Kelionės pasakojimai nuotraukos

Dviračiu žydint sodams Pavilny, Vilnioj ir Vilniuj

Komentarai (1) Spausdinti
Taigi, vagi, štaigi, nagi, ogi, štai ir vėlgi aš. Kur buvęs, kur nebuvęs, po ilgų dvejonių ir apmąstymų, ruošimosi, neprisiruošimo ir prisiruošimo, porinu ir vėl apie neilgą žygį dviračiu po Vilnių.


Šį kartą žygis vėl prasideda geležinkelio stotyje, tik traukiniu važiuoju priešinga, nei aną kartą, kryptimi - į Rytus link Naujosios Vilnios. Bilieto kaina nedidukė (lyg ir dvilitinė žmogui ir tokia pat dviračiui, jei gerai pamenu). Išlipama net antrojoje stotelėje, ne pirmojoje. Pirmoji stotelė - Pavilnys, antroji - Naujoji Vilnia. Matyt, tai jau tampa tradicija, kad kiekvienas (antrasis iš dviejų aprašytųjų) trumpasis žygis po Vilnių prasideda niūrokom nuotaikom.

Išlipę iš traukinio Aukštuosiuose Paneriuose - patekote į žydų žudynių vietą, išlipę Naujojoje Vilnioje - išvysite garvežį ir vagoną, kuriame lietuviai buvo tremiami į Sibirą. Na, bet reikia gi ir dviratininkams pateisinti Marijos žemės gyventojų vardą... Parymoti, padūmoti prie skaudžių istorijos žaizdų. Gerai, kad bent jau aplinkai jaukumo priduoda Naujosios Vilnios meno mokyklos lange besišypsantis tremtinių memorialo sargas. Parymojęs prie liūdnųjų vagonų ir linktelėjęs sargui, išvažiuoju į pagrindinę Naujosios Vilnios gatvę (Pramonės g.).

Po Naująją Vilnią nesiblaškau, nors čia yra ką pamatyti (http://lt.wikipedia.org/wiki/Naujoji_Vilnia). Kadangi aš jau matęs, tai pasuku į dešinę link Vilniaus. Pravažiavus reguliuojamą sankryžą (koks šimtukas metrų nuo stoties) Pramonės g. tampa keturių juostų S. Batoro greitgatve (kažin kuo Transilvanijos kunigaikštis (1571–1576 m.), Lenkijos karalius (1575–1586 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1576–1586 m.) nusikalto Vilniaus savivaldybei, kad jo vardą ten nugrūdo. Na, bet gali karalius-kunigaikštis-didžiavyris bent džiaugtis tuo, kad jo vardo gatvė didelė - kamščių nebūna, jo atminimo išmetamosiomis dujomis niekas per daug nesmardina). Važiuoju kairėje pusėje esančiu šaligatviu. Už kelių šimtų metrų kairėje pasirodo Rokantiškių piliavietės kalnas, naujai asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė ir dailus kelelis į piliavietę. Aš nuvažiavau tuo keleliu, užlipau į kalnelį, pasižvalgiau į Naujosios Vilnios panoramą ir, nusileidęs nuo kalnelio, nuvažiavau tuo asfaltuotu keleliu tolyn į kairę nuo S. Batoro greitgatvės. Gal ir negerai padariau, nes tas kelelis į kairę už kokio puskilometrio baigėsi nedidele asfaltuota aikštele ir laiptais į niekur. Gal ten sovietmečiu buvo įrengti kokie sveikatingumo takeliai, kurie spartuoliškai liaudžiai vis labiau prasigeriant ir pamirštant sportą tapo nereikalingi.

Beje, čia ne vienintelė Vilniaus vieta, kur miškuose yra priasfaltuotų, dabar niekur nebevedančių takelių. Tokių takelių daug tarp Viršupio, Rokantiškių ir Kojelavičiaus gatvių Rokantiškėse esančiame miške. Nežinau, kam jie buvo įrengti. Gal kas žinot?

Aš nuo tų aklilaiptų jau nebenorėjau grįžti atgal ir ieškoti patogesnio kelio, tad užsistūmiau dviratį į šlaitą ir vos pramintu takeliu prasibrovęs apie šimtą metrų, pasiekiau smagų kalnų dviratininkų išvažinėtą miško taką. Nenorintieji stumti dviračio į statų šlaitą per encefalitu sergančių erkių knibždančią pievą, gali iš karto nuo piliavietės ieškoti patogesnio keliuko. Vietą, kur jis turėtų būti, pažymėjau raudonais taškeliais žemiau esančiame žemėlapyje. Tie, kas ieškosite patogesnio kelio, prarasite džiaugsmą pasivažinėti ekstremaloku kalnų dviratininkų taku (bet gal atrasite kažką dar geresnio). Ten nuolydžiai ir pakilimai labai staigūs, o vienoje vietoje net ir įrengtas dirbtinis tramplinas.

Pralėkę šiuo taku ir, jei norėsite, pašokinėję per tramplinus (natūralius ir nenatūralius) išvažiuosite į pievą-pelkę. Prie jos - kairiau, tada - dešiniau ir privažiuosite geležinkelį. Persikėlę dviratį per bėgius, miško taku nusileisite link Pūčkorių pažintinio tako. Šiame take, matyt, lankėtės daugelis. Tai patys spręskite, ką norite ten pamatyti dar kartą. Nebuvusieji, galite pasidomauti čia: http://www.mytrips.lt/Marsrutai/Puckoriu-pazintinis-takas/21.

Tądien take aš prasukau pro: Dvarelį, kur įsikūręs VIP (vadybos ir psichologijos) institutas Patrankų liejyklą, kur priteršta taip, kad pro šalį važiuojant net nosį riečia Pūčkorių atodangą (nuo kurios kartą dėl ypatingos priežasties teko nusileisti ir į ją vėl pakilti) Dailųjį ir į su aplinka puikiai derantį garsiojo finansų, architektūros ir gamtovaizdžio eksperto, sąžiningojo, protingumo principus puikiai išmanančio G. Nausėdos namą (nors ai "dėl skonio nesiginčijama") Žydintį sodą (kur obelų žydėjimo savaitėmis vakarais skamba muzika ir eilės) Belmontą - Akropelmontą (kur žuvo "Žvėris", kur buvo atlikta eilė sėkmingų šuolių dviviete "Saide", kur po teritoriją negalima važinėti dviračiu, kur bebras buvo įstrigęs tarp vandens malūno ratų, kur tik ko ten nebuvo (anksčiau buvo skanios giros, gal ir dabar yra)).

Išvažiavęs iš Akropelmonto, suku kairėn per "bezdžionių" tiltą (takeliu tarp aukščiau pavaizduoto stadiono ir smėlėtos sporto aikštelės). Kylu į kalnelį. Kairėje yra laipiojimo medžiais parkas su 333 m. ilgio nusileidimo lynu trasa. Smagu nusileisti. http://www.belmontonuotykiuparkas.lt

Pakilęs į kalną ir privažiavęs didesnę gatvelę, suku kairėn link geležinkelio stotelės "Pavilnys". Iš Pavilnio stotelės pavargusieji gali grįžti traukiniu į Vilnių (jei tas traukinys čia kada nors sustos) arba važiuoti Tuputiškių arba Žemąja gatve į dešinę ir nebesikankinti. Aš dar pasikankinau ir Žiedų gatve, vedančia pro vietos užeigą - parduotuvę, pakilau iki bene įdomiausio šio maršruto objekto - Tuputiškių serpantino, jungiančio Žemąjį ir Aukštąjį Pavilnius (bene vienintelio tikro serpantino Lietuvoje). Pakilkite ir Jūs. Bet galite ir nekilti, nes iš tiesų nieko stebuklingo viršuje nepamatysite.

Jeigu visgi užkilsite (serpantinu arba šalia esančiais laiptais) pamatysite medinę Aukštojo Pavilnio bažnyčią, kur renkasi šauniosios čystukės pavilniškės ir gražina švarina bažnyčios šventorių beigi bažnyčios duris, tvoras ir patvorius. Dar pamatysite paštą ir kapines. Bet nėr ten į ką labai žiūrėt. Tad sukitės ir važiuokite atgal į Žemąjį Pavilnį.

Aš važiavau J. Kolaso ir Versmių gatvėmis. O Versmių (toliau tampanti Žemąja) gatvė, nors ir tėra neasfaltuotas žvyrkelis, visai smagi, nes leidžiasi nuo kalno ne kokiu tai kreivojančiu serpantinu, bet tiesiai ir pasišokinėdama. Ir gali lėkti ja su vėjeliu ir tik spėk pamatyti žydinčius sodus beigi šalia gatvės dygstančius hidrantus.

Nusileidęs Žemąja gatve atgal į Žemąjį Pavilnį, suku į kairę ir per geležinkelio pervažą judu toliau link Vilniaus Pavilnio gatve. Kairėje pravažiuoju pro ženklą, kuris ties M. Tomonio gatvele rodo kryptį į M. Tomonio žūties vietą (http://www.rasyk.lt/rasytojai/mindaugas-tomonis.html).

Toliau dešinėje senovinis akmeninis pastatas, prie kurio suremti mažiau senoviniai, bet senoviniai žaidimų automatai. Dar tolėliau prasideda Vilniaus Markučių mikrorajonas, kairėje, parke - Puškino muziejus (viloje, kur įrengtas muziejus, kadais su žmona Varvara gyveno garsiojo poeto A. Puškino sūnus Grigorijus).

Toliau važiuoju pro Markučius Subačiaus gatve (įdomu, ta gatvė pavadinta miestelio (http://lt.wikipedia.org/wiki/Suba%C4%8Dius) ar kažkieno kito vardu).

Žygį baigiu apžvalgos aikštelėje, nuo kurios atsiveria vaizdas į Užupį ir Senamiestį. Ten yra ir kavinė. Pradeda lyti, tai užteks čia važinėti.


Žemėlapis
Jūsų komentaras:
 


Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.