Kroatija

Pasaulis apsivertė aukštyn kojom per pora savaičių, na gal per tris. Bet ką aš čia, kiekvienas tą patyrėm. Bet kiekvienas savaip. Kas senelius po septyniais užraktais slėpėm, kas vaikus į lauką tik 10 minučių išleisdavom. Buvo tarp mūsų ir bebaimių, kurie drąsiai virusą baruose sėdavom. O kelionės? Kokios kelionės, visas pasaulis staiga užsidarė, nebėra kelionių. Na, truputį vėliau, mūsų valdžios nutarė, kad po savo šalį keliauti kaip ir galima, net ir patartina. Bet šiukštu į užsienį nevykit, ten korona jūsų laukia ir vos tik peržengsit svečios šalies sienas, kaip mat jus, svetimšalį, praris. Matyt, virusas skiria, kur savas, o kur svetimas atsibeldė. Va, šiuo metu ir gimė mintis keliauti į Kroatiją. Logika paprasta, apgauti virusą. Jei jau visiems prisakyta keliauti tik savo šalies viduje, tai du atklydę lietuviai, tikrai nesutrikdys rekomenduojamo rasių balanso. Na, dar pridėkim šunį, bet apie šunis kaip ir nebuvo jokių apribojimų, jie lyg ir gali keliauti. Tokių minčių vedini ir išsiruošėm į Kroatiją. Ar buvo baisu? Taip. Buvo labai baisu. Baisiausia buvo tai, kad kokiame nors pasienyje būsim apgręžti atgal. Nors, žinoma, prieš važiuojant, skaitėme visų valstybių, pro kurias turėjome važiuoti, vyriausybių žinias apie padėtį toje valstybėje. Ir nepatikėsite, nei Lenkija, nei Čekija, nei Austrija, nei Slovakija, nei Kroatija, apie jokius apribojimus keliautojams nerašė. Pirmas pasienis. Mūsų pusėje budi policijos ekipažas, gaudo ir baudžia visu įstatymo griežtumu nepaklususius režimui tautiečius ir mielus svečius. Priešo pusėje (Lenkija) ramu. Jėga, vienas nulis, mūsų naudai. Pirma nakvynė numatyta truputį už Varšuvos, kempinge Suchedniow. Na, jei dar nerašiau, pasirinkome keliavimą su palapine, kempinguose.IMG_20200817_174427 Vargu ar galima rasti saugesnį šioje situacijoje keliavimo būdą. Kempingas paprastas, bet ne prastas.IMG_20200817_080209 Gražus ežeras.IMG_20200816_181743 Kitas sustojimas suplanuotas jau Čekijoje. Kuo arčiau siena, tuo neramiau. Paskutinius 50 kilometrų iki priešo teritorijos važiavome vieni. Nei į vieną pusę, nei į kitą, jokio judėjimo, rimtai buvo neramu, ar kirsim sieną? Tik maža lentelė su užrašu Czech Republic išdavė, kad esame priešo zonoje. Kempingo pavadinimas Camping u vody. IMG_20200817_174442Pats kempingas labai jau šiaip sau, bet miestelis kuriame jis yra, Dolni Vestonice, nepakartojamas.IMG_20200817_184950 Šiame regione Čekijoje auginamos vynuogės. Na ir vyno rūsių su nemokamomis degustacijomis tiek, kad jei kiekviename sustosi ir ragausi vyno, apie Kroatiją gali pamiršti, visos atostogos praeis šiame miestelyje. IMG_20200817_190453Va, nuo Čekijos, nerimas dėl sienų kirtimo dingo (ne, ne dėl vyno degustacijų). Austrijos pasienis. Vėl priešo teritorijoje ramu, toks jausmas, kad korona išguldė visus. Bet ne, kelių vinjetes parduoda, gyvi dar. Slovėnijoje net nestojam, mat kelių vinjetę nusipirkome dar Austrijoje. Pagaliau Kroatija. Ir pagaliau, pirmoji rimta patikra. Taip taip, pirmi pasus nuskanuoja Slovėnų pasieniečiai, po keliasdešimt metrų tą patį padaro ir Kroatai. Ir dar pasiteirauja, kur vykstame. Atvirai kalbant, patys nelabai žinom, kur mes vyksim. Į Kroatiją. Bet, gi, šitie juokų nesupranta, tai sakau, kad į Dubrovniką keliaujam. Kai lieka apie 50 km iki kempingo Kemping Klenovica, netoli Crikvenicos, maloniai nustebina temperatūra už borto: 13 laipsnių aukščiau nulio. Pas mus, Lietuvoje, šią minutę šilčiau. Su kiekvienu nuvažiuotu kilometru darosi vis šilčiau. Atvykus ir išlipus iš automobilio, 31 laipsnį karščio jaučia kiekviena ląstelė. Kempingas labai geras, turi savo baseiną (be kraštų). Tik nelabai kas jame maudėsi, kai už 100 metrų Adrijos jūra.DSC_1018 O jau vandens skaidrumas… Skaičiau, kad reikia vykti kaip galima piečiau, ten vanduo skaidresnis. Kur jau gali būti skaidresnis.DSC_0976 Visą kitą dieną praleidžiam pliaže. Reikia atsipūsti nuo važiavimo. Toliau, vėl į kelią. Kitas kempingas Autocamp Pineta, netoli Zadaro. Nedidelis kempingas (be baseino), visai ant jūros kranto. Čia jau sustojam ilgesniam laikui. Pusryčiaujame ant jūros kranto, vakare einame į šalia esantį miestelį Petrčane. Na ir žinoma maudomės, deginamės, maudomės, deginamės (kartoti ne mažiau kaip 10 kartų). Pasiėmėm su savimi ir šlangučius su kaukėm, na ne su tom, kur nuo koronos apsaugo, su nardymo. Tolėliau paplaukus ir visai neblogų žuvyčių matosi. Sugalvojom joms apibudinti naują terminą – kepamos. Na, dabar įsivaizduojate, apie kokis žuvis eina kalba. Tik nelabai tu jas pagausi. Mačiau juokingą situaciją: iš ryto einam su šuniuku pasivaikščioti prie jūros. Pora vyrukų sumerkę meškeres, gaudo žuvį. Maiše, aišku, tuščia. Mes keliaujam toliau, už kokių 20 ar 30 žingsnių, prie pat kranto, tuntas kepamų plaukioja. Juokėmės abu su šuniuku. Vieną vakarą nuvažiavome į Zadarą. IMG_20200820_193003Turistų kaip ir nedaug, o automobilį pasistatyti, problema. IMG_20200820_201637Vos ne prie pat išvažiavimo iš senamiesčio, vietelė. Gražus senamiestis, labai jaučiasi Romos imperijos palikimas. Kai kuriose vietose jautiesi tarsi būtum Romoje. Krantinėje masė žmonių, palydėti saulės.IMG_20200820_195051IMG_20200820_195633 Saulėlydis gerai, bet tas kelionių kipšiukas, tūnantis mumyse, jau krebžda, kraukitės daiktus, važiuokit. Taip ir padarom. Kitas sustojimas – Dubrovnikas.DSC_1051 Kaip žinote, Dubrovnikas yra atskirtas nuo pagrindinės Kroatijos dalies. Tenka pravažiuoti per Bosniją ir Hercegoviną. Kadangi ji nėra Europos sąjungos valstybė, patikra pasienyje rimta. Nors kokia rimta, išvažiuojant iš ES pasus patikrina, o įvažiuojant į Bachreiną, (nepykit, mes taip juos vadinom, kadangi ant automobilių numerių raidės BiH, na ne kitaip, kaip Bachreinas), tik ranka mostelėjo, važiuokit, važiuokit.  Nuliūdinsiu visus kempingų mylėtojus: nėra gero kempingo netoli Dubrovniko. Patys kempingai geri, bet vieta nekokia. Vienas kempingas ant aukšto kalno, nuo jo iki jūros geras gabalas ėjimo stačia nuokalne, o vėliau kopimas. Ir žemyn lipti sunku, o jau į viršų kopti tai nežinau, reikia specialaus fizinio pasiruošimo. Apsistojome pačiame Dubrovnike, Solitudo Sunny Camping by Valamar. Jau vien pavadinimas sako, kad jis toli nuo pliažo Copacabana (Dubrovnik). Turistų mažai, labai mažai. Iš keturių šio kempingo sektorių, veikia tik vienas ir tai pustuštis. Į pavakarę važiuojam į senamiestį.DSC_1064 Kiekvienas kartą gyvenime privalo aplankyti Dubrovniką.DSC_1076 Labai, labai gražu. Net nežinau, su kokiu kitu miestu galima būtų jį palyginti, jis unikalus. Na, ir, žinoma, sužinojom Dubrovniko miesto įkūrimo istoriją. Kadaise kunigaikštis Radoslavas Milošičius susapnavo ant kalno geležinį vilką bestovint.IMG_20200824_090812 Ryte jo sapnaaiškys  Lizdeikošičius išaiškino , kad reikėtų gal čia kokį Dubrovniką pastatyti. Va taip ir atsirado šis nuostabus miestas. Na, bet sugrįžkim nuo legendų į realybę, kitą dieną dar pasidairėme po miestą ir pradėjom savo kelionę atgal… namo. Iki Dubrovniko sukorėm 2100 km. Tuos pačius kilometrus teks įveikti dar kartą. Pasikartosiu, kasdien domėjomės sergamumo corona situacija Kroatijoje. Blogiausiai tuo metu buvo Makarska – Splito regione, na apie Zagrebą nerašau, nes jis nebuvo mūsų maršrute. Todėl, kitą kempingą pasirinkome Zaostrog  miestelyje, Camp Viter. Čia, šiek tiek nedavažiavus Makarska. Žmonių nedaug, keli automobiliai iš Lenkijos, keli iš Vokietijos, šiek tiek vietinių ir mūsų būsimi draugai iš Bachreino (jau gi rašiau, BiH). Vieta nuostabi, pliažas čia pat, o jau kalno gražumas…IMG_20200824_170703 Slaptu balsavimu buvo nuspręsta (du už ir viena susilaikė) liekame čia savaitei.IMG_20200824_170817 Va čia tai poilsis.IMG_20200826_120235 Iš ryto nueiname į prieplauką, nusiperkame žuvies, ar šiaip kokių jūros gėrybių, susitvarkom, pasidedam į šaldytuvą ir visą dieną kartu su bachreiniečiais drybsome prie jūros.IMG_20200829_075804 IMG_20200824_191615Žinoma, tarpe pasigaminame pasiruoštus pietus.IMG_20200827_151831 IMG_20200825_190949Vakare einame parsinešti picos.IMG_20200829_192724 Bėda tik ta, kad mano anksčiau paminėtas kelionių kipšiukas, tai niekur nedingo, jam pirmam atsibodo visi kalnai, jūros ir t.t. Vieną rytą, sėdom į automobilį, užsimerkėm ir nuvažiavom į Makarską. IMG_20200827_102154Na ir ką, miestas kaip miestas, žmonės taip pat normalūs, apie corona, matyt, nelabai ką žino, nes kaukių nenešioja. Tam sykiui patenkinom važiavimo ilgesį. Kitas sustojimas, jau traukiant link namų – Plitvicos ežerai. Čia galėčiau parašyti, kad apie ką jau ką, o apie Plitvicos ežerus visi viską žinote, todėl nieko ir nerašysiu. Bet nerašysiu apie šį parką todėl, kad tiesiog jame nebuvome. Kai atvažiavom, lijo stiprus lietus. Gal mums ir būtų nieko, bet negalėjom leisti, kad mūsų keturkojis keliautojas Hercas peršlaptų. Todėl, jau vienbalsiai, nutarėm, kad grįšim čia dar kartą. Tada reikia susirasti nakvynę. Kaip minėjau, lyja. Jokio noro statyti palapinės tokiu oru nėra. Einam belstis nakvynės pas vietinius žmones. Greit susiradom kambarį. Vos tik įėjom į savo kambarį, mūsų šuniukas iškart užšoko ant lovos ir taip pradėjo džiaugtis… Visi, kam apie tai jau grįžę namo pasakojom, pamokslavo, girdi, reikėjo nufilmuoti. Kada ten nufilmuosi, patys išsižioję žiūrėjom, kaip jis šokinėja, raitosi, kandžioja pagalvę. Antro dublio čia nepadarysi. Tai buvo nesuvaidinta. Ryte taip pat sėkmingai lijo, todėl patraukėm namo. Va toks atsiminimas apie Covid 19 ir Kroatiją liks mums. Tiesa, buvo dar nuotykių ir Čekijoje, kempinge. Labai šauniai nakvojome Lenkijoje, IMG_20200903_063304bet tai jau ne Kroatija. Viruso neparvežėm. Po kelių savaičių teko skaityti apie didelį viruso plitimą Kroatijoje. Na, reikia išmokti gyventi šalia viruso, niekur nuo to nesidėsim, bus jų dar daug visokių, o keliauti taip norisi…

3 thoughts on “Kroatija”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *