Kelionės pasakojimai nuotraukos

ДОБРЕ ДОШЛИ В БЪЛГАРИЯ - antra dalis

Komentarai (8) Spausdinti
Ketvirta diena, liepos 13

Apetitas auga bevalgant. Kol jūs laukiat naujų nuotykių, pas mane galvoje formuojasi vakuumas. O gal ir nelaukiat. Bet vakuumas nuo to nemažesnis. Ir pirmas vakuumo signalas buvo gautas jau šiandien ryte prie baseino. Ieva, skaitydama Iliustruotąjį Mokslą, nutarė patikrint mano atmintį. Trumpas tekstas apie kažkokią merginą geltona suknele, kuri kažkur važiavo traukiniu ar pan. Išklausius tekstą reikėjo atsakyti į klausimus. Iš dešimt atsakiau gal vieną. Smegenys atostogauja ir funkcionuoti palikta tik reikalingiausia jų dalis. Bet vat įsiatostogavo, panašu. Atjungia vis daugiau funkcijų. Gal reikia susirūpinti kažkaip? Darbini email’ą atsidaryt? Vos tik apima tokia mintis, skubu pats išjungti tą smegenų dalį. Geriau jau su puse smegenų.

Kaip turbūt supratot iš raktinių žodžių ryte ir prie baseino, kad mes dieną pradėjom prie baseino. Baseinas – greičiausias pagrindinio vaikų atostogų instinkto patenkinimas. Ruoštis ryte prie jūros, nors ji ir šalia, užtrunka, o dar ilgiau užtrunka grįžus nuo jūros. Su baseinu viskas paprasčiau.

Kadangi galvoje vakuumas ir panašu, kad ne pas mane vieną, šiandien programa – minimum. Kyštelim nosį kur nors trumpam ir atgal, maudytis. Nors tas ”trumpam” kaip reikiant subalamutija kortas. Prie to dar prisideda orų prognozė ateinančioms dienoms. Žada lietų, o tai, nauja dilema – ar naudojantis proga maudytis visą dieną, t.y. niekur nevažiuot. O gal kaip tik atvirkščiai – važiuot, kol nelyja. Kol su savo puse smegenų bandau spręsti šią nelengvą užduotį (sunkesnę, nei tos, kur liaudis atsakinėja facebook’e, dažniausiai neteisingai, bet tai niekam neįdomu; svarbiausia, kad lygties tipo 3-2×0 sugalvotojas keliasi savo puslapio peržiūrų skaičių, taip daugiau uždirbdamas), prognozė pasikeičia į gerąją pusę, taigi galima lygtį suprastinti. Taigi, planas toks: išsimaudžius važiuoti papietauti į Sozopol ir atgal, maudytis. Ir viskas. Kaip jum? Su puse smegenų ir taip labai gerai. Netgi didžiuojuosi savim. Sozopol – už valandos kelio. Kur ten pietaut, biesas žino, bet blogiausiu atveju pagrįšim keletą kilometrų ir papietausim vakarykščiame žvejų kaimelyje.

P.S. Kodėl man atrodo, kad žvejų kaimas buvo ne vakar, o prieš kokias 3 dienas? Gal čia, Bulgarijoje, laikas eina kažkaip kitaip, bulgariškai? P.S. pabaiga.

P.P.S. Žinau, ką pagalvojot. Pagalvojot – cha, atostogaujat per smarkiai, todėl ir smegenys atsijunginėja, bandydamos save apsaugoti nuo įspūdžių pertekliaus. Cha, atsakau. Mūsų smegenys tarybinės, jos įpratę būti kemšamos, nemirs. Jei ”O tannenbaum” mokykloje išmoko ir atsimena iki šiol bent 30 procentų, sutalpins ir Bulgariją, net jei ir paseno beveik 30-čia metų nuo tannenbaum epochos.

Pataisykite mane, jei aš neteisus, bet koks tikslas mokytis eilėraštį mintinai ir dar vokiškai? Kam man jis reikalingas gyvenime? Tos kelios valandos sadomazochizmo, kurias man užtruko jo mokymasis davė ką nors gero? Sukūrė kokias 2 naujas sinapses? Gal ir sukūrė dvi naujas, o kiek per tą laiką nužudė?

Kad jau atsirišo sentimentai, tai dar prie to paties prikabinsiu ir istoriją su politologija. Kam po velnių reikėjo kalti mintinai datas, įvykius, marksizmo, kapitalizmo vingrybes ir kitą šūdą, iš kurio gyvenime jokios naudos? Oi, sakysite, Žalgirio mūšio datą reikia žinoti. Ir kada Kristupas Kolumbas Ameriką atrado reikia. Sutinku ir žinau. Tik sužinojau aš jas ne per istorijos pamokas, o gerokai anksčiau, nes man tai buvo įdomu.

Turi švedai tokį gerą posakį – korvstoppning. Pažodžiui – dešros kimšimas. Perkeltinę prasmę suprantate, ar ne? Tai vat didžioji dalis mūsų mokymosi sistemos buvo korvstoppning. Turėjau tik vieną mokytoją, kuris nevertė mokytis. Ir jis išmokė daugiau, nei kiti. Tačiau sutinku, jog pamokos nebuvo labai pedagogiškos, mat mes, balvonai, ne mokytis ateidavom ir mums reikėjo lazdos per galvą. Pasitaisau. Turėjau du. Fizikos mokytojas buvo pirmas. Antras – dailės. Buvo ir trečias – fizkultūros. Mokydavo taip. Jei girtas – ”pasiimkit kamuolius”. Jei blaivas (ačiū die, tai atsitikdavo labai retai ir kai atsitikdavo, mes mesdavom skladkę, kad jam vyresnių klasių mokiniai nupirktų ir nuneštų raminančių) – ”pasiimat kimštinius kamuolius, stojat į eilę, pirmais, antrais išsiskaičiuot”. Bet čia jau kita istorija, kurios niekam nepasakoju, nes kai kokie nors švedai paklausia, kaip ten, už geležinės uždangos buvo, negi pasakosi apie fizruką. Pasakoju apie fizikos ir dailės mokytojus.

Ai, koks nekonkretus, sakysit. Ko jūs laukiat? Pas mane juk tik pusė smegenų veikia, o gyvos sinapsės ilsisi, gavę 2014 vintage cabernet sauvignon ir syrah Bulgariško vyno. P.P.S. pabaiga.

P.P.P.S. sorry už ilgus p.s.

Sozopol – labai jaukus miestelis. Tik sukite šalin iš pagrindinės gatvės. Ten viskas sukomercinta, prekiaujama šlamštu ir ”autentiškom” bulgariškom gėrybėm.

Patraukėm pakrante. Sustojom kokioj 5 vietoj. Dabar matau per google’ą, kad vieta vadinasi Di Valli (jums reikia to, kur Ulitsa Ribarska 69). Ekspromtu galima prašaut smarkiai ir taip kartais nutinka, tačiau dažnai atrandame paslėptų perlų. Nesakau, kad jie pretenduoja į michelin. Mes tokių neieškom. Ieškosim, kai vaikai paaugs ir atskirs keptas bulves nuo špinatų putėsių. O gal ir neieškosim.

Ragavom midijas, risotto su krevetėmis, pastą, keptą žuvį. Žuvis, žinoma, Tomui. Baby blue fish, pagal aprašymą. Lietuviškai – melsvasis ešerys. Tomas gavo tokius keturis ir visus suvalgė. Ir dar pusę pastos. Ir salotų… Greit ne atostogom taupysim, o maistui, jei taip ir toliau valgys.

Gal pastebėjote, jog dažnai ragaujam piemenų salotas. Tai todėl, kad jos labai skanios ir patinka net vaikams. Supermamų prisiskaitę, jog privalome prašyti salotų be sūrio, o ir aplamai, bet kokio kito maisto be jo, nes kitaip vaikai nieko neės buvome pasiruošę šventinto vandens prieš tą blogį. Šventinto vandens neprireikė. Vaikai valgo sūrį saujom ir į salotas tikrai nespjauna. Nediskvalifikuokite kažko, ką kiti diskvalifikavo. Paragaukite patys.

Ne, Sozopol nenorėčiau apsistoti savaitei. Daug žmonių, pusiasalis, nėra kur parkuotis, viskas brangu. Bet atvažiuoti verta. Pasivaikščioti verta. Ir žuvies, žinoma, paragauti irgi verta.

Vairuoju atgal ir lekiam maudytis. Mergaitės prie baseino (Caro jaučiasi geriau ten, kur švaru, nėra bangų, neduria kojų, negraužia akių), o mes prie jūros. Norit kažką pamatyt po vandeniu, važiuokit į Kretą ar Siciliją. Prie Juodosios jūros nevažiuokit. Prie Juodosios jūros važiuokit potyrių. Nesakau, kad jų nebus prie Viduržemio jūros. Bus dar daugiau. Bet čia kitokie. Pvz. tas jausmas, kad esi tarybų sąjungoje vien ko vertas. Tačiau turiu pripažinti, kad gazirovkės automatų pasigendu. Tačiau kaltinti nieko nekaltinu. Kur važiuoti, jei turi pinigų, kaip šieno, o kalbėt moki tik savo kalba, nes tau kalė, kad tavo kalba yra pagrindinė ir kai kosminiai laivai apskris Žemę, ja užkalbės Venesuela bei Alžyras? Ne į Prancūzijos Rivjerą juk. Tiesiog taip yra ir nieko čia nepakeisi. Praeis kažkiek metų ir viskas susitvarkys. Gal.

Skambu, kaip koks senas kibiras paskutinę atostogų dieną. Taip nėra. Kelionė puiki. Aš tikėjausi prasčiau ir tai buvo pamatuota asmenine patirtim. Diena gal ir paskutinė, bet paskutinė ji čia, bet mes judam toliau, bet apie tai – vėliau.

Jei skaitėte mano peckiones anksčiau, žinote, kad gulėti aš negaliu. Todėl, jei esu priverstas, išnaudoju laiką kitaip. Prie baseino šiandien svarsčiau žmonių elgesio modelius. Kodėl reikia atsikelti 7 ryte, išnešti rankšluosčius ant gultų ir eiti dar pamiegoti? Kodėl, suprantu. Turbūt tam, kad turėti gultus visą dieną tik sau. Vieną dieną tikrai atliksiu eksperimentą. Užimsiu visus gultus kokią 5 ryto, palikdamas kokius du, o tada stebėsiu reakcijas. Manau, kad apie kokią 10 ryto drąsiausi patys atsilaisvins sau gultus. Nemanot? Bet ką, jeigu aš atsilaisvinčiau sau 4, atėjęs su šeima ir radęs paklotus rankšluosčius? Gaučiau į snukį. Ne? Kodėl žmonės taip elgiasi? Man galima, o kitiems taip pat ne. Pamąstykit ir man pasakykit, nes aš su puse smegenų nesuvokiu.

Mergaitės išėjo pirkt spurgų ir joms jų pavyko rasti. Labai skanių.

Ir jums skanių. Sapnų. Labanakt.

Penkta diena, liepos 14

Kelionė įpusėjo. Ta proga mes kraustomės. Kraustynos buvo suplanuotos taip. 2 dienos – kelionė iki jūros, 3 dienos vienoj vietoj ir va dabar 4 kitoj. Kraustomės į Cabacum Plaza – Guests apartments šalia Златни пясъци, dar Golden Sands arba Золоты́е Пески́. Pastarasis pavadinimas buvo gerai žinomas ir dainių apdainuotas tarp 293 milijonų sovietinių brolių (tiek CCCP turėjo piliečių, jei nesupratot). Va taip kurortą apibūdiną enciklopedija:

ЗОЛОТЫ́Е ПЕСКИ́ (Злат­ни-Пя­сы­ци), при­мор­ский кли­ма­тич. ку­рорт в Бол­га­рии. Рас­по­ло­жен на бе­ре­гу Чёр­но­го м., в 16 км к се­ве­ру от Вар­ны. Зи­ма мяг­кая (ср. темп-ра ян­ва­ря 2 °C), ле­то тё­п­лое (ср. темп-ра ию­ля 22,5 °C). Мел­ко­пес­ча­ный пляж ши­ри­ной 200 м и дли­ной 4 км. Кли­ма­то-, гря­зе- и ви­но­гра­до­ле­че­ние при­ме­ня­ют при за­бо­ле­ва­ни­ях ор­га­нов ды­ха­ния (не­ту­бер­ку­лёз­но­го ха­рак­те­ра), функ­цио­наль­ных рас­строй­ствах нерв­ной сис­те­мы, ма­ло­кро­вии и др. Са­на­то­рии, пан­сио­на­ты, до­ма от­ды­ха.

Įdomiausią dalį pabraukiau. Aš kaip tik dabar, bandydamas papasakot šiandienos nuotykius, kurių nebuvo daug, taip gydausi – raugintomis vynuogių sultimis. Labai padeda nuo nervų sistemos sutrikimų. Galvoju, kad iš laiko biednumo negaliu čia praeiti pilno gydymo kurso, gydymą turėčiau tęsti namie. Produktų, pagamintų naudojant vynuoges, yra įvairių. Gydymas neapsunks. Žmonai reikės argumentų pažert.

Gerai, juokus į šalį. Nepatikėjau, kad toks gydymas egzistuoja, todėl pradėjau googlint. Buvau teisus – kursas užtrunka mėnesį ir dozę reikia didinti nuo 300-400 gramų iki 1200 per dieną. Manau, kad jei dozę dar padidinti savarankiškai, be gydytojo leidimo, nieko blogo neatsitiks. Bet tai, kaip sakiau, galima ir namie. Mėnesį čia būt neturiu už ką. Žodžiu, pasiskaitykite patys, gal pravers.

Виноградолечение (ампелотерапия) — применение с лечебной целью винограда или виноградного сока. Виноградолечение обычно сочетают с диетотерапией и климатолечением на приморских курортах юга СССР, Закавказья, в Молдавской ССР и в Средней Азии. Для виноградолечения используют сладкий виноград с тонкой кожицей. Лечебное действие винограда объясняется высоким содержанием в нем сахара, минеральных веществ, а также витаминов. Под влиянием виноградолечения улучшается обмен веществ, усиливается диурез, нормализуется секреторная функция желудка. Прежде чем начать виноградолечение, санируют полость рта. В течение курса виноградолечения (около месяца) количество винограда с 500—750 г постепенно увеличивают до 2 кг в сутки, а в случае лечения виноградным соком — увеличивают количество сока с 300— 400 г до 1200 г. Треть (или до половины) дневной порции съедают утром натощак, остальное — равными долями днем и вечером (за 1,5—2 часа до еды). Виноград употребляют без кожуры, после еды полощут рот. При виноградолечении следует избегать жирных, соленых блюд, молока, кефира и сырых овощей.

Nuotykių šiandien nedaug. Pervažiavimas iš vieno viešbučio į kitą. 100 km, 2 valandos. Aha, perskaitėt teisingai. 2. Kelias vingiuotas, lenkti nėra kur, o pabandę rizikuoja savo ir kitų gyvybe. Tokius 3 sutikom pakeliui. Nežinau, kas kaltas ir kuo baigėsi, bet 3 sumaitoti automobiliai grioviuose – ne pats geriausias ženklas. Aš, pravažiavęs avarijos vietą, automatiškai atleidau, o vietiniams nė motais. ”Man taip neatsitiks”. Būkite atsargūs.

Pakeliui greitai kyštelėjom nosį į Nessebar. Gražus ir jaukus miestelis. Būtų, jei išmesti visus šūdų pardavėjus ir praretint kavines, paliekant kas antrą. Neužsibuvom.

Turbūt užduodate sau klausimą, kodėl štai va taip, nei iš šio, nei iš to, reikia nervų sistemos sutrikimų. Atsakymas kodinis: misija – utėlės.

Jo. Ir aš išsižiojęs, ba patikėt negalėjau. Kaip kokia asociali šeima – vėjaraupiuoti nuo Joninių ir lyg to dar būtų negana, utėlėm apėję. Tomas pradėjo kasytis keletą dienų po to, kai apsirgo vėjaraupiais. Ieva iš karto – utėlės. Aš ją įtikinau, kad ne jokios čia ne utėlės, o šašai nuo vėjaraupių, nes Tomas labai buvo išbertas ir galvoje. Galvoj tepalais mozot sunku, va ir kasosi vaikas. Ieva buvo teisi. Tik čia apsižiūrėjom.Atsivežėm tų mielų padarėlių čia, Bulgarijon. Kiek bemiegių naktų skaitant supermamas, studijuojant vabalėlių fiziologiją, naikinimo būdus, plitimą, dauginimąsi ir panašiai… Nesuskaičiuojama galybė. Sunkiausia buvo rasti pateisinimus sau. Utėlės, tai kaip seksas Tarybų Sąjungoj – neegzistuojantis reiškinys. Tačiau antru visi užsiėmė tyliai, o pirmas irgi ne iš dangaus juk galvoje atsiranda.

Žodžiu, nuotykiai šiandien buvo apriboti ryšium su šiai dienai numatyta vabzdžių naikinimo operacija. Kažkoks specialus skystimas nupirktas taip, kad užtektų. Naudojimo instrukcija perskaityta keletą kartų ir skirtingomis kalbomis, kad ko nepraleist ir šitokios gėdos atsikratyt kuo greičiau. Išnaikinom pagal instrukciją, uždarėm apkrėstų patalpų duris ir išvažiavom.

P.S. vabzdžiai tikrai nukentėjo, bet patalpos tikrai nebuvo paliktos apkrėstos, mat vabalėliai plinta tiesioginio kontakto metu ir be nešiotojo negyvena.

Bet vis tiek streso tiek, kad nuo jo reikia va gydytis vynu. Žmona net nežino, ką aš čia rašinėju. Priverstų išgerti likusį vabalų naikinimo skystimą…

Naujasis viešbutis – Cabacum Plaza – Guests apartments – neblogas. Vieta nerealiai gera. Viskas kvepia naujumu. Matosi, jog jokia utėlėta šeima čia iki mūsų negyveno. Tuo ir džiaugiamės. Tik atvykę papietavom vienoje iš šalia esančių maitinimo įstaigų (neapsisprendžiu, kaip jas tinkamai vadint; iki restorano lyg netraukia, bet ir ne kavinė; kavine – iš viso kažkoks keistas pavadinimas – kavinėje juk geriama kava, o ne valgoma pica; starbucks yra kavine, o Dvyniai Lazdijuose – ne).

Išėjom išbandyt bangų. Vaikai visiškoj euforijoj ir nei kiek bangų nebijo. Aš gal visai išbandyčiau baseiną… Ten švaru, mažiau žmonių… O vat Ieva piktinasi, kad daugiau čia nevažiuos. Viduržemio jūra visais aspektais geresnė. Piktinasi tiek, kad jau deda kryžių ant anksčiau svarstytų kelionių į pvz Rumuniją ar Makedoniją, ar kokią Serbiją. Žinau, kad vėliau jau praeis ir ji taip kategoriškai išvadų nedarys. Čia jai vis dar kultūrinis šokas nepraeina, o ir vabalai optimizmo nepridavė pastarąsias dienas. Ko čia piktintis, sakysit? Vienos priežasties nėra. Reikia pajausti visumą. Esmė – smulkmenose. Su manim šitam plane viskas gerai, aš, kaip minėjau, tikėjausi prasčiau prisimindamas savo 10 metų senumo patirtį, todėl mane maloniai stebina pozityvūs pasikeitimai. Tačiau čia vis dar – CCCP Palanga. O Ievą gąsdina viskas, nuo besistumdančių bobų pleže ir parduotuvėj iki betvarkės ir šiukšlyno visur. Todėl ir ji vis vartoja raminančius. Su burbuliukais ir kasdien vis kitokius. sako, biškį padeda.

Vakarop vienas išlindau paskraidyt. Tingiu kur nors eit, skraidyt čia galima ir nėra beveik jokių apribojimų, todėl leidžiuosi prie baseino. Tuoj pat prisistatė ramybės ir drausmės prižiūrėtojas, kalbantis tik rusiškai (ir panašu, kad rusų – jam gimtoji) ir paklausė, ką aš čia turiu. Droną – sakau. Matau – sako. Tai nx klausi? Taip nesakau, suprantama. Diedas iš tų, kur viską žino.

-Tu atsargiai, kad nebūtų bėdų. Čia pas mus vyksta NATO pratybos, tai net, man atrodo, žvejus nuo molų nurankiojo.

”Man atrodo” čia, kaip supratot, raktinė frazės dalis. Skrendu, kaip suplanavęs ir mėgaujuosi puikiu vakaru bei bangų mūša.

Kadangi mes jau čia 5 dienas, gydymo programą pradėjau pats to nežinodamas, o ji trunka mėnesį, tai reiškia, jog per tas 5 dienas jau turiu teisę padidinti vynuogių sulčių dozę kažkiek gramų. Kiek gramų iš viso privalau šiandien suvartoti ir kaip iki to skaičiaus priėjau, pabandykit suskaičiuot. Reikalingi skaičiai – citatoje viršuje. Pirma vaistukų dozė tebūnie buvo 300 gramų.

Kol jūs galvojat, pildau taurę ir sakau labanakt.

Šešta diena, liepos 15

Kiekvienos dienos vakare turiu pats atsiversti praeitos dienos aprašymą, kad pasitikrinti, kuri šiandien atostogų diena. Atrodo, jog iš namų išvažiavom prieš mėnesį. Ir tai yra gerai.

Buitį praleisiu, nes ji visuomet tokia pati. Tėvas kyla pirmas ir nieko neveikia. Galėtų eiti nervuot ankstyvųjų turistų, t.y. bėgiot, bet taip nedaro. Dažniausiai sėdi balkone ir mėgaujasi tyla arba rūšiuoja nuotraukas. Tada iš lėto keliasi visi kiti. Tada pusryčiaujama ir einama prie kokio nors vandens, jūros ar baseino. Ne išimtis ir šiandien. Skirtumas tik, kad baseinas kitas. Vienok verta paminėti, jog iš lovos tiesiai matau jūrą. Galima buvo ir nesikelt. Bet kad jau atsikėliau, tai planuoju dieną.

Planas šiandien paprastas – Аладжа манастир (Aladja Manastir), tuomet koks nors turgus, mat šeštadienis, tada akmenų miškas Побити камъни (Pobiti Kamani) ir pagaliau tvirtovė Крепост Овеч. Viskas netoli, turim spėt su atsarga grįžus išsimaudyt.

Pradėjom nuo vienuolyno. Vieta iš tikrųjų įspūdinga tik keletas momentų viską gadina. Visų pirma norą ten eiti kasoje sėdinti boba, nesakanti nei labas, nei sudie, tik imanti pinigus ir mušanti čekį. Toks jausmas, kad aš kaltas, jog čia atėjau, o kad jau aš sugalvojau čia ateiti, tai ir ji, nabagė, priversta čia sėdėti šeštadienį. Tingiu, o netingėčiau, būtų galima patipsint ją pakeisti bilietų automatu, kaip metro. O ir bobos gaila. Iš kur jai žinot, kaip lankytojus pasitinka muziejai. Jos algą gi ne lankytojai moka. Juk lankytojų galėtų ir nebūti. Tada ji sau ramiai sėdėtų kasoje savo 8 valandas ir gyvenimas būtų toks pat geras, kaip prieš 25 metus. Gaila, kad gyvenimas nuėjo į priekį, o ji liko toje epochoje, kur klientų nereikėjo. Antras momentas – vienuolyno autentiškumas sugadintas tvorom, laiptais, kažkokiom kartoninėm butaforijom. Suprantama – visi Varnos lankytojai pirmiausia vežami čia jau daug metų. Objektą reikėjo pritaikyt masėms lankytojų. Pritaikė, kaip galėjo… Čia yra ir muziejus su trumpa vienuolyno apžvalga. Caro, įkvėpta pasaulio pabaigos paveikslo, nupiešė savo versiją. Ji mėgsta piešti ir su savim vežiojasi popierių bei pieštukus visur. Gal kas nors iš vaiko kada nors išeis.

Laiko negaištam ir bandom pasiekti turgų – Колхозен пазар, ul. “Drin” 5. Pasiekti tai pasiekėm, bet su parkavimusi, kaip ir tikėtasi – bėda. Vietiniai žino, o turistai čia nevažiuoja. Jei važiuoja, tai autobusu, o ne auto. Radom požeminį, po kažkokia parduotuve (Билла, улица „Цар Иван Срацимир“ 2 А, bet įvažiavimas į parkingą iš gatvės ul. “Han Malamir” 4).

Parašyta, kad parduotuvės lankytojams parkavimas nemokamas. Nepatikėjom, apsukom kvartalą ir užėjom antrą kartą. Jo, parkavimas tikrai nemokamas lankytojams. Ieva netiki, o aš bandau laimę. Šv. Petras, spaudantis šlagbaumo mygtuką, iš savo būdos išdidžiai paklausė bulgariškai, ar mes į parduotuvę, atsakiau taip, išdavė magnetinę kortelę (kuri skirta skaičiuoti laikui ir jums išvažiuojant nulupti vieną, kitą levą). Ieva vis dar netiki. Aš, po teisybei, irgi, bet problemą spręsim, kai ji atsitiks.

Turgus geras. Su keistais personažais, kaip ir tikėtasi. Pirkt nieko nepirkom, nes kinietiškų šūdų ir taip visur prūdus tvenk, o ir nereikia nieko.

Nusipirkau ana va automobilinį usb parkovėją su dviem lizdais, 1 ir 2.1A. Pasak pardavėjo – very good quality. Kad įjungus telefoną į 2.1A lizdą jis kraunasi tiek, kiek yra naudojamas, kaip navigacija, t.y. baterijos procentai nesikeičia – tik pusė bėdos. Antrą dieną pabiro gabalais pats pakrovėjas. Surinkau atgal. Trečią dieną pabiro gabalais laidas. Iškeliavo good quality produktas šiukšlinėn.

Daržovių ar vaisių irgi nepirkom. Parduotuvėj tas pats, o tikslo remti smulkųjį verslą mes neturim.

Turgun stengiamės visada užsukti. Jei skaitot, žinot. Turgus visada atskleidžia kiek kitokią, nei fasadinė, pusę, todėl ten visada verta užsukti.

Parkingas visgi buvo nemokamas. Aš jau buvau apsvarstęs galimus atsakymų variantus į visokius Petro klausimus. Bet jis nieko neklausė. Pasižiūrėjo į mane, prisiminė, padvejojo sekundę ir paspaudė savo velnio mašinoje (šlagbaumo valdymo kompiuteryje; nemeluoju, pas jį tikrai buvo kompiuteris, sujungtas su tų magnetinių kortelių skaitytuvu – jokių šansų Petrui sukčiauti, dėl ko, spėju, jis ir buvo labai piktas) tinkamą ikoną ir išleido mus į kelią.

Po turgaus sukam link akmenų. Aš buvęs. Gamtos reiškinys keistas, bet po 3 minučių nusibosta. Wiki neperrašinėsiu. Jei nebuvot, tikrai nuvažiuokit, nesigailėsit. Yra vietų, į kurias norisi grįžti. Ši tikrai nėra tokia. Pvz prie akmeninių tiltų norėčiau grįžti visai dienai su pikniko krepšiu ir kaip reikiant patyrinėti užkaborius. Į Sozopol norisi grįžti. Į akmenų mišką – ne. Galvojau, kad pamačius kils noras. Nekilo. Vaikams irgi nekilo. Apžiūrėjom, net nepirkę bilietų. Ne dėl to, kad gaila kelių levų, o dėl to, kad jei matėte 2, tai visi kiti labai panašūs. Išduosiu paslaptį. Vienoje pusėje kelio miškas mokamas, ten ir stovi kasa. Kitoje – niekas jokių bilietų nesiūlo. Bet spręskite patys. Jei važiuočiau pirmą kartą, pirkčiau bilietą ilgai nesvarstydamas.

P.S. taip jau išėjo, kad nei vienos nuotraukos nepadariau. Pažiūrėkite google. Iš tikro akmenų atsiradimo versijos yra įdomesnės už pačius akmenis.

Akmenis apkartina pakelės plaštakės. Taip, būna naktinės plaštakės, būna Šiaulių plaštakės (nemeluoju, pagooglinkite), o Bulgarijoje būna ir dar viena rūšis – pakelės plaštakės. Paklausti iš kokios jos šalies ar vietinės bei įkainių stoti nedrįstu. Vaikai nesupranta, ko tetos sėdi pavėsyje ant padangų kas 200 metrų. Parduodamų slyvų nematyt. Nematyt jokių parduodamų prekių, apart pačių plaštakių.

Saulė vakarop suka, o mes dar be pietų. Pagal planą turėtume pietaut tarp akmenų ir paskutinio šiandienos taško – tvirtovės. Deja GPS (google) sugalvojo, kad mūsų grąžinti atgal į autostradą nevertą ir nuvedė kaimais. Kur aš vengdamas duobės sėkmingai į krūmus nubraukiu Clio šoną. Tada perskaičiau draudimo sąlygas ir būsiu turbūt papuolęs. Dėl ko sugenda nuotaika ir tas prakalbina Ievą, mat ji šiandien ne ta koja išlipo iš lovos. Jai viskas neskanu, negražu, purvina, sugriuvę, apšikta. Čia iš tikro viskas purvina, sugriuvę ir apšikta. Kokioj Graikijoj irgi purvina, sugriuvę ir apšikta, bet kažkaip kitaip. Net negaliu paaiškint, kodėl kitaip. Apie tai ir diskutuojam likusią kelio dalį. Vaizdai išsukus iš autostrados tokie, lyg čia būtų Černobylis. Arba Jonava 1992. P.S. Jonava pasirinkta atsitiktinai. Tokių griuvėsiu pas mus buvo daug tuo metu.

Kaip sakiau, sunku suprasti ir papasakoti, kas būtent gadina nuotaiką. Tai faktorių visuma. Jei dabar galvojate, kad kelionė neverta, klystate. Dar ir kaip verta čia važiuoti. Vieną kartą pamatyti, paragauti, o svarbiausia suprasti, kaip gerai mes gyvenam. Ir dar – Bulgarija, tai ne pajūris. Šalis didelė ir norint susidaryti tikrą vaizdą, reikia pakeliauti šiek tiek toliau, negu valanda nuo Varnos ar Burgaso. Juk ir apie Lietuvą negalima susidaryti nuomonės vien apsilankius Palangoje. Neduok die man ten kada nors atostogauti. Nors gal kokį kartą visai verta, kad pašviežinti atsiminimus.

Iš liūdesio dėl apibraižyto Renault prisivogėm prie kelio slyvų. Gal ir nevogėm, nežinau. Gal jos buvo niekieno tam Černobyly, kur lyja rūgštūs lietūs iš šalia esančios chemijos gamyklos.

Beieškodami, kur papietaut, atvažiavom į galutinį tikslą. Vietų pietaut čia tikrai ne marios. Kažką susigooglinau, tai ten ir sukam. Vaikai, tik įėję, pareiškė, kad jie čia nevalgys. Tamsi, prirūkyta patalpa, pavadinimu Механа “Бракониерски спомени”. Mūsiškai – taverna ”brakonieriški prisiminimai”. Kelia juoką? Mums irgi. Ypač mus aptarnaujantis gražiai nuaugęs jaunuolis.

-Kalbėk rusiškai, greičiau išsiaiškinsit, – sako Ieva man lietuviškai.
-Nieko tokio, tegul treniruojasi, – sakau.

Stengiasi man įsiūlyt kažkokį kiaulienos kepsnį su grybų padažu ir bulvių koše. A vot ir ne. Šiandien pietums – tarator (Ievos pamėgti ”šaltibarščiai” be barščių), piemenų salotos, keptos bulvės, mėsos rinkinys ant grilio ir kažkokie kebabčik, kurie pasirodė esą kiaulienos faršo ”kotletai” ant iešmo. Viskas buvo labai skanu, bet jau interjeras – padėk dieve. Ieva vėl piktinasi, o aš jai primenu, kur mes esam ir kokioj epochoj. Išėjus laukan puikiai matosi, kokie yra vietiniai standartai. Tokia ir aplinka juk ir vietiniai dėl to nekalti. Nežiūrėkit į interjerą. Būtų keista čia rasti ”Stiklius”, o vat ”Brakonieriškus prisiminimus” rasti visai nekeista. Kai kokiais 2004 lankiausi pas vieną klientą Jonavoj, ofiso ir interjeras, ir eksterjeras net iš tolo netempia iki ”brakonieriškų prisiminimų”. Tačiau teisybės dėlei turiu pabrėžti, jog jei tikėsitės čia pajausti Tarybų Sąjungą, kaip kokiam live Grūto parke, neišdegs. Bulgarija nebuvo Sąjungos narė, nežiūrint į glaudų bendradarbiavimą. Čia buvo kitaip tada. Čia yra kitaip dabar. Galima maždaug įsivaizduoti kaip buvo tada pravedus paralelę tarp “dabar” ir ”tada” Lietuvoj.

Ieva vis nervuojasi, o aš negaliu nustoti stebėtis, kiek čia dar neišnaudoto potencialo. Pvz. vietoj mirksinčių pėsčiųjų perėjų su saulės baterijom, pastatytų už Europos pinigus tam, kad marint mirtingumą eismo įvykiuose Bulgarijoje, geriau buvo galima sutvarkyti ženklus ir kelius iki tvirtovės. Geri keliai ir aiškūs ženklai – daugiau turistų, noriai išsiskiriančių su savo eurais, daugiau ”brakonieriškų prisiminimų”, aukštesnė jų kokybė, daugiau mokesčių į vietos kasą nabagams ir pačiai tvirtovei. Deja, deja. Perėjos mirksi kas 100 metrų, tik kad vietiniai per jas nevaikšto, tai ir mirtingumo statistika eismo įvykiuose nemažėja. Bet atsiras juk kažkas, kas galbūt gims ne visais nagais lenktais į save, ar grįš iš mokslų Londone, apmokėtų už tėvo, valančio vietinę autotransporto įmonę, pinigus (taip, patvirtinu, kad kaime yra tokia įmonė ir ją juk kažkas valdo). Tas kažkas suvoks, kad jo kaimo tvirtovės griuvėsiai tikrai įspūdingi ir kad turistai mielai čia važiuos, juk tik valanda kelio nuo Varnos. Turistai čia atveš civilizaciją ir padės nugriauti vis dar vaiduokliaujančius monstrus, primenančius senus, ”gerus” laikus.

Tvirtovės liekanos mums labai patiko. Labiau gal pats plokščias kalnas, nei tvirtovė, mat jos seniai nebėra ir likę tik kai kurios nuotrupos. Bet vis tiek buvo labai verta čia atvažiuoti. Tiesa, jei atvažiuosite nuo Varnos pusės, turite du pasirinkimus – sekti pirmą ženklą ir lipti metaliniais spiraliniais laiptais arba pavažiuoti kiek toliau, apvažiuoti kalną ir lipti trū akmeniniais laiptais, kaip tai darė aborigenai. Mes nuvažiavom antru visai netyčia, taip vedė google’as. Važiuosite neasfaltuotu, vandens išgraužtu, keliu. Nebijokite, čia Bulgarija ir viskas taip ir turi būti. Prisiparkuokite čia 43°10’31.3″N 27°26’54.0″E ir lipkite į viršų. Bilietas kažkiek kainuoja, todėl turėkite grynų. Bet jei jau čia atvažiavote, suprantate, kad grynų reikia turėti visada ir geriau smulkesnių.

Kaip jau įprasta mums keliaujant, po pietų į tualetą niekas neina. Visi eina tada, kai užsiropšti ant kokio nors gražaus kalno, pilies ar pan. Ir kuo gražesnė vieta, tuo smarkiau ir tuo daugiau šeimos narių prispiria. Pamenat turbūt nuotykius Costa Calma Fuerteventuroje. Čia – ne išimtis. Iš pradžių visą kalną apsiusiojom, o tada vaikus prispyrė ant didelio. Abu vienu metu. Teko padidintu tempu leistis nuo kalno, prasilenkiant su į viršų lipančia ir liaudies dainas dainuojančia bulgarų šeima.

Pakeliui namo užsukom į Lidl šio bei to ir dabar jau tikrai maudytis. Keturi taškai vienai dienai – per daug. Smarkiai per daug. Rytoj tokios klaidos nedarysim. Tačiau negaliu garantuoti, kad nedarysim kitokios.

Grįžę su Tomu, kol gaminasi greita vakarienė, iškeliavom iki bankomato. Deja tėvelis išėjo iki bankomato be kortelės. Kaip koks asilas į mišką gaudyt pelėdos, nežinodamas, kaip pelėda atrodo. Apsisukom ir parpėdinom namo, pakeliui už paskutinius grynus nupirkę Caro porciją ledų, o Tomui Bean Boozled žaidimą su saldaininėmis pupomis, apie kurį jis svajojo ilga. Žaidimo esmė paprasta. Saldainiai skirtingų spalvų, bet tie, kurie vienos spalvos, gali būti dviejų skonių. Pvz. žalias gali būti nupjautos žolės skonio arba lime. Oranžinis su taškeliais gali būti persiko arba vėmalų skonio. Šiaip valgyti neįdomu, todėl susigalvojom sau iššūkį – kas pralošia durnių kortomis, tas suka rodyklę (įeina į žaidimo komplektą), išsuka spalvą ir ima iš dėžės vieną saldainį skanauti. Gerai, kad pralošiau tik kartą ir man papuolė persikų, o ne vėmalų skonio oranžinis saldainis. Geras žaidimas vaikų gimtadieniui. Rekomenduoju ir einu gult. Labanakt.

Septinta diena, liepos 16

Rytas apsiniaukęs ir niūrus. Tiksliai to dar nesuvokiu, bet pramerkęs akį 5.30 ir dar begulėdamas lovoje nematau įprasto vaizdo pro langą. Užsimerkiu, nes dar anksti keltis, o ir vaizdas dar tikriausiai pasikeis.

Keliamės jau įprastu, atostoginiu, ritmu. Bus bėda grįžus namo. Gerai, kad dar spėsim pailsėt po atostogų, o aš su vaikais ir į tėvynę trumpam suskraidyt. Kitaip būtų liūdna keltis 8, kai paprastai mes keliamės 5.30.

Bluosto sudėjimas nepadėjo. Oras nepasitaisė ir prognozė sako, kad nepasitaisys iki pietų. Kažkokių konkrečių planų šiai dienai dar nebuvo numatyta, bet vis tiek tenka pergalvoti strategiją. Bepusryčiaudami nusprendėme niekur toli nevažiuoti, maudytis iš ryto neiti. Važiuojam pasivaikščioti pagrindine Varnos pėsčiųjų gatve. Neturiu žalio supratimo, ką ten galima pamatyti, bet ledų tikrai rasime. Namie sumuštinių su arbata ant jūros kranto suvalgyt važiuojam 200 km, jei galvon šauna, o Varna viso labo už keliolikos km. Kodėl nenuvažiavus ledų.

Pakeliui pradėjo lyti. Aš prisiminiau, kad vakar paskutinius grynus išleidau Tomo saldainiams. Neturiu nei stotinkos parkingui. Koreguojam planą ir važiuojam į molą nusiimt pinigų, o kad jau pietūs ne už kalnų, tai gal ir pavalgyt.

Žmonių… Sekmadienis. Ne vien lietuviai į Akropolį eina linksmintis. Bulgarai irgi eina. Vaikai pareiškė boikotą visiems bulgariškiems patiekalams ir net užuominoms, ir patraukė tiesiai į McDonalds, o mes iš paskos. Nei aš, nei Ieva noru McD valdyt nedegam, bet ko nepadarysi dėl atžalų. Aš nevalgau nieko, tikrai liks, o Ieva ima salotas. Mus aptarnaujantis gero, matematiško, spuoguoto veido jaunuolis viską subalamutija ir vietoj salotų duoda kažkokį burgerį. Aiškintis tingiu, todėl tenka valgyti, nors ir neplanavau. Ieva amerikoniško šūdo kategoriškai nenori, todėl eina ieškoti maisto pati. Nieko tokio. Moterys irgi mokėdavo prasimaitinti, kai vyrai būdavo dviem savaitėm į medžioklę ar, naudodamiesi pretekstu, į gretimą kaimą išėję. Susirado. Savo pamėgtų šaltibarščių be barščių, bulvių ir kažkokio labai gardaus troškinio. Na ir alaus, kurio man nevalia, todėl tik godžiai praryju vieną gurkšnį.

Iki pagrindinės gatvės taip ir nenuvažiavome. Pabandykite sekmadienį rasti šalia parkingą… Užtai nuvažiavome į Varnos keleivinių keltų terminalą, kuriame ir prisiparkavome.

Diedas viešbutyje nemelavo dėl NATO mokymų. Pilnas uostas karinių laivų iš skirtingų Europos šalių. Matėme net UK vėliavas. Prie graikiško laivo stabtelėjome. Susigooglinau informaciją ir pradėjau vaikam pasakoti, kur raketų blokai, kur taktinės ginkluotės sistemos, kur koks kulkosvaidis ar patranka, tuo patraukdamas budinčio jūreivio dėmesį.

Iš lėto pėsčiomis patraukėme iki Varnos Naval muziejaus, kuris visai čia pat. Įėjimas šeimai – 10 levų. Būtų kvaila nenueiti, kai bilietas visai šeimai tekainuoja 5 eurus. Vienok nenustebkite, jei jums niekas nepasakys – welcome, mielas turiste. Kasininkė, man išvardijus kiek ir kokių mūsų esama, piktai tėškė: – šeimyninis, 10, – ir toliau tęsė svarbų sekmadieninį pokalbį telefonu. Mes žmonės tarybinio auklėjimo, nesistebim. Tokias tetas neseniai dar mačiau Trakų pilies menių kampuose, kur jos sėdi jau 40 metų. Suprantama, per 40 metų tampi ekspozicijos dalimi.

Muziejų aplankyti verta, jei nors kiek domitės karyba arba technika. Pamatysite porą rusiškų sraigtasparnių, keletą laivų, torpedinių sistemų, o viduje sužinosite viską apie karo laivybą nuo pat pradžios. ”Viską” – gal kiek per smarkus pareiškimas, bet valandą praleidom smagiai. Caro kažkodėl norėjosi stoti prie kiekvieno eksponato ir pozuoti. Padariau keletą kadrų.

Pakeliui link muziejaus stabtelėjome per tvorą pasižiūrėti dailiojo plaukimo treniruotės. Berods taip vadinasi. Merginos labai stengėsi sinchroniškai atlikti fokusus, deja jų trenerė, gestapas, vis tiek labai rėkė. Mums su vaikais net pasidarė merginų gaila, o Ieva iš viso pasipiktino, kad jokios pedagogikos. Merginoms, panašu, tai nė motais.

Pamenat, vakar svarstėme, kodėl čia kitaip, nei kitose pietinėse šalyse? Atsakymo vis dar neturiu, bet visą bulgarišką mentalitetą, kurį štai jau stebime 7 dienas galima sudėti į vieną fizinį objektą. Arba pasinaudojus juo paaiškinti aplink esantį šiukšlyną. Įvažiuojant į Varną nuo Golden Sands pusės viename iš prospektų stovi du aukšti stulpai, ant kurių kabo dvi vėliavos, EU ir Bulgarijos. Tai va, jei važiuosite pro šalį, atkreipkite dėmesį. Bulgarijos vėliava išblukus, nutriušusiais kraštais, balta, ne balta, o kažkas kito. Jei miesto valdžia nemato problemos, jog vėliava neatitinka jokių reikalavimų, kaip gali paprasti piliečiai sustoti prie stop linijos ar mesti šiukšles į konteinerį, o ne šalia? Negali.

Grįžę viešbutin, patraukėm link baseino. Pasakot daugiau nėra ką, o buitį praleisiu. Protingas dėdė yra pasakęs – sekmadienį švęsk. Mes ir švenčiam visiškai nepersitempdami.

Labanakt.

Daugiau nuotraukų čia: https://sillwio.wordpress.com/2017/07/22/bulgaria/
DJI_0073 DJI_0078 DJI_0095 L1001447
L1001471 L1001473 DJI_0103 L1001496
Jūsų komentaras:
 
Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.