Geros valandos skrydis ir apynaujis „Vietnam Airlines“ lėktuvas pradeda žemeti į Siem Riep oro uostą. Lengvas krestelėjimas, pasigirsta ūžiantis stabdžių garsas, dar kelios minutės ir lauke pajutame drėgmę ir šilumą. Tropikai. Geras jausmas po ilgos ir šaltos lietuviškos žiemos. Kūnas gauna lengą termini šoko paketą, nes per parą temperatūra pasikeitė bene puse šimto laipsnių.

Priprasim;] Juk į gerą pusę keitės. Einam tarp stovinčių lėktuvų ir žvalgomės – oro uostas, kaip reta prabangus, blizgantis ir isčiustytas, su palmėmis, baseinu ir auksinėmis Budos statulomis. Šalys, kuriose nėra daug pinigų, moka juos naudot taip, kad kai kuriose vietose atsidūręs gali stipriai nustebt, ar jie tikrai gyvena blogai;] Vizas tvarkančių pareigūnų daug, jie neužimti – visas gauname labai greit. Auksiniais žiedais (ar imitacijos) papuoštos rankos po pasą nardo greit – verčia, suka, skanuoja verčia vėl.

Vykstant i Kambodžą jokių išankstinių vizos tvarkymų daryt nereikia, jos dalinamos oro uoste ir kainuoja 20 dolerių žmogui – mes neturėjome pasiėmę pasinės nuotraukos, tad turejome sumokėti papildomai po dolerį už fotografavimą. Kaip ir spėjau, fotografuoti nieks net nesivargino, tik ištarė „no problem sir“. Tikrai nemanau, kad baksą priklijavo prie mano anketos vietoj nuotraukos, bet ką gali žinoti.. :] Pasiemę, kiek aplamdytas savo kaitsurfingo tašes, tuk tuk‘ais nudardėjome į internetu rezervuotą „Golden Mango“ hostelį. Pigus backapackerių išgirtas taškas patiko – švara, tvarka, mielas aptarnavimas su Kambodžos kultūrai būdingu padėkos reiškimu linktelint, besišypsantys žmonės ir nedidelė gamtos oazė kieme. Rekomenduoju apsistot, jei būsite Siem Riep – labai geras kainos ir vertės santykis. Ir įdomi smulkmena – tai buvo bene pirmas hotelis gyvenime, kuriame draudžiama eit su batais – visa avalynė paliekama lauke. Neveltui įėjus stovi Buda – čia jos namai, įeinant reik nusiauti.

Kitą dieną nuo ankstyvo ryto pajudame kelionę per Ankor‘o šventyklas. Pasirinkimų ekonominei kelionei nėra daug – arba imi dviratį, arba nuomojiesi tuk-tuką visai dienai, kuris tave ir veža ratu per visas šventyklas. Motorolerius užsieniečiams nuomotis uždrausta – tai vietinės valdžios pagalba vairuotojams, nes jie visada turi ką vežt. Tuk tuk‘o nuoma visai dienai kainuoja 16 dolerių – už šią sumą vairuotojas visą dieną veža per šventyklas, laukia kol apžiūri, o prasukus visą mašrutą parveža atgal į Siem Riep‘o miestą. Nors atstumas nėra labai didelis, bet tikrai ne toks, kurį norim tokiu karsčiu mint pirmą dieną atvykę į tropikus, gailim savęs, kojų, nugarų ir galvų. Gal ir nesam deputatai, bet susidaro ten tų kilometrų…

Norėdami išvengt srauto turistų ir negaut per didelės dozės įspūdingų vaizdų, pirmą dieną pasirinkome visas mažesnes, ne tokias žymias šventyklas, ir jas apžiūrinėjome atvirkštine tvarka, nei daro masė pagal standartinį maršrutą. Ir pataikėm, nes beveik visose šventyklose išvengėm žmonių antplūdžio, o kai kur buvom visai vieni.

Įvažiavimas į šventyklų kompleksą, mano nuomone, ganėtinai brangus – 40 dolerių žmogui už dvi dienas – žiūrint į kainų lygį aplink, tai dideli pinigai. Pats servisas sutvarkytas, duodamas kiekvienam lankytojui bilietas su išprintinta jo nuotrauka, o prie kiekvienos šventyklos įėjimo yra „inspektorius“ – be bilieto niekaip, tik pradėjęs artėt girdi „Ser, jor tiket plyz“;] Pažiūri, užmeta akį į foto, pavarto ir praleidžia – nežinau, ar jis ten, ką atpažįsta, bet toks darbas. Po objektus keliavom be jokių „kelionių konsultantų“ ar „vestuvių planuotojų“– žinių gavome iš informacinių stendų šalia šventyklų, taip pat labai pravertė prieš pat kelionę perskaityta sena pas tėtį rasta knyga „Khmerų šalyje“.Buvau mažas gidas pats sau, kartais vieną kitą faktą pažerdavau ir savo draugams, bet dažniai patylėdavau, nes šventyklų vaizdai sumaišė visą kruopsčiai galvoje dėliotą Hmerų istoriją. Daug perskaičiau per trumpą laiką, tad viskas kiek susipynė. Gana sunku įvertinti kiekvieną šventyklą atskrai, nes jos visos atrodo įspūdingai, ypač kai žinai kiek daugiau nei važiuotum nieko nesidomėjęs, šiek tiek supranti jų istoriją, kaip jos atsirado, kaip sunkiai jas statė, ir kaip vystėsi jas stačiusi Hmerų dinastija.

Dieną užbaigėme įdomiausiu objektu – gerokai nutolusia nuo Ankor Wat – moterų šventykla Banteay Srey, kuri buvo dienos vinis visiems – džiunglėse pasislėpusi ji žavi savo detalėmis ir kiekvieno piešinio sudėtingumu.

Antrą dieną planavome vykti pasitikti saulės. Deja, tačiau nuo ofiso ir 5+2 savaitės režimas mus prigavo – žadintuvai telefonuose čirškia darbo dienomis, o šiandien šeštadienis, tad visi keturi sėkmingai pramigome. Atbildę į lauką ir ten sutikę mūsų laukiantį vaikinuką kukliai nusišypsom. Jis juokiasi. Matosi, kad neseniai pabudęs irgi. Mes pramigom – jis laukdamas numigo tuk tuk‘e. Visiems gerai, išvažiuojam jau tik septintą dairytis po šventyklas. Ir svarbiausia, nieko nepraradom – paaiškėjo, jog saulė kilo debesyse;] Darydami taip vadinamą trumpesnį ratą, lankėme didžiausius objektus – Ankor Wat, Ankor Thom, Bayon, „žymiąją“ Ta Prohm. Žymi tuo, kad amerikiečiai Holivudo filmą nufilmavo.. ;] Man pačiam didžiausią wow paliko AnkorWat‘as. Labai labai įspūdinga. Nemanau, kad moku ar galiu bandyt aprašinėt, kaip tai atrodo gyvai, kaip tai reikia įsivaizduot ar į ką tai panašu. Į nieką. Tai unikalu, tai nenupasakojama, ir tai tiesiog verta kada nors gyvenime pamatyt.

Statiniai, statyti primityviomis priemonėmis, įrankiais, akmenų masyvas, menantis beveik tūkstantį metų, nenupasakojamo dydžio, auksčio, sudėtingumo.. Žiūrėjau išsižiojęs. Apie istoriją nerašysiu – jos pilna internete, kas domėsis Kambodžos eiga, tas tikrai ras… Šios šventyklos savo akmeniniame likime matė ir šilto ir šalto, pastatytos prieš tūkstantį metų, jos buvo ir pamirštos, ir džiunglėmis apėjusios, ir vėl atkurtos, ir priešų naikintos (jie griaudavo jas, kapodavo veidus, siluetus žmones), po to vėl užmirštos ir apleistos. Net kambodžos gyventojai, nesuprasdami, kokį vertingą praeities palikimą jie turi šalia savo kiemo, šventyklų akmenis ilgą laiką ardė ir naudojo pamatams savo namukams statyt. Laikai vėl pasikeitė šventyklų naudai, tikiu, jog ilgam – prancūzų iniciatyvas šis užmirštas, džiunglių apsuptas ir paskandintas senasis miestas išgyvena atgimimą – Ankor‘as taisomas, restauruojamas, jį lanko daugybė žmonių, jis jau patapo, kaip vienas iš stipriausių traukos taškų Kambodžoje, ir, drįsčiau teigti, visoje Azijoje. Labai rekomenduoju aplankyt – jei keliausite netoliese, jei turėsite galimybę, ir jei traukia. Tam pilnai pakanka dviejų dienų, daugiau nereikia. Ir tos dvi dienos Jums liks ilgam atmintyje..

Negaliu nepaminėt ir gamtos. Kambodžos gamta manęs nenustebino, nors skirtumas nuo Filipinų, kuriuose buvau pernai, yra. Čia šiuo metu sausasis periodas, ir jis sausasis – laukuose panašu į savaną, geltonas kraštovaizdis, aplink išdegusi žole ir labai skurdi augmenija. Tiesa, ten kur taip atrodo – visur buvusios ryžių terasos, sausi ‚baseinėliai‘, tad šlapiuoju sezonu čia būna visai kitaip ir šalis žalia. Šiuo metu šios spalvos ten visai nedaug, palmės, džiunglės taip – žaluma ir gyvybė, tačiau važiuojant per šalį, akyse sukasi vis tie patys nesibaigiančios savanos vaizdai. Net sunku suprasti, ką valgo visur aplink besiganačios karvės. Jos perkarusios, išlindusiais kaulais, bet vaiksčiodamos po tą savaną kažką bando valgyt;] Gal tik bando – tikiu, kad ir patys gyvūnai prisitaikę gyvent sočiu (kai lietaus metas) ir bado (kai sausasis) periodais, nes žemdirbystė čia plačiai vystoma, labai daug laukuose karvių, ožkų – jos turi būti prisitaikiusios. Tiesa, artėjant prie Vietnamo klimatas keičiasi – atsiranda daugiau krūmynų, palmių, ryžių terasų, vandens kanalų, nes tai jau Mekongo žemupys, ir jo drėgme gamta naudojasi – vaizdai visai kitokie nei pietuose.

Pats Siem Riep miestas, kuris iškilo kartu su augančiais turistų srautais, primena gana tradicinį Azijos miestą. Chaotišką, pilną motorolerių, tuk tuk‘ų, neprognuozajomo transporto, triukšmo, bėgančių žmonių ir besišypsančių veidų miestą. Ir aišku, daug daug baltųjų miesto centre. Turizmas čia klesti. Net keista, kai matai mieste tokį kontrastą: blizgantis viešbučių rajonas, prifarširuotas išlaižytų didžiulių pastatų, o vos už kelių gatvių mažos vietinių trobelės, kuklus bei skurdus gyvenimas ir kur kas paprastesni troškimai. Pats miesto centras, ten kur lankosi visi turistai yra gana brangus, kainos ir kabakai pritaikyti atvykėliams, tačiau paėjėjus kiek į šalį, galima rasti tokį pat skanų maistą, tik kur kas paprastesnę ir labiau vietiniams pritaikytą aplinką. Pirmą dieną užklydome visai netyčia – senomis staltiesėmis ir purvinomis raudonos plasmasės kėdėmis „išpuoštas“ kabakas patraukė savo kvapais ir kainomis – užsukome, patiko. Neskaitant to, kad kai kur prabėga žiurkė, kad nuogas „užkvipęs“ kūdikis plaunamas toje pat kriauklėje, kur ir užmerktos lėkštės maistui, o kampe ramiai ropoja tarakonas. Aišku, nereikia manyt, kad kitur, kur viskas gražiau, nėra to paties. Yra, patys matėme;) O valgyt ten nebrangu – atmetus alų vienas žmogus gali pavalgti už 2-3 dolerius tikrai gerą vakarienę.

Užsukome į visai šalią esantį turgų, prekiaujanti viskuo, ką tik gali nuplagijuot azijiečiai. Itališki akiniai (visi po du baksus), gerai žinomų brand‘ų rubai, aksesuarai, visko čia pilna ir labai pigiai. Aišku, nepirkom, bet pirkėjų netrūksta. Toje masėje taip pat yra ir gausybė įvairių kičo parduotuvėlių, pardavinėjančių visokius niekalus ir blizgučius. Vienoje jų radome ir tikrų, senovinių daiktų, ypač sužavėjo daug metų turinti Budos kaukė. Kaina kito kaip akcijų birža prieš supurtymą – pirmą dieną prašė 85 baksus, vėliau pavalgiaus užzukome – jau 60. Atėjom kitą dieną – pardavė už 15. Taip ir prasidėjo bene keturis kilogramus sveriančios (neįtikėtinai kieto ir sunkaus medžio) kaukės kelionė mūsų kaito tašėje. Susukta į trapę, ji keliavo, plaukė, skrido, buvo mėtoma bagažo skyriuose, kaito nuo saulės, lijo lietuje ir visad kartu. Ir sveika grįžo į Lietuva sveika. Gal net ir pailsėjus, kaip mes;]

Į Phom Phen, Kambodžos sostinę pajudėjome „namber tiu bai quoliti“ autobusu, nes numeris vienas jau nebuvo – vietos išpirktos. Rezervacija ir logistika ten paprasta – viešbutyje viską susiderini iš vakaro, nusiperki, o autikas atvažiuoja ir tave paima. Kaina tokia pat, jei kažkur vyktum į stotį ir ten pirktum bilietus. Tik paprasčiau. Autikas patriušęs, dviaukštis, senas, bet iš lauko blizga ir gražiai nudažytas. Net pamaniau pamatęs – oho! Tik, kai važiuojant užsimaniau į tuliką, supratau kodėl jis numeris du;] Tulikas apačioje, pirmam aukšte, o ten keliauja daugybė tašių, krosinių motociklų ir šiaip neaiškių dėžių – kaip desantininkas per visus šiuos rakandus pralendi, pralipi, tada bandai patekt į vieno kvadrato ir kiek daugiau nei metro auksčio tuoletuką. Aišku, šviesos nėr, bet gal ir geriau – nematai, kaip ten kas atrodo ir kur ko kas nepataikė:] Durys be spynos, laisvos tokios, autikui spaudžiant gaza jos su trenksmu užsidaro, o pastabdžius atsilapoja pilnai. Vyrams gal nieko, bet merginos negali būt tikros, kad tupint viduj, o vairuotojui pamačius kliūtį, atsidariusios durys neatvers vaizdo į kitą jau atropojusį desantininką ar desantininkę, laukiantį savo eilės į „sklepuką“ ;] Taip ir keliavom 7 valandas. Kambodžos keliai prasti, siauri ir vingiuoti bei gerai duobėti. Sėdėt autike antram aukšte reiškia ilgą pastovų kratymą, tokia lietuvių liaudies dainos „supkit meskit mane jauną“ kelionė. Jau išeis perkant rinktis – imkit vienaukštį, tie krato mažiau.

Atvykus į sostinę, buvom beveik sudraskyti taksistų-skėrių, kurie mumyse pamatė bankomatus ir labai norėjo pervežt kažkur. Sutarėm su vienu – veža, bet pasirodo, kad pats nežino kur, daug tuščių ratų susukom, kol atsidūrėm ten kur reik. Atvykom į dar Siem Riep‘e iš 5 metų senumo ‚Lonely Planet‘ knygos išsirinkto viešbutuko – pasimovėm;] Nes penki metai daug. Daug kas pasikeitė nuo to, kai jis buvo geras. Tad miegojom viename mažame betoniniame kambariuke, kokį 12 kvadratų, be langų, be lovų, bet su čiužiniais ir net su trimis ventiliatoriais. Aišku labai pigiai. Kad būtų vėsiau – daiktus sukrovėme į didelį kalną, apraizgėmė, kad jei kas vogs – išgirsim, o patys miegojome atidarytomis durimis – bus nors kiek vėsiau ir gaiviau. Visą naktį švilpė karštas trijų ventiliatorių pučiamas oras, leidžiantis įsivaizduot, kad miegi tropikų paplūdimyje, iš koridoriaus ir kambarių skrido kitų keliautojų triukšmas, knarkimas ir kiti garsai, o oranžinė patalynė bei plasmasinis oranžinis seifas su nugedusia sena spyna padėjo galutinai suprast, kad nieko nesupranti. Ir nereikia ;]

Pusryčiai buvo iš pat ryto šalia šurmuliuojančiame turguje pirkti vaisiai. Skanūs dideli mangai, net dabar seilė tysta prisiminus. Kiek patingėjau nusiplaut rankas prieš valgant, maniau, kad nieko tokio, nes prieš kelioliką minučių juk ploviau. Buvo klaida. Tad pabuvau kelionės pionieriumi – teko prisėst įsiprašius pas vietinius;] Vėliau tą patį kelionėje praėjo visi – kas anksčiau, kas vėliau. Neatrodome nieko naujo, ko nežinotume, reik plaut rankas, žiūrėt ką valgai ir būt atsargiam su žuvim ar mėsa. Bet ilgai pionieriaut netrukau, ir greit judėjome į laivų uostą, kur mažas laivelis mus turėjo nugabent į Chau Doc miestelį Vietname. Organizuojantis šį persikėlimą viską darėm taip pat kaip ir prieš tai – viešbutyje rezervacija, iš ten mus paėme, kažkur nuvežė, kažkas pervežė į uostelį, tada sėdom laivan ir pajudėjom Mekongu. Plačia upe plaukt nėra smagu, bet tai kur kas geriau nei riedėt autiku. Gyvi, besikeičiantys vaizdai, piešiantys vietos gyvenimo ypatumus, saulė, ir netgi viską ausų klausą prastinantis ir garsiai blerbiantis viduje patalpintas variklis yra žavu. Net ir vairuotojai – vyresnio amžiaus kambodžiečių pora, mums negali nekelti susižavėjimo: vyras vairuoja valtį kojomis, o moteris, prisėdusi už vairo, kaip mat puola dažytis ir grąžintis, nes prieky yra mažas veidrodukas. Jei nesuklydom – makiažą darosi tepdamasi seną gerą „Žvaigždutę“ ant veido.

Plaukėm Mekongu kokias keturias valandas, kol pasiekiem pasienio zoną, nuo čia plauksime kitu laivu. Išlipom muitinėje, susitvarkėme pasus, gavom leidimą keliaut toliau ir laukdami, pirmą kartą paragavom vietnamietiškos kavos. Patiko. Laukiame laivo, kuris mus plukdys toliau. Nors ir nesupratome, ar jau esame Vietname, ar dar ne, tačiau aišku, kad kelionė po Kambodžą jau tikrai baigta.

Tad koks gi tas bendras ispūdis? Geras, labai geras. Tai šalis, kurioje galima surasti daug – gamtą, besišypsančius žmonės, skanų maistą, žemas kainas. Savo kelionėje mes Kambodžai neskyrėme daug dėmesio, nes norėjome pamatyt tik šventyklas, todėl užsukome trumpam. Nebuvom prie jūros, keliavome taip pat pagrinde autobusu ir buvome tik didžiuosiuose miestuose. Bet kartais daug ir nereikia, kad suprast, patinka ar ne. Mums patiko. Nemanau, kad į Kambodžą keliaučiau specialiai ir bučiau ten ilgai (jei dėliočiausi maršrutą iš naujo), nors girdėjome pasakojant, kad yra neįžengiamų didžiulių džiunglių šiaurėje ir fainų paplūdimių pietuose. Galbūt. Visgi manau, kad tą pati galima surast ir kitur Azijoje, kur būtų pamatyt, ką daugiau.

Bet į Kambodžą užsukt būtina, keliaujant kažkur netoli – pamatyt šventyklas, pajust šios šalies dvasią, budizmo kultūrą, pamatyt draugiškus žmones, jų šypsenas bei tuos landžius ir pačiais geriausiais pasaulio pardavėjais bandančiais tapt vaikus;] Jei planuosit tai daryt ir reikes pagalvos – visada prasom, rasykit laiska arba komentara apacioje.

Ir siek tiek info. Labai geras video filmas apie AnkorWat. Dedu linką į pirmą dalį, visas kitas rasite šalia, yra 6 dalys.

Šaltinis: 101svajone.blogspot.com

5 thoughts on “Kambodža”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *