičiasi. Už nugarų paliekame kalnų slėnius, nuklotus spygliuočiais, o priešais vis dar kylame į kalną.
Aplinkui pasigirsta susižavėjimo šūksniai, dauguma prilipę prie atvirų traukinuko langų, spragsi fotoaparatais arba išsižioję (kaip aš) išsijuosę dairosi lyg bandydami užgriebti daugiau vaizdų. Apačioje matome kalnų ežeriukus, o horizonte atsiveria tolumoje pūpsiančios dar kelios viršukalnės, akivaizdžiai mažesnės nei ta, į kurią kylame – lieka šone, žemiau pasileidusios, lyg atiduodančios pagarbą Pike Peak karalienei.
Medžių ir augmenijos jau beveik nebelikę ir mus pasitinka sniegas, sau smagiai spingsėdamas priešais saulutę.
Čia jau daugiau įvairiausių riedulių, uolos atplaišų. Staiga gidė visų paprašo atsisukti į kairę, čia visai šalia, tarp akmenų stovi kalnų ožys. Išdidžiai stebi prariedantį traukinį, tačiau baimės nė kvapo, nesibaido. O mes, beje, vis dar kylame. Prieš akis pagaliau veriasi mūsų galutinė stotelė – Pike Peak, apjuosta akmenų jūros, akimis užkabiname priešais mus į pačią viršukalnę besiropšiantį traukinuką, atrodo toks mažytis.
Pagaliau mes viršuje. Turime šiek tiek laiko apsidairyti bei užkąsti. Stipriau ant galvos užsimaukšlinu skrybėlę – čia vėjai aktyvūs, siaučia iš visų pusių lyg ketindami kokį neatsargesnį nustumti nuo kalno krašto, ar šiaip pažaisti su per silpnai prispaustais galvų apdangalais. Pasivaikščiodama apeinu aplink beveik visas apžvalgos aikštutes, dairydamasi po tolius ir stebėdamasi šių platybe.
Traukinukas sutrimituoja, kviesdamas grįžti.
Trumpam nusiviliu, trokšdama čia pasilikti ilgėliau, tačiau netraukia alternatyva nuo tokio kalno leistis pėsčiomis. Taip pat lėtai ir žavėdamas aplinkiniais vaizdais traukinukas leidžiasi. Dauguma keleivių aprimę, snūduriuoja.
Tuo pačiu keliu per kalnų slėnius grįžtame į tą patį kempingą ir dar vienai nakčiai užsisakome tą patį namuką. Vakarieniauti pasirenkame šalia esančiame miestuke, kuriame atrandame puikų pub‘ą. Ko gi ir bereikia užbaigti puikiai dienai – skanaus maisto, puikaus gėrimo bei draugiško aptarnavimo.
Naudinga info
Pikes Peak Cog Railway – www.cograilway.com Suaugusiam kaina $37, plius atskirai sumokėjome $5 už parkingą. Tikrai verta ir rekomenduotina vieta aplankyti ir labai smagi atrakcija į tokią viršukalnę užvažiuoti traukinuku.
Pikes Peak – kalnas yra iškilęs 4,2 km virš jūros lygio. Į pačią viršūnę galima užkilti automobiliu arba traukinuku. Šioje viršukalnėje dėl žemo slėgio buvo vykdyta nemažai visokiausių bandymų. Įdomu: dėl žemo slėgio čia išvirti kiaušinį užtrunka net 12 valandų.
Birželio 23 d (15 DIENA)
Po pusryčių stovyklavietėje mes vėl kelyje. Visai šalia kelias, vedantis Aspeno link, į kurį ir sukteliu vairą. Kelionė kalnų keliukais mūsų jau taip nebestebina, tačiau keliui vis kylant bei daugėjantys staigūs posūkiai neleidžia tiesiog ramiai snūduriuoti. Į Aspeną bandome patekti 82 keliu kertančiu vieną kalnų viršūnių. Be abejo tai neprilygsta Pike Peak, tačiau savom jėgom užvairavę automobilį ir vėliau jį pastatę sniegu apdrėbtoje aikštutėje, vis dar negalime atsižavėti kalnuotu peizažu.
Kurį laiką pavinguriavę, pagaliau įvažiuojame į kalnų kurortą – Aspeną, kuris žinomas kaip slidinėjimo kurortas ir kalnų turizmo centras. 20 amžiuje šią vietą ypatingai pamėgo įvairios garsenybės bei turtuoliai, kurie ypač užkėlė nekilnojamojo turto kainas (aukščiausios JAV) bei išstūmė vidutinės klasės gyventojus, kuriems čia tapo per brangu gyventi. Aspenas vis dar išlieka populiarus turistų traukos centras, kuriame gausybė įvairių pramogų ir atrakcijų.

Aspene stojame pietauti ir bent trumpam žvilgtelėti kaip atrodo ši „turtingųjų rojumi“ praminta vietelė. Įsitaisome italų restorane ir skrandžius pamaloniname makaronais, kurių buvome tiesiog išsiilgę visos kelionės metu (po meksikietiškos virtuvės ir burgerių).
Po itališkų pietų ilgai Aspene neužsibūname, traukiam į kelią toliau. Šiandien dar norime pamatyti Arkų nacionalinį parką, kuris įsitaisęs jau kitoje valstijoje – Jutoje.
Iki jo nemažas kelias, tačiau besikeičiantis kraštovaizdis neleidžia nuobodžiauti. Toli už nugarų paliekame Rocky kalnus bei jų apylinkes. Priartėjame prie Mclnnis Kanjono nacionalinės saugomos teritorijos, per kurią „krimsdama“ kanjoną teka Kolorado upė.
Jau saulei pradedant leistis pagaliau pasiekiame ir Arkų Nacionalinį parką (Arches National Park), įvažiavus mus pasitinka rausvai gamtos nutapytos uolos.
Google buvau apsišniukštinėjus, jog parkas gražiausiai atrodo saulei tekant arba leidžiantis. Mes suspėjame jį bent dalinai apžiūrėti saulei leidžiantis, kuomet spalvų gama nudažo uolienas, suteikdama neapsakomą grožį. Vaikštinėjame bei apžiūrinėjame arkas, stebėdamiesi kokia puiki „gamtos architekto“ ranka.
Saulę palydime parke, vos jai nusileidus, apšviesti keletos likusių spindulių lekiame artimiausios gyvenvietės link, tikėdamiesi greitai surasi nakvynės vietą. Tačiau šį kartą šios paieškos užtrunka, kas duoda mums pamoką kitą kartą prie populiarių parkų vietą rezervuotis iš anksto (ypač jei norisi pigios ir kokybiškos nakvynės vietos). Užsukę į kelias vietas, pagaliau randame kambarį motelyje už $120. Pavakarieniavę amerikietiškoje užeigoje bei persimetę keliais žodeliais su čia dirbančia ukrainiete, krentame į lovas.
Naudinga info
Arches National Park – vienas iš nacionalinių parkų, kuriuos būtina pamatyti dėl gamtos suformuotų įvairių arkų, kontrastingų spalvų bei landšafto. Pačiame parke yra virš 2000 natūraliai susidariusių arkų. Gražiausias metas apžiūrėti parką: tekant saulei arba jai leidžiantis. Įvažiavimas vienam automobiliui į parką kainuoja $10, čia galioja metinis nacionalinių parkų bilietas.
Birželio 24 d (16 DIENA)
Išsimiegoję judame sekančio lankytino objekto link – Monument Valley (Monumentų Slėnis). Pakeliui akis ganome į skurdžia augmenija padengtą kraštovaizdį, jau seniai išdegintą kaitrios saulės, nuo kurios šiandien vaduojamės automobilio kondicionieriumi.
Priartėjus prie gyvenvietės Mexican Hat, stojame užkąsti meksikietiškoje užeigėlėje, kuri įsikūrusi nuostabioje vietoje – ant upės skardžio. Sotūs ir laimingi sukame nuo asfaltuoto kelio ir kurį laiką žvyrkeliu pravažiuojame nuostabaus grožio Dievų slėniu (Valley of the Gods), jame įvairiausios figūros suręstos iš akmenų, kertame išdžiūvusių upių ir upelių vagas.
Pasidžiaugę rodos civilizacijos nepaliesta gamta, traukiame link Goosenecks State Park (Žąsies Kaklo parkas). Čia vos keletas turistų, o vaizdas tiesiog pribloškiantis – išvingiuotas kanjonas, kurio apačioje teka upė, prieš akis atsiveria jos padarytas darbas – keletas gigantiškų vingių.

Vėliau leidžiamės per garsiąją Monument Valley vietą, taip pažįstamą iš įvairių kino filmų.
Jį pervažiavus kurį laiką tęsiasi nuobodokas kelias per apdžiūvusias lygumas. Šiandien nakvosime kažkur prie Page miestuko, taigi jo link važiuojame apytuščiu keliu, trumpam nusukame į indėnų Trading post, tačiau, aptikę tik tuščią stovyklavietę, judame toliau.
Page prieigas pasiekiame dar saulei nenusileidus. Vėlgi sukame ratus, bandydami rasti vietą nakvynei. Moteliai ir viešbučiai užsikėlę kainas, o pigesnės vietos jau rezervuotos. Viename viešbutyje gauname žemėlapį su artimiausiais kempingais. Labai daug ko nesitikėdami pajudame vieno iš jų link ir kaip nustembame kai kertame Glen Kanjono nacionalinės saugomos teritorijos vartus, pro kuriuos, parodžius mūsų metinį nacionalinių parkų bilietą, įleidžia neprašydami jokio papildomo mokesčio. Kuo labiau artėjame prie nurodyto kempingo, tuo labiau akis džiugina vaizdai – pasirodo kempingas įsikūręs šalia Powell ežero. Aplinka superinė, už kempingą susimokame $26 ir gauname puikią stovyklavimo vietą. Jaučiasi, jog esame dykumų šalyje – palapinę pasistatome ant smėlio, o naktį neprireikia net apkloto.

Beje, šiandien nakvojame naujoje valstijoje – Arizonoje.
Naudinga info
„The Old Bridge Grill“ – įsikūręs šalia San Juan Inn. Nuostabi vietelė užkąsti skanaus maisto bei pasidairyti po visai šalia tekančia upe. Čia pat galite ir pernakvoti – viešbutukas, motelis.
Monument Valley National park – didžiulė vietovė su daugybe lankytinų objektų. Norite ramybės ir pojūčio, jog esate atskirti nuo civilizacijos? Pravažiuokite The Valley of Gods. Superinės fotografijos bei dar geresnė nuotaika garantuota!
Gooseneck State Park – nuostabaus grožio San Juan upės išgraužtas kanjonas. Ši vieta mažai turistų lankoma, tačiau tikrai gali varžytis su kitais nacionaliniais parkais. Pamatyti būtina (ypač jei nelankysi Didžiojo Kanjono, arba ruošiesi praleisti jo lankomą garsiausią vingį; čia tokių vingių net keli).
Glen Canyon National Recreation Area ir jame esantis kempingas http://www.lakepowell.com/stay/rv-parks--campgrounds/wahweap-.aspx
Birželio 25 d (17 DIENA)
Šiandien - Didžiojo Kanjono diena. Jam pasiekti užtrunkame važiuodami vos 2 valandas. Pakeliui dar spėjame apsižvalgyti po Didžiojo Kanjono „įlankėlę“ – Little Colorado River. O artėjant prie įvažiavimo į nacionalinį parką, akis pradeda džiuginti atsiveriantys mažojo kanjono vaizdai – išgraužtas milžiniškas plyšys žaliuojančioje žemėje.
Įvažiavus į parko teritoriją, parko reindžerė pasveikina naujai atvykusius, įteikia žemėlapį ir informacinį parko laikraštuką apie visas parke vykstančias atrakcijas, turus ir pan.
Pirmą kartą gyvai Didįjį Kanjoną pamatau iš Dykumos bokšto apžvalgos aikštutės – Desert View Watchtower. Čia turistų daugybė, akivaizdu, jog didybė traukia visus.
Paeiname kanjono kraštu, kai kur įtaisytos apsauginės tvorelės, tačiau už bokšto randu niekieno neokupuotą suolelį, rymantį ant pačio skardžio krašto. Sėduosi, tačiau baimė nusiridenti spirgėte spirga. Čia apsauginių tvorelių nei kvapo, neatsargiai pasilenkus ir praradus lygsvarą gali nugarmėti žemyn. Būtent čia apniunka mintys, jog Didysis Kanjonas nusipelnė savo vardo – tolyn nutįstantys vingiai, apačioje vos įžiūrima upės vaga ir ta platybė. Tai jau tikrai, kad „Didysis“.
Judėdami link kempingo, kurį užtikome google, pravažiuojame dar kelis apžvalgos postus ir pakankamai „prisižavėję“, sumanome „nuostabos nukankintus veidukus“ pailsinti itališkoje užeigoje. Iš kurios vėliau lekiame į pušyne įsikūrusį kempingą. Nuo jo iki artimiausio Didžiojo Kanjono krašto apie 20 min kelio, taigi „kempingiaujame“ šalia Didžiojo Kanjono.
Pasistatę palapinę mums priskirtoje nemažoje stovyklavietėje, visi sukrentame trumpam pailsėti. Pušynas įkaitęs nuo šilumos, taigi geriausias poilsis pavėsyje. Tačiau neilgam pavyksta nusnūsti – musytės ir uodai čia pernelyg įkyrūs. Informaciniame laikraštuke randame, jog parko reindžeriai siūlo vakarinę programą – palydėti saulę ant kanjono krašto ir pasiklausyti įdomių reindžerio pasakojimų apie šį gamtos stebuklą. Ko gi nepabandžius?
Visi susidomėję šia vakarine programa renkasi prie Yavapai Geologijos muziejaus pastato, stovinčio ant kanjono skardžio. Nuo retos grupelės turistų, greitai susidaro daug didesnė grupė susidomėjusių vakarine programa. Pasirodęs parko reindžeris pamoja sekti paskui jį, tuo pačiu pradėdamas pasakojimą apie Didįjį Kanjoną, jo fauna bei florą, temperatūrų svyravimus ir kitas susijusias įdomybes. Keliaujame besileisdami asfaltuotu keliuku palei pat kanjono kraštą, o paskutinei stotelei reindžeris parenka aikštutę, nuo kurios atsiveria nuostabus saulėlydis, savo spalvomis neįprastai papuošdamas kanjoną. Kad ir kiek stengiuosi kuo daugiau šio grožio užgriebti fotokamera, tačiau sunkiai sekasi visa tai sutalpinti kad ir į tūkstančius nuotraukų. Čia reikia pačiam atsirasti, prisėsti ant kokio akmens, žvelgti į tolius ir žavėtis šiuo gamtos stebuklu.
Palydėję saulę grįžtame į stovyklą.
Naudinga info
Didysis Kanjonas – Grand Canyon National Park, jei turite nusipirkę metinį nacionalinių parkų bilietą, jis čia galioja, parodykite įvažiuodami ir gausite parko žemėlapį bei informacinį laikraštuką. Kanjonas yra 446 k ilgio ir kai kuriose vietose siekia iki 29 k pločio. Jo gylis yra daugiau nei 1,8 km. Vasaros metu kanjone labai ryškūs temperatūrų svyravimai – dieną karšta, o naktį prireikia šiltesnių rūbų.
Stovyklavietė Didžiajame Kanjone – „Ten X Campground“ http://www.tripadvisor.co.uk/Hotel_Review-g143028-d248315-Reviews-Ten_X_Campground-Grand_Canyon_National_Park_Arizona.html Mes susimokėjome $20.
Birželio 26 d (18 DIENA)
Nakvynė palapinėje prie Didžiojo Kanjono buvo šalta, tačiau patekėjus saulei aplinka tuoj pat įkaito, versdama lįsti lauk iš „patalpos“. Lėtai pusryčiaujame ir ruošiamės judėti toliau. Vakar internetu užsirezervavome dviviečius apartamentus viename iš Las Vegaso viešbučių, kur šiandien ir nakvosime.
Iki nuodėmių miesto laukia 4 valandos „gryno“ važiavimo, tačiau pati kelionė smagi, visi puikiai nusiteikę, kiekvienas su atitinkamu tikslu traukiame į Las Vegas: atsigauti viešbutyje po kelių dienų stovyklavimo, išbandyti azartinius lošimus ar pamatyti kokį šou.
Neatsispiriame pagundai stabtelėti prie Huverio užtvankos. Išlipus iš automobilio rodos lyg kas būtų užmetęs kokią didžiulę kaitros masę. Auto termometras rodo virš 40 laipsnių. Apsiginkluojame vandens atsargomis ir greitai apsižiūrime kas tai per užtvanka. Pasirodo, norintiems dar papildomai organizuojami turai, demonstruojantys kaip veikia užtvanka ir kaip ji atrodo iš vidaus. Statinys išties įspūdingas ir toks neįprastas mums, lietuvaičiams.
Puikiai pažįstamas iš daugybės kino filmų, rodos, pritraukia minias turistų. Truputį pasitrynę grįžtame į auto, nes karštis ir saulė neteikia per didelio komforto.
Jau Las Vegaso priemiesčiai pasitinka kazino reklamomis, lošimo automatų salonų iškabomis ir trumpalaikių paskolų reklamomis. Kuo arčiau judame viešbučio, tuo labiau akys raibuliuoja nuo vis didėjančių iškabų. Apsistojame šalia didžiųjų kazino – Flamingo, Caesars Palace, Mirage, Bally‘s, Belagio ir Paris kazino. Iki jų visų vos 10 minučių kelio pėsčiomis, išsidėstę aplink The Strip gatvę. Viešbutis siūlo nemokamus autobusiukus, vežančius iki minėtų kazino, kas iš pradžių pasirodo keista, juk pereini gatvele ir tu jau The Strip gatvėje, kam tas autobusiukas? Tačiau vėliau, patyrę, jog karštis ir tvankuma čia tiesiog nepakeliami, keletą kartų pasinaudojame tokia transporto priemone.
Įsikuriame nuostabiuose apartamentuose ir „atsišviežinę“ lekiame pasidairyti po čia pat esančiu pėsčiųjų bulvarėliu.
Pirmasis Las Vegaso kazino, į kurį užsukame – tai Flamingo. Didžiulė patalpa tiesiog kunkuliuojanti nuo čia esančių žmonių. Suprantama, jog čia sėdėti daug didesnis malonumas, nei šusti lauke – visos patalpos puikiai kondicionuojamos, kiekviename kazino komplekse įvairiausių pramogų bei atrakcijų – lošimo automatų salės, kazino stalų salės, pokerio žaidimų teritorijos, kavinukės ir bariukai (paprastai ne po vieną), restoranai. Viduryje paprastai esti viešbučio registratūra, prie kurios būriuojasi atvykstantys ir išvykstantys turistai.
Išbandę kelis lošimo automatus, ieškome kur nuraminti skrandžius. Vakarieniaujame vietinėje užeigoje, o vėliau grįžtame išsimiegoti į viešbutį.
Naudinga info
Viešbutis „Holiday Inn Club Vacations at Desert“ – trys naktys dviejų miegamųjų apartamentuose, su pusryčiais visiems kainavo $735.
Birželio 27 d (19 DIENA)
Prisipažinsiu, Las Vegasą labai norėjau pamatyti, o tuo labiau išbandyti kai kuriuos kazino žaidimus, o kas svarbiausia sužaisti kokį pokerio turnyrą su pokerio „rykliais“ (kalba profesiniai interesai – esu dirbusi kazino, be to mėgstu žaisti pokerį). Taigi šiandien leidžiu sau išsimiegoti, skaniai papusryčiauti bei patraukti apsidairyti po artimiausią kazino – Flamingą, bei jame sužaisti vietinį pokerio turnyrą. Rankos dreba, tačiau žaidžiu gerai, deja, iki finalinio stalo neprieinu ir iškrentu priešais kito žaidėjo atverstas kortas.
Esant tokiame nuodėmių mieste, neįmanoma atsispirti pagundai pažaisti ir ruletę, ir blackjacką, ar prasukti lošimo automatą. Tuo labiau kai žinai žaidimo taisykles ;)
Keletas pastebėjimų: tai išties Nuodėmių miestas, nes gatvėje žmonės nesislėpdami gurkšnoja alkoholinius gėrimus, visur leidžiama rūkyti, gatvėje pilna pusnuogių merginų skrajutes dalinančių „suteneriukų“ ir šiaip viskas išpūsta, daug šviesų, triukšmo, šūkaujančių bernvakarį ar mergvakarį švenčiančių miesto lankytojų ir dar visko visko. Beje, sėdant kur užkąsti ar pavalgyti, kainos jau aukštesnės nei visur kitur kur buvome Amerikoje, taigi dolerius tirpdo ne vien tik azartiniai lošimai. Žaidžiant kazino, daugumoje yra nemokami gėrimai, tik jei norite padavėjoms galite palikti arbatpinigių.
Birželio 28 d (20 DIENA)
Šiandien susikaupiu ir sudalyvauju dviejuose pokerio turnyruose, abiejuose pavyksta sužaisti prie finalinio stalo, o viename iš jų garbingai paimu pirmą vietą. Smagus jausmas kai laisvalaikio pomėgį paverti pinigais, tuo labiau smagu jausti pagarbą iš kitų žaidėjų. Įsitikinau, jog „poker face“ pas mane įvaldytas puikiai, be to ir kelionės biudžetas pasipildo keliais šimtais dolerių.
Na, o paskui Las Vegasas įsuka į savo linksmybių ir pramogų sūkurį, su bendrakeleiviu iš kazino sugebame išsikrapštyti tik paryčiais. Lyg siekdami išnaudoti paskutines minutes šiame mieste, kurį jau už kelių valandų paliksime už nugarų.
Ech, Las Vegas, Las Vegas....
Birželio 29 d (21 DIENA)
Numigti pasiseka vos valandžiukę. Pusryčiaujame ir ruošiamės greitai ištrūkti iš Las Vegaso nagų. Kažkur gilumoje dar kirbena noras pastatyti paskutinę dvidešimtinę ant kazino pokerio stalo ar „sumesti“ į lošimo aparatą, tačiau šiai greitai pradingus, ropščiuosi į automobilį su mintimi, jog reikia kuo skubiau važiuoti iš šio nuodėmių miesto.
Iš nuodėmingos vietos į tikrą pragarą – Mirties Slėnį (Death Valley National Park). Šiandien dieną skiriame pamatyti šį parką ir pajusti tikrą karštį (pasirodo, Las Vegaso temperatūra ne tokia baisi). Parką nuo Las Vegas skiria vos 2 valandos automobiliu, taigi jau greitai 190 keliu įriedame į saulės išdegintą kraštovaizdį. Kertame Nevados ir Kalifornijos valstijų sieną.
Vos pamačius mus supančius kalnus ir slėnius, iš karto į galvą ateina mintis, jog esame kažkokiame nežemiškame pasaulyje, lyg būtume nusileidę kitoje planetoje.
Pirma stotelė apsižvalgyti – Zabriskie Point, į kurį pėsčiomis reikia pakilti į kalvą, nuo kurios atsiveria vietinio kanjono, įvairiomis spalvomis nutapytas gūbrėtas peizažas. Karštis čia jau siekia 50 laipsnių, o saulė kepinte kepina. Pūstelėjus vėjukui, rodos, jog kažkas prie veido įjungęs karšto ventiliatoriaus srovę (ar plaukų džiovintuvą).
Toliau leidžiamės gilyn į slėnį bei prisiregistruojame Furnace Creek lankytojų centre, tradiciškai gauname žemėlapį ir naujienlaiškį bei progą trumpam atsigaivinti kondicionieriaus atšaldytoje lankytojų centro patalpoje, čia pat apsisprendžiame kurias parko vietas aplankysime. Visi trokštame pamatyti „vaikščiojančius akmenis“, tačiau pasirodo, jog iki jų nusigauti reikia turėti keturiais ratais varomą transporto priemonę. Liūdnai numarinę šitą troškimą randame keletą kitų lankytinų vietų ir padarę nuotrauką kaip įrodymą, jog šiuo metu čia yra net 51 laipsniai karščio, lekiame aplankyti kelių parko vietų.
Didžiulio slėnio pakraščiu judame link sekančios stotelės – Badwater Basin. Čia esti žemiausia vieta visoje Šiaurės Amerikoje – 86 metrai žemiau jūros lygio.
Šioje vietoje yra mažytis pavasarinio vandens maitinamas baseinas „blogo vandens“ („bad water“ – iš kur pavadinimas), susikaupusios druskos padarė šį vandenį netinkama gerti. Beje, pačiame telkinyje yra tam tikrų gyvūnų bei augalų – vabzdžiai bei Blogųjų vandenų sraigė. Pasirodo vanduo ne visada matomas paviršiuje, dėl pasikartojančio užšalimo bei atšilimo ir garavimo palaipsniui susidarė druskos pluta.
Toliau įsukame į Artists Drive – Dailininkų kelią.
Pavadinimas ne veltui toks duotas, kurį laiką vingiuojame ir kalnų keliuku kylame kol prieš akis pradeda vertis įvairiomis spalvomis nutapytos kalvų viršūnės. Neišpasakytas grožis, lyg visą peizažą būtų nutapęs koks menininkas. Smagiai lėkdami tik vienpusį eismą turinčiu keliuku, grįžtame į pagrindinį parko kelią. Skrandžiai jau groja maršus ir mes pradedame dairytis kokios viečiukės jiems nuraminti. Visas parkas didžiulis, o mes prasilenkiame tik su vos keletu automobilių.
Furnace Creek centre yra vietinė užeigėlė, bet ji nelabai vilioja čia kažko paragauti, taigi nusprendžiame tuščiu keliu važiuoti link sekančios gyvenvietės – Stovepipe Wells Village. Visai šalia „įsikūrusios“ didelės smėlio kopos, tačiau šios mūsų labai nenustebina po Great Sand Dunes National Park.
Kaimuke randame užeigą, kurioje ir veikiantis internetas, ir šviežiai paruoštas skanus maistas. Kainos nesikandžiojančios kaip tokioje dievų užmirštoje vietoje, taigi laimingi, sotūs ir neišleidę daug dolerių, leidžiamės 190 keliu link vieno iš parko išvažiavimų. Saulė jau ritinėjasi dangumi, Mirties Slėnį nutapydama rausvais tonais. Sustojame tarp kalvų ant tuščio kelio pasigrožėti, kažkas užleidžia muziką, kažkas šoka... Ech, tiesiog nuostabus vakaras, kai niekur pernelyg neskubi, sustoji pasidžiaugti šia akimirka ir supranti, jog gyvenimas yra superinis.
Sparčiai temstant artėjame parko išvažiavimo link. Parką paliekame kirsdami Vaivorykštės Kanjoną (Rainbow Canyon), vingiuojančiu keliu su garsiai paleista muzika. Mano asmenine nuomone, tai buvo viena puikiausių kelionės dienų su saulės palydėjimu, įstabiu parku ir šiaip „kankino“ gera nuotaika.
Sekantis šios dienos tikslas – susirasti kur nakvosime. Apsisprendžiame pakankamai greitai – Ridgecrest miestukas. Google rodo šalia miestuko plytinčią didžiulę aptvertą zoną. Kaip vėliau pasitikrinome – čia ore testuojami įvairūs ginklai, vyksta bandymai bei mokymai. Šią zoną valdo Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas.
Miestuką pasiekiame jau vėlai vakare ir iš karto gauname nakvynę vietiniame motelyje už $102.
Naudinga info
Death Valley National park – galioja metinis nacionalinių parkų bilietas, registruotis reikia Furnace Creek lankytojų centre. Važiuojant į parką nepamirškite galvų apdangalų, kremo nuo saulės ir daug vandens. Jei praalksite, užsukite į Stovepipe Wells Village gyvenvietę, ji dar tokia turistų „nenumindyta“, tikrai pasiūlys skanaus maisto. Jei turite galimybę ir noro, galite apsistoti čia esančiuose motelyje ar viešbutyje. Ir būtinai čia palydėkite saulę.
Birželio 30 d (22 DIENA)
Pusryčiaujant bendrakeleiviai užsimena, jog matė virš galvų praskriejant porą naikintuvų. Tai patvirtina faktą, jog išties esame šalia oro bandymų ir testavimų bazės.
Ilgai neužsilaikome ir keliaujame toliau, tikėdamiesi greitai pasiekti kitą mūsų kelionės tikslą – Sekvojų nacionalinį parką. Iki jo nemažas kelio gabalas, tačiau pakeliui pravažiuojame didelę atkarpą apelsinmedžiais užsodintų laukų ir stojame vietiniame prekybos „taške“ pirkti šių gėrybių. Maloni pardavėja pavaišina mus šviežiai spaustomis sultimis, jos tokios skanios, kad nesusilaikome ir nusiperkame šio gėrimo atsigaivinti kelionės metu.
Pagaliau įriedame į nacionalinį Sekvojų parką, tradiciškai „atsižymime“ su savo metiniu bilietu ir gauname parko žemėlapį su informaciniu laikraštuku. Čia pat ir pasiplanuojame kokiu keliu geriausiai važiuoti ir kokias parko įdomybes aplankysime.
Parkas įsikūręs kalnuotoje vietovėje, taigi vis palaipsniui kylame, vairuotojui pats darbymetis – tik spėk vairą sukinėti. Visi aktyviai dairomės tų didžiųjų medžių, tačiau iki jų dar reikia nemažai pakilti į kalnus – sekvojos auga pakankamai aukštai, 3-4 km aukštyje. Vis pamatę kokį aukštesnį medį garsiai riktelim, tačiau pats siurprizas laukia tik priešakyje. Pagaliau pamatę pirmąją sekvoją visi pagarbiai trumpam nutyla – medis išties gigantiškas. Dar už kelių metrų jų pradeda matytis ir daugiau. Stovi išdidžiai, rausvu apdaru apsirėdę, lyg kokie girių karaliai. Radę aikštutę, pasistatome automobilį ir lekiam prisiliesti prie gigantiškų medžių, čia pat voliojasi dideli kankorėžiai, nei vienam nekyla klausimų kam jie galėtų priklausyti.
Vėliau išbandome kitą atrakciją – automobiliu pravažiuojame pro Tunnel Log – medyje iškirstu pravažiavimu.
Visai smagu! Stojame pasivaikštinėti po gražias giraites, radę kelis skylėtus gigantus, palandžiojame po jų dreves. Parkas mus džiugina žaluma, tai tikra atgaiva po kelių dienų praleistų dykumoje.
Pakilę į viena viršukalnę, per giraitę traukiame link apžvalgos aikštutės, kuri pasiekiama pėsčiomis ir yra įsikūrusi ant didžiulės uolos. Pirmą kartą nužengus ant akmeninės uolos susidaro įspūdis, jog stovi ant pasaulio krašto. Priešais atsiveria neįprasto grožio parko platybės, tačiau kažkur kirba baimės jausmas, jog štai žengsi vieną žingsnį ir nugarmėsi bedugnėn.
Pasimėgavę „pasaulio krašto“ vaizdais, pavažiuojame iki kito „taško“ ir pėsčiomis leidžiamės apžiūrėti seniausio ir didžiausio medžio Žemėje. Prieš tai šis titulas priklausė kitam medžiui, augusiam netoli Trinidado – Crannell Creek Giant, tačiau šis buvo nukirstas 1940-aisiais, taip Sherman sekvojai buvo perleistas šis titulas.
Ši sekvoja yra beveik 84 metrų aukščio ir jai yra apie 2300-2700 metų. Šokiruoja, ar ne? Artinantis prie šios sekvojos, trumpam stabtelim pasigėrėti stirnų porele, abi skabo medžių šakeles visai šalia ir visiškai nesibaido aplink besisukinėjančių žmonių. Nuraminę savo smalsumą bei atidavę pagarbą seniausiam didžiausiam šiuo metu Žemėje augančiam medžiui, grįžtam prie automobilio ir kalnų keliukais, palydėdami saulę, paliekame šį nacionalinį parką.
Nakvynės vietą pasiskiriame netoli San Francisko, iki jos „gryno“ važiavimo 4 val. Sustodami degalinėse bei pasikeisdami šį atstumą įveikiame ir stojame nakvoti kuo arčiau atrakcionų parko „Six Flags“, kuris įsikūręs Vallejo, valanda kelio nuo San Francisko centro.
Atsibeldžiame jau gerokai po vidurnakčio, tačiau visai sėkmingai gauname 2 kambarių apartamentus motelyje už $120 ir sukrentame ilsėtis.
Naudinga info
Sequoia National Park – aukščiausių pasaulyje medžių nacionalinis parkas. Šie medžiai gali išgyventi 1200-1800 metų ir net ilgiau. Šie medžiai yra vieni seniausių medžių žemėje. Būtinai pravažiuokite iškirstu praėjimu pačioje sekvojoje – Tunnel Log, palandžiokite po šių gigantų vidų, ir tiesiog būtina pamatyti patį seniausią ir didžiausią šiuo metu Žemėje augantį medį.
Liepos 1 d (23 DIENA)
Šiandien visą dieną skiriame pramogoms atrakcionų parke – „Six Flag“. Bilietus užsisakėme dieną prieš ir asmeniui kainavo $55. Iki parko pavažiuoti vos pusvalandis. Pasistatę automobilį, pasineriame į atrakciono parko linksmybes.
Aš asmeniškai, išbandžiusi Thorpe parko atrakcijas Londone, truputi nusivyliau didžiaisiais ir baisiausiais pasivažinėjimo kalneliais. Papurtyti papurtė, tačiau Londone suteikė daugiau adrenalino. Tačiau ir čia gavome pasisupti smagiais atrakcionais, parėkauti bei pasijuokti buvo iš ko taip pat.
Keista buvo tai, jog beveik nebuvo eilių. Pačiame parke šimtai žmonių, tačiau nereikėjo ilgai laukti eilėse, kad pasivažinėti prie norimo atrakciono. Susidarė įspūdis, jog dauguma čia atvažiavo šiaip pasišlaistinėti po parką, pasižiūrėti delfinų šou, ir pavalgyti, o „baisiausi“ atrakcionai netraukia.
„Prisilėbavę“ jau į vakarą patraukėme pačio San Francisko link. Internetu užsisakėme kambarį motelyje už $160. Motelis pagrindinėje miesto dalyje, lengvai pasiekiamoje vietoje norint aplankyti įvairius turistinius objektus. Įsikūrę motelyje, lekiame apsidairyti po vietines gatveles ir, atradę superinį itališką restoranėlį/pubiuką, sėdame vakarieniauti. Stebina, jog tokia vieta veikia taip vėlai ir dar kunkuliuoja nuo lankytojų. Pasimėgaujame puikia kompanija, geru vynu ir dar skanesniais patiekalais. O ryt trauksime apsidairyti po vieną gražiausių Amerikos miestų.
Liepos 2 d (24 DIENA)
Su dideliais lūkesčiais keliamės, pusryčiaujame ir lekiame link pirmojo turistinio objekto – Palace of Fine Arts Theatre.
Prieš išvažiuojant motelyje dirbančios moters klausiu ar žino kokių nemokamų parkavimosi vietų centrinėje miesto dalyje, tačiau ši pataria tokių vietų vengti ir būti atsargiems, nes kas nors gali išdaužti langą.
Prie Palace of Fine Arts Theatre atvykstame greitai, jis ne per toliausiai nuo mūsų motelio. Radę vienintelę laisvą vietą, statome automobilį ir klausiame aplink besisukinėjančio vyruko ar čia mokama vieta? Šis geranoriškai siūlo palikti automobilį, nes vieta nemokama ir saugi. Patenkinti iškeliaujame apžiūrėti šalia esančio nuostabios architektūros pastato. Grįžtam prie automobilio nepraėjus nė 15 minučių ir nemaloniai nustembame radę išdaužtą galinį langą.
Sunkūs lagaminai vietoje, tačiau kelios kuprinės buvusios ant viršaus, pavogtos. Tuoj pat skambinamės policijai ir savo draudimo bendrovėms ir bandome aiškintis kokie turėtų būti mūsų tolimesni veiksmai. Aš tuo tarpu apeinu aplinkinius pastatus ir randu porą kamerų, kurias nufotografuoju ir pasižymiu kokioje gatvėje ir prie kokio namo numerio jos yra. Viena kamera „žvelgia“ tiesiai automobilių aikštelės link, todėl tikimės, kad pavyks rasti ilgapirščius. Pasirodo policija tokiais atvejais į nusikaltimo vietą nevyksta, kad užregistruoti įvykį, privalome nuvykti į artimiausią policijos nuovadą. San Francisku važiuojame „atviru langu“, visi „susiparinę“, tačiau dar turim potencialo ir pajuokauti.
Policijos nuovadoje įvykis užregistruojamas, pareigūnas jokių gerų žinių neturi, net ir į mano pasiūlytas nuotraukas su nufotografuotomis kameromis žiūri pernelyg atmestinai. Žodžiu, jokios pagalbos, apart įvykio užregistravimo, nesulaukiame. Pasiėmę dokumentus, lekiame link oro uosto, kur įsikūrusi mūsų automobilių nuomos kompanija. Ilgai neužtrunka ir mes gauname lygiai tokios pačios markės automobilį, tik daug švaresnį ir sveikais langais (draudimas padengia visas išlaidas). Persimetę kelioninę mantą, vėl grįžtame į miestą. Automobilyje nuotaika šiek tiek slogi, dingo keletas vertingų daiktų ir niekas nebesitiki, jog kažkas atsiras. Keliautojo nuotaika šiek tiek sugadinta, tiek tikėjomės iš San Francisko, o jis štai taip nesvetingai mus priėmė. Visi vienodai nusprendžiame iš miesto važiuoti kuo greičiau, stojame tik viename „taške“, netoli Auksinių Vartų tilo (Golden Gate Bridge), kad pasigėrėti rūko apgaubto tilto kontūrais.
Pasivaikštinėję ir tuo pačiu iš akių nepaleisdami automobilio (paranoja :D), Route 1 išriedame iš miesto.
Susitaikę su praradimu neriame į rūku apgaubtą Route 1 kelią, vingiuojantį palei Ramiojo vandenyno pakrantę. Netikėtai, jau nutolus nuo miesto, sulaukiame skambučio. Viena pora vaikštinėdama po parką rado mūsų numestas kuprines, informuoja, jog berods visi daiktai vietoje. Apsisprendžiame grįžti, tuo labiau esame nutolę vos valandą kelio nuo adreso, kuriame laukia mūsų kuprinės. Prieš tai informavę policiją apie netikėtą skambutį, vėlai vakare atgauname savo kuprines. Be abejo, vertingi daiktai dingę, tačiau daugumą asmeninių daiktų atgauname, tarp jų ir mano suvenyrinės smulkmenos, rodos, nieko vertos, bet visgi turinčios vertės man pačiai – primenančios apie aplankytas Amerikos vietas.
Atgavę pusę daiktų, grįžtame Route 1 keliu ir važiuojame palei Ramųjį vandenyną. Nelabai traukia ilgai važiuoti gaubiami sutemų, tuo labiau nesinori gražiu keliu pravažiuoti tamsiu paros metu, taigi stojame Santa Cruz miestuke šalia vandenyno. Įtariame, jog tokiam kurorte teks nemažai sumokėti už nakvynę, tačiau randame motelį už $136.
Liepos 3 d (25 DIENA)
Šiandien visa diena paskirta keliui Route 1, besidriekiančiu palei Ramiojo vandenyno pakrantę. Visą kelią mus lydi įspūdingi vaizdai. Beje, benzinas šioje atkarpoje ne pats pigiausias, galonas kainuoja $5-6, pakankamai brangus kainų šuolis po 3 dolerių už galoną. Pravažiuojame keletą nacionalinių miškų ir nepamirštame kaskart sustoti pasigėrėti apačioje besidaužančiomis bangomis, vienišomis iš vandens kyšančiomis uolomis, smėlyje besivoliojančiais ruoniais, žolę rupšnojančiais zebrais, tiltais susiliejančiais su kalnais. Radę vaisių turgelį nesusilaikome ir nusiperkame atsigaivinimui šviežių braškių ir trešnių.
Pats važiavimas pakankamai lėtas, nelabai palakstysi vingiuojančiu keliu, tuo labiau kai ir automobilių srautas nemažas. Rodos šiandien visi važiuoja pasigėrėti Route 1 grožybėmis.
Spėjame įmerkti kojas ir į Ramųjį vandenyną, vanduo toks šaltas, kad ilgai neužsibūname.
Jau vakarėjant pasiekiam Santa Barbarą ir čia saulę palydime paplūdimyje.
Miestukas visai nedidukas ir labai ramus. Vakarienei stojame čia įsikūrusiame vegetariškų/veganiškų patiekalų restorane, kuriame visai skaniai prisisotiname.
Artėjant vidurnakčiui įriedame į Los Andželą ir apsistojame senoviniame viešbutyje The Culver Hotel netoli Beverli Hillso, už dvi naktis jame sumokame $590.
Liepos 4 d (26 DIENA)
Kelionė jau artėja į pabaigą. Ryt skrendu namolei.
Nelabai prieš kelionę ruošiausi sudarinėdama planą ką aplankyti Los Andžele, tik pasižymėjau, jog čia visi praeina žvaigždžių alėja, nuvažiuoja „pagaudyti“ Holivudo ženklo, pramogauja paplūdimyje, aplanko kino studijas, ar leidžiasi po Beverli Hilso prabangias parduotuves.
Sėdame į automobilį ir judame paplūdimio link, o čia mus pasitinka didžiausios spūstys. Visai šalia paplūdimio automobilio pasistatyti neįmanoma, o jei randi vietukę, kainuoja beprotiškai daug. Šiandien amerikiečiams laisvadienis, švenčia nepriklausomybės dieną – Liepos ketvirtąją. Tai viena iš priežasčių, kodėl čia plūsta tokios minios. Atsisakome minties apžiūrėti smėlėtą juostą ir lekiame pasidairyti po žvaigždėmis nuklotą alėją. Žmonių ir čia nemažai, lėtai juda, po kojomis mindydami pramogų pasaulio žvaigždes.
Kurį laiką mes irgi slenkame, žvalgydamiesi po kojomis ir ieškodami žinomų vardų.
Apsiuostinėję bei pašmirinėję po vietines suvenyrų parduotuvėles, lekiame „gaudyti“ Holivudo ženklo.
Praskriejame pro uždarytas kino studijas, Malholando keliu užlekiam ant kalvos ir kelias minutes pasigėrime Los Andželo miesto panorama, leidžiamės nuo kalvos ir ieškome vietos iš kur Holivudo ženklas aiškiai matytųsi fotografijose.
Jau vakarėjant ir griaudint fejerverkams važiuojame susitikti su lietuvaičiais, kurie šiame mieste gyvena jau kelis metus. Smagiai pavakaroję grįžtame į viešbutį.
Liepos 5 d (27 DIENA)
Skrydis laukia tik pavakare, taigi pasistiprinę lekiame „shopintis“ nuo Beverli Hilso iki didžiųjų prekybos centrų, įsikūrusių netoli oro uosto.
Neišvengiamai artėja skrydis. Kelionė jau visai į pabaigą. Atsisveikinu su bendrakeleiviais ir pilnu lagaminu riedu per didžiulį oro uostą. Ech, kelionė išties buvo puiki – atsidūstu sėdėdama Norwegian oro linijų lėktuve. Šis Londono Gatviko oro uoste leisis už dešimties valandų.
Kelionės metu mes kirtome 15 valstijų, nuvažiavome apie 6800 mylių / 10941 km.

Kelionės išlaidos:
Lėktuvo bilietai London – New York, Los Angeles – London - £480 (pirkau prieš gerą pusmetį).
Auto nuoma $3176 / $794 asmeniui.
Benzinas $911.
Nakvynė: $3498 / $875 asmeniui (moteliai, viešbučiai, kempingai)
Turistiniai objektai (bilietai, parkavimas, įvažiavimai į parkus, atrakcijos) $867 / $217 asmeniui
Mano išlaidos (maistas, nakvynė, transportas, apsipirkimas, turistinės atrakcijos, benzinas kazino ir kt): ~$5000
Nuvažiuoto kelio žemėlapis Vaizdas nuo Rokfelerio dangoraižio Vaizdas nuo Rokfelerio dangoraižio Time Skveras
Plaukiame keltu - Manheteno salos vaizdas Rugsėjo 11 memorialas Naujasis Prekybos centras Centriniame Parke
Bruklino gatvelės Ant Bruklino tilto Kažkur Pensilvanijos laukuose Amišų aukcione
Našvilio muzikos festivalis Dick's Resort bariuke Graceland Clarksdale, šalia Ground Zero Blues baro
Selfis Clarksdale Clarksdale Garsioji Kryžkelė Pakeliui
Plaukiame Misisipe Aligatorius New Orleane NASA kosminiame centre
NASA kosminiame centre NASA kosminiame centre NASA kosminiame centre Banderoje
Banderoje Važiuojame į Big Bend nacionalinį parką Pakeliui palydime saulę Terlingua kaimuke
Big Bend nacionalinis parkas Šventosios Elenos kanjonas Šventosios Elenos kanjonas Riedame per indėnų žemes
Riedame per indėnų žemes Great Sands Dune National Park Great Sands Dune National Park Pardavimo viečiukė
Mūsų trobelė Traukinuku i Pike Peak Traukinuku i Pike Peak Traukinuku i Pike Peak
Arkų Nacionalinis Parkas Arkų Nacionalinis Parkas Arkų Nacionalinis Parkas Arkų Nacionalinis Parkas
Važiuojame per Dievų slėnį Važiuojame per Dievų slėnį Kelias link Monument Valley Artėjame prie Didžiojo Kanjono
Artėjame prie Didžiojo Kanjono Didysis Kanjonas Palydime saulę Didžiajame Kanjone Huverio užtvanka
Huverio užtvanka Las Vegas Las Vegas Las Vegas
Las Vegas Judame Mirties slėnio link Mirties slėnyje Mirties slėnyje
Sekvojų nacionaliniame parke San Franciske Važiuojame Ramiojo vandenyno pakrante Važiuojame Ramiojo vandenyno pakrante
Važiuojame Ramiojo vandenyno pakrante Saulę palydime Santa Barbaroje Los Andželas Amišų aukcione
Našvilio muzikos festivalis New Orleane New Orleane Big Bend nacionalinis parkas
Albuquerque Riedame per indėnų žemes Palapinė kalnuose Traukinuku i Pike Peak
Aspene Goosenecks State Park Stovyklavietė Didysis Kanjonas
Didysis Kanjonas Mirties slėnyje Mirties slėnyje Mirties slėnyje
Sekvojų nacionaliniame parke Mirties slėnyje Sekvojų nacionaliniame parke Gidas pasakoja
Mirties slėnyje Los Andželas Mirties slėnyje San Franciske
Sekvojų nacionaliniame parke Centrinė NY stotis NY NY
NY NY NY Laisvės Statula
NY NY NY NY
NY NY NY Prie Filadelfijos
New Orleane New Orleane Kažkur Pensilvanijos laukuose Našvilio muzikos festivalis
Našvilio muzikos festivalis Plaukiame Misisipe Graceland Clarksdale
Clarksdale Clarksdale Pakeliui Plaukiame Misisipe
Plaukiame Misisipe Plaukiame Misisipe Plaukiame Misisipe Plaukiame Misisipe
audra NASA kosminiame centre Plaukiame Misisipe Plaukiame Misisipe
Banderoje Banderoje Big Bend nacionalinis parkas Big Bend nacionalinis parkas
Pakeliui Riedame per indėnų žemes Great Sands Dune National Park Traukinuku i Pike Peak
Traukinuku i Pike Peak Traukinuku i Pike Peak Arkų Nacionalinis Parkas Arkų Nacionalinis Parkas
Važiuojame per Dievų slėnį Važiuojame per Dievų slėnį Važiuojame per Dievų slėnį Pakeliui
Goosenecks State Park Mirties slėnyje Mirties slėnyje Pakeliui
Mirties slėnyje Mirties slėnyje Mirties slėnyje Sekvojų nacionaliniame parke
Sekvojų nacionaliniame parke Sekvojų nacionaliniame parke San Franciske Los Andželas
Los Andželas Los Andželas Saulę palydime Santa Barbaroje
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.