Nespėliosiu ar tik man vienai ganėtinai svarbu yra jau numynus pasirinktą kelio atkarpą, tuo pačiu, apžiūrėtu keliu atgal nebegrįžti, bet šįkart pabandysiu su visais pasidalinti šiek tiek įdomesniu, galbūt dar ne kiekvieno išbandytu maršrutu link Žaliųjų ežerų. Šis daug smagesnis, turiningesnis, o maršruto pirmosios dvi atkarpos daug ramesnės nei tikra dviračių maratono trasa tapusi atkarpa Verkiai – Žalieji ežerai – Verkiai.
Verčiau pabandykime apsukti žiedą Verkiai – Didieji Gulbinai – Žalieji ežerai – Verkiai ir pažiūrėkime, kas iš to gausis.
Viso maršruto ilgis: ~ 17 km.
Maršruto danga: mišri, didžioji dalis - asfaltas
Maršruto trukmė: neskubant, su sustojimais ir maudynėmis apie 2 val.
1 maršruto dalis: Verkiai – Didieji Gulbinai
Kaip jau supratote maršruto atspirties taškas - Verkiai. Tai puiki vieta. Visai netoliese, prie Santariškių žiedo, čia susikerta net keturi puikūs Vilniaus dviračių takai iš:
• Žaliųjų ežerų;
• Jeruzalės ar Baltupių;
• Santariškių;
• Bajorų sodų.
Atvykę į šią vietą katurrate transporto priemone, ją saugiai galėsite palikti mašinų stovėjimo aikštelėje, įrengtą prie Verkių dvaro.
Taigi atspirties taško kairėje - Verkių ansamblis: 
Štai toks kalniukas priekyje:
Ir Verkių dvaro arklidės dešinėje: 
Gerai įsibėgėjus, į priekyje esantį kalnelį galima užkilti beveik nė nemynus dviračio pedalų, bet būkite budrūs – šią dviračių atkarpėlę priekyje kerta šalikelis, iš kurio vis mėgsta išnerti, kokia nors netikėta mašina. Be to šis dviračių takas savo paskirties funkcija dalinasi su pėstčiaisiais, o pastarieji mėgsta netikėtai prieš dviračio ratus iššokti netgi dažniau nei mašinos. Todėl, kad ir kaip viliotų laisvas skriejimas, šioje vietoje reiktų labiau paisyti saugumo.
Privažiavę Santariškių žiedą, kelionę tęskite niekur nenusukinėdami – tiesiai (dviračių taku link Bajorų sodų). 
Pastaba: Nuo žiedo nusukus į dešinę, dviračių taku link Santariškių, galima keliais šimtais metrų sutrumpinti šį maršrutą, nors nerekomenduoju. Santariškių pabaigoje dviračių takas netikėtai užsibaigs. Prieš pat jo pabaigą, asfaltuotu mašinų keliu pasukite į dešinę. Užkilę juo į kalniuką išnersite į Molėtų plentą tiesiai prieš Vanaginės sodus. Norfos parduotuvė bus po dešine. Link ten ir važiuokite toliau.
O mes grįžtame į Bajorų sodų trasą. Po dešine paliekate Santariškių ligoninę ir jaukų parkelį: 
Jei labai neskubate, galite čia vis dėlto stabtelti ir apžiūrėti kelias medines ir akmenines skulpturas.
Viename iš parko medinių namukų net galima būtų ir pailsėti, tik kad dar mažai nuvažiuota ir visai nepavargta. 
Privaževę plačią kelio sankryžą, Molėtų plento pradžią - pasukite į dešinę. Čia jus pasitiks praktiškai idealios būklės (pagal Lietuvos standartus) asfaltuotas dviračių takas Visoriai – Didieji Gulbinai. Nepaisant kai, kurių štai tokių vietomis pasitaikančių trukdžių: 
ši atkarpa yra tikrai puiki. Negana to, dviračių takas driekiasi tiek kairėje, tiek dešinėje Molėtų plento pusėje.
Tiesa, kairės pusės takas pasibaigia ties nusukimu iš Molėtų plento į Didžiąją riešę, o dešinysis tęsiasi...hmmm... iki Didžiųjų Gulbinų tai jau tikrai ir visą kelią yra atitvertas nuo pavojingai skuodžiančių mašinų: 
Tokiu taku važiuojant netruksite pasiekti ir Didžiuosius Gulbinus. Sukame pagal nuorodą: 
Bet pačių Gulbinų mums privažiuoti nebūtina. Šį kartą sena lietuviška patarlė „nemesk kelio dėl takelio“ negalioja. Todėl, kai asfaltuotas kelias ryškiai užsiraito į kairę link naujojo Gulbinų kvartalo, jūs laikotės tiesios krypties štai šiuo vieškelėliu: 
Nepergyvenkite, ilgai kratytis neteks ir netrukus vėl išvažiuosite į štai šią asfaltuotą gatvelę:
Tik mažutėlė pastaba: prieš išnerdami į asfaltą negazuokite ir nežioplinėkite. Vienoje vietoje žemė yra perrausta siauru, žolėm apaugusiu, bet giloku grioviu. Tad jei žioplinėsite galite šiek tiek ir paskraidyti nuo dviračio. Geriau šioje vietoje bus jei nulipsite ir perkelsite dviratį.
Ja važiuodami toliau netrukus privažiuosite sankryžą, kurios dešinėje pusėje bus štai šis ženklas: 
O kairėje iš kažkur (velnias žino iš kur) ateinantis dviračių takas: 
Niekur nenusukinėkite ir važiuokite tiesiai. Tolimesnėje sankryžoje sukite į kairę: 
Ir tuomet tuoj pat asfaltuotu keliu į dešinę. Toliau pamatę tupiko ženklą neišsigaskite. Būtent tas kelias nuves Jus ten, kur reikia. 
Tupikas matyt labiau skirtas motorizuotom priemonėm, bet tikrai ne dviračiams. Todėl drąsiai ir vėl pasukite į dešinę vedančiu „tupikiniu“ keliu, kuriuo privažiuosite Verkių regioninį parką
Ir Riešės upeliūkštį, per kurį veda nežymus tiltelis.
O dviračių takas mandrėja. Nuo dabar jo danga ne asfaltu, o trinkelėmis klota. 
Nuostabu. Originali eismą draudžianti plyta pakeliui: 
erdvi mašinų stovėjimo aikštelė: 
ir netrukus prieš akis išnyra Gulbino ežeras. 
Galima sakyti, kad šioje vietoje prie Gulbino ežero, Gulbino gatvėje, štai prie šito pastato, sėkmingai užsibaigė pirmoji šio maršruto dalis.
II dalis: Gulbino ežeras – Žalieji ežerai
Asmeniškai man tai buvo pati šauniausia ir įdomiausia atkarpa, kupina dar neregėtų vaizų ir lydima nežinomybės. Visą tą laiką nežinojau ar tikrai išlysiu ten, kur man reikia ar iš vis judu bent teisinga kryptim, tad ar iš vis kur nors išlysiu ir neteks patirt fiasko bei grįžt tuo pačiu, jau atvažiuotu keliu. Bet nežinomybė yra visada gerai. Taip įdomiau. Žinoma, miško keliukais būtų smagiau trankytis su kompanija, bet jei ketinu fotografuoti, tai kompanijai veikiausiai būčiau didelė rakštis toje vienoje tamsioje vietoje.
Taigi, šios atkarpos pradžia yra tuoj pat už Gulbino gatvės pabaigos šlagbaumo. Kažkurį laiką lydi štai tokia keistas danga: 
Galbūt aš klystu ir neturiu nė žalio supratimo apie šito kelio istorinę reikšmę, bet atrodo taip, lyg kadaise čia buvo akmenim grįstas kelias. Whatever. Važiuoti juo gan įdomu, ypač po prieš kelias dienas prasiautusios liūties. Nėra kada labai žiopsoti į šalis, o tą daryti tikrai yra kur. Tai iš vienos, tai iš kitos tako pusės supa statūs Riešės šlaitai. Po kelių minučių privažiuoju sodybą ir dar vieną šlagbaumą: 
Na, ne su mašina, tai šįkart man visi jie ne kliūtis. Po to vėl paneriu į mišką. 
Bet ne ilgam. Nuriedėjus nuo statokos kalvelės išneriu prie prūdo su sodyba: 
O už jo tiltelį
Per štai šį upelį
Ir priekyje mane pasitiko informacinis stendas. Į teisingą kelią aš išlindau, bet ir vienaip prie jo galvą kraipiau ir kitaip, bet ar kairyjį ar dešinį kelią pasirinkti niekaip nesupratau. Teko klausti labiau patyrusių ir šias vietoves išmanačių pravažiuojančių dviratistų. Mano klausimai apie Balsio ežerą, buvo lyg iš kitos planetos. Niekam jis nežinomas. Todėl greit baigiau mavytis bei kalbėti lyg iš kelionių vadovo ir užklaususi apie Žaliuosius ežerus gavau greitą atsakymą. Kokį kelią rinktis? Jei norite aplankyti žaliuosius ežerus, informacinio stendo sankryžoje rinkitės kelią į kairę. Jie visai čia pat. Vos užkilus į štai šį kalniuką.
Pasitinka Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis ir Balsio ežeras dar kitaip populiariai vadinamas tiesiog Žaliaisiais ežerais. 
Taip netikėtai ir greitai pasibaigė antra atkarpa, o prieš akis tyvuliavo Žaliasis ežeras.
Žinot džiaugiuosi, kad čia pagaliau apsilankiau ir vasarą. Pradžioje šios vietovės net neatpažinau. Esu ją pratusi matyti tuščią ir beveik pilką, bundant pavasariui, o vasarą ir rudenį kelią į jį pamirštame. Todėl dar ilgai stovėjau apstulbusi vienoje vietoje ir žiūrėjau į pažįstamas ir kartu tokias nepažįstamas vietas.
III dalis: Žalieji ežerai - Verkiai
Šią atkarpą jau visi vilniečiai turbūt gerai žino ir jiems nė motais, kad kai kuriose sankryžose ne tokiems geriems šių vietovių žinovams reikia gerokai palaužyti galvas, kur toliau važiuoti, todėl pabandysiu padaryti tai, ką privalėtų padaryti informaciniai stendai ir dviračių tako nuorodos, bet kol kas nepadaro. 
Taigi, vėl grįžtame tuo pačiu keliuku palei ežerą, kuriuo ir atvykome iki mums jau pažįstamos sankryžos su stendu. 
Link Žaliųjų ežerų mes atvažiavome iš dešinės (iš tupiko pusės). Dabar laikykimės kelio tiesiai link gyvenvietės. Už štai šio tilto laikykitės tiesiausios krypties (pakrypusios lanku šiek tiek kairiau), bet nenusukinėkite nei į dešinę, nei į kairę. 
Jei būsite atidesni toliau ant kalvos pamatysite dviračių tako ženklą. Mano manymu jis labiau reikalingas būtų tuoj pat už tilto nei toje vietoje, kur dabar stovi.. Bet yra kaip yra. Už tat už tilto po dešine stovi štai toks išsipuošęs kryžius: 
Netrukus prasideda sunkiausia III-iosios maršruto atkarpos dalis – štai toks išmaltas kalnelis į viršų:
Dešinėje pusėje lydi tamsus eglių miškas: 
O kairėje stovi sodyba: 
Aukštyn kalnu privažiavę kelio išsišakojimą laikykitės kairiau, keliu atitvertu tokiais stulpeliais: 
Tada dar šiek tiek į kalną: 
Ir sunkiausia dalis baigėsi. Nuo dabar važiavimas – vienas malonumas, o nuvažiuotus kilometrus žymi štai tokie akmenys.
Sudėtingiausia teisingą kryptį atpėti sankryžoje, į kurią sueina ar tai 6 ar 7 keliai. Tikras iššūkis, nenorintiems klaidžioti. Todėl atsistojau ir laukiau, kol kas nors išnirs ir nurodys, kuria kryptim Vilnius. O kadangi ši atkarpa labai populiari, todėl ilgai laukti netenka. Pasirodo reikia važiuoti tiesiai, laikantis šiek tiek kairiau, pro stulpeliais atitvertą kelią su nuoroda į Gulbinėlių gatvę. Jos ir laikykitės. 
Netrukus po dešine privažiuosime apipelkėjusį ežerą. "Sausas" - atrodo taip jis vadinasi. 
Čia įrengtos kelios atokvėpio aikštelės. 
Judėdami toliau dar vieną aikštelę su pavėsine ir visai užpelkėjusį ežeriuką privažiuojame ir po kaire.
Ir netrukus išnyrame į Verkiai – Europos parkas plento atkarpą. 
Dviračių takas veda dešine kelio puse palei ežerą. 
Juo zuja daugybė dviratininkų. 
Ir štai juo niekur daugiau nebenusukinėdami privažiuojame savo starto ir finišo tašką:
