Paklenicos nacionalinis parkas įkurtas 1928 metais Velebitų kalnų grandinėje, kuri palei Adrijos jūrą Kroatijoje driekiasi daugiau nei 150 km. Pats Paklenicos nacionalinis parkas yra įsitaisęs tarp Marasovičiaus gyvenvietės šiaurinėje dalyje iki aukščiausių Velebito kalnų viršūnių - Vaganskio, Babino ir Sveto brdo - pietuose. Tai yra seniausias parkas Kroatijoje. Užima vos 96 km2, bet kiekvienais metais pritraukia šimtus tūkstančių lankytojų.
Visą Paklenicos parką raižo gražūs slėniai ir gilūs tarpekliai. Žemesnes kalvas dengia neįprastas reginys Velebito kalnuose - pušų ir buko miškai. Parke gyvena daug įvairių paukščių ir čia galima sutikti daugiau, kaip 400 rūšių laukinių žvėrių. Pagrindiniai Paklenicos žinduoliai – kiškiai, lapės, šernai ir elniai. Jei vaikštinėsite po parką anksti ryte ar vėlai vakare – labai didelė tikimybė, kad visus juos pamatysite. 
Be to, vietiniai gyventojai pasakoja, kad atokesnėse Paklenicos parko vietose galima susidurti netgi su lokiu. Deja, mums nepasisekė - lokio nematėme. Bet, štai gyvatės lydėjo visą kelią, o su viena netgi teko dalintis kalnų krioklio teikiamais malonumais. Gerai, kad jų nebijau. Bet būkite atidūs – parko teritorijoje gyvena ne tik nepiktybiniai žalčiai ir gluodenos, bet ir nuodingosios angys. Ir nors kiekviena gyvatė turistą pamačiusi skuodžia į krūmus slėptis kuo greičiau, tačiau labai nežioplinėkite, kad netyčiom neužliptumėte ant, kokios užsimiegojusios.
Sakoma, kad Paklenicos nacionalinis parkas yra žaviausia ir gražiausia Velebito kalnų grandinės dalis. Nežinau, kaip dėl gražiausio titulo, bet galiu patvirtinti, kad ši vieta iš ties įdomi ir verta dėmesio.
Paklenicos parkas yra suskirstytas į dvi mažesnes dalis, kurias sudaro Mažoji ir Didžioji Paklenicos, kurios tiesiog yra labai sraunių kalnų upių vagos. Kadangi keliavau po parką pačiame vasaros įkarštyje, tai apie sraunias upes bylojo tik giliai į kalnus įsirėžę kanjonai, kuriais tokiu metų laiku čiurlena vos pastebimi upeliūkščiai. Tiesa, keliaujant gilyn į kalnus, jie darosi vis aktyvesni, o kai kuriose vietose galima net išsimaudyti.
Mažoji Paklenica (Mala Paklenica) yra mažesnės upės vaga - ne tokios sraunios ir galingos. Ji tęsiasi 12 kilometrų ir yra maždaug 400 - 500 metrų pločio. Tačiau siauriausia Mažosios Paklenicos tarpeklio dalis siekia vos 10 metrų plotį, o jį supančios uolos pakyla net į 650 metrus. Ši dalis atokesnė ir mažiau lankoma turistų.
Didžioji Paklenica (Velika Paklenica) – tai 14 km ilgio ir 500-800 metrų pločio gilus upės kanjonas. Siauriausią jo dalį išvysime šalia Bunkerių. Toje vietoje tarpeklis siekia 50 m plotį, o jį supa beveik vertikalios uolos, siekiančios net 700 metrų aukštį. Didžiosios Paklenicos tarpekliu, tęsiasi pagrindiniai pažintiniai takai po Paklenicos parką. Prie jo įrengtas pagrindinis įėjimas į parką. Čia pat stovi Paklenicos parko turistinis informacijos centras, kuriame galite gauti vertingos informacijos apie parką ir apsirūpinti būtinais žemėlapiais. Tai geriausia vieta pradėti savo kelionę.
Kalnų maršrutų gerbėjams Paklenicos parke įrengta apie 150, o kai kur teigiama, kad net 200 kilometrų išsiraičiusių turistinių takų. Pagrindiniai maršrutai tęsiasi Didžiuoju Paklenicos kanjonu pro Anica luka viršūnę iki Mantita Pec urvo ar Paklenicos malūno, Lugarnica miško trobelės ir tada iki aukščiausios Velebito kalnų viršūnės arba Mala ir Velika Močila slėnių.
Teisingą objekto kryptį nurodo visame parke sustatyti informaciniai stendai ir ženklai. Jie neleidžia parke pasiklysti, net ir sunkiai besiorientuojantiems įvairiose vietovėse.
Pramintas platus takelis, įsirėžęs tarp aukštų kanjono sienų, į viršų kyla labai pamažu, todėl pagrindinius maršrutus gali įveikti bei tyra gamta pasimėgauti net ir šeimos su mažais vaikais. Pakeliui sutiksite kelis gėlo vandens šaltinėlius, todėl labai daug geriamo vandens butelių į kuprines prisikrauti nebūtina. 
Beje, nors ir mažai tikėtina, kad į tokias vietas užklysite, tačiau Paklenicos parkas per pastarąjį pilietinį karą buvo karo veiksmų zonoje, todėl kai kurios vietos iki šiol likę neišminuotos. Jos pažymėtos žemėlapiuose ir atitinkamais ženklais pačioje vietovėję. Būkite atidūs. Bet jei nuo pagrindinių turistinių takų ir vietų toli nenuklysite, tai jų ir nesutiksite. Sakoma, kad parke vaikštinėti saugu.
* * *
Pirmas žymus Paklenicos parko objektas yra įsikūręs visai šalia įėjimo. Tai parko pažiba - Anića kalnas. Beveik vertikaliomis šio kalno uolomis karstosi dešimtys patyrusių alpinistų. Reginys įspūdingas. Beveik ir aš noriu savo jėgas išbandyt, bet šiandien tam neturiu laiko. Visai netoliese dar yra įsikūrę Paklenicos Bunkerio labirintai – tikras įdomus parko netikėtumas ir atviras visiems turistams.
Pradžioje pagrindinis takas veda palei vakrinę kanjono pusę viena kryptimi, bet po dviejų valandų nesudėtingo kopimo galiausiai išsišakoja: vienas takelis nuvinguriuoja toliau palei Didįjį tarpeklį, kitas pasuka link vieno kalno viršūnės, kur maždaug 550 metrų aukštyje rasite įėjimą į Manitos urvą (Manita peć). Manitos ilgis siekia vos 175 metrus, o aukštis – iki 38 m. Bet sakoma, kad tai gražiausias Velebito kalnų urvas, todėl pakilt į jį neatsisakom. Kelias, link urvo kiek statesnis nei prieš tai vedęs, tačiau nesudėtingas. Kad pasiektumėme urvą kelionėje užtrunkame apie valandą.
Urve gan vėsu, todėl nepamaišytų su savimi turėti, kiek šiltesnį džemperį. Pats urvas labai didelio įspūdžio nepaliko, nors yra gan jaukus. Vidus sutvarkytas. Dviejuose urvo salėse yra įrengti takai, o įdomiausių stalaktitų ir stalagmitų formas paryškina geras apšvietimas. Ekskursijos gidas pasakojo, kad Manitos urve aptiktos naujos rūšys gyvūnų. Deja, nei vienos pamatyti mums nepavyko. Vasaros sezonu urvas turistams atviras kasdien nuo 10 iki 13 valandos.
* * *
Nusileidę iš urvo, kelionę toliau tęsiame giliu tarpekliu palei čiurlianatį upelį. Takas šioje vietoje išplokštėja. Praeiname senovinio malūno liekanas ir netrukus vos 400 metrų aukštyje mus pasitinka svetinga kalnų trobelė aplipusi turistais. Vieną minutę pasvajojame, kaip smagu būtų čia pasilikti, bet šį kart tai kertasi su mūsų planais ir trumpai atsigaivinę kavinėje įsigyta ledine Coca Cola, patraukiame į atokesnes parko vietas. (Pageidaujantiems apsitoti šioje trobelėje - kontaktai: Lugarnicos trobelė +385/23/301-636; el.paštas: pd.paklenica@zd.t-com.hr; tinklapis: www.pdpaklenica.hr)
Dėl nuo iš kalnų atsiritusio griaustinio ir virš galvų pakibusių juodų debesų apsisprendėme nešturmuoti aukščiausios Velebito viršūnės – Vagano (1757 metrai). Bet pasirinkome nesudėtingą kopimą rytine tarpeklio puse vedančiu takeliu, kuris galiausiai mus turi atvesti, kaip mums tuomet atrodė, prie Velika Močila viršūnės. 
Tačiau Velika Močila tėra tik dubens formos slėnis, įsitaisęs maždaug 850 metrų aukštyje ir iš trijų pusių apsuptas Crni (1 110 m), Škiljina kosa (1 015) ir Zeleni brig (842 m) viršūnėmis, o pietuose juodųjų pušų mišku – Borovniku. Nežinau, į kokią viršūnę mes vargais negalais įveikę ne vieną pavojingą atkarpą ir prarają įsiropštėm, nusivylę atradę kelio galą plikoje aikštelėje, bet kažkur įsiropštėm ir šventai tikėjom, kad į Velika Močila viršūnę. Mažai, ką tuomet nutuokėm, kad Velika Močila ir yra ta plika, dubens formos aikštelė apsupta iš visų pusių nepraeinamų kalnų ir aukštų pušų mišku. Čia turėjo mūsų kelias užsibaigti ir tik bepročiai, kur nors toliau galėtų kapanotis.
Taigi, dabar įsivaizduokite, kokia buvo mano nuostaba, kai pas kelis kelionių oganizatorius aptikau nugvelptą savo žygio aprašymą į Velika Močilą, o jų patyrę gidai jau siūlosi nuvesti visus norinčius į tą viršūnę. Norėčiau pamatyti jų veido išraiškas, kai jie galiausiai pasieks tą Močilos „viršūnę“. Efektas turėtų būti „nepakartojamas“.
* * *
1987 m. Paklenicos nacionalinis parkas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Įėjimas yra mokamas. Bilietai suaugusiam žmogui kainuoja 30-40 kunų, priklausomai nuo sezono. Juos įsigyti galite šalia įėjimo į parką stovinčiame informaciniame centre.
Puikiausia vieta pradėti kelionę po Paklenicos nacionalinį parką – garsus Kroatijos pajūrio kurortas – Starigrad-Paklenica. Jį su didžiausiais Kroatijos miestais jungia Adrijos pajūrio magistralė.
