Apie viešbučius: ilgi koridoriai, balti rankšluosčiai ir maži šampūno buteliukai

Kažkada mintyse skaičiavau viešbučius visame pasaulyje, kuriuose teko nakvoti. Tikriausiai anksčiau reikėjo pradėti tą skaičiavimą, nes skaičių esu beviltiškai pametęs, ir dabar galiu tik pasakyti, kad tikriausiai bus ne vienas šimtas, nuo Nidos iki Vašingtono ir nuo Magadano iki Reikjaviko.

Esu į kitą dirvą persodintas lietuvis, todėl dažnai pasinaudoju tuo, kad galiu į daug ką pažiūrėti iš šalies. Kai galvoju apie keistus lietuvių bruožus, greta lėtinio nesišypsojimo ir nesugebėjimo padėkoti, kai priekyje einantis žmogus prilaiko duris, atkreipiau dėmesį į nepaprastai keistą gentainių požiūrį į viešbučius.

Lietuva – nebe vargana valstybė, ir Vilniuje kavos puodelio ar kelnių kaina seniai nebesiskiria nei nuo Berlyno, nei nuo Čikagos (o jei ir skiriasi, tai ne Vilniaus naudai). Bet brolis lietuvis, gyvenantis prabangiame bute ir turintis sodybą prie ežero, išlipęs iš brangaus BMW ir nesibodintis kartkartėmis už vakarienę sumokėti tūkstančio litų, nesipiktinantis nei senais viskiais, nei retais cigarais, ir tikrai nesirengiantis nei pigiais, nei praėjusio sezono drabužiais, staiga persimaino, planuodamas kelionę į užsienį.

Čia lietuvio širdyje prabunda senas, atavistinis valstiečio supratimas apie švaistymą ir taupymą, ir pastogė pasirenkama atokiausioje miesto vietoje, įtartinai atrodančiame pastate kur administratoriumi dirba keistai drebantis neaiškios etninės prigimties žmogus be akies arba be ausies. Galbūt tai buvusi onkologinė ligoninė arba – tokį makabrišką viešbutį mačiau Helsinkyje - buvęs hospisas, (hospice) senelių paskutiniojo žemiškojo poilsio namai, kur žmonės atvežami iš ligonių prieš mirtį, kad be skausmų ir garbingai iškeliautų į ten, kur bus geriau. Viešbutyje liftas didelis, erdvus, nes buvę svečiai išvažiuodavo tik gulomis ir tik užkloti drobule, ir į pas administratorių jiems eiti nebereikėdavo.

Iš pigių viešbučių šaipausi drąsiai, nebijodamas, kad būsiu apkaltintas naujai suponėjusio „pasikėlimu“ – nes esu ir pats gyvenęs tokiose vietose, kurios buvo tik truputį geresnės nei autobusų stotis, o šeimą Ženevoje vieną sykį esu apgyvendinęs tokiame viešbutyje su plastmasinėmis užuolaidomis, kad žmona ligi šiol man negali to atleisti ir primena apie tai kiekviena proga.

Kalbėdamas apie keistai besirenkančius būstą lietuvius, aš čia nekalbu apie tuos, kas taupo kiekvieną centą; ne apie alkanus studentus ir ne apie menininkus daina. Kalbu apie žmones, tviskančių stilingais telefonais ir girgždančius batais iš geriausių parduotuvių ir net nepagalvojančių apie drabužių pirkimą iš labdaringų įstaigų – bet užsienyje noriai gyvenančių skudurynų atitikmenyse. Jiems atrodo, kad pinigai, išleisti viešbučiui – tai nemaloniausia, kvailiausia ir labiausiai beprasmė išlaida.

Pagrindinis žodis čia: „neapsimoka“. Dieve brangus, aišku neapsimoka. Kelionės apskirtai neapsimoka – išvykimas iš buto ar namo, kuris jau Jūsų (ir kuris bus tuščias, kai išvyksite), ir mokėjimas už būstą kitur yra blogiausias būdas sutaupyti. Ekonomiškai geriausia visąlaik sėdėti namie arba pas gimines prie ežero. Visa kita – kvaila išmonė.

Tai nėra grynai lietuviškas reiškinys. Vakaruose irgi pakanka kalbančių, kad viešbučio reikia ten paties pigiausio, „vistiek ten tik miegi“. Tai tie patys žmonės, kurie nenori lyginti drabužių („vistiek susilamdo“). Galima šią temą pratęsti: maistas irgi juk nesvarbu, nes vistiek viskas galų gale ten pat atsiduria po suvalgymo, arba dar daugiau – apskritai niekas nesvarbu, nes šiame pasaulyje visi mes tik svečiai.

Bet ne apie tai čia noriu rašyti. Nebeeikvosiu žodžių žmonėms, kurie galvoja kitaip, negu aš – nes jie gali galvoti taip, kaip jiems patinka.

Rašau apie viešbučius ir apie džiaugsmą, kurį man teikia atrakinamas nepažįstamas kambarys, kuris kelioms valandoms ar kelioms dienoms tampa man namais, mano vieta, kurioje galiu užsidaryti duris ir žiūrėti pro langą.

KAMBARYS SU VAIZDU

Langas – viena svarbiausių viešbučio kambario dalių, ko gero, svarbesnė net už lovos kokybę ir už tai, koks vonios kambarys. Net ne pats langas (ne apie rėmą ir stiklą juk šneku), o tai, kas per jį matyti. Kambarys antrame aukšte su vaizdu į garažą arba neduok Dieve į bitumu padengtą stogą yra baisiausia, ko galima palinkėti svečiui, ir nubraukia visus kitus privalumus, ir net prasčiausias viešbutis gali būti geidžiamas, jei yra į ką žiūrėti. Vladivostoke kelis kartus gyvenau baisiame, nedraugiškame viešbutyje, kur durys vos užsirakindavo, lova buvo išminta begalės padėvėtų automobilių pirklių ir juos aptarnaujančių svetingumo fronto amazonių, patalynė ir rankšluosčiai buvo tokie pat blogi, kaip godžių šeimininkų siūlomi skudurai Nidos „poilsio namuose“, bet nuo kalvos atsiverdavo vaizdas į Ramųjį vandenyną, uostą ir paskutinę Sibiro Ekspreso stotį. Tas vaizdas atpirko viską.

Daug viešbučių, ypač kurortuose, bando prašyti papildomų pinigų už „vaizdą į jūrą“, ir tik naivūs ar nepatyrę keliautojai to atsisako („koks skirtumas“). Tai pats blogiausias sutaupymas, kokį tik galima sugalvoti. Atsibudus prieiti prie lango ir matyti jūrą – pusė atostogų laimės.

Lengviausia gerą vaizdą gauti Amerikos ir Azijos didmiesčių dangoraižiuose. Apsigyvenus ne žemiau dvidešimtojo aukšto, puikaus vaizdo išvengti beveik neįmanoma, pakilus į keturiasdešimtąjį, prasideda tokie vaizdai, kad nuo lango sunku atsitraukti. Dažniausiai galima paprašyti apgyvendinti kuo aukščiau tuomet, kai viešbutį užsakinėjate. Jei užsakote tiesiogiai, ne per agentus, dažniausiai Jūsų prašymą įvykdys.

KAIP GAUNAMAS GERIAUSIAS KAMBARYS

Galbūt esu neperdaug nuovokus, bet man užėmė daug laiko, kol suvokiau paprastą tiesą, kad viešbučių pramonėje keliautojas gauna tai, už ką sumoka. Stebuklai (kai fantastiškai pigiai užsisakius viešbutį, gaunamas geriausias kambarys) yra tik išimtys, patvirtinančios taisyklę. Taisyklė paprasta: mažiausia kaina, gauta iš „konsolidatorių“, įvairių tinklapių, žadančių pigiausias kainas visiems ir visada, paprastai atsirūgsta, nes žemų kainų agentams viešbučiai niekada neparduoda geriausių kambarių.

Tas pats laukia ir „aukcioninių“ kambarių pirkėjų – kai viešbutis perkamas aklai, nustačius tik didžiausią kambario kainą specialiame tinklapyje, bei nurodžius kelionės dienas. Viešbutį, miesto vietą, aukštą, vaizdą – viską šitą lošiate loterijoje, kur Jūsų tikimybė laimėti juokingai maža. Šitos žaidimo mėgėjai paprastai pasakoja beveik mitais tapusias istorijas apie tai, kaip už penkiasdešimt dolerių kažkas gavo prezidentinius apartamentus geriausiame miesto penkių žvaigždučių viešbutyje, su persų kilimais ir nuosava burbulų vonia. Gal taip kam nors vieną kartą ir buvo, bet ir tuo galima abejoti – istorijos dažniausiai išgalvotos, kaip burbulai toje vonioje. Viešbutis puikiai žino, kiek verti jo geriausi kambariai, ir pigiausio pigumo ieškotojams siūlo tik tą būstą, kurio niekas nenori – geriau gauti kelis skatikus, negu negauti nieko, bet stengtis dėl tokio keliautojo neverta.

Taip daroma dėl paprastos priežasties. Skirtingai nei daug kas mano, viešbučiui kambario nuoma – ne pagrindinis pelno šaltinis. Daug kur (ypač didžiuliuose kazino viešbučiuose Las Vege, kur prabangaus kambario nuoma gali būti juokingai maža, ir dar jos dalis grąžinama lošimo žetonais) tai, ką moka svečias už kambarį, vos padengia išlaidas.

Šiuolaikiniam viešbučiui pelnas byra iš jo restoranų, barų, telefono skambučių, svečių marškinių skalbimo, komisinių mokesčių, kuriuos moka taksi bendrovės už tai, kad kviečiami jų automobiliai ir mokamų sekso filmų per televizorių. Tačiau riebiausias aukso vilnos avinas – mažytis šaldytuvas, vadinamas mini baru – pilnas putojančių ir neputojančių gėrimų, kur skardinė kolos kainuoja penkis dolerius, o mažą taurelę tepripildantis buteliukas viskio įvertintas tiek, kiek dvidešimt kartų talpesnis butelis parduotuvėje.

Vieną kartą Londono viešbutyje teko susitikti su rusų verslininku iš Sibiro gilumos, atsivežusio pinigus lagaminėlyje ir laukiančio susitikimo su verslo partneriu iš Serbijos, kuris niekaip negalėjo vis negalėjo atskristi į Londoną, ne pakeliui buvo trumpam areštuotas. Nuobodžiaujantis rusas visą savaitę maitinosi sumuštiniais bare – kitų patiekalų jis nemokėjo paprašyti angliškai. Nenorėdamas ieškoti parduotuvės ir nekankinamas taupumo sumetimų, jis nuobodulį malšino ištuštindamas kambario barą kelis kartus per dieną ir džiaugėsi, kad baras vėl buvo pripildomas greičiau, negu jis galėdavo apie tai pagalvoti.

Jis buvo idealus bet kurio viešbučio klientas – ir viešbutis puikiai žino, kad nė vienas taupus keliautojas, nagais ir dantimis išplėšęs geriausią kambario kainą, kad sutaupytų dvidešimt dolerių, atvykęs nė pirštu nepalies tų gėrimų, skalbs baltinius kriauklėje ir net neprieis arti prie tamsaus ir paslaptingo baro ir jo patrauklių kokteilių.

Be to, viešbučiui (kaip ir avialinijai) reikalingas lojalus keliautojas – kuris grįš vėl ir vėl į tos pačios bendrovės viešbučius visur pasaulyje. Dažni keliautojai, kuriuos oro uostuose galima lengvai atskirti iš mažų lagaminų, patogių batų ir kariška tvarka sudėtų bilietų, paso, piniginės (jie niekada nesiknisa prie kontrolės punktų, pasimetę ir sutrikę – kurio gi popiergalio reikia dabar?), yra patikimiausias pajamų šaltinis, kurį reikia nešioti ant rankų, kaip aukso kiaušinius dedančią vištą.

Tačiau retas kuris geras viešbučių tinklas sugeba sugalvoti ką nors tokio, kad keliautojas linktų tik prie jo ir nepasiduotų dar minkštesnės lovos, dar geresnio šampūno vonioje ar dar patogesnio interneto prijungimo vilionėms. Todėl visi didieji viešbučių tinklai turi lojalumo programas, kurios neriasi iš kailio ir supina subtilų auksinį narvą, kad svečias net negalvotų gyventi kitur. Tokiems keliautojams byra ne tik taškai, kuriuos galima keisti į nemokamas keliones, bet ir nuolatos prieš nosį makaluojamas dar aukštesnis statusas: dešimt apsistojimų per metus – ir Jus registruoja atskiras staliukas, Jums didesnis kambarys ir gal net nemokami užkandžiai tik „auksinių klientų“ poilsio salėje, dvidešimt penkios viešnagės – ir be platininės kortelės, nuo šiol Jums už paprasto numerio kainą duos geriausius laisvus viešbučio apartamentus, į numerį atsiųs vyno ir vaisių ir kitaip mylės ir glostys, kaip Japonijoje glostomi, masažuojami ir alumi girdomi Kobės jaučiai, iš kurių būna švelniausia pasaulyje „marmurinė“ jautiena.

Prie gero gyvenimo priprantama: pažįstu kelis žmones, kurie yra darę vadinamus „čiužinių maratonus“ – gyvenę skirtinguose tos pačios grupės viešbučiuose po vieną naktį iš eilės, kad tik neprarastų išganingojo „platininio“ statuso. Ironiška, tačiau minkščiausiai miega tie, kas viešbučiuose praleidžia pusę gyvenimo ir mažiausiai dėmesio kreipia į tas gėrybes, kurios jiems taip dosniai barstomos.

JUMS NEBEREIKĖS ŠAUKTI IR GRĄSINTI

Kiekvienas keliautojas (ypatingai rečiau keliaujantis) gali papasakoti visokius siaubus apie nakvynes viešbučiuose – neveikė televizorius, neprisijungė internetas, kambaryje buvo per šalta ar per karšta, buvo triukšmas. Po tos istorijos dažniausiai seka pasakojimas apie tai, kaip buvo reikalauta, prašyta, maldauta, grąsinta, reikalauta viršininko – ir dažniausiai niekas nepasikeitė.

Pakalbėkite su patyrusiu keliautoju – jis tokių istorijų dažniausiai negali papasakoti, arba turi vos kelias. Dažniausiai jam viskas sekasi – ir ne todėl, arba ne tiek todėl, kad viešbučiai dažnus svečius labiau myli. Jį tikrai myli labiau, bet daugiausiai todėl, kad jis ne tik moka prašyti, bet ir žino, ko reikia prašyti, o dėl ko neverta vargintis.

Jis supranta, kaip veikia viešbutis – didžiulė, sudėtinga mašina, ir žino, dėl ko verta skambinti administratoriui (kad sureguliuotų kambario temperatūrą, kad kambarinė atneštų dar vieną antklodę) – ir dėl ko nereikia vargintis. Po konferencijos vakarojančių delegatų restorane, šūkaujančių ir triukšmaujančių, tikriausiai niekas nesutramdys. Išgerkite dar butelį alaus ir bandykite užmigti. Jeigu atvykote vidurdienį ir kambarys dar neparuoštas, neverta reikalauti ir grąsinti. Jei turėtų laisvą kambarį, Jums jį duotų.

Paklauskite, kada galės sutvarkyti kambarį, paprašykite, kad pasaugotų lagaminus, ir eikite pasivaikščioti po miestą arba sėskite ankstyvų pietų. Geranoriško svečio kambarį tikrai paruoš pirmiausiai. Neeikvokite energijos ir nervų, bandydami grąsinimais pasiekti savo. Patikėkite, Jūsų pažadai niekados, niekados, niekados daugiau nebegyventi tame viešbutyje nieko neįbaugins, tik paskatins kuo greičiau Jumis atsikratyti. Jums šito nereikia. Jums reikia gero poilsio ir draugiškų darbuotojų, kurie norėtų Jums padėti. Įtampos kaitinimas santykiuose su viešbučiu – taip pat neracionalus, kaip neužsivedančio automobilio daužymas kumščiais – „važiuok, rupūže, na važiuok gi!“.

Ir pagaliau pamirškite lietuviško valstiečio įpročius ir nesididžiuokite, kad išsisukote nuo arbatpinigių („aš jau ir taip daug sumokėjau už kambarį, nėr čia ko“). Arbatpinigiai – tai ne kyšis, tai alyva, padedanti geriau suktis kelionių ratams. Pasirūpinkite kupiūromis po vieną dolerį arba panašiais smulkiais vietos pinigais – ir negailėkite jų. Viešbučio tarnautojai Jus prisimins ir tikrai būsite geriau priimtas.

"Istorijos", 2007 m. liepa