Kelionės pasakojimai nuotraukos

Ispanijos bedlendas

Tik pusvalandis kelio nuo Viduržemio pajūrio miesto Almerijos naktinių klubų ir paplūdimių - ir tu jau negyvenamų plikų nykių kalvų, išraižytų didžiuliais plyšiais ir griovomis, krašte. Tai Ispanijos bedlendas - taip pavadintos dėl panašumo į Šiaurės Amerikos Vakarų bedlendą.


Nedaugelis keliautojų čia užsibūna, tačiau nelygūs keliai į Taberną ir Nicharą eina per bedlendą - nuniokotas Almerijos provincijos aukštumas ir gilias sausringas daubas. Tai viena kalnuočiausių Ispanijos provincijų, vakaruose ji ribojasi su didžiuliu Siera Nevados kalnynu ir apima mažesnius - Siera de los Filabro ir Siera Alhamilos. Be to, tai sausiausią Ispanijos dalis: abipus 1285 aukščio Alhamilos keteros plyti Taberno ir Nicharo dykumos.


Krituliai čia iškrinta nereguliariai, nes Siera Nevada sulaiko iš Atlanto atslenkančius debesis. Almerijos dykumose būna tik 20 lietingų dienų per metus, metinis kritulių kiekis - apie 110 mm. Užėjus lietui - tai paprastai būna liūtis, per kelias minutes užtvindanti uolų skrodes - ūmūs potvyniai išgraužia kelius, išverčia telegrafo stulpus ir kelioms dienoms ar savaitėms atkerta atokesnius kaimus.


Ispanijos bedlendas - vienas ypatingiausių Viduržemio pajūrio dirvos erozijos pavyzdžių. Staigūs žiemos lietūs nuplauna viršutinį dirvos sluoksnį, o uolų nuolaužos ir nuoslankos išskobia poringame molyje ir skalūne plyšius. Kirsdamas medžius ir leisdamas gyvuliams trypti trapias kalvas, žmogus pagreitina procesą. To rezultatas - skrodinė erozija, skardingų griovių, ispanų vadinamų ramblas, tinklas. Be to, po žeme susirenkantis lietaus vanduo išgraužia kanalus, kurie po kurio laiko įgriūva ir pradeda formuotis naujos skrodės, taigi vėl prasideda erozija. Galų gale žemė tampa visiškai netinkama žemės ūkiui.


Tačiau vos prieš 3000 metų ši dykuma buvo jaukiai apaugusi miškais. Palei visą Viduržemio jūrą, nuo Portugalijos iki Turkijos, augo visžaliai ąžuolai, o smėlingose dirvose - kiparisai, kedrai ir kiti spygliuočiai, besistiebiantys kalvų šlaitais. Laisvai klajojo elnių bandos ir net buvo jau seniai išnykusių Viduržemio liūtų. Maždaug iki 1000 m. pr. Kr. žmonių veikla turėjo mažai įtakos žemei. Tačiau gyvenvietėms didėjant buvo iškertami dideli miško plotai - javams auginti, malkoms ir statybinėms medžiagoms, o ožkų kaimenės graužė jaunus medelius ir kliudė miškui atsinaujinti. Netekusį pirminės dangos viršutinį dirvos sluoksnį nuplovė lietūs ir prasidėjo erozija.


Kraštovaizdžiui keičiantis, išplito maquis (Viduržemio pajūrio brūzgynai) - dygliuoti krūmai, žemaūgiai ąžuolai, mirtos ir krūmokšniai, iki šiol apžėlę daugelį vietovių. Kur erozija buvo labai smarki, maquis užleido vietą pusdykumei, o paskui uolėtiems tyrams, tokiems kaip bedlendas.


Kadangi vasarą temperatūra pakyla iki 43 °C, bedlendo augalams ir gyvūnams susidaro itin sunkios sąlygos. Tačiau Taberno krašte, kur po žiemą pasitaikančių lietų daubose lieka drėgmės, auga geltoni palėpšniai ir rausvi oleandrai, o Nicharo dykumoje - sausrą pakenčiančios opuntijos ir sabalpalmės.


Viena iš turistų mėgstamiausių provincijos vietų yra “Mini Holivudas” už Taberno, šalia pagrindinio kelio. 1964 m. jis buvo pastatytas Clinto Eastwoodo filmui “Sauja dolerių”, jo išblukusiose smuklėse ir dulkėtose gatvėse susukta per 100 pigių vesternų. Turistams skirtos televizijos reklamos ar susišaudymo scenos kartais dar vis rodomos nykiame bedlendo griovų ir uolų fone.


Šaltinis
: Alma littera  “Didieji pasaulio stebuklai”

Jūsų komentaras:
 


Booking.com


Sutinku

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti pakeisdami savo interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus.